Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. E. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 22 d. nuosprendžio, kuriuo D. E. Č. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau – BK ) 104 str. (1993 m. birželio 10 d. įstatymo Nr.I-180 redakcija) laisvės atėmimu 9 metams ir 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis 1998-12-22 Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl dalinės amnestijos akto“ Nr. VIII-994 2 str. 1 d. 2 p. paskirta bausmė nuteistajai sumažinta vienu ketvirtadaliu.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

D. E. Č. nuteista už tai, kad 1997 metų sausio 17 d. apie 23 - 24 val., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, savo buto, esančio ( duomenys neskelbtini ), kambaryje, lovoje tyčia užnėrusi iš virvės padarytą kilpą ant kaklo miegančiam sugyventiniui J. Š. ir verždama kvėpavimo takus, tyčia J. Š. pasmaugė, po to, įsitikinusi, kad J. Š. negyvas, jo lavoną paslėpė netoli gyvenamojo namo esančioje malkinėje, vėliau 1997 metų vasarą (tiksliai nenustatytu) laiku nužudytojo J. Š. palaikus nunešė ir paslėpė nuotekų šulinyje, esančiame ( duomenys neskelbtini ), kur 2006 03 07 jie ir buvo surasti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantė nuteistoji D. E. Č. ir jos gynėja prašė nuteistosios apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašė nuteistosios apeliacinį skundą – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios D. E. Č. apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus apygardos teismas visapusiškai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes dėl J. Š. nužudymo, surinktus duomenis patikrino ir įvertino byloje esančius įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas atitinkančias faktines aplinkybes.

Apeliantė neginčija savo kaltės ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimų, tačiau nesutinka su jai paskirta bausme ir prašo ją švelninti. Šis apeliantės prašymas atmestinas.

Kolegijos nuomone, nuteistajai yra paskirta tinkama bausmė ir ji nėra aiškiai per griežta.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai bausmę bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė. Minėtas įstatymas reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teismas, skirdamas D. E. Č. bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą: padarytas labai sunkus nusikaltimas, veikta tiesiogine apibrėžta tyčia. Nuteistosios padaryto nusikaltimo pasekmės yra labai sunkios ir negrįžtamos – atimta kito žmogaus gyvybė. Nustatytos dvi apeliantės atsakomybę sunkinančios aplinkybės - ji nusikaltimą padarė apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui ( BK 60 str. 1 d. 9 p. ) ir nusikaltimą padarė prieš bejėgiškos būklės asmenį ( BK 60 str. 1 d. 6 p. ), nuteistosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Nors apeliantė savo skunde teigia, kad ji prisipažino padariusi nusikaltimą ir gailisi nusikaltusi, tačiau teismas tokios nuteistosios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nenustatė. Norint konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, būtina nustatyti, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 punkte teismams išaiškinta, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes ( teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, grąžina pagrobtą daiktą ir pan. ). Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistoji nusikaltimą padarė 1997 metais. Nusikaltimas buvo išaiškintas tik po to, kai apie jį papasakojo nuteistosios sūnus. Taigi nuteistoji prisipažino padariusi nusikaltimą praėjus 9 metams po jo padarymo tik dėl surinktų įrodymų, o ne savo noru. Taip pat ji dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai nesigailėjo - slėpė padarytą nusikaltimą, į tai įtraukė ir savo mažamečius vaikus. Apeliantė, darydama psichologinį spaudimą, reikalavo, kad sūnus apie įvykdytą nusikaltimą nepraneštų teisėsaugos institucijoms. Tokiais veiksmais ji sukėlė vaikams dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus, žalojo jų psichiką. Tai patvirtina sūnus J. Š. Jis parodė, kad motina būdama girta nuolat kalbėdavo apie tėvo nužudymą ir priekaištaudavo jam, kad jis gali ją išduoti pranešdamas policijai žinomas nužudymo aplinkybes. Todėl pripažinti apeliantės atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad ji prisipažino padariusi nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, nėra pagrindo.

Nuosprendyje įvertinta ir nuteistosios asmenybę charakterizuojanti medžiaga. Iš jos matyti, kad apeliantė nei iki nusikaltimo padarymo, nei po jo, teista, bausta administracinėmis nuobaudomis nebuvo. Atsižvelgta ir į nukentėjusiojo asmenybę bei jo netinkamą elgesį nuteistosios atžvilgiu.

Nors nuteistoji savo skunde nurodo, kad ji augina 7 vaikus, iš kurių 5 nepilnamečiai, ir ateityje nori gyventi kartu su vaikais normalų ir pilnavertį gyvenimą, tačiau iš byloje esančios nuteistąją charakterizuojančios medžiagos matyti, kad apeliantė niekur nedirbo, ūkio nelaikė, pajamų neturėjo, penkiems jos nepilnamečiams vaikams nustatyta globa ( t. 1, b. l. 118 ).

Esant minėtoms aplinkybėms, kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi BK 61 str. nuostatomis ir paskyrė nuteistajai didesnę laisvės atėmimo bausmę nei inkriminuoto nusikaltimo ( 1961 m. BK 104 str. ) sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, jog nuteistosios apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti nuosprendžio nėra pagrindo, todėl nuteistosios apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo nuosprendis paliekamas galioti.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

nuteistosios D. E. Č. apeliacinį skundą atmesti.