- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-12
- Bylos Nr.
- I-3780-426/2008
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Anatolijus Baranovas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Pareiškėjas
- V. P.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vilniaus
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vilniaus 2-ųjų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. P. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus 2-ųjų pataisos namų, 150 000 litų neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam atliekant bausmę Vilniaus 2-uosiuose pataisos namuose buvo pažeistos ir iki šiol pažeidžiamos jo teisės. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN76:1999, gyvenamosios patalpos plotas, tenkantis vienam nuteistajam, turi būti 3 m². Vilniaus 2-ųjų pataisos namų gyvenamojoje patalpoje Nr. 304 nuo 2008 metų kovo mėnesio iki 2008 m. gegužės 16 d. gyveno 6 nuteistieji. Todėl bendras jos plotas pagal aukščiau nurodytą higienos normą turėjo būti ne mažiau kaip 18 m². Pareiškėjas ne vieną kartą kreipėsi į pataisos namų administraciją, tačiau ši pateikdavo jam žinomai melagingus duomenis, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 304 vienam žmogui yra skirta 3 m² ploto. Tačiau iš tikrųjų patalpos Nr. 304 bendras plotas buvo tik 14,75 m². Pareiškėjo nuomone, pataisos namų administracijos veiksmai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3, 5, 8 straipsnių nuostatoms, suvaržo jo, kaip piliečio, teises. Pareiškėjas skunde pažymėjo, jog esminis laisvės atėmimo bausmės vykdymo organizavimo principas yra tas, kad laisvės atėmimas turi vykti tokiomis materialinėmis ir moralinėmis sąlygomis, kurios užtikrintų pagarbą žmogaus orumui. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad jis gyveno blogesnėmis buitinėmis sąlygomis palyginant su tomis, kurias garantuoja Lietuvos Respublikos įstatymai. Dėl to patyrė didelę moralinę žalą, dvasinius išgyvenimus, buvo pamintas jo orumas. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos higienos norma HN76:1999 jokių išlygų nenumato, todėl Vilniaus 2-ųjų pataisos namų administracija privalėjo ją besąlygiškai vykdyti. Dėl atsakovo neveikimo atsirado pareiškėjo sveikatai pavojingi ir nepataisomi padariniai.
Atsiliepimas
Atsakovas, atstovaujamas Vilniaus 2-ųjų pataisos namų, prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas paaiškino, kad nuteistasis V. P. į Vilniaus 2-uosius pataisos namus iš Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų buvo atvežtas 2008 m. kovo 19 d. Skirstant nuteistuosius į būrius, V. P. pareiškė, kad yra labai ligotas, sunkiai vaikšto ir į lovą esančią antrame dviaukštės lovos aukšte užlipti negalės. Administracija, išanalizavusi turimas galimybes, nustatė, kad yra tik viena laisva lova esanti pirmame dviaukštės lovos aukšte. Tokia lova buvo tik antro nuteistųjų gyvenamo korpuso patalpoje Nr. 304. V. P. sutiko joje gyventi ir 2008 m. kovo 21 d. buvo į ją paskirtas. Tačiau 2008 metų gegužės mėnesį nuteistasis V. P. pradėjo reikšti nepasitenkinimą gyvenimo sąlygomis. Į kitas gyvenamąsias patalpas pereiti jis atsisakė. Reaguojant į V. P. nusiskundimus, 2008 m. gegužės 15 d. patalpa Nr. 304 buvo pertvarkyta ir iš jos iškeltas vienas nuteistasis. Nuo 2008 m. gegužės 15 d. gyvenamojoje patalpoje Nr. 304, kurios plotas yra 14,81 m², gyveno 5 nuteistieji. Atsakovas pažymėjo, kad Vilniaus 2-ieji pataisos namai kartu su visais nuteistaisiais nuo 2006 m. gruodžio 18 d. perkelti į naujai renovuotas patalpas ir teritoriją. Įstaiga įrengta bene geriausiai iš visų Lietuvos įkalinimo įstaigų ir atitinka pataisos namams keliamus reikalavimus. Atsakovas taip pat nurodė, jog V. P., teigdamas, kad jo sveikatai padaryta nepataisoma žala, savo skunde nepaaiškino, kaip dėl Vilniaus 2-ųjų pataisos namų administracijos veiksmų ar priimtų sprendimų atsirado nepataisoma žala jo sveikatai, ir nepateikė žalą patvirtinančių įrodymų. V. P. šiuo metu nuteistas 5-ą kartą, bausmės terminas – 16 metų. Vilniaus 2-jų pataisos namų administracija atsižvelgė į jo nusiskundimus sveikata, parinko jam patogią gyvenamą vietą, laiku reagavo į nusiskundimus, siuntė ištyrimui į laivės atėmimo vietų ligoninę, sudarė geras laikymo sąlygas, užtikrino tinkamą sveikatos priežiūrą bei socialinę reabilitaciją, veikė tinkamai ir nuteistajam V. P. nepadarė jokios žalos. Tik atvykęs į Vilniaus 2-uosius pataisos namus pareiškėjas savo 2008 m. kovo 26 d. prašyme Nr. 29-59 skundėsi, kad yra labai ligotas žmogus, įvardijo net 14 ligų, kuriomis serga. Pataisos namuose jam buvo skirtas gydymas. Norint patikrinti pareiškėjo sveikatos būklę, nuo 2008 m. balandžio 30 d. iki 2008 m. gegužės 9 d. jis buvo etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, kur buvo atliktas pilnas jo sveikatos patikrinimas. Rimtų sveikatos sutrikimų nustatyta nebuvo. Pareiškėjo apgyvendinimas naujose gyvenamosiose patalpose, kambaryje Nr. 304, nesukėlė jam jokių neigiamų pasekmių.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, jog V. P. Vilniaus 2-ųjų pataisos namų gyvenamojoje patalpoje Nr. 304 buvo apgyvendintas 2008 m. kovo 21 d. Ši kamera yra 14,81 m² ploto (b. l. 165). Joje iki 2008 m. gegužės 21 d. gyveno 6, vėliau – 5 nuteistieji (b. l. 55-56). Taigi, ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas patalpoje, kurioje vienam nubaustajam teko 2,468‑2,962 m² gyvenamojo ploto. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laivių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką kalinamųjų laikymas tokiomis sąlygomis, kai jiems suteikiamas itin mažas gyvenamasis plotas, pats savaime gali suponuoti klausimą dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių, tokių kaip įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmė, galimybė mankštintis lauke, fizinių ir psichinių įkalintojo savybių ir pan. Konvencijos 3 straipsnio nuostatos įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Iš bylos medžiagos matyti, kad perpildytoje patalpoje, kai vienam asmeniui teko 2,468 m², pareiškėjas palyginus su jam skirtos bausmės laiku (16 metų nelaisvės) buvo laikomas pakankamai neilgą laikotarpį – apie 2 mėnesius. Nuo 2008 m. balandžio 30 d. iki 2008 m. gegužės 9 d. V. P. sveikatos būklės patikrinimas buvo atliekamas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (b. l. 113-114). Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad dėl Vilniaus 2-ųjų pataisos namų administracijos veiksmų neigiamai buvo paveikta pareiškėjo sveikata. Priešingai, kaip matyti iš bylos medžiagos, buvo atliekami pareiškėjo sveikatos patikrinimai, jam buvo suteikiamos medicininės paslaugos. Tačiau pareiškėjas atsisakydavo skiriamo gydymo, konfliktuodavo su gydytojais, elgdavosi įžūliai, įžeidinėdavo, reikalavo vaistų, kurie neskiriami esant tokiai sveikatos būklei, neatvyko į priėmimą pas vidaus ligų gydytoją (b. l. 53, 60-61, 63, 106, 108, 109, 110, kt.). Medicininiai dokumentai (b. l. 59 ir kt.) patvirtina, kad pareiškėjas įvairiomis ligomis sirgo dar iki atvykimo į Vilniaus 2-uosius pataisos namus, nuolat vartodavo medikamentus. Dar iki atvykimo į pataisos namus jam buvo nustatytas neįgalumas (b. l. 100). Byloje nėra duomenų, kad atsakovas sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Taip pat nėra duomenų, kad dėl kitų laikymo sąlygų (maitinimo, ventiliacijos, patalpų sandarumo ir t. t.) V. P. kreipėsi į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Teismas pažymėjo, kad tam tikri bausmę atliekančių asmenų laisvės apribojimai ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, būdamas perpildytoje patalpoje pataisos namuose, patyrė neigiamų išgyvenimų, tačiau, atsižvelgiant į išdėstytas faktines aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos Konvencijos 3 straipsnio nuostatos. Teismas taip pat nenustatė ir Konvencijos 5 bei 8 straipsnių pažeidimų, kadangi pareiškėjo laisvė pagrįstai buvo suvaržyta dėl jo padarytų nusikalstamų veikų ir byloje nėra duomenų, kad pataisos namuose buvo nesilaikyta susirašinėjimo slaptumo principo ar atlikti kiti veiksmai, prieštaraujantys Konvencijos 8 straipsnio reikalavimams. Teismas sprendime taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Pagal sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, 6.15 punktą, vienam asmeniui, atliekančiam bausmę pataisos namuose, gyvenamojoje patalpoje turi tekti ne mažiau kaip 3 m² gyvenamojo ploto. Šis higienos normos reikalavimas nagrinėjamu atveju įvykdytas nebuvo – V. P. ginčo laikotarpiu teko 2,468‑2,962 m² gyvenamojo ploto. Todėl yra akivaizdu, kad Vilniaus 2-ųjų pataisos namų pareigūnai, laikydami pareiškėją perpildytoje patalpoje, pažeidė Lietuvos higienos normos HN76:1999 reikalavimus, sudarė prielaidas asmeniui patirti neigiamus išgyvenimus, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas. CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju nukrypimas nuo higienos normos HN76:1999 reikalavimų yra nežymus. V. P. bausmės atlikimo vieta – Vilniaus 2-ieji pataisos namai – nepriskirtina bausmės atlikimo įstaigoms, kuriose yra griežčiausios kalinimo sąlygos (tardymo izoliatoriai, kalėjimai). Pareiškėjas ne iš karto kreipėsi į teismą dėl netinkamų gyvenimo sąlygų pataisos namuose – patalpoje Nr. 304 buvo apgyvendintos 2008 m. kovo 21 d., į teismą paštu kreipėsi 2008 m. birželio 19 d. (b. l. 22), t. y. beveik trims mėnesiams nuo buvimo patalpoje Nr. 304 pradžios. Todėl teismas padarė išvadą, kad gyvenimo sąlygos pataisos namuose nesukėlė pareiškėjui žymių dvasinių išgyvenimų, nepakeliamų kančių. Teismas taip pat pažymėjo, kad susiklosčiusi kriminogeninė padėtis galėjo objektyviai trukdyti Vilniaus 2-iesiems pataisos namams užtikrinti tinkamas pareiškėjo laikymo sąlygas (atsakovo atstovas atsiliepime pripažino, kad pareiškėjo pageidauta laisva lova pirmame dviaukštės lovos aukšte tuo metu buvo tik patalpoje Nr. 304). Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismas pažymėjo, kad analogišką praktiką tokios kategorijos bylose formuoja ir apeliacinės instancijos teismas (administracinė byla Nr. A444-619/2008).
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas V. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus 2-ųjų pataisos namų, 150000 litų neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo nuomone, jis tapo nedarbingas dėl Vilniaus 2-ųjų pataisos namų administracijos kaltės. Pareiškėjas nurodo, kad nuteistųjų laikymo sąlygos Vilniaus 2-ųjų pataisos namuose yra blogos: patalpose yra skersvėjų, nėra ventiliacijos, nėra džiovyklos batams, tualetas ir 5 praustuvai skirti 100 žmonių, gyvenamojoje patalpoje šešiems asmenims skirta 14 m² ploto, nors turi būti skirta 18 m². Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jo sveikata pablogėjo nuo netinkamo maisto. Pažymi, kad jam nebuvo suteiktas reikiamas gydymas. Taip pat pažymi, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 304 oro judėjimo greitis neatitinka higienos normos HN 42:2004 reikalavimų. Tačiau teismas į visas aukščiau nurodytas aplinkybes neatsižvelgė. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo skirti ekspertizę, taip pat prašymo iškviesti į teismo posėdį ir apklausti liudytojus Z. R. bei Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų vyr. gydytoją Litvinenko. Pastaroji, pareiškėjo nuomone, galėtų patvirtinti, kad iš Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų jis išvažiavo sveikas. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju iš Vilniaus 2-ųjų pataisos namų turėtų būti išreikalauta ir jo ambulatorinė medicinos kortelė.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą atsakovas, atstovaujamas Vilniaus 2-ųjų pataisos namų, prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas nurodo iš esmės tas pačias faktines aplinkybes, kurios buvo nurodytos jo atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad pareiškėjo nusiskundimai maitinimu yra nepagrįsti. Vilniaus 2-uose pataisos namuose yra patvirtintas valgiaraštis nedirbantiems asmenims, kuriems priklauso ir pareiškėjas. Valgiaraštis sudarytas vadovaujantis racionalios mitybos principais. Be to, kiekvienas nuteistasis kartą per savaitę turi teisę įsigyti įstaigos parduotuvėje maisto prekių ir būtiniausių reikmenų. Šios teisės įgyvendinimas yra užtikrintas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų valstybės valdžios institucijų bei jų pareigūnų, tarnautojų ar kitokių šių institucijų darbuotojų veiksmų ar neveikimo, kurie tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams. Tai reiškia, kad žala atlygintina neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.).
Pareiškėjas neturtinės žalos reikalauja dėl to, kad jam atliekant bausmę Vilniaus 2-iuose pataisos namuose, gyvenamojoje patalpoje Nr. 304, pažeidžiant Higienos normos HN76:1999 reikalavimus, laikotarpiu nuo 2008 m. kovo mėnesio iki 2008 m. gegužės 16 d. gyvenusiems 6 nuteistiesiems teko mažiau nei 3 m² ploto kiekvienam. Dėl to, kad jis gyveno blogesnėmis buitinėmis sąlygomis nei garantuoja Lietuvos Respublikos įstatymai, teigia patyręs moralinę žalą, dvasinius išgyvenimus, be to atsirado pavojingi ir nepataisomi padariniai jo sveikatai. Tokie pataisos namų administracijos veiksmai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3, 5, 8 straipsnių nuostatoms.
Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos, įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punktą (2 lentelę), vienam asmeniui, atliekančiam bausmę pataisos namuose, gyvenamojoje patalpoje turi tekti ne mažiau kaip 3 m² gyvenamojo ploto.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas V. P. į Vilniaus 2-uosius pataisos namus atlikinėti bausmę buvo perkeltas nuo 2008 m. kovo 19 d. Ginčo, kad bylai aktualiu laikotarpiu pareiškėjas gyveno patalpoje Nr. 304, turinčioje 14,81 m² ploto, kurioje vienam nuteistajam teko tik 2,468 – 2,962 m² ploto (nuo 2008 m. kovo 21 d. iki 2008 m. gegužės 21 d. patalpoje gyveno šeši nuteistieji, o vėliau – 5 nuteistieji), nėra. Taigi, anksčiau minėtos higienos normos pažeidimas nustatytas. Akivaizdu, kad valstybės valdžios institucijos (Vilniaus 2-ųjų pataisos namų) pareigūnai, apgyvendinę pareiškėją perpildytoje patalpoje, pažeidė teisės taikytinų teisės aktų reikalavimus. Darytina išvada, kad byloje yra pakankamai įrodymų tam, kad būtų galima konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą.
Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad gyvendamas perpildytoje patalpoje pataisos namuose pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau, išsamiai išanalizavęs ir įvertinęs faktines bylos aplinkybes konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3, 5, 8 straipsnių nuostatos pažeistos nebuvo. Teismas sprendė, kad pats teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui už patirtą skriaudą.
Iš byloje esančių medicininių dokumentų ir prie bylos pridėtos V. P. asmens sveikatos istorijos matyti, kad jis įvairiomis ligomis sirgo ir nuolat buvo gydomas dar iki jo perkėlimo bausmei atlikti į Vilniaus 2-uosius pataisos namus, nuolatiniai sveikatos patikrinimai ir medicininės paslaugos buvo suteikiami ir atliekant bausmę šiuose pataisos namuose, 2008 m. balandžio 30 d. - 2008 m. gegužės 9 d. laikotarpiu pareiškėjo sveikatos patikrinimas buvo atliekamas jį hospitalizavus į Laisvės atėmimo vietų ligoninę.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog dėl nustatyto teisės pažeidimo (pareiškėjo laikymo beveik tris mėnesius patalpoje, neatitinkančioje teisės aktų reikalavimų) V. P. sveikata žymiai pablogėjo, ar kad atsakovas sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Tačiau, teisėjų kolegija pažymi, kad net aplinkybė, jog pataisos namų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje minėtu sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 461 patvirtintos higienos normos HN 76:1999 6.15 punkto reikalavimus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog „Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės“, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Teisėjų kolegija įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia kad pareiškėjo, kuriam jau buvo diagnozuotos įvairios plaučių ir kitų kvėpavimo organų, galvos smegenų ir kt. ligos, nustatytas 60 procentų darbingumo netekimas, apgyvendinimas perpildytoje patalpoje, negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas. Todėl kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija nagrinėjamu atveju.
Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., administracinė byla Nr. A143 – 1966/2008; administracinė byla Nr. A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Dėl išdėstytų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog neturtinė žala pareiškėjui neatlygintina visiškai. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, o pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo tenkintinas iš dalies (ABTĮ 143 str.).
Nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį, kolegija atsižvelgia į pareiškėjo subjektinės teisės - būti apgyvendintam pataisos namų patalpoje, kurioje jam turi tekti ne mažiau kaip 3 m² ploto, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 350 Lt.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimą pakeisti: pareiškėjo V. P. skundą patenkinti iš dalies. Priteisti V. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus 2-ųjų pataisos namų, 350 (tris šimtus penkiasdešimt) litų neturtinei žalai atlyginti.
Nutartis neskundžiama.