Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės, Astos Urbonienės ir Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

trečiojo suinteresuoto asmens 212-osios gyvenamojo namo butų savininkų bendrijos atstovui R. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims 212-ajai gyvenamojo namo butų savininkų bendrijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Kauno miesto savivaldybės administracija, vykdydama Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057, 106¹ punkte nustatytą procedūrą, atsakydama į minėtą raštą, 2019-05-17 raštu Nr. 70-2-1826 nurodė, kad „išnagrinėtoje teritorijoje buvusio žemės savininko J. N. iki 1940 m. turėtos žemės vietoje laisvos (neužstatytos) žemės nėra“. R. M. nurodytas apie 0,0129 ha žemės plotas yra daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Kaune, naudojamoje teritorijoje, kurioje yra įrengti kiemo statiniai (aikštelė).

Motyvuojamoji dalis

Nuosavybės teisių į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkūrimo procedūrose dalyvauja ne tik tie viešojo administravimo subjektai, kuriems įstatymu suteikti įgaliojimai nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę ir priimti sprendimus atkurti nuosavybės teises į žemę (iki 2010 m. liepos 1 d. apskričių viršininkų administracijoms, nuo 2010 m. liepos 1 d. – Nacionalinei žemės tarnybai), bet ir savivaldybių administracijos. Tvarkos 106¹ punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius per mėnesį nuo teritorinio skyriaus prašymo suteikti informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę pateikimo pagal nustatytą tvarka patvirtintus miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detaliuosius planus ar žemės valdos projektus pateikia teritoriniam skyriui informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, kuri pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei, o tuo atveju, kai miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detalieji planai ir žemės valdos projektai nepatvirtinti arba jų nėra, – apie detaliai nesuplanuotas miesto teritorijas.

Skundas netenkintinas.

Kauno miesto savivaldybės administracija, vykdydama Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057, 106¹ punkte nustatytą procedūrą, atsakydama į minėtą raštą, 2019-05-17 raštu Nr. 70-2-1826 nurodė, kad išnagrinėtoje teritorijoje buvusio žemės savininko J. N. iki 1940 m. turėtos žemės vietoje laisvos (neužstatytos) žemės nėra.

NŽT prie ŽŪM Kauno miesto skyrius 2019-04-10 raštu Nr. 8SD-1546-(14.8.125E.) kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją prašydamas informuoti, ar žemės sklypo schemoje nurodytas plotas apie 0,0129 ha gali būti grąžintas B. M. natūra kaip laisva (neužstatyta) žemė, kuri pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei. Kartu su šiuo raštu persiųstas pareiškėjo R. M. 2019-04-03 pareiškimas, schema (su pažymėtu pareiškėjo pageidaujamu plotu) ir J. N. iki 1940 m. turėto žemės sklypo ribų planas. R. M. 2019-04-03 pareiškime nurodoma, kad jis ne kartą yra kreipęsis į Kauno miesto savivaldybės administraciją prašydamas atkurti nuosavybę į 0,0129 ha žemės dalį, tačiau Kauno miesto savivaldybės administracija teigdavo, kad laisvos žemės nėra. Kauno miesto savivaldybės administracija, vykdydama Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057, 106¹ punkte nustatytą procedūrą, atsakydama į minėtą raštą, 2019-05-17 raštu Nr. 70-2-1826 nurodė, kad išnagrinėtoje teritorijoje buvusio žemės savininko J. N. iki 1940 m. turėtos žemės vietoje, laisvos (neužstatytos) žemės nėra. 2019-05-17 raštas, kuriame yra aiškiai išreikštas Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimas apie tai, kad ginčo teritorijoje nėra laisvos (neužstatytos) žemės, yra galiojantis ir įstatymų nustatyta tvarka nenuginčytas.

Remiantis Kauno miesto valdybos 1991-05-29 potvarkio Nr. 169-v 1.7 punktu, 212-ajam gyvenamųjų namų statybos kooperatyvui buvo suteikta iki 5 900 kv. m ploto faktiškai naudojama teritorija adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas. Šio potvarkio pagrindu buvo parengtas raudonųjų linijų planas. Schemoje parodytos siūlomo suformuoti žemės sklypo ribos atitinka raudonųjų linijų plane nurodytą žemės sklypo konfigūraciją. Taigi, plotas, į kurį patenka aikštelė, buvo priskirtas daugiabučiam gyvenamajam namui naudoti 1991-05-29 potvarkiu Nr. 169-v ir jo pagrindu parengtu raudonųjų linijų planu. Tai, kad siūlomo suformuoti naudojamo žemės sklypo ribos sutampa su raudonųjų linijų plane nurodytomis ribomis, taip pat paneigia pareiškėjo teiginius, kad kaimynui žemė buvo grąžinta, o pareiškėjo šeimai – ne. Iš raudonųjų linijų plano matyti, kad tiek pareiškėjui priklausančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, tiek kitam asmeniui priklausančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, dabartinės ribos visiškai atitinka raudonųjų linijų plane nurodytas ribas. Darytina išvada, jog kaimyno žemės sklypo dalis nebuvo skirta daugiabučiam gyvenamajam namui (duomenys neskelbtini), Kaune, naudoti, žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Kaune, nepatenka į (duomenys neskelbtini), Kaune, daugiabučio gyvenamojo namo raudonųjų linijų plane nurodytas ribas, todėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, ribos suformuotos būtent tokios, kokios jos yra šiuo metu.

Taigi, kaip nustatyta byloje, prašymą atkurti nuosavybės teises 1991-11-25 pateikė dukra B. M.. Ginčo žemės ploto dalis užimta statiniu – aikštele, šis žemės plotas buvo priskirtas daugiabučiam gyvenamajam namui naudoti 1991-05-29 potvarkiu Nr. 169-v. Žemė aikštelės eksploatacijai naudojama nuo daugiabučio namo pastatymo. Žemės sklypas priskiriamas valstybės išperkamai žemei dėl to, kad jis priskirtas statinio eksploatacijai. Žemė šiam statiniui buvo priskirta iki nuosavybės teisės atkūrimo proceso pradžios (prašymas paduotas jau po potvarkio priėmimo).

Iš Schemos, kuri parengta ant aerofotografinio pagrindo, matyti, kad daugiabutį gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), Kaune, sudaro du korpusai. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, minėtame daugiabutyje yra 65 butai. Kaip matyti iš Schemos ir regia.lt ištraukos, apie 1 aro ginčo plotas yra naudojamas daugiabučio gyvenamojo namo gyventojų automobiliams statyti. Vertinant daugiabučiam gyvenamajam namui reikalingo žemės sklypo plotą, būtina atsižvelgti ne tik į automobilių stovėjimo vietų poreikį, bet ir į galimus privažiavimo kelius tiek gyventojų, tiek specialiajam transportui, į plotą, reikalingą vaikų žaidimų aikštelei, poilsio ir sporto vietoms įrengti, privalomuosius želdinių plotus, privalomuosius normatyvinius atstumus ir pan. Pareiškėjo nurodoma apie 0,0129 ha ginčo teritorija negali būti laikoma laisva (neužstatyta) žeme ir yra pagrįstai priskirta valstybės išperkamai žemei, kaip plotas, kuris yra naudojamas daugiabučio gyvenamojo namo gyventojų reikmėms, ir pagal rengiamą formavimo ir pertvarkymo projektą yra priskirta daugiabučio pastato (duomenys neskelbtini), Kaune, eksploatacijai reikalingam plotui. Be to, byloje yra pateiktas matininkės R. M. statinių išdėstymo planas, kuris teismo posėdžio metu analizuotas (popierinės bylos variantas, b. l. 27). Iš šio plano matyti, kad tiek ginčo teritorijoje, tiek kitoje teitorijoje aplink namą yra ištisinė danga, plane sužymėta kryželiais, realybėje dangą sudaro šaligatvio plytelės. Ginčo teritorija naudojama daugiabučio namo poreikiams, t. y. automobilių stovėjimo aikštelė. Minimas planas nepatvirtintas nustatyta tvarka, kadangi žemės sklypo formavimo procedūra sustabdyta (dėl esamų ginčų teisme), tačiau nėra pagrindo netikėti byloje pateikta informacija. Pažymėtina, kad ir pareiškėjas neneigia, kad ginčo teritorijoje sudėtos plytelės, tačiau jis nurodo, jog plytelės suklotos netvarkingai (neatlikti reikiami darbai, nepadarytas reikiamas pagrindas plytelių paklojimui ir kt.).

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog žemė yra valstybės išperkama, jei „iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų: kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso <...> teritorijų“. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisva (neužstatyta) žeme turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise. O teismų praktikoje išaiškinta, kad žemės sklypas gali būti laikomas užstatytu, jeigu jame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamasis daiktas, kurio eksploatacijai žemės sklypas ir yra naudojamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A6-64/2002; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-07-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2006). Kaip matyti nagrinėjamoje byloje, Kauno miesto valdybos 1991-05-29 potvarkio Nr. 169-v 1.7 punktu 212-ajam gyvenamųjų namų statybos kooperatyvui buvo suteikta iki 5 900 kv. m ploto faktiškai naudojama teritorija (duomenys neskelbtini), Kaune. Šio potvarkio pagrindu buvo parengtas raudonųjų linijų planas, iš kurio matyti, kad ginčo teritorija patenka į 212-ajam gyvenamųjų namų statybos kooperatyvui suteiktą iki 5 900 kv. m plotą, todėl negali būti laikoma laisva (neužstatyta) žeme. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog parengtame matininko raudonųjų linijų plane, kuris teismo posėdžio metu išanalizuotas, aiškiai matyti, jog visame daugiabučiam namui priskirtame plote danga yra vienoda, taip pat ir ginčo žemės plote. Teismo posėdžio metu nustatyta, kad tiek automobilių stovėjimo aikštelė, tiek ir likęs žemės plotas priskirtas daugiabučiam namui, yra išklotas plytelėmis.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtinta pareiškėjo pareiga pagrįsti skunde nurodomas aplinkybes, pateikti jas patvirtinančius įrodymus. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, esantys garažai priklauso daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Kaune, gyventojams ir kad būtent šio namo gyventojai šiuose garažuose stato savo automobilius. Priešingai, aplinkybė, kad pagal Schemą statinys – požeminis garažas nėra įtrauktas į formuojamo žemės sklypo ribas, ir tai, kad požeminį garažą administruoja kitas juridinis asmuo, paneigia pareiškėjo nurodytus teiginius.

Iš nuosavybės teisių atkūrimą (restituciją) reglamentuojančių teisės normų matyti, kad įstatymų leidėjas pasirinko ribotą restituciją. Įstatymais reguliuojant nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad per okupacijos metus susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) nebuvo įmanoma. Įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę nacionalizuotą turtą susigrąžinti natūra. Tačiau kartu numatyta galimybė natūra turto negrąžinti, o jį iš buvusių savininkų išpirkti, nuosavybės teisę atkuriant kitais įstatyme numatytais būdais. Konstitucinis Teismas 2002 m. gegužės 10 d. nutarime pabrėžė, kad išlikęs nekilnojamasis turtas (taip pat ir žemė) nėra grąžinamas savininkams natūra, bet nuosavybės teisė yra atkuriama kitais įstatymų numatytais būdais.

Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo patikslintą skundą – panaikinti 2019-08-22 raštą ir atitinkamai nėra pagrindo įpareigoti atsakovę atlikti patikslinto skundo reikalavimuose nurodytus veiksmus, kadangi tiek 2, tiek ir 3 pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimai yra išvestiniai iš pirmojo (pagrindinio) reikalavimo, jo nepatenkinus nėra pagrindo tenkinti išvestinius reikalavimus. Taip pat pažymėtina, kad patikslinto skundo trečiojo reikalavimo dalis negali būti nukreipta Kauno miesto savivaldybės administracijai, nes ši funkcija pagal teisės aktus atsakovei nėra priskirta. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies, 18 straipsnio 1 dalies ir Tvarkos 100 punkto nuostatos numato, kad piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę nagrinėja ir sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo priima Nacionalinės žemės tarnybos vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą (1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. gruodžio 22 d., 1998 m. birželio 18 d. nutarimai).

Byloje kilo ginčas dėl termino skundui paduoti. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas nepraleido termino skundui paduoti, kadangi ir iš pirminio skundo buvo aišku, kad pareiškėjas skundą padavė dėl ginčijamo rašto, tačiau nesuformulavo reikalavimo, todėl ir buvo taikomas terminas skundo trūkumams pašalinti. Pareiškėjas pasinaudojo jam suteikta galimybe įstatymo nustatyta tvarka, todėl nepraleido termino.

Teismas, vertindamas viešojo administravimo organo priimto ginčijamo administracinio akto teisėtumą, pirmiausia privalo nustatyti, ar jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje, 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus teisėtumo bei pagrįstumo kriterijus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą pabrėžė, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus, logiškas ir pakankamas, taip pat nesudarantis galimybių asmeniui, dėl kurio jis priimtas, dėl neaiškių išvadų elgtis dviprasmiškai (ABTĮ 10, 23 ir 56 str.). Ši teisės norma tiesiogiai siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Teismui ABTĮ nustato imperatyvią pareigą patikrinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nurodytų pagrindų, kuriems esant viešojo administravimo metu priimtas sprendimas (įsakymas, aktas ir t. t.) yra naikintinas (ABTĮ 10 ir 23 str., LVAT 2010 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1610/2010 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai pabrėžiama viešojo administravimo subjektų pareiga laikytis teisės principų. Pasak teismo, kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (žr., pvz., 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012, 2012 m. birželio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2045/2012, 2014 m. balandžio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-801/2014). Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje numatytais principais yra grindžiamas geras viešasis administravimas (šiuo aspektu žr. 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1978/2012). Tinkamas, atsakingas valdymas, kaip ne kartą akcentuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, yra neatsiejamas nuo gero administravimo reikalavimų (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7-552/2015).

Gero administravimo principas yra Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisinės sistemos pamatinis principas. Gero administravimo principas įtvirtintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taikant Viešojo administravimo įstatymo normas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d.) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.).

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje nustatyta kiekvieno asmens teisė į gerą administravimą, kuri reiškia, kad institucijos reikalus turėtų tvarkyti nešališkai, teisingai ir per kuo trumpesnį laiką (Pagrindinių teisių chartijos 41 str. 1 d.). Pagal Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalį, teisė į gerą administravimą apima: kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (a punktas); kiekvieno asmens teisę susipažinti su savo byla, laikantis teisėto konfidencialumo ir profesinio bei verslo slaptumo (b punktas); administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus (c punktas). Šios Pagrindinių teisių chartijos nuostatos išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį (žr. LVAT 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012, 2015 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2266-858/2015, 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, „Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis“, Nr. 20, 2010).

Be to, Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šios chartijos nuostatos skirtos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams, tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, bei valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. Todėl jie turi gerbti teises, laikytis principų ir juos taikyti pagal turimus atitinkamus įgaliojimus, nepažeisdami Sąjungos įgaliojimų, suteiktų jai Sutartimis. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad sprendimai, kuriuos valstybių narių institucijos priima reglamentų pagrindu, patenka į Europos Sąjungos teisės, įskaitant ir Chartiją, taikymo apimtį. Europos Sąjungos teismų praktikoje gero administravimo principas traktuojamas kaip bendrųjų teisės principų dalis (šiuo aspektu žr. 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-47/2014 ir joje nurodytą ESTT praktiką).

Nagrinėjamu atveju, vertinant ginčo situacijos teisinį pagrindą, esamus įrodymus, darytina išvada, kad ginčijamas administracinis aktas (raštas) priimtas iš esmės nepažeidžiant teisės aktų normų ir procedūrinių reikalavimų, t. y. pareiškėjui adresuotas raštas pagrįstas objektyviais faktiniais duomenimis (faktais). Atsakovė, priimdama skundžiamą raštą, tinkamai įvertino faktinių aplinkybių apimtį, pareiškėjui adresuotas raštas pagrįstas teisės aktų reikalavimais, o tai duoda pagrindą išvadai, kad skundžiamas raštas (aktas) atitinka esminius VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Skundžiamas administracinis aktas atsakovės buvo priimtas nustačius visus teisinę reikšmę turinčius faktus ir neprieštarauja teisės aktų reikalavimams, jo turinys neleidžia raštą traktuoti dviprasmiškai, yra visiškai aiškus ir suprantamas. Atsakovė, priimdama skundžiamą raštą (aktą), tinkamai įvertino faktinių aplinkybių apimtį bei išanalizavo planinę medžiagą, o tai suteikia pagrindą išvadai, kad skundžiamas administracinis aktas atitinka esminius VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, ir naikinti jį, kaip neatitinkantį VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, nėra teisinio pagrindo.

Remiantis išdėstytais argumentais ir teisiniu reglamentavimu skundas atmestinas.

Visus likusius proceso dalyvių argumentus teismas laiko pertekliniais, nesusijusiais su skundo pagrindu ir dalyku, neturinčiais teisinės reikšmės skundo atmetimui (patenkinimui). Dėl šios priežasties šie argumentai detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Byloje nepateiktas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kurį šalys gali pateikti iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, kad prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nepateiktas, pareiškėjo naudai sprendimas nepriimtas, nėra teisinio pagrindo spręsti klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo R. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.