Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovui AB „Swedbank“ dėl vienašalio kredito sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo – V. V.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Trečiasis asmuo atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

2015-10-23 teismo posėdžio metu ieškovo ir trečiojo asmens atstovas palaikė ieškinį jame išdėstytais motyvais ir prašė jį tenkinti. Papildomai nurodė, jog bankas ieškovui leido mokėti įmokas ne pagal grafiką, o pagal savo galimybes ir be to, bankas nesinaudojo sutarties pakeitimo galimybe, nors ieškovo finansinė padėtis pablogėjo dar 2013 m., o dabar yra kažkiek pagerėjusi, tačiau, kiek šiuo metu ieškovas galėtų mokėti bankui pagal sutartį, atstovas nurodyti negalėjo. Pažymėjo, kad ieškovas gauna iš banko raštus dėl palūkanų nustatymo ir tai akivaizdžiai parodo, kad atsakovas laiko sutartį galiojančia (t.2, b. l. 31-32).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš pateiktų į bylą rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų teisme, nustatyta, kad ieškovas su atsakovu 2007-05-05 sudarė Kredito sutartį Nr. 07-041693-FA, o 2007-05-09 atsakovas su UAB ,,Apskaitos etika‘‘ sudarė Kredito sutartį Nr. 07-044865-KL/07-044864-IN. Kauno apygardos teismas 2012-03-26 iškėlė UAB ,,Apskaitos etika‘‘ bankroto bylą. Kredito sutartimis buvo suteiktas tikslinis finansavimas bendrovei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto – pastato, esančio (duomenys neskelbtini), statybai, o prievolių įvykdymas buvo užtikrintas bendrovės nekilnojamojo turto įkeitimu, finansinio užstato pateikimu 70000 Lt sumai, trečiojo asmens laidavimu, gyvenamojo namo, ūkinio pastato, garažo (duomenys neskelbtini) įkeitimu, vertybinių popierių įkeitimu, žemės sklypo, gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini)įkeitimu, buto (duomenys neskelbtini) įkeitimu ir 52850 Lt deponavimu (t.1, b.l. 8-144). Ieškovui tinkamai nevykdant sutarties, atsakovas ieškovui siuntė įspėjamuosius raštus (t.1, b.l. 148-150), tačiau pradelsta skola augo, o ieškovas per Banko 2014-10-17 raštu nustatytą papildomą terminą ir po 2015-04-27 rašto skolos nepadengė, todėl atsakovas vienašališkai 2015-06-02 nutraukė Kredito sutartį (t.1, b. l. 152). Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti vienašališkai atsakovo AB „Swedbank“ atliktą tarp ieškovo ir atsakovo sudarytos Kredito sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu.

Dėl Kredito sutarties vienašalio nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Kiekviena sutarties šalis turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 str. 1 d.). Sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str.). Kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas (CK 6.881 str. 1 d.).

CK 6.263 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą elgtis taip, jog savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyse nurodytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.). CK 6.217 straipsnis reglamentuoja vienašališką sutarties nutraukimą. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Ar sutarties pažeidimas yra esminis, nustatoma, atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004). Nurodyto straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukiama joje numatytais atvejais. Pažymėtina, kad nepriklausomai nuo to ar sutarties šalis padarė sutarties pažeidimą, atitinkantį CK 6.217 straipsnio 2 dalies sąlygas, ar atsirado kitų šalių sutartyje nurodytų aplinkybių, kurios sudaro pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį, bet kuriuo atveju dėl jų atsiradimo turi būti konstatuojama sutarties šalies kaltė. Nustačius, kad dėl sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo yra sutarties šalies kaltė, kita sutarties šalis turi teisę nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2012). Taigi, taikant CK 6.217 straipsnį ir konstatavus, kad yra esminis sutarties pažeidimas ar dėl sutarties šalies kaltės atsirado aplinkybių, kurios pagal sutarties nuostatas sudaro pagrindą kitai šaliai nutraukti sutartį, sutartis nutrauktina joje nustatytomis sąlygomis ir tvarka.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas nevykdė Kredito sutarties sąlygų ir nustatytu terminu nemokėjo įmokų, taip ignoruodamas Kredito sutarties privalomumo principą. Ieškovas, kaip kredito gavėjas, įsipareigojo Kredito sutartimi prisiimtus sutartinius įsipareigojimus vykdyti tinkamai pagal Kredito sutarties sąlygas ir nustatytu laiku mokėti Bankui kredito, palūkanų įmokas (kredito grąžinimo grafikas (t.1, b.l. 95), kredito sutarties bendrosios dalies 4.1, 4.2, 5.2, 7, 10.5.3, 11.2.1., 11.2.1.1. p., susitarimo Nr. 07-041693-FA-1 4.p., kredito grąžinimo grafikas (t.1, b.l. 112), susitarimo Nr. 07-041693-FA-2 3.p., 11.2.1.1.p., susitarimo Nr. 07-041693-FA-3 3.p., 11.2.1., 11.2.1.1.p.). Įstatymas imperatyviai įpareigoja paskolos gavėją nustatytu laiku ir tvarka grąžinti paskolą ir mokėti palūkanas paskolos davėjui (CK 6.872-6.874 str.), taigi, ieškovas netinkamai vykdė įsipareigojimus Bankui, t. y. vėlavo dengti kredito ir palūkanų įmokas, todėl susidarius įsiskolinimui ir ieškovui įsiskolinimo nepadengus, atsakovas teisėtai 2015-06-02 nutraukė su ieškovu sudarytą Kredito sutartį.

Ieškovo argumentas, kad egzistavo susitarimas, jog bankas nereikalaus iš ieškovo privalomų mokėti sumų tol, kol nebus patenkinti banko reikalavimai pagal kredito sutartį su UAB Apskaitos etika‘‘, byloje nėra įrodytas; kita vertus, teismas pripažįsta, kad abi kredito sutartys buvo viena su kita susijusios ir, kaip savo paaiškinimuose nurodė banko atstovas, bankas kurį laiką nepradėjo sutarties nutraukimo procedūrų, kadangi fizinio asmens sunkumai buvo susiję su įmonės sunkumais, o ieškovas žadėjo rasti investuotojus ir atsiskaityti su atsakovu. Teismas atkreipia dėmesį, kad kredito sutartyje buvo aiškiai įtvirtinta banko teisė, ieškovui esminiai pažeidus sutartį, nutraukti sutartį anksčiau, negu joje nustatyta, prieš tai įspėjus kredito gavėjus ir ši sutartinė norma tiek sudarant pagrindinę kredito sutartį, tiek tris jos pakeitimus, nekito. Nagrinėjamu atveju, ieškovui nevykdant Kredito sutarties sąlygų, atsakovas ieškovui siuntė 2014-10-17 pretenziją dėl įsiskolinimo, kur nurodė, jog ieškovas įsiskolinimą turi padengti iki 2014-11-25, 2015-04-27 bankas siuntė įspėjimą dėl įsiskolinimo ir sutarties nutraukimo, kuriuo ieškovas buvo įspėtas, jog jis yra pradelsęs Bankui sumokėti 64493,87 Eur sumą (27 įmokas) pagal Kredito sutartį ir jam jau buvo nustatytas papildomas terminas įsiskolinimui padengti, įspėjant, jog Bankas vienašališkai nutrauks Kredito sutartį nuo 2015-06-02 (t.1., b. l. 152). Kadangi pradelsta skola augo, ieškovas per Banko nustatytą papildomą terminą skolos nepadengė, Bankas vienašališkai 2015-06-02 nutraukė Kredito sutartį.

Teismas negali sutikti su ieškovo argumentais, kad bankas nutraukdamas sutartį elgėsi neproporcingai, neišnaudojo kitų teisių gynimo būdų, o banko teisės iš viso nebuvo pažeistos, be to, šalių sutartiniuose santykiuose visą laiką buvo bandoma juos išsaugoti. Priešingai, byloje esantys rašytiniai įrodymai rodo, kad bankas, suprasdamas, jog ieškovas susidūrė su finansiniais sunkumais, ilgą laiką reikalavo likviduoti pradelstus mokėjimus, tačiau tiesiog nepradėjo sutarties nutraukimo procedūrų, tikėdamasis, kad ieškovas tesės savo pažadus ir įsiskolinimą padengs, visgi rašytinių įrodymų byloje apie ieškovo minimą banko leidimą, sutikimą, kad ieškovas vėluos mokėti įmokas, nėra, o kitomis įrodinėjimo priemonėmis ieškovas šios aplinkybės neįrodinėjo. Tai, kad bankas ilgą laiką nepradėjo sutarties nutraukimo procedūros, laukė ieškovo finansinių galimybių pagerėjimo tik rodo, kad bankas nesiekė kuo greičiau nutraukti kredito sutarties, atsižvelgė į ieškovo finansines galimybes. Teismas atmeta ir ieškovo argumentus, kad bankas privalėjo svarstyti sutarties pakeitimo galimybę, kadangi banko atstovas paaiškino, jog ieškovas savo prievolės nevykdė nuo 2013 m. pradžios, o byloje esantis 2013-02-28 raštas dėl įsiskolinimo už suteiktą paskolą rodo, kad bankas ir reikalavo ieškovą mokėti įmokas, ir siūlė jam susisiekti, kad būtų rastas priimtinas sprendimas, tą patį bankas pakartojo ir 2014-10-17 pretenzijoje, taip pat byloje pateikta šalių susirašinėjimo medžiaga, kas teismui taip pat leidžia daryti išvadą, jog bankas bandė išsaugoti sutartinius santykius (t.1., b.l. 180-183). Pažymėtina, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, sutartinių prievolių pažeidimas pagal Kredito sutartį nebuvo vienkartinis, o sistemingas prievoles pažeidžiantis kredito gavėjo elgesys duoda pagrindą atsakovui nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013).

Banko pareiga yra valdyti kredito riziką ir imtis priemonių jai mažinti. Griežtas kreditavimo sutarties nuostatų laikymasis Bankui turi esminės reikšmės, nes griežto kreditavimo sutarčių nuostatų laikymosi reikalavimas yra specialiai nustatytas visam finansų sektoriui. Banko veiklai ir sudaromiems finansiniams sandoriams galioja bankų ir finansų įstaigų atžvilgiu taikomi specialūs įstatymų reikalavimai. Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintas atsakingo skolinimo principas – finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą skolinti, be kita ko, privalo įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad finansų įstaiga, sudariusi sandorį, privalo nuolat stebėti ir dokumentuose fiksuoti, ar klientas vykdo sutartinius įsipareigojimus, ar jo finansinė ir ekonominė būklė nekelia grėsmės tinkamam sutartinių įsipareigojimų finansų įstaigai vykdymui. Iš Finansų įstaigų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžtos įstatymo paskirties (nustatyti finansų įstaigų, teikiančių licencines finansines paslaugas, veiklos priežiūros sąlygas, tvarką bei ypatumus) matyti, kad minėtos nuostatos pirmiausia skirtos mažinti finansų įstaigų verslo riziką, siekiant užtikrinti kreditavimo sistemos stabilumą ir patikimumą. Tačiau bankams ir kitoms finansų įstaigoms taikoma bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad priimant sprendimą skolinti nebūtų pažeisti tiek paties skolininko, tiek trečiųjų asmenų interesai. Bankams ir kitiems subjektams, kurie teikia kreditavimo paslaugas, pažeisdami kitų asmenų teises ir saugomus interesus, gali būti taikoma civilinė atsakomybė. Tokia banko atsakomybė gali atsirasti kliento (skolininko) arba trečiųjų asmenų atžvilgiu. Banko civilinė atsakomybė klientui už paskolos arba kreditavimo sutarties pažeidimą yra sutartinė, tačiau gali būti ir deliktinė. Deliktinės atsakomybės pagrindu gali būti banko elgesys, kuris aiškiai nukrypsta nuo rūpestingo bankininko standartų išduodant kreditą, atsisakant jį išduoti, tęsiant ar nutraukiant kreditavimą, teikiant informaciją, naudojantis įkaito turėtojo teisėmis ir kt. Jei bankas skolina pinigus tinkamai nesusipažinęs su kliento padėtimi ir neįvertinęs jo mokumo arba, nors ir įvertinęs jo mokumą, bet nesitikėdamas, kad paskola bus grąžinta, bankas atlieka neteisėtus veiksmus. Tokiais neteisėtais veiksmais gali būti padaroma žala skolininkui ir (ar) tretiesiems asmenims, kuri gali pasireikšti tuo, kad išdavus kreditą buvo sukurta skolininko mokumo regimybė, dėl kurios atsirado nauji kreditoriai, buvo dirbtinai pratęsta ekonomiškai negyvybinga skolininko veikla, dėl kurios pablogėjo skolininko finansinė padėtis, arba gali būti padaroma kitokio pobūdžio žala. Bankas taip pat gali tapti atsakingu už žalą, kuri atsiranda dėl skolininko aiškiai nepagrįstų ūkinių komercinių sprendimų, jei bankas darė įtaką tokių sprendimų priėmimui. Tarp neteisėto kredito išdavimo ir kilusios žalos turi egzistuoti priežastinis ryšys. Be to, banko atsakomybei atsirasti būtina banko kaltė. Banko atsakomybė negali būti taikoma už bet kurį žalą sukėlusį sprendimą dėl kreditavimo ar paskolos suteikimo, nes kreditavimo veikla visada yra susijusi su rizika. Priimdamas su kreditavimu susijusius sprendimus bankas turi tam tikrą diskreciją, kurią įgyvendindamas turi elgtis sąžiningai, laikydamasis rūpestingo bankininko standartų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013).

Kredito sutarties nutraukimo metu ieškovas buvo nemokus. Byloje ieškovas nepateikė nei vieno pagrįsto įrodymo, kad yra pajėgus tinkamai grąžinti visą skolą. Bankas neprisiėmė pareigos atsakyti už ieškovo mokumą. Priešingai, ieškovo nemokumo rizikai apdrausti buvo įkeistas turtas, kuris reiškia, kad jeigu skolininkas nebeįstengia tinkamai grąžinti kredito, jis turi būti padengtas iš įkeisto turto. Būtent ieškovo veiksmai nevykdant savo sutartinių įsipareigojimų, ignoruojant Banko raginimus sumokėti pradelstas skolas, nepaliko kito pasirinkimo kaip tik nutraukti Kredito sutartį dėl jos esminio pažeidimo. Sistemingai neįvykdomi ieškovo įsipareigojimai kėlė atvirą grėsmę tikėtinam Kredito sutarties įvykdymui. Nutraukdamas Kredito sutartį, atsakovas tinkamai pasinaudojo turima teise bei įvykdė pagrindinę savo pareigą valdyti kredito riziką, susijusią su nemokaus kliento įsipareigojimų vykdymu.

Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu teismas taip pat ragino šalis baigti bylą taikiai, nors atsakovo atstovas nurodė, kad nemano, jog ieškovas turės konstruktyvių pasiūlymų, tačiau iš ieškovo į bylą buvo gautas 2015-10-14 raštas dėl taikaus susitarimo, kuriuo ieškovas bankui nurodė kreiptis į jį telefonu arba elektroniniu paštu, kitos iniciatyvos ar tam tikrų pasiūlymų, kaip nurodė banko atstovas, gauta nebuvo. Tokių ieškovo veiksmų teismas nelaiko tinkamais, turint omenyje tai, kad byla teisme nagrinėjama nuo 2015-06-01, o ieškovas bankui įmokų nemoka nuo 2013 m. pradžios. Negana to, ieškovo atstovo negalėjimas įvardinti, kiek šiuo metu ieškovas galėtų mokėti, jei sutarties galiojimas būtų atkurtas, neleidžia teismui daryti išvados, jog ieškovas ieško papildomų lėšų ir taip bando atkurti savo mokumą ir atsiskaityti su banku (b.l. 27, 31-32).

Kredito sutarties bendrosios dalies 11.2.1. punkte numatyta, kad atsakovas gali nutraukti sutartį anksčiau, negu joje nustatyta, prieš 30 dienų raštu įspėjęs Kredito gavėjus, jeigu kredito laikotarpiu Kredito gavėjai padaro esminių sutarties pažeidimų, tame tarpe ir tai, jei kredito gavėjas ilgiau nei 90 dienų nevykdo prievolės bankui pagal sutartį ir mokėjimo dienomis pagal grafiką negrąžina kredito bankui bei nesumoka palūkanų bei nepašalina šio pažeidimo per banko papildomai nustatytą 30 dienų terminą. CK 6.218 straipsnio 1 dalis suteikia teisę kreditoriui nutraukti sutartį, jei prievolė neįvykdoma per papildomą terminą, nustatytą sutartyje, o jei dėl termino nesusitarta, per 30 dienų. Taigi, šiuo atveju Bankas 2014-10-17 nustatė terminą iki 2014-11-25 pradelstai skolai padengti, todėl ieškovo argumentai, kad Bankas veikė nesąžiningai ir piktnaudžiavo savo teise, yra akivaizdžiai nepagrįsti ir neturi jokios reikšmės, nes atsakovas nustatė papildomą terminą prievolei įvykdyti, o ji įvykdyta nebuvo, todėl atsakovas pagrįstai, remdamasis Kredito sutarties 11.2.1. punktu, vienašališkai nutraukė sutartį.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog ieškovas nevykdė Kredito sutarties sąlygų, todėl atsakovas, vadovaudamasis įstatymų ir Kredito sutarties nuostatomis, dėl ieškovo esminio sutarties pažeidimo, t. y. kredito įmokų ir palūkanų nemokėjimo, turėjo teisę vienašališkai nutraukti Kredito sutartį, todėl teismas netenkina ieškovo prašymo pripažinti vienašališkai atsakovo atliktą Kredito sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu.

Kiti šalių išdėstyti argumentai bei byloje pateikti įrodymai neturi reikšmės teisingam bylos išsprendimui.

CPK 93 straipsnio l dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (6,68 EUR), yra didesnės negu LR Teisingumo ministro ir Finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. 1R-261/ IK-355 nustatyta minimali 2,90 EUR (10,00 Lt) suma, todėl iš ieškovų priteisiamos 6,68 EUR pašto išlaidos (CPK 92 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo A. V., a/k (duomenys neskelbtini) 6,68 EUR (šešis eurus 68 euro ct) pašto išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.