Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 23 d. nutarimo M. M. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

M. M., būdamas individualios įmonės ,,Pro Modum“ savininku ir darbdaviu, Vilniaus r., Purnuškų k., nesudaręs darbo sutarties ir nustatyta tvarka neįforminęs darbo santykių, leido nelegaliai dirbti statybos darbus K. G. nuo 2009 m. liepos 14 d. iki 2009 m. rugpjūčio 27 d., V. L. nuo 2009 m. rugpjūčio 4 d. iki 2009 m. rugpjūčio 27 d. ir A. D. nuo 2009 m. liepos 21 d. iki 2009 m. rugpjūčio 27 d., t. y. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų.

DK 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Iš paminėtų teisės aktų akivaizdu, kad nelegalus darbas gali būti padaromas keliomis alternatyviomis veikomis.

Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 3-4) seka, kad šioje byloje M. M. kaltinamas ATPK 41³ straipsnyje numatyto pažeidimo padarymu, kadangi leido dirbti nelegalų darbą, nesudarius darbo sutarties įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2358/2009).

Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas teisės normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes. Byloje įrodyta, kad K. G., A. D. ir V. L. realiai dirbo įmonės naudai – atliko statybos darbus (b. l. 3, 5, 7-8, 11-12, 13, 17, 19). Su šiais asmenimis rašytinės darbo sutartys nebuvo sudarytos, pranešimas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui nebuvo pateiktas. Faktiškai dirbdami jie turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant pagal ATPK 41³ straipsnį.

Nors administracinėn atsakomybėn traukiamas M. M. paaiškinime teigė, kad ketino su minėtais asmenimis sudaryti subrangos sutartis (b. l. 11), tačiau faktiškai tarp jų susiklostė darbo santykiai. Iš operatyvaus patikrinimo medžiagos (b. l. 7), K. G. paaiškinimo (b. l. 13 – „M. pažadėjus įdarbinti mane“, „mokėt žadėjo užbaigus namo surinkimą“), A. D. paaiškinimo (b. l. 17 – „nuo pat darbų pradžios jis žadėjo mus įdarbinti savo įmonėje legaliai“, „už atliktą darbą jis man ir kitiems darbininkams žadėjo sumokėti po darbų pabaigos“), V. L. paaiškinimo (b. l. 19 – „darbo pradžioj buvo kalbėta, kad į darbą būsiu įdarbintas“, „dėl darbo sąlygų tariausi su M. M.“) akivaizdu, kad M. M. dėl įdarbinimo, darbo sąlygų, apmokėjimo už darbą tarėsi su K. G., A. D. ir V. L.. Taip pat iš teismo posėdžio metu duotų P. T. (b. l. 58-59), V. L. (b. l. 59-60), A. D. (b. l. 60) ir K. G. (b. l. 66) parodymų teisėjų kolegija daro išvadą, kad M. M. nustatė darbo tvarką, darbo laiką. Nors K. G., A. D. ir V. L. nurodė, kad konkretaus darbo laiko nebuvo nustatyta statybos darbams atlikti, tačiau kiekvienas paaiškinimuose (b. l. 13, 17, 19) nurodė, konkrečias pamainas („kas penkta para“) ir valandas, kuriomis budėdavo statybos aikštelėje. Taigi tam tikra darbo tvarka buvo nustatyta. Be to, M. M. suteikė darbuotojams medžiagas ir įrankius darbinėms funkcijoms atlikti. Tai patvirtina V. L. (b. l. 59), A. D. (b. l. 60), K. G. (b. l. 66) parodymai.

Vien ta aplinkybė, kad minėtiems statybos darbams atlikti A. D. ir V. L. pasikvietė K. G., neįrodo, kad jie veikė kaip subrangovai M. M. atžvilgiu, ir nepaneigia to, kad M. M. atliko darbdavio funkcijas.

Visi byloje surinkti įrodymai ir išdėstyti argumentai patvirtina darbo santykių buvimą. Taigi, byloje nelegalaus darbo faktas įrodytas. Kitos Apelianto nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti nelegalų darbą kitaip.

Apelianto nurodyta prielaida, kad liudytojai K. G., A. D. ir V. L. yra suinteresuoti byloje, nėra įrodyta bylos medžiaga. Be to, minėtų asmenų duoti parodymai nuoseklūs ir neprieštaringi, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo abejoti šių asmenų parodymų patikimumu.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas objektyviai ir išsamiai išsiaiškino visas aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam bylos išsprendimui (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

M. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 23 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.