Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-1106-815/2010

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2010-05-14
Bylos Nr.: I-1106-815/2010
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00282-2010-8
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Ernestas Spruogis
Atsakovas: Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Pareiškėjas: G. P.
Trečiasis asmuo: Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos

Kategorijos

1.2Aplinkos apsauga
16.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. I-1106-815/2010(Proceso Nr. 3-61-3-00282-2010-8)Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 16.2; 74 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gegužės 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, sekretoriaujant Santai Buivydaitei, dalyvaujant atsakovo – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei – šios institucijos Valdymo organizavimo skyriaus Teisės poskyrio specialistei Ingai Titovai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo – G. P. prašymą atsakovams – Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Pareiškėjas – G. P. su prašymu (b. l. 1-3) kreipėsi į teismą prašydamas solidariai iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės priteisti jam 3602,02 Lt neišmokėtos darbo užmokesčio dalies. Prašymas grindžiamas tokiais argumentais.

2. Pareiškėjas dirba Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Širvintų rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus specialistu. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas buvo remiamasi Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 23 straipsnio 2 dalimi, kurioje yra nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai. Iš viso nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui buvo neišmokėta 3 602,02 Lt priemokų ir priedų. Mano, kad atsakovai, apskaičiuodami priedų ir priemokų dydžius, nepagrįstai taikė Įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, nes tai apsunkina teisės į priemokas ir priedus įgyvendinimo galimybę bei prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teigė, kad aiškūs kriterijai, kuriais remiantis valstybės tarnautojams nustatomas apmokėjimo už darbą dydis (darbo užmokestis), yra esminis kiekvieno piliečio teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą elementas ir turi būti nustatomi įstatymu. Kadangi valstybės tarnautojų profesinė veikla turi būti atlyginama iš valstybės (savivaldybės) biudžeto, biudžete turi būti numatytos lėšos valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui. Konstitucijoje garantuota teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra tiesiogiai susijusi su asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms principu. Draudžiama mažinti darbo užmokestį dėl lyties, rasės, tautybės, pilietybės, politinių įsitikinimų, pažiūros į religiją ir kitų aplinkybių, nesusijusių su dalykinėmis darbuotojų savybėmis, nepasikeitus darbuotojo darbo funkcijoms, darbo apimčiai ir pan. Pagal Konstituciją, negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus. Atsižvelgiant į kiekvieno piliečio teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą sąsaja su nuosavybės teise, konstatuotina, kad tokia teisinė situacija reikštų, jog sudaromos teisinės prielaidos teisės aktais pažeisti ir konstitucinę nuosavybės teisę, taigi ne tik Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, bet ir Konstitucijos 23 straipsnį. Pažymėjo, kad apmokėjimo už darbą mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą, be to, apmokėjimas už darbą negali būti mažinamas tik atskiroms darbuotojų kategorijoms. Valstybės tarnautojų atlyginimas gali būti mažinamas tik išimtinais atvejais ir tik jei tai yra būtina siekiant apsaugoti Konstitucijoje įvirtintas vertybes. Atkreipė dėmesį, kad pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Ginčo atveju, Įstatymu ir Statutu nustatytas reguliavimas, sudaro prielaidas neišmokėti visų priklausančių priemokų už darbą poilsio ir švenčių dienomis bei nakties metu, darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis ar kitomis darbo sąlygomis, nukrypstančiomis nuo įprastinio darbo rėžimo, už papildomų užduočių vykdymą. Skirtingai nei DK, Įstatymas apriboja galimų priedų ir priemokų sumą iki 70 proc. pareiginės algos. Valstybės tarnautojams gali būti nustatomas specialus teisinis reglamentavimas, tačiau toks reglamentavimas privalo atitikti teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Pabrėžė, kad atsakovo Vilniaus apskrities policijos komisariato, kaip darbdavio, pareiškėjui priklausančio darbo užmokesčio dydžio apskaičiavimas, dėl kurio susidarė darbo užmokesčio nepriemoka, negali būti pripažintas teisėtu. Laiko, kad nepagrįstai pareiškėjui buvo neišmokami jam priklausantys priedai ir priemokos, todėl atsakovai privalo išmokėti jam susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Be kita ko, teigė, kad Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime konstatavo, jog Įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstituciniam teisinės valstybės principui.

II

Atsakovas – Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į prašymą (b. l. 15-17) su pateiktu prašymu nesutiko ir prašė pareiškėjo G. P. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad atsakovas, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, pareiškėjui pagrįstai taikė Įstatymo 23 straipsnio 2 dalį. Teigė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamas šio teisės akto nekonstitucingumu. Laiko, kad atsakovas veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Pareiškėjui apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais ir jie turi būti taikomi tol, kol Konstitucinis Teismas nekonstatuos, kad jie prieštarauja Konstitucijai. Taigi, atsakovo veiksmuose nėra jokių neteisėtų veiksmų ir kaltės. Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia yra nukreipta į ateitį, tuo tarpu, praeityje susiklosčiusių teisinių santykių šiais nutarimais pakeisti negalima. Įvertinus tai, kad atsakovo sprendimai, kuriais pareiškėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, daro išvadą, kad šie sprendimai atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas. Teigė, kad atsakovas pareiškėjui atlyginimą nagrinėjamu laikotarpiu mokėjo iš tų lėšų, kurias skyrė valstybės įgaliotos institucijos, todėl skundo patenkinimo atveju neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteistina iš Lietuvos valstybės. Be kita ko, atkreipė dėmesį, kad atsiskaitymo lapeliuose (asmens kortelėse), pateiktuose kartu su atsiliepimu, nurodytos sumos neatitinka pareiškėjo prašyme nurodytų sumų, t. y. pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio suma nurodyta neteisingai. Remiantis Vilniaus apskrities vyriausiojo komisariato duomenimis, 2007 m. pareiškėjui dėl ribojimo buvo neišmokėta 900, 26 Lt, 2008 m. – 2 439,58 Lt, iš viso – 3 339,84 Lt.

III

Atsakovė – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir tretysis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pateiktu prašymu nesutiko ir prašė pareiškėjo G. P. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į prašymą (b. l. 10-12) nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad Įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos, kurias taikė atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apskaičiuodamas ir mokėdamas atlyginimą pareigūnams, prieštaravo Konstitucijai, tačiau prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo. Be kita ko, nurodė, kad Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas veikė neteisėtai. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo prašyme nurodytuose argumentuose nėra nustatytų valstybės civilinės atsakomybės pagrindų. Todėl mano, kad nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovų atžvilgiu. Pabrėžė, kad pareiškėjas su prašymu į teismą kreipėsi tik 2010 m. vasario 2 d., t. y. po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo, o skundžiami veiksmai buvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Atsakovas priėmė sprendimus ir juos vykdė iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, pareiškėjas atsakovo veiksmų neginčijo, todėl jo reikalavimas atmestinas. Atkreipė dėmesį, kad tokio pobūdžio reikalavimas turėtų būti pareikštas darbdaviui, t. y. Vilniaus apskrities policijos komisariatui, o ne Lietuvos valstybei. Taip pat akcentavo, kad pareiškėjas prašo priteisti dalį lėšų už 2007 m. sausio mėn. Mano, kad šiam reikalavimui taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendras trijų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas šioje prašymo dalyje yra praleidęs ieškinio senaties terminą, todėl šiai prašymo daliai prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir reikalavimą atmesti.

IV

1. Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jam buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka; be to, pareiškėjas teismui pateikė prašymą, bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 26).

2. Teismo posėdyje atsakovo – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovė – šios institucijos Valdymo organizavimo skyriaus Teisės poskyrio specialistė Inga Titova (2010 m. sausio 4 d. įgaliojimo Nr. 10-IL-25 kopija (b. l. 18)) patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus, su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

3. Į teismo posėdį atsakovės – Lietuvos valstybės ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta atstovams nedalyvaujant (b. l. 30).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

1. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad G. P. ginčijamu laikotarpiu dirbo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Širvintų rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus specialistu (b. l. 4, 5, 6, 20, 21).

Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiškėjui buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį.

Iš byloje esančių Asmens kortelių (b. l. 20, 21, kurios yra tikslesnės negu pareiškėjo pateiktosios, b. l. 4, 5) matyti, kad nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui buvo neišmokėta 3339, 84 Lt (trys tūkstančiai trys šimtai trisdešimt devyni litai ir 84 centai) priemokų ir priedų.

2. Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį ginčo laikotarpiu reglamentavo ir tebereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 7 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o šio straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 3 dalį (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareginės algos.

Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. gruodžio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16¹, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26¹, 43¹ straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymą, kurio 6 straipsniu buvo pakeistas ir papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos; į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

3. Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos darbo užduotys pareigūnui turi būti suformuotos raštu. Statuto 38 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.

4. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime (b. l. 49-57) nutarė pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau, pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą, vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

5. Minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių metu, viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo ribą. Tai galėjo būti laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas – Vilniaus apskrities VPK už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams. Kaip minėta, atsakovas – Vilniaus apskrities VPK fakto, kad nėra su pareiškėju pilnai atsiskaitęs, neneigia, tačiau mano, kad turi būti atsakingas ne jis, bet valstybė.

6. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimai yra dalinai pagrįsti. Remiantis Darbo kodekso 16, 93 straipsniais ir įvertinus tai, kad tinkamas darbo užmokesčio apmokėjimas yra darbdavio pareiga, atmestini atsakovų – Vilniaus apskrities VPK bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir trečiojo suinteresuoto asmens – Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimuose nurodyti argumentai, kad, ribodami darbo užmokesčio apmokėjimą, jie vadovavosi įstatymais. Kaip jau buvo paminėta, Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama bei atliekamos papildomos užduotys viršijant nustatytą darbo trukmę taip, kad neviršytų nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo remiantis daroma išvada, kad už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį, o būtent – Vilniaus apskrities VPK. Tokiu būdu atmestinas atsakovo – Vilniaus apskrities VPK atstovės argumentas, kad Vilniaus apskrities VPK yra netinkamas atsakovas ir, skundo tenkinimo atveju, sumą galima būtų priteisti tik iš atsakovo – Lietuvos valstybės. Dėl šių priežasčių teismas daro išvadą, kad skundas antrojo atsakovo – Lietuvos valstybės – atžvilgiu atmestinas, nes pareiškėjo ir atsakovės Lietuvos valstybės, iš kurios jis solidariai prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, jokie darbo teisiniai santykiai nesiejo; valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjo darbo organizavimą (esant šioms aplinkybėms, skundas tenkintinas iš dalies).

7. Šiame kontekste ypač pabrėžtina, kad byloje iškeltas ginčas, ar pareiškėjas turi teisę į nepriemokos priteisimą, kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki pareiškėjo kreipimosi į teismą. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Teismų praktika aiškinant minėtą situaciją pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 1 d. nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. A-219-2004, publikuotoje Administracinių teismų praktikoje Nr. 5, 2004 m. Šioje nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad „sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti“.

Be to, šioje nutartyje buvo suformuota dar viena nagrinėjamam ginčui ir antikonstituciniais pripažintų įstatymų taikymui reikšminga taisyklė, kad „sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis“. Toliau šioje nutartyje teismas yra konstatavęs, kad žemesnės instancijos teismui priimant sprendimą Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, jau buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, todėl negalėjo būti taikomos. Ta pati teismo pozicija išdėstyta 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. A-146-916/2009, kurioje teismas konstatavo, jog Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme sprendimu įvykdymu reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Dėl šios priežasties teismas laikė negalimu remtis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatomis, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-638/2005 konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu. Šioje byloje prieinant nurodytą išvadą nebuvo tiriamas skundo padavimo momentas, o buvo aiškinamasi, ar asmuo nebuvo praleidęs termino skundui paduoti.

Remiantis aukščiau nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, laikytina, kad atsakovo – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimai dėl darbo užmokesčio nepriemokos sumokėjimo, yra neįvykdyti. Nagrinėdamas šį ginčą teismas turi taikyti sprendimo priėmimo metu galiojančius įstatymus, o sutinkamai su Administracinių bylų teisenos įstatymų 4 straipsnio 1 dalimi teismai negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti antikonstituciniais. Priėmus Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą, kuriuo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl priedų ribojimo buvo pripažintomis antikonstitucinėmis, atsakovas neteko teisės jomis remtis. Taigi, atsakovų argumentai, kad neišmokėtas darbo užmokestis negali būti priteisiamas todėl, kad skundas teismui paduotas po 2009 m. gruodžio 11 d. Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, atmestini kaip nepagrįsti.

8. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 yra nurodęs, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Nagrinėjamu atveju G. P. į teismą dėl negautos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2010 m. vasario 2 d. (b. l. 1-3). Tačiau pabrėžtina, kad nei 2007 m. sausio mėn., nei 2007 m. vasario mėn., nei 2007 m. kovo mėn. pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos (b. l. 21).

Taigi, atsižvelgiant į tai, kad laikotarpis už kurį prašoma priteisti neišmokėtą darbo užmokestį neviršija trejų metų (2007 m. sausio 1 d. – 2008 m. gruodžio 31 d.), bei į tai, kad nei 2007 m. sausio mėn., nei 2007 m. vasario mėn., nei 2007 m. kovo mėn. pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos (b. l. 21), todėl neturi prasmės prašymas taikyti senaties terminą, pareiškėjui iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteistina 3339, 84 Lt (trys tūkstančiai trys šimtai trisdešimt devyni litai ir 84 centai), t. y. darbo užmokesčio nepriemoka.

Priteista darbo užmokesčio nepriemoka nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-88 straipsniais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo - G. P. prašymą tenkinti iš dalies.

Priteisti G. P., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 3339, 84 Lt (tris tūkstančius tris šimtus trisdešimt devynis litus ir 84 centus) darbo užmokesčio nepriemokos. Priteista darbo užmokesčio nepriemoka nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.

Kitoje dalyje prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Ernestas Spruogis