Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-6/2010

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2010-01-08
Bylos Nr.: 1A-6/2010
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Kęstutis Jucys, Violeta Ražinskaitė (pran.), Regina Gaudutienė
Nuteistasis: R. C., R. S., S. K.

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-6/2010Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.1.8.11; 1.2.6.2; 1.2.14.6.1; 2.1.7.4; 2.4.6.3.1

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. sausio 8 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teisėjų: Reginos Gaudutienės, Kęstučio Jucio,sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorui R. M.,gynėjams: Anatolijui Svilai, Liudmilai Karvelienei, M. B., Grigorijui Leonovui,nuteistiesiems: R. C., R. S.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. C., R. Š., R. S. ir jo gynėjos bei nuteistojo S. K. ir jo gynėjo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 7 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

R. C. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 147 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (dėl J. K.) – 6 metams;

pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (dėl I. K. ir R. M.) – 7 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 8 metams;

vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, ši bausmė subendrinta su bausmės, paskirtos Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2004 m. sausio 9 d. nuosprendžiu, neatliktąja dalimi, taikant dalinį bausmių sudėjimo principą, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 9 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

R. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 147 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (dėl J. K.) – 7 metams;

pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (dėl I. K. ir R. M.) – 8 metams;

pagal BK 183 straipsnio 1 dalį – 1 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 6 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 9 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

R. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 7 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš S. K., R. C., R. S., R. Š. ir S. L. solidariai priteista I. K. 5 000 litų ir R. M. 5 000 litų neturtinei žalai atlyginti.

Iš R. Š. priteista R. M. 1 116 litų turtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu S. L. nuteista pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, tačiau dėl jos apeliacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

R. C. bei R. Š. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad, veikdami organizuota grupe, turėdami tikslą parduoti žmogų, 2005 m. birželio mėn. nenustatytą dieną (duomenys neskelbtini), susipažino su J. K., po to R. Š. apie tris savaites susitikinėjo su nukentėjusiąja ir maždaug liepos mėnesio 5-7 dienomis būdamas bute (duomenys neskelbtini), įkalbėjo ją važiuoti gyventi ir dirbti į Angliją padavėja arba valyti kambarius viešbutyje pažadėjęs, jog, jeigu darbo bei gyvenimo sąlygos nepatiks, bet kada galės grįžti į Lietuvą. J. K. sutikus važiuoti į Angliją, R. Š. nupirko lėktuvo bilietą, ir 2005 m. liepos 9 d. nukentėjusioji, lydima R. C., atskrido į Londono oro uostą, kur R. C. ją pardavė už 2 000 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų (10 141,20 Lt) ikiteisminio tyrimo metu nenustatytai moteriai, kuri organizavo J. K. įtraukimą į prostituciją Londono miesto viešnamyje 2005 m. liepos 10-11 dienomis. Taigi panaudodami apgaulę ir suteikdami naudą asmenims jie verbavo, gabeno bei pardavė J. K. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytai moteriai žinodami, kad nukentėjusioji bus įtraukta į prostituciją.

R. C., R. Š., S. K. bei R. S. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami organizuota grupe su S. L., V. B. (kurios atžvilgiu baudžiamoji byla buvo nagrinėjama atskirai) bei Didžiojoje Britanijoje gyvenančiais albanų tautybės asmenimis A. R., V. I., K. I., N. K. (kurių atžvilgiu baudžiamoji byla buvo nagrinėjama atskirai), taip pat kitais nenustatytais asmenimis, panaudodami apgaulę ir suteikdami turtinę naudą asmenims, verbavo, gabeno bei pardavė du asmenis žinodami, jog nukentėjusiosios bus įtrauktos į prostituciją. Šią veiką jie padarė tokiomis aplinkybėmis:

2005 m. liepos 20 d. (duomenys neskelbtini) susipažinę su I. K., R. Š. ir R. C., pažadėję paramą, pasiūlė nukentėjusiajai I. K. dirbti Anglijoje, o 2005 m. liepos 22-23 dienomis bute (duomenys neskelbtini), įkalbėjo I. K. važiuoti į Angliją, kur žadėjo surasti jai gerai apmokamą darbą. Laikotarpiu nuo 2005 m. liepos mėnesio pradžios iki liepos 23 d. R. S. ir S. L., kurią S. K. įtikino verbuoti merginas įtraukimui į prostituciją, (duomenys neskelbtini), įkalbėjo R. M. važiuoti į Angliją, kur jai bus surastas gerai apmokamas darbas. I. K. ir R. M. sutikus važiuoti į Angliją, iš S. K. duotų pinigų joms buvo nupirkti bilietai skrydžiui į Londoną. 2005 m. liepos 25 d. S. L. lydėjo I. K. ir R. M. iš Vilniaus oro uosto į Londono oro uostą, kur jas pasitiko R. C. Jis pareiškė nukentėjusiosioms, kad jos parduotos V. I. bei A. R. ir turės dirbti prostitutėmis. Iš V. I. ir A. R. R. C. gavo 4 000 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų (19 903,20 Lt), iš kurių 1 200 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų jis perdavė S. L., kuri turėjo šiuos pinigus perduoti S. K.. Grįžusi į Vilnių S. L. perdavė S. K. 900 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų, gautų iš R. C.. Laikotarpiu nuo 2005 m. liepos 26 d. iki 2005 m. rugpjūčio 3 d. V. I., A. R., N. K. ir V. B. vertė I. K. užsiiminėti prostitucija Anglijoje, (duomenys neskelbtini) miestuose, o laikotarpiu nuo 2005 m. liepos 26 d. iki 2005 m. liepos 31 d. (duomenys neskelbtini), V. B., V. I., K. I., M. ir S. privertė R. M. verstis prostitucija.

R. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2005 m. liepos 25 d. rytą (duomenys neskelbtini), pažadėjęs nustatyti telefono aparato funkciją, leidžiančią skambinti iš užsienio į Lietuvą, paėmė iš R. M. jai priklausantį 796 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną „NOKIA“ ir negrąžino, tokiu būdu pasisavino jam patikėtą svetimą turtą.

Šalies argumentai

Nuteistasis S. K. ir jo gynėjas apeliaciniu skundu prašo nuosprendį dėl S. K. nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti, nes neįrodyta dalyvavus padarant nusikalstamą veiką.

Nurodo, jog nuosprendis negali būti pagrįstas prielaidomis, o pagal bendrąjį teisės principą visi neaiškumai ar netikslumai, kurių nepavyksta pašalinti, aiškinami kaltinamojo naudai.

Nuosprendis savo forma ir turiniu neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 302-305, 307 straipsnių reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad veika, numatyta BK 147 straipsnio dispozicijoje, pasireiškė tuo, jog veikdami organizuota grupe, panaudodami apgaulę bei suteikdami turtinę naudą asmenims verbavo, gabeno ir pardavė du asmenis žinodami, kad nukentėjusiosios bus įtrauktos į prostituciją. Teismas, įvardydamas šias veikas kaip nusikalstamas, nurodė tik dalį būtinų nusikalstamos veikos požymių nenurodydamas tų, be kurių šios veikos padarymas negalimas. Tik nustačius, jog asmuo verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, galimas veikos kvalifikavimas pagal BK 147 straipsnį. Byloje to nenustatyta, o teismas, aprašydamas nusikalstamą veiką ir to nenurodęs, neturėjo pagrindo konstatuoti, kad verbavimas ir gabenimas žinant, jog nukentėjusiosios bus įtrauktos į prostituciją, sudaro BK 147 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Visiškai nesuprantamas ir neišsamus nuosprendyje nurodytas BK 147 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymis suteikdami turtinę naudą asmenims. Teismas pašalino iš kaltinimo S. K. organizatoriaus vaidmenį darant šį nusikaltimą ir jo veiksmus kvalifikavo kaip vykdytojo, nurodęs kvalifikuojamuosius požymius verbuojant, gabenant ir parduodant I. K. bei R. M., tačiau nenurodė ir nenustatė būtino kvalifikuojamojo požymio, kad tai padarė panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis. Iš nuosprendžio neaišku, ar S. K. nuteistas ir už veikas, padarytas panaudojant apgaulę bei suteikiant turtinę naudą asmenims. Jei taip, tai neaišku, kuo pasireiškė jo kaip vykdytojo vaidmuo, nes nenustatyta, jog jis surado nukentėjusiąsias, su jomis bendravo, jas kaip nors įkalbinėjo. Be to, teismas, pakeitęs kaltinimą ir apibrėžęs S. K. veiką kaip vykdytojo, pažeidė jo teisę į gynybą. Nors teismas, nurodęs, kad jis nėra organizatorius, o tik vykdytojas, lyg ir neapsunkino jo padėties, tačiau toks faktinių aplinkybių nustatymas iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų aplinkybių. Apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta, todėl sutinkamai su BPK 255 straipsniu buvo peržengtos nagrinėjimo teisme ribos.

Teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai aiškino ir taikė BPK 1, 20 straipsnių nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ suformuotos teismų praktikos ir išaiškinimų teismams.

Nuosprendžio 2 lape nurodyta, jog R. S. su kitais asmenimis, veikdamas organizuota grupe, padarė BK 147 straipsnyje numatytą veiką, parduodant I. K. ir R. M., tačiau 12 lape jau nurodyta, kad iš R. S. pareikšto kaltinimo pašalintinas dalyvavimas verbuojant, gabenant ir parduodant I. K., nes byloje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų.

Nuosprendžio 11 lape nurodyta, jog S. K. ir R. S. pašalintinas kaltinimas dėl J. K. verbavimo, gabenimo ir pardavimo, turint tikslą įtraukti į prostituciją, tačiau toliau nurodyta, kad pasitvirtino kaltinimai visiems kaltinamiesiems dėl jų dalyvavimo padarant nusikaltimą, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje, prieš nukentėjusiąsias I. K. ir R. M., nors prieš tai S. K. dėl to išteisintas.

Teismas dėl J. K. pardavimo kaltais pripažino R. C. ir R. Š. Kaltinimas buvo pateiktas visiems kaltinamiesiems, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodyta, ar už šį nusikaltimą išteisintina S. L. Abi veikos nelaikomos tęstinėmis, kaltinamieji buvo kaltinami padarę dvi nusikalstamas veikas, todėl teismas, dėl vienų veikų padarymo pripažindamas kaltu, o dėl kitų – ne, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje privalėjo nurodyti, dėl kurių veikų padarymo kaltinamasis nuteisiamas ir dėl kurių išteisinamas. Vien nurodymas aprašomojoje dalyje, jog iš kaltinimo, pareikšto S. K. ir R. S. (o S. L. iš viso nieko nenurodžius), pašalintinas kaltinimas dėl J. K. verbavimo, gabenimo ir pardavimo turint tikslą įtraukti į prostituciją, nereiškia, kad teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje neturi nurodyti, jog minėti kaltinamieji dėl šio nusikaltimo išteisintini. Dėl esminių BPK pažeidimų, sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį, nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Be kitų nuosprendyje nurodytų įrodymų teismas S. K. kaltę pagrindė S. L. parodymais, tačiau nuosprendyje pasirinktinai išdėstyti tik ikiteisminio tyrimo metu duoti jos parodymai ir visiškai neanalizuoti teisme duoti parodymai. Be to, teismas juos vertino šališkai. Ikiteisminio tyrimo metu S. L. parodė, kad S. K., supažindinęs ją su R. S., paaiškino, jog pastarajam reikalinga jos pagalba; bendraudama su merginomis ji vykdė R. S. nurodymus. Teismas tokių S. L. parodymų nuosprendyje neišdėstė, jų visiškai nevertino, priešingai, nurodė, kad S. L. vykdė S. K. nurodymus, t. y. teismas savaip interpretavo jos parodymus. Teisme S. L. parodė, jog iki susitikimo su R. S. nebuvo kalbos su S. K. apie merginų verbavimą. Ikiteisminio tyrimo metu S. L. taip pat parodė, kad Londono oro uoste albanai už atvežtas merginas jai davė 4 000 svarų, kuriuos iš jos paėmė R. C. ir, paskambinęs S. K., jai grąžino 1 200 svarų, iš kurių ji S. K. atvežė tik 700 svarų. Teisme S. L. parodė nemačiusi, kada perduoti pinigai R. C., ir tik po to R. C. jai davė 1 200 svarų. Teismas šių prieštaravimų parodymuose nevertino. Teismas patikėjo jos parodymais, jog bilietus ji pirko už iš S. K. gautus pinigus, nors netyrė ir nenustatė, kas ir kieno vardu užsakė bilietus kelionei į Londoną. Iš S. L. parodymų matyti, kad S. K. telefonu jai nurodė lydėti į Londoną Ingą ir Ritą pasakęs, jog R. Š. jau užsakė bilietus. Norint patvirtinti šiuos S. L. parodymus, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar teismas privalėjo pateikti šių asmenų telefoninių pokalbių išklotinę, iš kurios matytųsi minėtų asmenų neva buvę pokalbiai, tačiau to nebuvo padaryta. S. K. neigia buvus tokį skambutį. Dėl paminėtų aplinkybių nepagrįsta teismo išvada, kad jis neturi pagrindo netikėti S. L. parodymais, nes jie yra nuoseklūs ir neprieštarauja kitiems įrodymams. Nuteistasis S. K. parodė, jog pažįsta S. L. nuo 2005 metų, su ja artimai bendravo, tačiau jų santykiai nutrūko, kadangi pastaroji vartojo narkotines medžiagas. Šią aplinkybę patvirtino pati S. L. Dėl to nepaneigtas S. K. paaiškinimas, kad S. L. jį apkalba. Teismas, vertindamas tik teismui tinkamus S. L. parodymus, juos nuosprendyje išdėstydamas priešingai, nei buvo duodami, ir S. K. kaltę pagrįsdamas išimtinai tik jos parodymais, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Baudžiamojoje teisėje ir teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, jog negalima grįsti nuosprendžio vien tik vieno iš kaltinamųjų parodymais, nesant kitų objektyvių įrodymų. Nors nuosprendyje nurodyta, kad S. K. kaltė grindžiama ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje surinktais įrodymais, tačiau nė vienas iš jų nepagrindžia S. K. kaltės.

Atkreiptinas dėmesys, jog teismas, išteisindamas S. K. dėl J. K. pardavimo, konstatavo, kad nė vienas iš byloje apklaustų asmenų, nė vienas iš byloje esančių dokumentų nepatvirtina, jog J. K. buvo užverbuota, gabenta ir parduota Londone, turint tikslą ją įtraukti į prostituciją, dalyvaujant S. K. bei R. S. Analogišką išvadą teismas turėjo padaryti ir dėl I. K. bei R. M. pardavimo, nes abiejose veikose įrodymai tapatūs, išskyrus S. L. parodymus, kurių pagrįstumas ir nuoseklumas jau aptartas.

Be to, S. K. buvo kaltinamas subūręs organizuotą grupę, šiai grupei vadovavęs ir koordinavęs jos narių veiklą. Teismas pašalino iš kaltinimo S. K. kaip organizatoriaus vaidmenį verbuojant, gabenant ir parduodant I. K. bei R. M. ir jo veiksmus kvalifikavo kaip vykdytojo. Teismas, išteisinęs S. K. dėl nusikalstamos veikos prieš J. K., pripažinęs, kad S. K. nesubūrė organizuotos grupės, nevadovavo jos nariams ir nekoordinavo veiksmų, visiškai neargumentavo, kodėl laikė, jog nusikalstamos veikos padarytos organizuota grupe, nenurodė, kada ir kokiu tikslu ši organizuota grupė sukurta, koks joje vaidmenų pasiskirstymas ir t. t. Teismas nuosprendyje nenurodė nė vieno organizuotos grupės veiklos požymio ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių buvus organizuotą grupę, kuri be vadovo praktiškai neįmanoma.

Teismas pripažino, kad S. K. nesubūrė organizuotos grupės, nevadovavo jai ir nekoordinavo šios grupės narių veiklos. BK 147 straipsnio 2 dalies vienas iš kvalifikuojamųjų požymių – veikos padarymas organizuota grupe. Šiuo atveju teismas, pripažinęs veiką padarytą organizuota grupe, privalėjo nurodyti tai įrodančius motyvus ir nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyti BK bendrosios dalies straipsnį, pažymintį bendrininkavimo formą, t. y. BK 25 straipsnio 3 dalį. To nepadaręs, teismas faktiškai pripažino nebuvus organizuotos grupės.

Šalies argumentai

Nuteistasis R. C. apeliaciniu skundu prašo peržiūrėti nuosprendį ir jį išteisinti.

Nurodo, jog teismas nepagrįstai, be motyvų atmetė ikiteisminio tyrimo metu duotus J. K. parodymus, kad apeliantas jai nesiūlė nei darbo, nei važiuoti į Angliją ir ji jam neturi jokių pretenzijų. Apeliantas neneigia ją pažįstantis, kartu skridęs į Londoną, tačiau ji skrido pas draugę, o jis – aplankyti savo artimųjų. Tai nereiškia, jog apeliantas ją lydėjo, jie išsiskyrė Londono oro uoste. Neaišku, kaip teisme J. K. iš liudytojos tapo nukentėjusiąja. Teismas nenurodė, kur ji buvo perkama, parduodama, ar iš viso buvo toks sandoris, kur užfiksuoti pinigai, kokius nusikalstamus veiksmus atliko apeliantas. Teisme J. K. sakė Airijoje užsiiminėjusi prostitucija, ji iki šiol gyvena Anglijoje.

Dėl I. K. ir R. M. pardavimo apeliantas parodė, kad tuo metu jis buvo Londone, nes norėjo parsivežti į Lietuvą sūnų vasaros atostogoms, ir savo draugės J. K. paprašytas jis merginas tik palydėjo iš oro uosto į viešbutį. Jis bendravo su Inga, nes ją buvo matęs, o Ritos nepažinojo. Bendravo normaliai, negrasino, tai užfiksuota viešbučio stebėjimo kamerų medžiagoje. Apeliantas nesidomėjo, kokiu tikslu merginos atvyko į Londoną, joms nesiūlė čia vykti, nematė jokių pinigų. Byloje nėra jo kaltės įrodymų, nuosprendis pagrįstas prielaidomis. Pagal surinktus įrodymus jam būtų galima pritaikyti tik BK 307 straipsnio 2 dalį. Be to, jis kaltinamas nusikaltimą padaręs Anglijoje, todėl jam turėjo būti taikoma BPK 226 straipsnio 1 dalis.

Subendrindamas bausmes pagal BK 64 straipsnį, teismas netinkamai taikė įstatymą. Neatliktos bausmės dalis yra 6 mėnesiai ir 25 dienos, o teismas nurodė iš 2 metų bausmės pridedąs 1 metus. Dėl to prašo iš naujo subendrinti bausmes, neatliktą bausmės laiką sumažinti 5 mėnesiais ir 5 dienomis. Nuo sulaikymo dienos, t. y. 3 metus ir 9 mėnesius, apeliantas laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, kur gyvenimo sąlygos blogos, tuo pažeidžiamos BPK 44 straipsnio 5 ir 6 dalių nuostatos.

Apelianto nuomone, jei jis nusižengė Lietuvos įstatymams, jau atliko bausmę, todėl prašo apsiriboti laiku, kurį yra suimtas.

Šalies argumentai

Nuteistasis R. Š. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti.

Nurodo, jog nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas vadovaujantis prielaidomis, o ne objektyviais ir patikimais įrodymais. Teisme surinkti įrodymai įvertinti vienpusiškai, neobjektyviai. Apeliantas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė nuoseklius bei teisingus parodymus, kad nepadarė jokių nusikalstamų veikų ir nuteistas nepagrįstai. Teismas besąlygiškai tikėjo tik nukentėjusiųjų parodymais.

Apeliantas susipažino su J. K., kurį laiką su ja draugavo. Jis su R. S. išsinuomojo butą, į jį pasikviesdavo ir J. K. kaip savo draugę. Nuo pat bendravimo pradžios jie bendravo intymiai, susitikinėjo seksualiniams poreikiams tenkinti. Susitikdavo labai dažnai, kartu išgėrinėdavo, kalbėdavo įvairiomis temomis, taip pat ir apie darbą kitose valstybėse – Airijoje, Anglijoje bei kitur, tačiau jis J. K. niekada nesiūlė darbo Anglijoje ar kitoje valstybėje, nes pats niekur nebuvo išvykęs. Kalbos buvo apibendrintos, jog galima ten vykti uždarbiauti, apie darbo sąlygas, bet nebuvo konkretaus pasiūlymo.

Apeliantas pažinojo ir I. K., su ja susipažino atsitiktinai. Tarp jų buvo abipusė simpatija, todėl jie bendravo intymiai, ne kartą susitiko, dalyvavo pobūviuose. Yra kalbėję apie darbus Anglijoje ar kitoje valstybėje, tačiau jis I. K. nesiūlė jokio darbo Anglijoje. Duodama priešingus parodymus I. K. jį apkalba.

Byloje nėra konkrečių ir neginčijamų įrodymų, kad apeliantas pirko bilietus J. K. ar I. K., jas lydėjo į Angliją arba kitokiu būdu padėjo joms išvykti, asmeniškai verbavo darbui prostitutėmis. Jam nežinoma apie prostituciją Anglijoje, jis nepažinojo albanų tautybės piliečių, su jais nebendravo ir nieko nežino apie jokius nusikalstamus veiksmus.

Išgalvotas ir neparemtas įrodymais kaltinimas, jog apeliantas pasisavino R. M. mobiliojo ryšio telefoną. Duodama tokius parodymus R. M. siekia jam pakenkti ir su juo susidoroti galvodama, kad jis verbavo dirbti prostitutėmis nukentėjusiąsias.

Bylos duomenys, jog visos nukentėjusiosios ir jų artimi giminaičiai apeliantą atpažino, neturi jokios įrodomosios reikšmės, nes jis pripažįsta su šiomis moterimis buvęs pažįstamas, draugavo intymiai, išskyrus R. M., taigi logiška, kad jos apeliantą atpažino.

Šalies argumentai

Nuteistasis R. S. ir jo gynėja apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį dėl R. S. nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti, nes jo veikoje nėra inkriminuoto nusikaltimo požymių, nesurinkta neginčijamų įrodymų kaltei pagrįsti.

Nurodo, jog nuosprendis neobjektyvus, nepagrįstas ir neteisėtas, jame išdėstytos teismo išvados prieštarauja viena kitai.

Dalis apeliacinio skundo argumentų dėl nuosprendžio prieštaringumo sutampa su nuteistojo S. K. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentais, todėl nekartojami.

Toliau apeliantas nurodo, kad išanalizavęs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus teismas padarė išvadą, jog visiškai įrodyta S. K., R. S. ir S. L. padarius nusikaltimą, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje. Tačiau teismas nepasisakė, prieš kurias nukentėjusiąsias šie kaltinamieji padarė nusikaltimą, nors teismas, nurodydamas, kad ir kiti kaltinamieji (R. C., R. Š.) padarė nusikaltimą, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje, jau įvardijo, prieš kurias nukentėjusiąsias pastarieji nusikalto. Iš tokio nuosprendžio surašymo reikėtų suprasti, jog R. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje, tik prieš R. M., nors niekur nuosprendyje tiesiogiai to nėra įvardinta.

Išanalizavus teismo išvadas matyti, kad teismas nenuoseklus, nuosprendis neatitinka BPK normų bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40, reglamentuojančių nuosprendžio surašymą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, nurodydamas, jog visų kaltinamųjų kaltė visiškai įrodyta, pasitvirtino kaltinimai visiems kaltinamiesiems, tuoj pat konstatuoja, kad R. S. pašalinami kaltinimai dėl J. K. bei I. K. verbavimo, gabenimo ir pardavimo, turint tikslą įtraukti į prostituciją, kadangi byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių jo dalyvavimą šioje veikoje. Tokiu būdu teismas daro prieštaraujančias viena kitai išvadas, o tai kelia abejonių dėl teismo objektyvumo, išvadų pagrįstumo.

Teismui nurodant, jog pasitvirtino kaltinimai visiems kaltinamiesiems ir tuoj pat darant išvadą, kad R. S. pašalinami kaltinimai dėl dviejų nukentėjusiųjų, kyla pagrįsta abejonė, ar teismas tinkamai įvertino R. S. veiką prieš R. M. Teismas nuosprendyje nenurodė, to nebuvo atskleista ir kaltinime, kuo konkrečiai pasireiškė R. S. tariama nusikalstama veika prieš R. M.

Byloje nėra neginčijamų duomenų, jog R. S. atliko nors vieną iš BK 147 straipsnio 1 dalyje nurodytų objektyviosios pusės veiksmų. Teismas, pripažindamas R. S. kaltu, iš esmės rėmėsi tik nuteistosios S. L. ir nukentėjusiosios R. M. parodymais, tačiau šių moterų parodymai neįrodo R. S. kaltės bei dalyvavimo darant nusikaltimą. Toliau apeliantai analizuoja S. L. ir R. M. parodymus, kurie nekartojami.

Šalies argumentai

Apeliantai atkreipia dėmesį R. M. teigus, kad ji susipažino su Mantu (R. S.), kai šis pradėjo jai skambinti į mobiliojo ryšio telefoną, tik vėliau ji susipažino su Dariumi (R. Š.). Tačiau nukentėjusiosios motina, liudytoja V. L., parodė, jog liudytojos mobiliojo ryšio telefonu jos dukros ieškojo vaikinas vardu Darius, su kuriuo R. M. kelis kartus susitiko, jis vėliau atvažiuodavo į jų namus, kartu atvažiuodavo ir Mantas, Sandra. Po kelių susitikimų R. M. mamai pasakė pradėjusi draugauti su Mantu. Taigi R. M. parodymai dėl jos ir Manto (R. S.) pažinties aplinkybių akivaizdžiai prieštarauja jos mamos V. L. parodymams. Iš šių neatitikimų daroma išvada, kad galbūt iš tiesų R. M. iš pradžių susipažino su Dariumi ir tik vėliau su Mantu (R. S.), jį laikė savo vaikinu, galbūt tikėjosi ilgalaikių santykių, tačiau R. S. nutraukus draugystę pasijuto labai įskaudinta, dėl to savo parodymais bando apkaltinti R. S.. Be to, V. L. parodė R. S. apmokėjus jos dukros kelionę į Angliją, tą ji sužinojo iš dukros. Šie parodymai taip pat prieštarauja pačios nukentėjusiosios R. M. parodymams, jog R. S. kelionės neapmokėjo. Taigi vėl galima išvada, kad galbūt R. M. apkalbėjo R. S. ir savo motinai.

Iš S. L. bei R. M. parodymų apeliantai padarė išvadą, jog R. S. neverbavo, negabeno ir nepardavė nukentėjusiosios R. M., veikdamas kartu su kitais kaltinamaisiais bei nenustatytais asmenimis organizuota grupe, panaudodamas apgaulę ir suteikdamas turtinę naudą asmenims. Nė vienas byloje esantis įrodymas nepatvirtina aplinkybės, kad R. S. naudojo apgaulę prieš R. M., kad ji buvo kaip nors nuo jo priklausoma, kad už jos išvykimą į Angliją R. S. būtų gavęs iš ko nors turtinės naudos ar pats tokią naudą kam nors suteikęs.

Be to, byloje nėra jokių pagrįstų duomenų buvus organizuotą grupę, apie jos organizuotumo lygį, pastovumą, grupės narių vaidmenis, užduotis. Nėra jokių duomenų, jog su R. S. buvo palaikomas pastovus tarpusavio ryšys, su juo buvo aptariamas veiklos pobūdis, jo vaidmuo, jis pats suvokė tariamai veikiąs su tariamos organizuotos grupės nariais. Byloje nėra duomenų, kad R. S. buvo žinoma apie S. K. duodamus nurodymus S. L. dėl R. M., apie duodamus pinigus, kažkokius susitarimus tarp S. K. ir S. L. ar kitų nuteistųjų. R. M. parodė, jog Anglijoje važiuodama iš oro uosto ir jau žinodama, kad turės užsiimti prostitucija, ją pasitikusiam R. C. pasakė apie Mantą (R. S.), tačiau R. C. atsakė, jog R. S. niekuo dėtas ir jie nėra draugai.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo išvados dėl R. S. kaltės, dalyvavimo organizuotos grupės veikloje nepagrįstos įrodymais, o tik prielaidomis. Tai kelia abejonių dėl R. S. kaltumo. Teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, iš jų neaišku, kuo pasireiškė būtent R. S., kaip organizuotos grupės nario, jei tokia buvo, vaidmuo šioje grupėje. Jokie byloje esantys įrodymai, nė vienos iš nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai nepatvirtina aplinkybių, kad jis būtų merginas vežęs į/iš oro uosto, pasitikęs jas Anglijoje, perdavinėjęs už tai ar gavęs iš ko nors pinigų, bendravęs su kitais kaltinamaisiais ar kitais asmenimis dėl merginų vežimo, iš to gavęs kokios nors naudos. Teismo nuosprendyje, kalbant apie kaltinamųjų kaltę bei dalyvavimą darant nusikaltimą, kalbama bendrai apie visus kaltinamuosius, nekonkretizuojant ir nepriskiriant šios veikos požymių tiesiogiai R. S., atspindint tik kitų kaltinamųjų veiksmus ir nukentėjusiųjų valios palenkimo būdus, bet ne paties R. S.. Apkaltinamojo nuosprendžio motyvai dėl R. S. yra labai abstraktūs, tai tik prielaidos, kuriomis negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio.

Teismo posėdyje nuteistieji R. C. ir R. S. bei visų apeliantų gynėjai prašo apeliantų ir jų gynėjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašo visus skundus atmesti.

Nuteistųjų R. C., R. S. ir jo gynėjos, S. K. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, nuteistojo R. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, S. K. ir R. S. kaltė dėl I. K. bei R. M. verbavimo, gabenimo ir pardavimo žinant, kad jos bus įtrauktos į prostituciją; R. C. ir R. Š. kaltė dėl J. K., I. K. bei R. M. verbavimo, gabenimo ir pardavimo žinant, kad jos bus įtrauktos į prostituciją; R. Š. kaltė dėl R. M. mobiliojo ryšio telefono ,,NOKIA“ pasisavinimo įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Žemesnės instancijos teismas

Tiesa, teismas padarė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso įstatymo taikymo klaidų, tačiau jos šiuo nuosprendžiu ištaisomos. Pastarojo įstatymo taikymo klaidos nelaikomos esminiais BPK pažeidimais, dėl kurių pirmosios instancijos teisme buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti iš esmės teisingą nuosprendį.

Dėl nuosprendžio surašymo ir rašymo apsirikimų

Nuteistieji S. K., R. S. bei jų gynėjai apeliaciniuose skunduose teigia, kad nuosprendis nenuoseklus, savo forma ir turiniu neatitinka BPK 302-305, 307 straipsnių reikalavimų, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ suformuotos teismų praktikos bei išaiškinimų teismams.

Teisėjų kolegija su šiais skundų argumentais sutinka tik dėl pirmosios instancijos teismo klaidos nustačius, jog S. K. ir R. S. nedalyvavo nusikaltime prieš J. K., tačiau to nenurodžius nuosprendžio rezoliucinėje dalyje (netinkamas BPK 307 straipsnio taikymas).

Motyvuojamoji dalis

Skundų argumentai dėl kitų BPK straipsnių pažeidimų atmetami kaip nepagrįsti.

Apeliaciniuose skunduose nenurodyti konkretūs BPK 302 (nuosprendžio surašymas), 303 (nuosprendžių rūšys), 304 (įžanginė nuosprendžio dalis) straipsnių pažeidimai. Šie straipsniai nurodyti deklaratyviai, todėl nėra galimybės įvertinti, ar išties padaryti atitinkami teisės pažeidimai.

Nuosprendžio aprašomajai daliai skirti reikalavimai nurodyti BPK 305 straipsnyje. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodomos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės turi būti išdėstytos glaustai, tiksliai, teismas turi nurodyti kaltinamojo veikos apimtį, jos stadiją, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus tokiai veikai kvalifikuoti ir bausmei parinkti reikšmingus faktus bei aplinkybes.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal bylos duomenis nėra pagrindo teigti, jog apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas – nuosprendis surašytas laikantis BPK 305 straipsnio nuostatų, jame padarytos išvados dėl nusikaltimo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties buvimo ir kitų klausimų pagrįstos išsamiai bei nešališkai teisiamajame posėdyje patikrintais įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus reikalavimus.

Taigi skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu atitinka ir BPK reikalavimus, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinimą.

Tiesa, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra akivaizdžių apsirikimų, supainiojant nuteistųjų S. K. ir R. S. bei nukentėjusiųjų J. K. ir I. K. pavardes, tačiau šie apsirikimai lengvai suvokiami, nuosekliai skaitant visą nuosprendžio tekstą.

Apeliantai teisūs, kad nuosprendžio 2 lape R. S. pripažintas kaltu dėl I. K. bei R. M. verbavimo, gabenimo ir pardavimo, o 12 lapo 2 pastraipoje R. S. pašalintas kaltinimas dėl dalyvavimo verbuojant, gabenant ir parduodant I. K. (t. 17, b. l. 66, 76).

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog tai neabejotinas rašymo apsirikimas dėl pavardžių panašaus skambesio, nes nuosprendyje nuosekliai išdėstyti įrodymai neleidžia abejoti, kad pirmosios instancijos teismas nerado R. S. (ir S. K.) kaltės ne dėl I. K., bet dėl J. K. verbavimo, gabenimo ir pardavimo. Būtent taip ir nurodyta skundžiamo nuosprendžio 11 lapo 3 pastraipoje (t. 17, b. l. 75).

Tas pat pasakytina dėl teismo padaryto rašymo apsirikimo nuosprendžio 11 lapo 4 pastraipoje, kurioje aptariamas visiems kaltinamiesiems pasitvirtinęs kaltinimas. Čia vietoje I. K. pavardės klaidingai įrašyta I. K. pavardė. Šis apsirikimas akivaizdus, skaitant visą pastraipą (pvz. nurodyti I. K. motinos D. K. parodymai, kurių negalėtų būti, aptariant nusikaltimą prieš J. K.). Be to, apsirikimą rodo vardo pirmoji raidė: raide ,,I“ prasideda ne Karosaitės, bet Kučinskaitės vardas.

Tokie rašymo apsirikimai rodo pirmosios instancijos teismo nuosprendį priėmusios teisėjų kolegijos neatidumą, tačiau šiuos trūkumus pagrįstai nurodžiusiems vidurinį išsilavinimą turintiems nuteistiems apeliantams jie negali trukdyti suprasti, dėl ko kiekvienas iš jų pripažintas kaltu.

Nuosprendžio suprantamumą įrodo ir tokia aplinkybė, jog nuteistieji R. C. bei R. S. net nepastebėjo ir nenurodė apeliaciniuose skunduose, kad nuosprendžio 11 lapo 2 pastraipoje pagal turinio kontekstą vieną kartą per klaidą vietoje R. C. pavardės įrašyta R. S. pavardė, o 11 lapo 3 pastraipoje vietoje R. S. pavardės įrašyta R. C. pavardė.

Beje, S. K. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodė, ar išteisino S. L. dėl J. K. pardavimo. Dėl šios veikos teismas negalėjo jos nei nuteisti, nei išteisinti, kadangi ji kaltinta tik dėl I. K. bei R. M. verbavimo, gabenimo ir pardavimo ir nebuvo kaltinta dėl nusikalstamos veikos prieš J. K. (t. 12, b. l. 9).

Būtent tuo paaiškinama, kad S. K. bei R. S. pripažinus kaltais tik dėl I. K. ir R. M. verbavimo, gabenimo bei pardavimo, t. y. dėl vieno iš dviejų nusikaltimų, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas nurodė tik Baudžiamojo kodekso straipsnį ir dalį, pagal kuriuos pripažino kaltais, o R. C. bei R. Š., pripažintiems kaltais dėl dviejų veikų, nurodė, už kokias konkrečias veikas kokias bausmes paskyrė.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismo klaida dėl netinkamo procesinio sprendimo nustačius, jog S. K. ir R. S. nepadarė veikos prieš J. K., bus aptarta atskirai.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su nuteistojo S. K. ir jo gynėjo apeliacinio skundo teiginiais dėl netinkamo įrodymų vertinimo, nes jis atliktas pagal BPK 20 straipsnio reikalavimus, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes bei vadovaujantis įstatymu.

BPK 1 straipsnio 1 dalis, kurios reikalavimus pažeidus nurodo apeliantai savo skunde, nusako bendrus reikalavimus, baudžiamojo proceso paskirtį. Šio įstatymo nuostatos įgyvendinamos taikant kitas BPK normas. Apeliantai nurodo šią normą, kaip galima suprasti iš jų skundo turinio, todėl, kad nesutinka su S. K. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 147 straipsnio 2 dalį. Reikalavimas tinkamai pritaikyti įstatymą nustatytas BPK 1 straipsnio 1 dalyje, bet tai nereiškia, jog nusikalstamos veikos kvalifikavimas priklauso nuo ją padariusio asmens nuomonės. Reikalavimas tinkamai pritaikyti įstatymą įgyvendinamas, kai po pagal įstatymą vykusio proceso teisingai kvalifikuojama nusikalstama veika ir ją padariusiam asmeniui paskiriama teisinga bausmė.

Nuteistasis R. C. apeliaciniame skunde teigia, kad nuo sulaikymo dienos jį laikant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, kur gyvenimo sąlygos blogos, pažeistos BPK 44 straipsnio 5 ir 6 dalių nuostatos.

Aptariamo straipsnio 5 dalyje įtvirtinti proceso greitumo, procesinės lygybės, viešumo, teisingo bylos išnagrinėjimo, teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principai, o šio straipsnio 6 dalis įtvirtina nekaltumo prezumpcijos principą.

Nuteistasis R. C. savo apeliaciniame skunde nedetalizavo, kuris, jo nuomone, principas pažeistas, ir nenurodė jokių motyvų, todėl toks skundo argumentas laikomas deklaratyviu, į jį negali būti argumentuotai atsakyta.

Dėl nusikaltimo, numatyto BK 147 straipsnio 2 dalyje, sudėties

Nuteistasis S. K. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, kvalifikuodamas S. K. veiką pagal BK 147 straipsnį, nenustatė visų būtinų šios nusikalstamos veikos požymių.

Su tokiu apeliacinio skundo argumentu negalima sutikti.

Pagal BK 147 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo asmenį, arba verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba sumokėdamas pinigus ar suteikdamas kitokią turtinę naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš šio asmens prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui.

Pagal šio straipsnio 2 dalį atsako tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarė dviem ar daugiau nukentėjusiems asmenims, arba dalyvaudamas organizuotoje grupėje, arba siekdamas įgyti nukentėjusio asmens organą, audinį arba ląstelių.

Byloje nustatyta, kad S. K., veikdamas organizuota grupe su kitais asmenimis, panaudodamas apgaulę ir suteikdamas turtinę naudą asmenims, verbavo, gabeno bei pardavė du asmenis žinodamas, jog nukentėjusiosios bus įtrauktos į prostituciją.

Apeliantai skunde klysta manydami, kad veikos kvalifikavimas pagal minėtą straipsnį galimas tik tada, kai nustatoma, jog asmuo verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis.

Atkreiptinas dėmesys, kad šis nusikaltimas padaromas vienu ar keliais alternatyviais veiksmais (neveikimu) – pardavimu, pirkimu, kitokiu perleidimu, kitokiu įgijimu, verbavimu, gabenimu, laikymu nelaisvėje ir panaudojant vieną ar keletą alternatyvių nukentėjusio asmens valią palenkiančių būdų: fizinį smurtą, grasinimus, kitaip atimant galimybę priešintis, naudojantis nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, apgaulės būdu, sumokant pinigus ar suteikiant kitokią turtinę naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį.

Tai reiškia, jog prekybos žmonėmis sudėčiai konstatuoti būtina nustatyti bent vieną nusikalstamą veiksmą (neveikimą) ir bent vieną nukentėjusio asmens valios palenkimo būdą.

Kvalifikuodamas S. K. veiką pagal BK 147 straipsnį pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusiųjų laisvė buvo suvaržyta (o aptariamo straipsnio tiesioginis objektas yra žmogaus veiksmų laisvė), palenkiant jų valią apgaulės būdu ir suteikiant turtinę naudą asmenims.

Apgaulės panaudojimas yra tyčinis nukentėjusio asmens suklaidinimas siekiant, kad jis dėl suklydimo savo noru elgtųsi pagal kaltininko nurodymą. Apgaulė gali pasireikšti pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus (melagingus) duomenis, nutylint esmines aplinkybes, kurios svarbios nukentėjusio asmens apsisprendimui. Apgaulės būdu nukentėjęs asmuo gali būti suklaidinamas dėl visko, kas su juo daroma, arba tik dėl tam tikrų aplinkybių. Svarbu, kad apgaule nukentėjęs asmuo suklaidinamas dėl esminių aplinkybių, turinčių reikšmės jo apsisprendimui.

Šioje byloje apgaulė pasireiškė pranešant nukentėjusiosioms melagingus duomenis, t. y. pasakojant apie joms prieinamas geresnes gyvenimo ir darbo sąlygas Anglijoje, kviečiant jas ten važiuoti dirbti gerai apmokamą darbą (viešbučiuose, baruose) ir nutylint esmines aplinkybes, jog jos Anglijoje bus parduotos bei priverstos dirbti prostitutėmis.

Byloje nustatyta, kad nukentėjusiosios Anglijoje parduotos albanų tautybės piliečiams, jiems verčiant jas dirbti prostitutėmis, jos pastariesiems suteikė turtinę naudą.

Taigi abu nusikalstamos veikos požymiai inkriminuoti teisingai.

Nuteistasis R. C. apeliaciniame skunde teigia teismą nenurodžius, kur užfiksuoti pinigai už J. K., neaišku, ar iš viso buvo toks sandoris.

Teisėjų kolegija pripažįsta nukentėjusiąją nemačius, kada ir kaip perduoti pinigai už ją. Viena vertus, ši aplinkybė nustatyta iš Didžiojoje Britanijoje nuteisto E. J. (E. J.) parodymų. Kita vertus, žmogaus pardavimas įrodomas ne tik tuo, jog užfiksuotas už jį perduodamų pinigų faktas, bet pakanka to, kad nukentėjęs asmuo perduodamas į kito asmens faktinę kontrolę. Šioje byloje neginčijamai įrodyta, jog Londono oro uoste R. C. J. K. perdavė nenustatytai moteriai, su kuria buvo ir automobilį vairavęs vyras, taigi ji kaip prostitutė pateko jų kontrolėn.

Veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, jog nusikalstamai veikai padaryti ne visi kaltininkai atliko vienodus veiksmus, kadangi jie visi kartu sutartinais veiksmais siekė bendro galutinio rezultato – parduoti merginas užsienyje, kad jos būtų įtrauktos į prostituciją, ir iš to pasipelnyti.

Dėl veikų padarymo organizuota grupe

Byloje nustatyta, kad nuteistieji S. K. ir R. S. su kitais bendrininkais nusikalstamą veiką padarė, veikdami organizuota grupe.

BK 25 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog organizuota grupė kaip bendrininkavimo forma yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį.

Vienas iš organizuotą grupę apibrėžiančių požymių yra išankstinis bendrininkų susitarimas daryti nusikalstamą veiką, t. y. organizuotos grupės nariai iš anksto aptaria nusikalstamos veikos planą, numato įvykdymo mechanizmą, pasiskirsto užduotis, susitaria dėl nusikaltimo padarymo būdo, vietos ir laiko. Šios aplinkybės daro įtaką glaudiems, besitęsiantiems ryšiams atsirasti, suformuoja suvokimą apie priklausymą tokiai grupei.

Apeliantai neigia buvus organizuotą grupę, tačiau tokios grupės egzistavimą šioje byloje patvirtina surinkti įrodymai.

Bendrininkai buvo iš anksto susitarę padaryti labai sunkų nusikaltimą ir iš anksto tam ruošėsi. Tai rodo byloje nustatytos aplinkybės, kad, numatę nusikaltimo mechanizmą, jaunų ir gyvenančių sunkiomis materialinėmis sąlygomis merginų nuteistieji ieškojo bendromis kryptingomis pastangomis, o vėliau jas apgaule įkalbėjo vykti į Angliją, kur jos parduotos kitiems grupės nariams.

Bendrininkų tarpusavio ryšiai buvo gana glaudūs ir pastovūs. Tai rodo faktas, jog jie vienas kitą pažinojo, palaikė draugiškus santykius, intensyviai bendravo mobiliuoju ryšiu.

Be to, organizuotos grupės narių tarpusavio ryšių stiprumą bei pastovumą rodo ir ta aplinkybė, kad šiuo metu Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėjama dar viena byla dėl prekybos žmonėmis, kurioje nuteisti tos pačios grupės asmenys (S. K. ir R. S.).

Tai taip pat rodo, jog grupės nariai prekyba žmonėmis užsiima gana ilgą laiką. Iš R. Š. telefoninių pokalbių matyti, kad versdamasis prekyba žmonėmis jis su kitais asmenimis per pusmetį uždirbo daugiau kaip 600 000 litų.

Bendrininkų veiksmų suderinimo pobūdis, būtent tai, jog darydami nusikaltimą jie buvo pasiskirstę užduotis (vieni grupės nariai įkalbinėjo nukentėjusiąsias važiuoti į Angliją neva žadėdami gerai apmokamą darbą, kiti – jas lydėjo ir pardavė), rodo kiekvieną nusikaltimo vykdytoją supratus, kad dalyvauja organizuotos grupės veikloje, siekus bendrų tikslų, žinojus ir supratus apie grupės narių nusikalstamus veiksmus.

Dėl to priešingai, nei nurodo apeliaciniame skunde R. Š., nesvarbu, jog nėra neginčijamų įrodymų jį lydėjus merginas į Angliją, kad jis nepažinojo albanų tautybės piliečių ir su jais nebendravo, kadangi kiekvieno grupės nario vaidmuo buvo skirtingas. R. Š. iš tiesų nevyko į Londoną ir ten nebendravo su užsieniečiais, nes veikė Lietuvoje. Pagal bylos duomenis lydėti merginas į užsienį buvo R. C. ir S. L. viena iš funkcijų, merginas Londono oro uoste tiesiogiai pardavinėjo R. C., o R. Š. užduotis buvo įgyti J. K. bei I. K. pasitikėjimą ir apgaulės būdu, siūlant joms priimtiną darbą, verbuoti išvykti į užsienį, konkrečiai į Londoną, kur jos ir parduotos žinant, jog bus įtrauktos į prostituciją.

Tą patį galima pasakyti apie R. S. vaidmenį. Jis taip pat nevežė merginų į Angliją, kaip nurodo savo skunde, nes jo vaidmuo buvo įkalbėti nukentėjusiąją R. M. ten vykti žinant, kad R. Š. bei R. C. įkalbinėja I. K. ir abi jos bus parduotos kaip prostitutės. R. S. tai darė, vaidindamas R. M. vaikiną, veždamas automobiliu S. L. pas R. M. bei duodamas nurodymus, ką bendrininkė turi kalbėti, kad palenktų jauną moterį į savo pusę ir sumanymas išvežti į Angliją pavyktų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog kruopščiai apgalvotas nusikalstamų veikų darymo mechanizmas, akivaizdus intensyvumas darant nusikalstamas veikas, pastovių jos narių pasiskirstymas vaidmenimis ir kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimas, turint bendrą tikslą – parduoti merginas rodo organizuotos grupės egzistavimą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistuosius veikus organizuota grupe.

Nepagrįstas nuteistojo S. K. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad organizuota grupė be vadovo praktiškai neįmanoma.

BK normose, kuriose pateikiama organizuotos grupės sąvoka, vadovas ar organizatorius kaip organizuotos grupės būtinas požymis nėra numatytas. Įmanomos kelios organizuotos grupės situacijos, kai: 1) organizuotoje grupėje visi jos nariai atlieka vykdytojo funkcijas, tačiau yra pasiskirstę užduotis; 2) yra keli organizatoriai; 3) atskiruose to paties nusikaltimo epizoduose ar darant kitus nusikaltimus tam pačiam dalyviui tenka skirtingi vaidmenys. Tačiau visais atvejais jie realizuoja bendrai suderintą nusikalstamos veikos planą. Tokie bendrininkai supranta sukūrę organizuotą grupę ar priklausą jai.

Šioje byloje visi organizuotos grupės nariai atliko vykdytojo funkcijas ir buvo pasiskirstę užduotis.

Nuteistasis S. K. bei jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas, pakeitęs kaltinimą ir apibrėžęs nuteistojo veiką kaip vykdytojo, pažeidė jo teisę į gynybą bei nagrinėjimo teisme ribas.

Su tokiu apeliacinio skundo argumentu negalima sutikti.

Byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Iš šios teisės normos matyti, kad bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžtos pagal subjektus (asmenis, dėl kurių nagrinėjama byla) ir dalyką (faktinį bei teisinį bylos turinį). Įstatymas draudžia teismui išnagrinėti bylą ir priimti nuosprendį dėl asmenų, kurie nėra kaltinamieji, ar pripažinti kaltais dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių nėra perduoti teismui.

BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatytos nagrinėjimo teisme ribų pakeitimo taisyklės: kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.

Kaltinimo pakeitimo teisme procedūra nustatyta BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

BPK 256 straipsnyje reglamentuota, jog asmuo gali būti nuteistas pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba pagal faktines aplinkybes, kurios iš esmės skiriasi nuo kaltinime išdėstytųjų, tik esant prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo rašytiniam prašymui, apie kurį privalo būti informuotas kaltinamasis ir jo gynėjas.

BPK 256 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos netaikomos, kai kaltinime nurodyta veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės.

Taigi pagal šią teisės normą, kai veika perkvalifikuojama pagal lengvesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą, jokia speciali procedūra nėra nustatyta, veika perkvalifikuojama be išankstinio pranešimo apie tokią galimybę. Toks kaltinimo pakeitimas, kai faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo išdėstytų kaltinamajame akte, nesuvaržo ir nepažeidžia kaltinamojo teisės į gynybą. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas draudžia teismui savo iniciatyva pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Savo iniciatyva teismas gali tik patikslinti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes arba pakeisti jas, tačiau su sąlyga, kad tos aplinkybės nebūtų pakeistos iš esmės skirtingomis. Klausimas, ar pakeistos aplinkybės nėra iš esmės skirtingos nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes. Faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą.

Apeliantai skunde teigia, jog teismui nurodžius, kad S. K. nėra organizatorius, o tik vykdytojas, lyg ir nepasunkėjo jo padėtis, tačiau toks faktinių aplinkybių nustatymas iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų aplinkybių.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, S. K. veiksmus perkvalifikavęs iš organizatoriaus į vykdytojo, bylos nagrinėjimo teisme ribų neperžengė, nuosprendyje nustatytos nusikalstamos veikos aplinkybės esmingai nesiskiria nuo aplinkybių, išdėstytų kaltinamajame akte.

S. K. buvo kaltinamas tuo, kad padarė BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 147 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, jam buvo inkriminuoti ir organizatoriaus, ir vykdytojo veiksmai (jis bendrininkę S. L. supažindino su R. S. ir R. C., daugiausia su ja bendravo; siūlė jai vaidinti R. S. pusseserę, kad verbuojamai R. M. būtų įtikinamiau; davė pinigų S. L. dovanoms R. M. vaikui, o skrydžio į Londoną išvakarėse davė pinigų visų trijų merginų bilietams į Londoną ir kitoms išlaidoms; telefonu nurodė R. C., kiek pinigų, gautų už Londone parduotas merginas, duoti S. L.; grįžusi ji neišleistus pinigus grąžino S. K.).

Taigi faktinės aplinkybės liko tos pačios. Teismas nieko naujo, kas S. K. nebūtų žinoma iš kaltinamojo akto, nenustatė.

BPK 256 straipsnio 4 dalis nereikalauja, jog tokiu atveju kaltinamajam būtinai iš anksto būtų pranešta apie kaltinimo pakeitimą. Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes ir nutaręs perkvalifikuoti apelianto padarytą veiką, baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidė.

Nebuvo suvaržyta ir S. K. teisė į gynybą, nes tiek jam, tiek jo gynėjui visos šios aplinkybės buvo žinomos, jis turėjo galimybę pateikti gynybos argumentus, susijusius su inkriminuotais ir organizatoriaus, ir vykdytojo veiksmais.

Nepagrįstas S. K. bei jo gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad teismas, pripažinęs veiką padarytą organizuota grupe, privalėjo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyti nuorodą į BK 25 straipsnio 3 dalį.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal susiformavusią teismų praktiką, kurią apibendrino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tada, kai organizuota grupė yra nusikaltimo kvalifikuojamasis požymis ir veika kvalifikuojama pagal šį požymį, papildomai remtis BK 25 straipsnio 3 dalimi nereikia.

BK 147 straipsnio 2 dalies dispozicijoje organizuota grupė numatyta kaip nusikalstamos veikos kvalifikuojamasis požymis, todėl teismas teisingai visų dalyvių veikas kvalifikavo be nuorodos į BK 25 straipsnio 3 dalį.

Dėl J. K. verbavimo, gabenimo ir pardavimo žinant, kad ji bus įtraukta į prostituciją

Nuteistieji R. C. ir R. Š. neigia nusikalstamai veikę prieš J. K., tačiau jų kaltę įrodo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų visetas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo išvada, kad nėra pagrindo abejoti nukentėjusiosios J. K. nuosekliais parodymais. Jie išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl detaliai nekartojami.

Nuteistasis R. C. apeliaciniame skunde teigia teismą nepagrįstai atmetus ikiteisminio tyrimo metu duotus J. K. parodymus, jog apeliantas jai nesiūlė nei darbo, nei važiuoti į Angliją, ji jam neturinti jokių pretenzijų. Nuteistasis R. Š. apeliaciniame skunde taip pat teigia J. K. nesiūlęs darbo Anglijoje, buvo tik bendro pobūdžio kalbos.

Ikiteisminio tyrimo teisėjai duoti nukentėjusiosios parodymai (t. 1, b. l. 165-170) nepaneigia apeliantų kaltės, nes jau aptarta, kad veika padaryta veikiant organizuota grupe, kai jos nariai atlieka skirtingus vaidmenis. Šios apklausos metu nukentėjusioji J. K. iš tiesų parodė, jog bendraujant Lietuvoje R. C. jai nesiūlė darbo Anglijoje, tačiau tai darė R. Š., kažkuris iš jų pasirūpino bilietais, kaip paaiškėjo, tik į vieną pusę. Apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjos nukentėjusioji daugiau kaltino R. Š., bet nesakė, kad R. C. neturi pretenzijų. Iš atsakymo į prokuroro klausimą akivaizdu, jog ji prašė patraukti baudžiamojon atsakomybėn abu įtariamus asmenis, t. y. R. C. ir R. Š.. Tiesa, atsakydama į R. C. gynėjos klausimus, ji teigė, kad smulkmenos jos nedomina ir ji nežino, kokia forma – visi ar vienas – bus patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Iš nukentėjusiosios J. K. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kodėl ji nebuvo pripažinta nukentėjusiąja ikiteisminio tyrimo metu: jos tikslas buvo kuo greičiau pabaigti procedūrą, ji nenorėjo toliau dalyvauti teismo procese, todėl atsisakė šios savo teisės.

Tokiomis aplinkybėmis teismas turėjo pagrindą J. K. pripažinti nukentėjusiąja.

Nukentėjusiosios J. K. parodymai teisme esmingai nesiskiria nuo duotų ikiteisminio tyrimo metu. Iš šių parodymų matyti, jog vaikinai jai siūlė padavėjos, valytojos darbą Anglijoje, nupirko bilietą, skolą už kurį ji žadėjo grąžinti; jei būtų žinojusi, kad teks dirbti viešnamyje, nebūtų sutikusi važiuoti.

Tuo paneigiami nuteistojo R. Š. apeliacinio skundo motyvai dėl bendravimo su J. K. pobūdžio.

Nuteistasis R. C. apeliaciniame skunde pripažįsta kartu su J. K. skridęs į Londoną, tačiau nesutinka ją lydėjęs. Pagal nuteistąjį J. K. skrido pas savo draugę, o jis – aplankyti artimųjų.

Šią aplinkybę paneigia nukentėjusiosios parodymai – R. C. ne tik kartu skrido, bet ir atskridus su kažkuo telefonu lietuviškai kalbėjo pranešdamas, kur jie yra; po to jie ilgai laukė nenustatytos merginos vardu V. bei A. prisistačiusio vyro ir tik jiems atvykus su R. C. išsiskyrė. Taigi toks nuteistojo elgesys nerodo vien atsitiktinio bendro skrydžio.

Nukentėjusioji su savimi beveik neturėjo pinigų, todėl nelogiška, jog taip galėjo skristi pas draugę, be to, savo parodymuose apie jokią draugę ji niekada neužsiminė. Niekuo nepaaiškinama, kodėl vaikinai nukentėjusiajai turėjo nupirkti bilietą į Londoną, jei ji skrido asmeniniais, o ne su jais susijusiais reikalais. Juolab kad jie žinojo merginos sunkią materialinę padėtį, taigi neaišku, kaip ji galėtų grąžinti skolą, jei jie nepasirūpintų jos įdarbinti užsienyje.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas teisingai nuosprendyje nurodė, jog nuteistieji apgaule pasinaudojo jos (ir kitų merginų) pažeidžiamumu dėl jauno amžiaus bei sunkių materialinių sąlygų.

Nuteistojo R. C. versija, kad jis skrido aplankyti artimųjų, taip pat neįtikinama, kadangi gindamasis nuo kito kaltinimo jis teigė po dviejų savaičių, t. y. liepos 23 d., vykęs į Londoną atsivežti sūnaus į Lietuvą atostogoms.

Nelogiška kas dvi savaites skristi pas artimuosius, juo labiau kad buvo skraidoma ne pigių skrydžių bendrovės lėktuvais (ši išvada bus detalizuota vėliau, aptariant kitą analogišką nusikalstamą veiką).

Negalima neatkreipti dėmesio, jog vietos lėktuve buvo rezervuotos svetimomis R. N. bei T. K. pavardėmis ir tik prieš pat skrydį pakeistos į R. C. bei J. K. (t. 9, b. l. 93). Tai patvirtina, kad rengiantis parduoti J. K. buvo imtasi atsargumo priemonių. To nereikėtų, įprasta tvarka skrendant aplankyti artimųjų.

Tiesa, kaltinamajame akte ir nuosprendyje padaryta klaida, jog R. C. J. K. pardavė Londono oro uoste 2005 m. liepos 9 d., kadangi bylos duomenys įrodo, kad jie atskrido į Londoną liepos 8 d. (t. 9, b. l. 101-102). Ši aplinkybė nekeičia kaltinimo esmės, tai tik objektyviais įrodymais patikslinta nusikalstamos veikos padarymo data. Toks patikslinimas nepažeidžia nuteistųjų teisės į gynybą, nes jie ir gynėjai susipažinę su bylos medžiaga ir šią aplinkybę įrodančius duomenis žinojo. Beje, skundžiamo nuosprendžio 9 lape skrydžio data nurodyta teisingai.

Nors nukentėjusioji nematė jos pardavimo, t. y. pinigų perdavimo už ją, aplinkybių, bylos duomenys neabejotinai įrodo R. C. bei R. Š. veikus kartu ir J. K. pardavus žinant, kad ji bus įtraukta į prostituciją.

Nukentėjusioji parodė, jog tik atvykus į Angliją R. C. pasakė, kad turi atvažiuoti žmonės, ją nuvešiantys ten, kur ji gyvens (taigi vėl paneigiama nuteistojo R. C. versija, jog J. K. skrido pas savo draugę); kavinėje prie oro uosto jie susitiko su nepažįstamais asmenimis, su kuriais ji važiavo į butą, kuriame jau buvo keletas lietuvių merginų, pasakiusių, kad jos dirba prostitutėmis; viena iš jų papasakojo, jog atvyko taip pat per R. C. ir R. Š..

Pastarųjų veikos nusikalstamą pobūdį patvirtina ne tik nuoseklūs nukentėjusiosios parodymai, bet ir kiti įrodymai: Didžiojoje Britanijoje nuteisto E. J. parodymai, kad jis buvo kartu su lietuve mergina oro uoste, kur už J. K. R. C. sumokėti pinigai (t. 15, b. l. 200-203, 214; t. 16, b. l. 52-54); fonoskopinės ekspertizės akto ir jo 1 priedo duomenys (t. 16, b. l. 170-175; t. 17, b. l. 2-32), iš kurių matyti, jog R. Š. bei R. C. vertėsi merginų verbavimu vykti į Angliją dirbti prostitutėmis.

Abiejų nuteistųjų veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, nes jie, veikdami organizuota grupe, panaudodami apgaulę (įkalbėdami J. K. važiuoti į Angliją dirbti gerai apmokamą darbą, tačiau nepasakydami, kad tai bus prostitucija) ir suteikdami turtinę naudą asmenims (patys gaudami pinigus, išvežė į užsienį merginą, kuri dirbdama prostitute atnešė kitiems turtinę naudą), verbavo, gabeno ir pardavė asmenį žinodami, kad nukentėjusioji bus įtraukta į prostituciją.

Dėl procesinio sprendimo, S. K. ir R. S.

nepadarius veikos prieš J. K.

Nuteistieji S. K., R. S. ir jų gynėjai apeliaciniuose skunduose pagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas, dėl vienų veikų kaltinamuosius pripažindamas kaltais, o dėl kitų – ne, veikoms nesant tęstinėms, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje privalėjo nurodyti, dėl kurių veikų asmenys nuteisiami, o dėl kurių išteisinami.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti teismą nustačius, kad S. K. bei R. S. nedalyvavo verbuojant, gabenant ir parduodant J. K., turint tikslą įtraukti į prostituciją (t. 17, b. l. 75).

Teisingai nustatęs bylos faktines aplinkybes, jog šie asmenys nedalyvavo darant aptariamą nusikaltimą, teismas netinkamai pritaikė įstatymą ir priėmė neteisingą procesinį sprendimą.

Teismas pagrįstai nustatė, kad kaltinamiesiems inkriminuotos veikos nėra tęstinės, o yra atskiri savarankiški nusikaltimai. Taigi pripažinęs, jog S. K. bei R. S. nedalyvavo verbuojant, gabenant ir parduodant J. K., turint tikslą įtraukti į prostituciją, teismas juos dėl to turėjo išteisinti, o ne šią veiką pašalinti iš jiems pareikšto kaltinimo kaip vieną tęstinės veikos epizodą.

Nustatytas pažeidimas ištaisomas, tačiau jis nėra esminis, realiai nepablogino apeliantų padėties, kadangi jie dėl šios veikos nepripažinti kaltais ir nenuteisti. Dėl I. K. bei R. M. verbavimo, gabenimo ir pardavimo žinant, kad jos bus įtrauktos į prostituciją

Visi nuteisti apeliantai neigia nusikalstamai veikę prieš I. K. ir R. M., tačiau jų kaltę įrodo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų visetas.

Teismas nuosprendyje teisingai nurodė neturįs pagrindo netikėti nuteistosios S. L. parodymais, kurie esmingai nesiskyrė ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Jie išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl detaliai nekartojami. Tiesa, skirtingu metu duotuose parodymuose yra kai kurių nesutapimų (kas liepė važiuoti pas R. M. į M., kam Londono oro uoste albanai perdavė pinigus už I. K. bei R. M. ir pan.), tačiau tai paaiškinama ilgu laiko tarpu (2 m. ir 6 mėn.), praėjusiu nuo įvykio iki apklausos pirmosios instancijos teisme.

Iš nuteistosios S. L. parodymų matyti visų apeliantų vaidmuo verbuojant, gabenant ir parduodant I. K. bei R. M.

Dar ikiteisminio tyrimo metu apklausiant ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 10, b. l. 64-66) S. L. parodė, kad S. K. ją supažindino su R. C. ir R. S., sakė, jog pastarajam reikia jos pagalbos; ji turėjo įkalbinėti merginas važiuoti dirbti prostitutėmis į Angliją meluojant, kad jos dirbs kitokį gerai apmokamą darbą; jis davė pinigų lėktuvo bilietams; nuskridus liepė pasakyti, kuo nukentėjusiosios iš tikrųjų dirbs; S. L. grįžus į Vilnių, paėmė jos parvežtus 700 svarų sterlingų iš turėtų 1 200, kuriuos jai davė R. C., albanams sumokėjus 4 000 svarų sterlingų už abi merginas. R. S. ją supažindino su kitu bendrininku R. Š.; nurodė jai vaidinti Anglijoje dirbančią ir gerai uždirbančią jo pusseserę, o pats vaidino, kad R. M. yra jo mergina, vyko į pasimatymus, nors pagrindinis tikslas buvo ją įkalbėti važiuoti į Angliją. R. Š. užsakė bilietus į Londoną išgalvota pavarde. R. C. pasitiko merginas Londono oro uoste, pasakė I. K., kuo ji iš tikrųjų dirbs; gavęs iš albanų už merginas 4 000 svarų sterlingų, S. K. nurodymu dalį pinigų davė jai, likusius pasiliko sau.

Panašius parodymus nuteistoji S. L. davė ir pirmosios instancijos teisme. Ji parodė, jog pirmiausia susipažino su S. K., prisistačiusiu Tomo vardu, ir tik vėliau su kitais asmenimis. Būtent S. K. žadėjo padėti, nes jai trūko pinigų; gal 2-3 pažinties dieną minėjo, kad reikės palydėti merginas į Angliją dirbti prostitutėmis; duodavo jai nurodymus, ką daryti; davė pinigų kelionei į Londoną, o prieš tai – pirkti maistui, sauskelnėms bei žaislui R. M. vaikui. R. S. pats siūlė merginoms vykti į Angliją ir jas skubino, važiavo kartu su S. L. į Maišiagalą įkalbinėti R. M. R. C. merginas pasitiko Londono oro uoste, dalį gautų iš albanų pinigų davė S. L., kad ši juos parvežtų S. K.

Išgirdusi, jog S. K. bei R. C. visa tai neigia, nuteistoji savo parodymų neatsisakė.

Taigi nuteistasis S. K. nepagrįstai teigia pirmosios instancijos teismą savaip interpretavus nuteistosios parodymus ir juos šališkai vertinus.

Tiesa, teismas padarė klaidą nurodęs, kad S. L. perdavė S. K. 900 svarų sterlingų, kadangi iš jos parodymų matyti perdavus tik 700 svarų sterlingų, o likusią sumą iš Londone gautų 1 200 svarų sterlingų išleidus savo poreikiams.

Beje, nuteistasis S. K. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde patys iškraipo nuteistosios S. L. parodymus teigdami, jog abiejų nuteistųjų santykiai nutrūko dėl to, kad S. L. vartojo narkotines medžiagas ir ji tokią aplinkybę pripažino.

Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti S. L. parodžius, jog 2005 m. susipažinusi su vaikinu vardu Tomas ji vėliau sužinojo, kad šis vartojo narkotikus, bet ji pati to nedarė. Ji yra vartojusi narkotikus iki pažinties su Tomu.

Dėl to nepagrįstas apeliantų skundo motyvas, jog S. L. apkalba S. K., šiam pastarąją palikus dėl narkotinių medžiagų vartojimo.

Nuteistosios S. L. parodymų esmę dėl merginų įkalbinėjimo vykti į Londoną, kelionės ir jų pardavimo prostitucijai patvirtino, kiek joms buvo žinoma, nukentėjusiosios I. K. bei R. M.. Jos iš esmės vienodus parodymus davė ne tik ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 1, b. l. 36-40, 128-133) bei pirmosios instancijos teisme, bet ir apklausiamos Anglijos kompetentingų pareigūnų, tyrusių tos pačios organizuotos grupės užsienyje gyvenančių asmenų veiklą (t. 13, b. l. 66-106; t. 14, b. l. 2-39, 88-103). Nagrinėjant bylą teisme, ši medžiaga buvo ištirta. Nukentėjusiųjų parodymai skundžiamame nuosprendyje smulkiai išdėstyti, todėl išsamiai nekartojami. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo jais abejoti.

Iš nukentėjusiosios I. K. parodymų matyti, kad ją įkalbinėjo vykti į Angliją pradžioje R. Š., vėliau ir R. C. Jie tai darė apgaulės būdu, meluodami, jog ten dirba, ir siūlydami padėti įsidarbinti indų plovėja arba padavėja. Skrydžio į Londoną išvakarėse R. Š. atvežė I. K. į nuomojamą butą Vilniuje, taip užsitikrindamas, kad ji tikrai skris.

Žemesnės instancijos teismas

Ketinimą išvežti I. K. dirbti prostitute netiesiogiai įrodo aplinkybė, jog ankstesnio bendravimo metu sužinoję, kad I. K. draugė G. V. yra nepilnametė, šią iš buto V., kur abi buvo pasikvietę, parvežė atgal į V. neabejotinai suprasdami, jog nepilnametės išvežimas gali sukelti labai rimtų padarinių.

Dėl to nepagrįstas nuteistojo R. Š. apeliacinio skundo motyvas, kad jį su I. K. siejo abipusė simpatija, intymūs santykiai, o kalbos apie darbą Anglijoje buvo tik bendro pobūdžio, be jokių konkrečių pasiūlymų. Teigdamas, jog duodama priešingus parodymus I. K. jį apkalba, apeliantas nenurodė motyvų, kodėl ji tai galėtų daryti.

Nuteistojo R. Š. nurodytas apeliacinio skundo motyvas, kad teismas surinktus įrodymus įvertino vienpusiškai ir neobjektyviai, nesivadovaudamas jo nuosekliais bei teisingais parodymais, jog jis nepadarė šios ir kitų inkriminuotų veikų, yra deklaratyvus bei atmestinas.

Nuteistasis R. S. ir jo gynėja apeliaciniame skunde abejoja nukentėjusiosios R. M. parodymais dėl pažinties su Mantu (R. S.) aplinkybių, kelionės į Londoną apmokėjimo, kurie, jų nuomone, prieštarauja nukentėjusiosios motinos parodymams, ir iš to daro išvadą, kad R. M. galbūt tikėjosi ilgalaikių santykių, tačiau R. S. nutraukus draugystę pasijuto įskaudinta ir savo parodymais bando jį apkaltinti.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nukentėjusioji R. M. nuo pat pirmos apklausos (t. 1, b. l. 93-94) nuosekliai teigė pirmiausia susipažinusi su M. (R. S.), kuris ėmė jai skambinti, o vėliau su D. (R. Š.). Liudytojos V. L. (nukentėjusiosios motinos) parodymai yra išvestiniai, nes ji viską sužinojo iš dukters. Taigi apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 134-136) motina galėjo suklysti, juo labiau kad ji apklausta praėjus daugiau kaip metams po įvykio. Priešingu atveju logiškai nepaaiškinama, kodėl dukra, susipažinusi su M., motinai sakytų susipažinusi su D., nors tai motinai negalėjo turėti jokios reikšmės.

Liudytoja V. L. pirmoje apklausoje apie kelionės į Londoną apmokėjimą nieko neparodė, o teisme beveik po dvejų metų nuo įvykio parodė kelionę apmokėjus M. Teisėjų kolegija tai vertina kaip sąžiningą suklydimą, nes pati R. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė iš S. L. išgirdusi, kad už bilietą yra skolinga jai, o pastaroji nuosekliai teigė bilietus pirkusi už S. K. pinigus.

Taigi apeliantų padaryta išvada, jog nukentėjusioji R. M. apkalba R. S., tėra jų prielaida, kurios nepatvirtina jokie bylos duomenys.

Nuteistasis R. S. ir jo gynėja apeliaciniame skunde teigia, kad S. L. bei R. M. parodymai neįrodo nuteistąjį atlikus bent vieną iš BK 147 straipsnio 1 dalyje nurodytų objektyviosios pusės veiksmų.

Toks skundo motyvas nepagrįstas.

Šiame nuosprendyje jau aptarta, jog esant organizuotai grupei kiekvienas grupės narys neprivalo atlikti visų veiksmų, sudarančių inkriminuojamo nusikaltimo sudėtį. Byloje neabejotinai nustatyta, pasiremiant S. L. bei R. M. parodymais, kad R. S., vaidindamas R. M. vaikiną ir pasitelkęs S. L., siekė įgyti R. M. pasitikėjimą, ją apgaule verbavo vykti į Angliją dirbti žinodamas, jog ten ji bus parduota bei įtraukta į prostituciją.

R. S. sąmoningą dalyvavimą darant aptariamą nusikaltimą netiesiogiai įrodo liudytojos V. B. nuoseklūs parodymai ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 9-10) ir teisme, kad sudarydamas buto nuomos sutartį jis prisistatė svetima S. pavarde. Šią aplinkybę patvirtina liudytojos pateiktas R. S. surašytas raštelis apie pinigų už buto nuomą sumokėjimą (t. 2, b. l. 28).

Bylos duomenys neginčijamai įrodo, jog tame bute prieš skrydį į Londoną buvo laikomos I. K. ir R. M. Apelianto argumentas, kad nuomojamo buto šeimininkei draugo pavarde jis prisistatė spontaniškai, yra logiškai nepaaiškinamas bei neįtikinamas, todėl atmetamas.

Be aptartų įrodymų, nuteistųjų kaltę įrodo tai, jog bilietai nukentėjusiosioms buvo nupirkti tik į vieną pusę. Tai rodo neturėjus planų merginas grąžinti į Lietuvą, nors tai joms buvo žadėta, jei darbas Londone nepatiks.

Be to, vietos lėktuve rezervuotos svetimomis – T. P. bei M. T. – pavardėmis ir tik vėliau pakeistos į R. M. bei I. K. (t. 9, b. l. 99).

Tokia aplinkybė nustatyta 2005 m. liepos mėnesį ir kitais atvejais, kai R. C. skrido į Londoną (t. 9, b. l. 93, 95, 97).

Negalima neatkreipti dėmesio, kad R. C. vien 2005 m. liepos mėnesį tris kartus skrido į Londoną: liepos 8 d. išvyko, liepos 9 d. grįžo; liepos 12 d. išvyko ir tą pačią dieną grįžo; liepos 23 d. išvyko (t. 9, b. l. 109-114).

Tokio dažnumo ir trukmės kelionių į Londoną negalima paaiškinti noru aplankyti Anglijoje gyvenančių artimųjų. Tai neabejotinai patvirtina, jog šiame kontekste viena iš R. C. funkcijų organizuotoje grupėje buvo merginų gabenimas į Londoną, kita – kai kurių merginų sutikimas oro uoste ir tiesioginis pardavimas prostitučių pirkėjams.

Dėl to nepagrįstas nuteistojo R. C. apeliacinio skundo motyvas, kad I. K. ir R. M. atskridus į Londoną jis ten buvo vien asmeniniais tikslais, norėdamas parsivežti į Lietuvą sūnų vasaros atostogoms (teisėjų kolegija neatmeta galimybės, jog tai galėjo būti vienas iš tikslų), ir tik savo draugės J. K. paprašytas merginas palydėjo iš oro uosto į viešbutį.

Atkreipiamas dėmesys į nukentėjusiosios J. K. parodymus pirmosios instancijos teisme, kad po to, kai 2005 m. liepos 8 d. su R. C. išsiskyrė oro uoste, jo daugiau nematė. Iš to daroma išvada, jog ši nukentėjusioji negalėjo prašyti R. C. pagalbos išnuomoti merginoms viešbutį, padėti jį pasiekti, nes pastarosios tuo metu dar net neketino skristi.

Kita vertus, byloje nėra jokių duomenų, kad J. K. pažinojo I. K. ir R. M., taigi ji to negalėjo prašyti.

Negalima neatkreipti dėmesio į Anglijos kompetentingiems pareigūnams duotus nukentėjusiosios I. K. parodymus (t. 13, b. l. 65-103), jog atskridusi į Londono oro uostą ji pradžioje nesuprato, kas vyksta, ir to kelis kartus klausė R. C., į ką šis atsakydavo: ,,Nesirūpink, viskas bus gerai“. Tai taip pat paneigia R. C. versiją, kad I. K. skrido pas savo draugę, o jis pats veikė J. K. prašymu.

Iškalbingi ir ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti nukentėjusiosios R. M. parodymai (t. 1, b. l. 128-133) I. K. sakius, jog ši skrenda į Londoną pas savo draugą R. C. Tuo irgi paneigiama jau minėta pastarojo versija.

Šią versiją paneigia ir (duomenys neskelbtini) nuteistos organizuotos grupės narės V. B. parodymai (t. 5, b. l. 202-204), kad I. (K.) atvyko pas savo vaikiną R. (C.); pastarasis irgi sakė, jog ji atvyks ieškoti darbo.

Nuteistasis S. K. ir jo gynėja apeliaciniame skunde teigia, kad nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik vieno iš kaltinamųjų parodymais, nesant kitų objektyvių įrodymų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantai laisvai interpretuoja įstatymą ir teismų praktiką sau naudinga linkme.

BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatos numato, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5 punkte teismams papildomai išaiškinta, jog teismo išvados nuosprendyje negali būti grindžiamos vien kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą.

Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aptartų aplinkybių. Čia nuteistojo S. K. kaltę įrodo su teisėsauga bendradarbiaujančios bendrininkės S. L. parodymai, kurie dviejų instancijų teismų teisėjų kolegijoms nekėlė ir nekelia abejonių. Tik teismas sprendžia, kokio kiekio įrodymų pakanka kaltei įrodyti. Šiuo atveju S. K. yra vienas iš organizuotos grupės narių, todėl jo kaltę įrodo ne tik tiesioginiai įrodymai – bendrininkės parodymai, bet abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose išdėstyti kiti įrodymai, kurie, nuosekliai jungiami vieni su kitais, sudaro vientisą įrodymų grandinę, pakankamą nuteistų apeliantų kaltei įrodyti.

Šios situacijos nekorektiška lyginti su nukentėjusiosios J. K. pardavimo įrodinėjimu, kaip tai daro apeliantai, nes pirmuoju atveju nei bendrininkai, nei nukentėjusioji nedavė parodymų S. K. dalyvavus nusikaltime, o jokių tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra.

Skundžiamame bei šiame nuosprendžiuose išdėstyti motyvai įrodo, kad S. K., R. C., R. Š. ir R. S. kartu su S. L. bei kitais nuosprendyje įvardytais, taip pat nenustatytais asmenimis, veikdami organizuota grupe, panaudodami apgaulę (įkalbėdami merginas važiuoti į Angliją dirbti gerai apmokamą darbą, tačiau nepasakydami, jog tai bus prostitucija) ir suteikdami turtinę naudą asmenims (patys gaudami 4 000 svarų sterlingų, o užsienyje gyvenantiems asmenims siųsdami merginas, kurios dirbdamos prostitutėmis jiems atneša turtinę naudą), verbavo, gabeno ir pardavė du asmenis žinodami, kad nukentėjusiosios bus įtrauktos į prostituciją.

Šiuo atveju neturi reikšmės, kaip Lietuvoje veikę organizuotos grupės nariai tarpusavyje pasidalino pinigus už parduotas merginas, nes jau aptarta, jog jie atliko skirtingus vaidmenis, tačiau jų bendri veiksmai sudaro to paties nusikaltimo sudėtį. Dėl to visų jų veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 147 straipsnio 2 dalį.

Nuteistasis R. C. apeliaciniame skunde teigia, kad pagal surinktus įrodymus jam būtų galima pritaikyti tik BK 307 straipsnio 2 dalį.

Toks skundo motyvas nepagrįstas, nes ši teisės norma gali būti taikoma, be kita ko, tam, kas gabeno asmenį šio sutikimu prostitucijai į/iš užsienio. Bylos duomenys įrodo, jog I. K. bei R. M. ne tik nedavė tokio sutikimo, bet išvykdamos į Angliją net nežinojo, kad bus parduotos.

Nepagrįstas ir kitas nuteistojo R. C. apeliacinio skundo motyvas, jog, jį kaltinant nusikaltimą padarius Anglijoje, jam turėjo būti taikoma BPK 226 straipsnio 1 dalis, numatanti, kad baudžiamoji byla teisminga tam teismui, kurio veiklos teritorijoje padaryta nusikalstama veika.

Atkreipiamas apelianto dėmesys, jog teritorinis baudžiamųjų bylų teismingumas, numatytas BPK 226 straipsnyje, reiškia bylų teismingumą Lietuvos teismams pagal teritorinį pasiskirstymą.

Apelianto keliamą klausimą reglamentuoja BK 5 straipsnis, pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys už užsienyje padarytus nusikaltimus atsako pagal šį kodeksą.

Dėl R. M. mobiliojo ryšio telefono pasisavinimo

Nuteistasis R. Š. neigia pasisavinęs R. M. mobiliojo ryšio telefoną ,,NOKIA“.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad nukentėjusioji davė R. Š. savo telefono aparatą patikėjusi pažadu nustatyti funkciją, leidžiančią skambinti iš užsienio į Lietuvą, tačiau pastarasis telefono negrąžino.

Nukentėjusiosios parodymai dėl šios aplinkybės nuo pat pradžių yra nuoseklūs ir logiški. Apeliantas paėmė telefoną išvykimo į Londoną rytą. Namuose liko R. M. mažametis vaikas ir motina, todėl tokia telefono funkcija nukentėjusiajai būtų leidusi bendrauti su šeima.

R. Š. apeliaciniame skunde teigia, jog kaltinimas neparemtas įrodymais.

Atkreipiamas apelianto dėmesys, kad pagal BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostatas, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla.

Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios R. M. parodymus laikė tinkamu įrodymu telefono pasisavinimo aplinkybei nustatyti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog toks įrodymas atitinka įrodymų leistinumo kriterijų.

Įstatymas nereglamentuoja, koks įrodymų kiekis yra pakankamas vienai ar kitai aplinkybei nustatyti. Tai sprendžia bylą nagrinėjantis teismas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė, kad nekeliančių abejonių nukentėjusiosios parodymų pakanka aptariamai nusikalstamai veikai įrodyti.

Apelianto motyvas, jog duodama tokius parodymus nukentėjusioji siekia jam pakenkti ir su juo susidoroti, yra deklaratyvus, todėl atmetamas.

Veika teisingai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, nes R. Š. pasisavino nukentėjusiosios R. M. jam patikėtą turtą.

Dėl bausmių

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmių skyrimą.

Teismas nurodė, kad apeliantai, veikdami tiesiogine apibrėžta tyčia, padarė baigtus labai sunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 6 dalis).

S. K. du kartus teistas, tačiau teistumas išnykęs.

R. C., R. Š. ir R. S. teisti po keletą kartų, visų jų teistumai neišnykę, be to, R. C. nusikalto lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų metu.

Teismas nenustatė visų nuteistų apeliantų nei atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

S. K., R. Š. ir R. S. teismas paskyrė artimas vidutiniam dydžiui bausmes.

Atsižvelgęs į tai, kad iki nuosprendžio priėmimo R. C. buvo ilgai laikomas suimtas, teismas jam paskyrė trumpesnės trukmės bausmes.

Įvertinus nusikaltimų pobūdį, sunkumą bei kitas bausmės dydžiui reikšmingas aplinkybes, nėra pagrindo jam skirti minimalios bausmės ir apsiriboti jau atlikta bausme, kaip to prašo nuteistasis.

Tačiau nuteistasis R. C. apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, jog subendrindamas bausmes pagal BK 64 straipsnį teismas netinkamai taikė įstatymą.

Bylos duomenys įrodo, kad Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2004 m. sausio 9 d. nuosprendžiu R. C. nubaustas 2 m. laisvės atėmimo bausme, tačiau Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2005 m. vasario 28 d. nutartimi nutarta jį lygtinai paleisti 7 mėn. ir 5 d.; R. C. realiai paleistas 2005 m. kovo 8 d. (t. 9, b. l. 71).

Neįvertinęs to, skundžiamu nuosprendžiu subendrindamas bausmes pagal BK 64 straipsnį, Vilniaus apygardos teismas R. C. pridėjo, taikydamas dalinį bausmių sudėjimo būdą, 1 metus pagal ankstesnį nuosprendį neatliktos laisvės atėmimo bausmės.

Ši klaida ištaisoma, taikant tokį patį bausmių sudėjimo būdą, ir prie pagal BK 63 straipsnio 4 dalį subendrintos bausmės, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, pridedami 3 mėnesiai neatliktos bausmės pagal Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2004 m. sausio 9 d. nuosprendį.

Teisėjų kolegijos nuomone, S. K., R. Š. ir R. S. pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės, o R. C. apeliacinės instancijos teismo pakoreguota bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisingos.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

n usprendžia:

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 2 d. nuosprendį pakeisti:

S. K. bei R. S. išteisinti dėl J. K. verbavimo, gabenimo ir pardavimo, turint tikslą įtraukti į prostituciją, nes neįrodyta, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką;

R. C. vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi paskirtą subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis subendrinti su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2004 m. sausio 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme, pridedant dalį neatliktos bausmės, ir galutinę subendrintą bausmę R. C. paskirti laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Violeta RažinskaitėTeisėjai Regina GaudutienėKęstutis Jucys