- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-14
- Bylos Nr.
- e2S-24-852/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11429-2020-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrius Verikas
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“
- Ieškovas
- V. B., I. B.
- Atsakovas
- Luminor Bank AS
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Andrius Verikas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų V. B. ir I. B. ieškinį atsakovui Luminor Bank AS, veikiančiam per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, dėl restitucijos taikymo ir žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, notaras Mindaugas Kačergis.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai V. B. ir I. B. (toliau – ieškovai) pareiškė ieškinį atsakovui Luminor Bank AS, veikiančiam per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, (toliau – ir atsakovas, Bankas), kurį vėliau patikslino, prašydami:
1) taikyti ieškovų pertekliniai sumokėtos 4 042,94 USD palūkanų sumos įskaitymą ieškovų įsipareigojimams pagal 2008 m. kovo 31 d. Būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 08/03/116 SV įmokų mokėjimo grafiką;
2) taikyti restituciją ir pripažinti 2016 m. rugpjūčio 10 d. atsakovo įvykdytą 2008 m. kovo 31 d. Būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 08/03/116SV nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu nuo jo momento, 2008 m. kovo 31 d. Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 08/03/116SV atkurta nuo 2016 m. rugpjūčio 10 d.;
3) pripažinti negaliojančiais visa apimtimi nuo sudarymo momento, ieškovų ir atsakovo sudarytus: 2016 m. gruodžio 2 d. Skolos grąžinimo susitarimą Nr. BK-159; 2017 m. birželio 19 d. Susitarimą Dėl 2008 m. kovo 31 d. Būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 08/03/116 SV galiojimo atnaujinimo Nr. 17/06/001;
4) pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento ieškovų ir atsakovo 2017 m. birželio 28 d. Papildomo susitarimo Nr. BKP 17/06/405D prie 2008 m. kovo 31 d. Būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 08/03/116SV šias nesąžiningas sąlygas: įžanginės dalies, prasidedančios žodžiais „Atsižvelgiant į tai, kad:“ šių punktų nuostatas visa apimtimi – 2; 3; 4; 4.1; 4.2; 5; 6; 7; skyriaus „1. Bankas ir Kredito gavėjas susitaria:“ šių punktų nuostatas visa apimti – 1.1 ir 1.2; skyriaus „2. PAGRINDINĖS BŪSTO KREDITAVIMO SUTARTIES SĄLYGOS“: punkto 2.1. Kredito suma: dalyse - 9 221, 99 USD (devyni tūkstančiai du šimtai dvidešimt vienas JAV doleriai ir 99 dolerio centai) ir 8 207, 54 EUR (aštuoni tūkstančiai du šimtai septyni eurai ir 54 euro centai); punktą 2.9.1. Marža: visa apimtimi; skyrių „4. SPECIALIOSIOS BŪSTO KREDITAVIMO SĄLYGOS:“ visa apimtimi; Bendrosios dalies redakciją nuo 2015 11 24 visa apimtimi.
5) taikyti restituciją ir pripažinti 2018 m. rugsėjo 26 d. atsakovo įvykdytą 2008 m. kovo 31 d. Būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 08/03/116SV nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu nuo jo momento, 2008 m. kovo 31 d. Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 08/03/116SV atkurta nuo 2018 m. rugsėjo 26 d.
6) pripažinti negaliojančiu visa apimtimi nuo išdavimo momento 2018 m. lapkričio 2 d. notaro Mindaugo Kačergio, Vilniaus miesto 19 Notaro biuras, išduotą Notaro vykdomąjį įrašą, registro Nr. MK-10892.
7) priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą: ieškovui V. B. – 12 000 EUR, ieškovei I. B. – 10 000 EUR.
2. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Gelvora“ (toliau – ir pareiškėja) ir atsakovas pareiškė prašymus dėl proceso šalies pakeitimo, kuriais prašė pakeisti pradinį atsakovą Luminor Bank AS, veikiantį per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, naująja atsakove UAB „Gelvora“.
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. spalio 9 d. nutartimi nustatė terminą pareiškėjos ir atsakovo prašymų trūkumams pašalinti.
Šalies argumentai
4. Atsakovas Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, pateikė prašymą dėl trūkumų šalinimo.
Atsiliepimas
5. Ieškovai atsiliepimu prašė pareikštų prašymų netenkinti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. spalio 28 d. nutartimi netenkino pareiškėjos UAB „Gelvora“ ir atsakovo Luminor Bank AS, veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, prašymų dėl proceso šalies pakeitimo.
7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nenustatė, jog asmeniui, neįrašytam į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, teisės ir pareigos pagal vartojimo kredito sutartį negali būti perleistos, kai vartojimo kredito sutartis yra pasibaigusi teisės aktuose nustatytais atvejais (nutraukta). Vertino, kad dėl nurodytos priežasties neturi pagrindo spręsti, kad UAB „Gelvora“ negalėtų perimti teisių ir pareigų. Taip pat pažymėjo, kad nors atsakovas, šalindamas trūkumus, nurodė, kad 2020 m. rugpjūčio 24 d. Reikalavimo teisių pirkimo ir perleidimo sutartimi (toliau – ir reikalavimo teisių pirkimo ir perleidimo sutartis) yra perleistos visos teisės ir pareigos pagal 2008 m. kovo 31 d. Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 08/03/116SV (toliau – ir būsto kreditavimo sutartis), tačiau šį teiginį paneigia Banko pozicija, kad, patenkinus ieškinį, būtų taikoma restitucija ir taip būtų atkurti materialieji teisiniai santykiai, egzistavę tarp Banko ir ieškovų. Konstatavo, kad esant sudarytai reikalavimo teisių pirkimo ir perleidimo sutarčiai negalima situacija, kad, patenkinus šioje byloje pareikštą ieškinį, teisės ir pareigos teismo sprendimu būtų sukurtos Bankui, pasitraukusiam iš bylos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 48 straipsnio pagrindu. Dėl nurodytų priežasčių, įvertinęs atsakovo argumentus, sprendė, kad faktiškai nėra įvykęs visos apimties reikalavimo pagal ginčo sutartį perleidimas. Nurodė, kad tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad priede prie reikalavimo perleidimo sutarties nėra nurodyta nei kokios teisės, nei į kokias sumas jos yra perleidžiamos. Pažymėjo, kad nors 2020 m. rugpjūčio 24 d. buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, tačiau tai nesutrukdė Banko atstovei dalyvauti 2020 m. rugsėjo 3 d. parengiamajame teismo posėdyje. Todėl sprendė, kad neturi pagrindo tenkinti pareiškėjos ir atsakovo prašymų pakeisti pradinį atsakovą Luminor Bank AS, veikiantį per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, naująja atsakove UAB „Gelvora“.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
8. Pareiškėja UAB „Gelvora“ padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo: 1) Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti jos prašymą dėl proceso šalies pakeitimo arba perduoti šį klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 2) Priimti prie atskirojo skundo pridedamus rašytinius įrodymus ir juos pripažinti nevieša bylos medžiaga.
9. Pareiškėja nurodo, kad procesinių teisių perėmimas tiesiogiai priklauso nuo materialiųjų subjektinių teisių perėmimo, t. y., perimant materialiąsias civilines subjektines teises, perimamos ir atitinkamos procesinės teisės ir pareigos. Materialiųjų subjektinių teisių perėmimo galimumą nulemia teisinis santykis, iš kurio yra kilęs ginčas. Nagrinėjamu atveju yra sudaryta Reikalavimo teisių pirkimo ir perleidimo sutartis, pagal kurią atsakovas perleido visas reikalavimo teises ieškovų atžvilgiu, kylančias pagal ieškovų ir atsakovo sudarytą 2008 m. kovo 31 d. Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK08/03/116SV. Pažymėjo, kad pagal minėtą sutartį įvykęs reikalavimo teisių perleidimas yra visiškai teisėtas, t. y., atsakovas turėjo teisę perleisti reikalavimo teises, o pareiškėjas – jas priimti, ką pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje. Kaip jau buvo minėta, procesinės teisės tiesiogiai priklauso nuo materialiųjų teisių, kitaip tariant, nėra savarankiškos teisės, todėl, atskirai, nesant materialiųjų teisių, egzistuoti negali. Taigi, pareiškėja, perėmusi atsakovo materialiąsias teises, teisiniame santykyje su ieškovais, kartu perėmė ir atsakovo procesines teises nagrinėjamoje byloje. Todėl, esant teisėtam materialiųjų teisių perėmimui, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti (įforminti) įvykusį procesinį teisių perėmimą ir atsakovą pakeisti pareiškėja, tačiau, nepagrįstai pareiškėjos ir atsakovo atitinkamus parašymus atmetė. Ginčijamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas priėjo išvados, jog faktiškai nėra įvykęs visos apimties reikalavimo pagal ginčo sutartį perleidimas. Paminėtą išvadą pirmosios instancijos teismas iš esmės grindė dviem argumentais: jog, esant sudarytai reikalavimo teisių pirkimo ir perleidimo sutarčiai negalima situacija, kad, patenkinus šioje byloje pareikštą ieškinį, teisės ir pareigos teismo sprendimu būtų sukurtos Bankui, pasitraukusiam iš bylos CPK 48 straipsnio pagrindu; priede prie reikalavimo perleidimo sutarties nėra nurodyta, nei kokios teisės, nei į kokias sumas jos yra perleidžiamos. Pažymėjo, kad atsakovas ir pareiškėja aptarė galimas situacijas, kuomet reikalavimo teisių perleidimas būtų laikomas negaliojančiu ir kokios pasekmės tokiu atveju kiltų, t. y., tokiu atveju būtų taikoma restitucija – pareiškėja grąžintų atsakovui atitinkamą reikalavimo teisę, kurios perleidimas būtų laikomas negaliojančiu, o atsakovas grąžintų pareiškėjai už tokios reikalavimo teisės perleidimą pareiškėjo sumokėtą kainą. Taigi, reikalavimo teisių perleidimo negaliojimo atveju, pareiškėja materialiąsias subjektines teises grąžintų atsakovui. Akcentavo, kad tuo atveju, jeigu nagrinėjamoje byloje teismas tenkintų ieškinį, susiklostytų reikalavimo teisių pirkimo ir perleidimo sutarties 4 skyriuje numatytos aplinkybės, t. y., reikalavimo teisių perleidimas būtų laikomas negaliojančiu ir pareiškėja sutarties 4.2.7, 4.4, 4.6-4.7 punktų pagrindu įgytų pareigą grąžinti reikalavimo teises ieškovų atžvilgiu atsakovui, o pastarasis – pareigą grąžinti pareiškėjai už paminėtų reikalavimo teisių perleidimą gautą kainą. Tokiu būdu, materialinės subjektinės teisės grįžtų pradiniam kreditoriui (atsakovui) ir šiuo pagrindu, taip pat, remiantis CPK 48 straipsniu, teismas UAB „Gelvora“ (pareiškėją) byloje pakeistų Luminor Bank AS (atsakovu). Šiuo aspektu taip pat pastebėjo, kad pagal CPK 48 straipsnį teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje, t. y., ir tuo atveju, jeigu nagrinėjamoje byloje priimtas teismo sprendimas tenkinti ieškinį būtų įsiteisėjęs (t. y., vykdymo proceso stadijoje). Taip pat, pabrėžė, jog priede Nr. 1 prie sutarties yra detaliai nurodyta kokios reikalavimo teisės (t. y., jų sudėtis ir apimtis) yra perleidžiamos ieškovų atžvilgiu. Papildomai paaiškino, kad jai prieiga prie elektroninės bylos kortelės buvo suteikta tik 2020 m. spalio 29 d., todėl ji negavo 2020 m. spalio 9 d. pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo nustatytas terminas jos ir atsakovo prašymų dėl procesinių teisių perėmimo trūkumams pašalinti. Dėl nurodytos priežasties neturėjo galimybės per 2020 m. spalio 9 d. pirmosios instancijos teismo nutartyje nustatytą terminą pateikti papildomų dokumentų. Atsižvelgiant į nurodytą, su šiuo skundu teikia pilnos apimties reikalavimo teisių pirkimo ir perleidimo sutartį bei jos priedus (išskyrus jos priedų dalis, kuriose yra kitų skolininkų duomenys), iš kurių matyti, jog jai atsakovas perleido absoliučiai visas ieškovų atžvilgiu turėtas reikalavimo teises, t. y., teises į pagrindinę skolą (124 553,83 Eur), palūkanas (181,90 Eur), baudas (19 745,61 Eur) ir kitas galimas reikalavimo teises (reikalavimo teisių pirkimo ir perleidimo sutarties 1.3 punktas).
Atsiliepimas
10. Atsakovas atsiliepimu prašo tenkinti pareiškėjos atskirąjį skundą. Nurodo, kad procesinėms teisėms ir pareigoms yra būdingas akcesoriškumas, t. y. procesinės teisės ir pareigos yra priklausomos nuo materialiųjų subjektinių teisių ir pareigų. Pažymėjo, kad materialiųjų subjektinių teisių ir pareigų likimas nulemia ir procesinių teisių ir pareigų likimą – materialiųjų subjektinių teisių ir pareigų, atsirandančių iš atitinkamo materialiojo teisinio santykio, perėjimas trečiajam asmeniui automatiškai suponuoja ir procesinių teisių ir pareigų, išplaukiančių iš atitinkamų materialiųjų subjektinių teisių ir pareigų, tokiam asmeniui perėjimą. Viena vertus, teismas CPK 48 straipsnio 1 dalies prasme turi prerogatyvą pakeisti bylos šalį jos teisių ir pareigų perėmėju, kita vertus, teismo nuožiūros teisė šiuo aspektu yra ribota – teismo vaidmuo apsiriboja pareiga patikrinti ir įsitikinti, ar yra įvykęs materialiųjų subjektinių teisių ir pareigų, o kartu, kaip minėta, ir procesinių teisių ir pareigų trečiajam asmeniui perėjimas. Teismas, nustatęs, kad yra įvykęs šis juridinis faktas, inter alia, reiškiantis, kad trečiajam asmeniui jau yra perleistos procesinės teisės ir pareigos, turi pareigą įforminti procesinį teisių perėmimą. Pažymėjo, kad tarp jo ir ieškovų egzistavo būsto kreditavimo teisiniai santykiai, kuriems reglamentuoti, be kita ko, skirtas specialusis įstatymas – Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymas. Šio įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kredito davėjas turi teisę perleisti teises ir pareigas pagal su kredito gavėjais sudarytas galiojančias kredito sutartis tik į viešąjį kredito davėjų sąrašą įrašytam asmeniui. Aptariamo specialiojo įstatymo nuostatoms, reglamentuojančioms teisių ir pareigų pagal kredito sutartis perleidimo galimybę, įgyvendinti skirtas Kredito davėjų teisių ir pareigų pagal galiojančias kredito sutartis perleidimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos banko valdybos 2020 m. sausio 30 d. nutarimu Nr. 03-11 (toliau – ir Aprašas). Aprašo 4 punkte yra apibrėžta šio teisės akto taikymo sritis, t. y. nurodyta, jog Aprašas taikomas galiojančioms kredito sutartims, kurios nėra pasibaigusios teisės aktuose nustatyta tvarka (pavyzdžiui, nutrauktos), nepriklausomai nuo įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymo termino. Aprašo 7 punkte įtvirtinta tokia pati, kokia reglamentuota Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje, nuostata, kad vartojimo kredito davėjas teises ir pareigas pagal galiojančias vartojimo kredito sutartis gali perleisti tik į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytam vartojimo kredito davėjui. Pirmiau įvardytos Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo ir Aprašo nuostatos įtvirtina atitinkamus elgesio ir veiklos ribojimus, orientuotus į kredito davėjo, kaip kreditoriaus, teisės perleisti savo reikalavimo teisę į kredito gavėją, kaip skolininką, įgyvendinimą, ir reglamentuoja bendrųjų taisyklių, įtvirtinančių reikalavimo teisės perleidimo bet kokiam trečiajam asmeniui galimybę, išimtis, todėl nėra galimas plečiamas nuostatų, reguliuojančių teisių ir pareigų pagal kredito sutartis perleidimą, aiškinimas ir taikymas – šios nuostatos gali būti taikomos tik tiek, kiek tokių nuostatų taikymo galimybė yra tiesiogiai pripažįstama pagal aptariamus teisės aktus. Pažymėjo, kad jo įsitikinimu, Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 33 straipsnio 1 dalies, Aprašo 4 ir 7 punktų nuostatos patvirtina, kad atitinkami ribojimai, orientuoti į kredito davėjo teisės perleisti savo reikalavimo teisę į kredito gavėją įgyvendinimą, yra taikomi tik tais atvejais, jeigu yra perleidžiamos teisės ir pareigos pagal galiojančias kredito sutartis. Vadinasi, aptariami ribojimai nėra taikomi tais atvejais, jeigu teisės ir pareigos yra perleidžiamos pagal pasibaigusias kredito sutartis. Tokiai išvadai pagrįsti galiausiai nurodytinas Aprašo 12 punktas, kuriame expressis verbis įtvirtinta, kad asmeniui, neįrašytam į viešąjį sąrašą, teisės ir pareigos pagal kredito sutartis gali būti perleistos tik tuo atveju, kai kredito sutartis yra pasibaigusi teisės aktuose nustatytais atvejais (pavyzdžiui, nutraukta), arba tuo atveju, kai tik kai kurios funkcijos ar jų dalis pagal galiojančią kredito sutartį pavedama atlikti trečiajam asmeniui, neįrašytam į viešąjį sąrašą, kaip nustatyta Aprašo 6 punkte. Ši Aprašo nuostata pati savaime patvirtina, kad ribojimas subjekto, kuriam gali būti perleistos teisės ir pareigos pagal kredito sutartį, aspektu nėra taikomas pasibaigusioms kredito sutartims. Nurodė, kad 2008 m. kovo 31 d. Būsto kreditavimo sutartis Nr. BK 08/03/116SV buvo vienašališkai nutraukta, ieškovams padarius esminį šios sutarties pažeidimą. Vadinasi, būsto kreditavimo sutartis yra pasibaigusi, o šis juridinis faktas reiškia, kad teisėms ir pareigoms pagal būsto kreditavimo sutartį perleisti nėra taikomas pirmiau įvardytas ribojimas. Pareiškėja, perėmusi visas materialiąsias subjektines teises ir pareigas pagal būsto kreditavimo sutartį, kartu perėmė ir visas procesines teises ir pareigas, o tas CPK 48 straipsnio 1 dalies prasme reiškia, kad pareiškėja turi stoti jo, kaip pradinio atsakovo, vieton pagal visus ieškinio reikalavimus. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo pozicija teisių ir pareigų pagal būsto kreditavimo sutartį perėjimo pareiškėjai aspektu yra prieštaringa: viena vertus, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėja negalėtų perimti teisių ir pareigų pagal būsto kreditavimo sutartį, vadinasi, taip pirmosios instancijos teismas pripažino, kad CPK 48 straipsnio 1 dalies prasme nėra kliūčių procesiniam teisių perėmimui įforminti (ši proceso teisės norma expressis verbis nurodo, jog bylos šalies pakeitimas jos teisių perėmėju yra negalimas tik tais atvejais, jeigu yra negalimas pačių materialiųjų subjektinių teisių perėmimas), antra vertus, teismas, nors pareiškėja pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad ji perėmė visas materialiąsias subjektines teises ir pareigas pagal būsto kreditavimo sutartį, o kartu ir jos šios civilinės bylos procese turėtas procesines teises ir pareigas, priėjo prie išvados, kad faktiškai nėra įvykęs visų teisių ir pareigų pagal būsto kreditavimo sutartį perleidimas. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad faktiškai nėra įvykęs visų teisių ir pareigų pagal būsto kreditavimo sutartį perleidimas, be kita ko, pagrįsta tuo argumentu, jog reikalavimo perleidimo sutarties priede nėra nurodyta, kokios teisės pagal būsto kreditavimo sutartį yra perleidžiamos. Tačiau konkrečių materialiųjų subjektinių teisių neįvardijimas, sudarant reikalavimo teisių perleidimo sandorį, trečiojo asmens – objektyvaus stebėtojo – požiūriu, būtų suprantamas ir vertinamas taip, kad tokiu reikalavimo teisių perleidimo sandoriu yra perleistos visos materialiosios subjektinės teisės. Be to, tiek, kiek su susiję su aptariama pirmosios instancijos teismo išvada, pažymėjo, kad pareiškėja pridėjo prie savo atskirojo skundo reikalavimo perleidimo sutarties priedo – paskolų portfelio – fragmentą, kuriame skyrium išskirtos perleistos materialiosios subjektinės teisės. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pozicija, kad, patenkinus ieškinį, būtų taikoma restitucija ir taip būtų atkurti materialieji teisiniai santykiai, egzistavę tarp jo ir ieškovų, paneigia tą aplinkybę, kad buvo perleistos visos materialiosios subjektinės teisės ir pareigos pagal būsto kreditavimo sutartį. Akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas perleistų materialiųjų subjektinių teisių ir pareigų apimties aspektu netinkamai įvertino restitucijos taikymo galimybę. Visiškos restitucijos taikymo galimybė, kitaip negu sprendė pirmosios instancijos teismas, būtent ir reiškia, kad buvo perleistos visos materialiosios subjektinės teisės ir pareigos pagal būsto kreditavimo sutartį. Pareiškėja savo atskirajame skunde detaliai paaiškino, kaip būtų taikoma restitucija pagal atitinkamas reikalavimo perleidimo sutarties nuostatas ir kaip atsakovas grįžtų pirminėn savo vieton, jeigu būtų patenkintas ieškinys. Kaip minėta, pareiškėja jau yra perėmusi visas materialiąsias subjektines teises ir pareigas pagal būsto kreditavimo sutartį, o kartu ir visas atsakovo šios civilinės bylos procese turėtas procesines teises ir pareigas, todėl ieškinio patenkinimas, kitaip negu argumentavo pirmosios instancijos teismas, būtent pareiškėjai sukeltų atitinkamus teisinius padarinius. Pažymėjo, kad ieškovams galimai palankaus teismo sprendimo priėmimas neturėtų tiesioginės įtakos Banko materialiosioms teisėms ir pareigoms, nes, kaip jau buvo kelis kartus akcentuota, jis nebėra ginčo materialiojo teisinio santykio šalis. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad, teismo sprendimu patenkinus ieškinį, būtų sukurtos Bankui teisės ir pareigos, yra nepagrįsta. Teismas savo išvadai, jog faktiškai nėra įvykęs visų teisių ir pareigų pagal būsto kreditavimo sutartį perleidimas, pagrįsti pateikė ir tą argumentą, kad reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta 2020 m. rugpjūčio 24 d., tačiau, nepaisant šios aplinkybės, Banko atstovė dalyvavo parengiamajame teismo posėdyje, kuris įvyko 2020 m. rugsėjo 3 d. Tiek, kiek susiję su šiuo pirmosios instancijos teismo argumentu, pažymėjo, kad reikalavimo perleidimo sutartis įsigaliojo nuo reikalavimo perleidimo sutarties kainos sumokėjimo (sutarties 3.2 punktas), o reikalavimo perleidimo sutarties kaina buvo sumokėta vėliau, negu vyko pirmiau įvardytas parengiamasis teismo posėdis. Vadinasi, reikalavimo perleidimo sutartis dar nebuvo įsigaliojusi, inter alia, materialiosios subjektinės teisės ir pareigos pagal būsto kreditavimo sutartį dar nebuvo perleistos, parengiamojo teismo posėdžio dieną, todėl Banko atstovė ir dalyvavo rengiantis nagrinėti šią civilinę bylą.
11. Ieškovai atsiliepimu prašo netenkinti pareiškėjos atskirojo skundo. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turto susijusio kredito įstatymo 33 straipsnio 1 dalis nustato, jog kredito davėjas turi teisę perleisti teises ir pareigas pagal su kredito gavėjais sudarytas galiojančias kredito sutartis tik į viešąjį kredito davėjų sąrašą įrašytam asmeniui. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja nėra įtraukta į kredito davėjų sąrašą, viešai skelbiamą Lietuvos banko interneto svetainėje. Ieškinys reiškiamas dėl kredito sutarties atkūrimo, todėl teismui tenkinant ieškinį pareiškėja, kaip atsakovas, įgytų teises ir pareigas, kurių pagal įstatymą ji neturi teisės įgyti. CPK 48 straipsnis draudžia teisių perėmimą procese, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas. Esant ginčui byloje dėl būsto kredito sutarties galiojimo, negalima konstatuoti, kad sutartis negaliojanti ir todėl materialinių teisių perleidimas negalimas įstatymo pagrindu. Pažymėjo, kad CPK nenumato jokių galimybių teismui paskirti atsakovą byloje priklausomai nuo sprendimo turinio. CPK nenumato tokių proceso dalyvių kaip pakaitinis ar sąlyginis atsakovas ar trečiasis asmuo. Asmenys neturi teisės sutartimis pakeisti ar nustatyti civilinio proceso taisykles. Įvykdęs pareiškėjos pageidavimą, teismas turėtų priimti sprendimą byloje Banko, kaip atsakovo, atžvilgiu, tuo pačiu Bankui nedalyvaujant byloje kaip atsakovui. Tokiu būdu teismas pažeistų CPK 266 straipsnį – teismas neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų. Toks teismo sprendimas būtų privalomai panaikintas apeliacinės instancijos teismo absoliučiu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytu sprendimo negaliojimo pagrindu. Be to, Bankas ginčijamos nutarties neskundžia, vadinasi sutinka su teismo sprendimu, kad teisių perleidimas negalimas. Sutartinis teisių perleidimas civiliniame procese turi būti patvirtintas visiška perleidėjo ir perėmėjo valios vienybe. Jeigu tos vienybės nėra, tai teismas negali pripažinti teisių perleidimo šiame procese, o sandorio dalyviai savo požiūrių skirtumus turi aiškintis kitame procese, kuris netrukdytų šio proceso.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo motyvai
Atskirasis skundas netenkinamas.
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).
13. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
14. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 28 d. nutarties, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjos UAB „Gelvora“ ir atsakovo prašymus dėl proceso šalies pakeitimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
15. CPK 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kiti įstatymų numatyti atvejai), teismas, jei yra pagrindas, rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas.
16. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 48 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, kad procesinių teisių perėmimas tiesiogiai priklauso nuo materialiųjų subjektinių teisių perėmimo, t.y., perimant materialiąsias civilines subjektines teises, perimamos ir atitinkamos procesinės teisės ir pareigos. Materialiųjų subjektinių teisių perėmimo galimumą nulemia teisinis santykis, iš kurio yra kilęs ginčas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2011).
17.1. Tarp ieškovų ir Banko buvo sudaryta 2008 m. kovo 31 d. Būsto kreditavimo sutartis Nr. BK 08/03/116SV, kurią Bankas vėliau vienašališkai nutraukė. Ieškovai pirmosios instancijos teisme pareikštu ieškiniu, be kita ko, prašo taikyti restituciją ir pripažinti Banko įvykdytą 2008 m. kovo 31 d. Būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 08/03/116SV nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu nuo jo momento bei 2008 m. kovo 31 d. Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 08/03/116SV atkurta nuo jos nutraukimo momento.
17.2. Tarp pareiškėjos ir Banko buvo sudaryta 2020 m. rugpjūčio 24 d. Reikalavimo teisių pirkimo ir perleidimo sutartis, kurios pagrindu pirmosios instancijos teismui pareikšti prašymai dėl proceso šalies pakeitimo. Iš pateiktos 2020 m. rugpjūčio 24 d. Reikalavimo teisių pirkimo ir perleidimo sutarties 1.1. punkto matyti, kad Bankas įsipareigojo, laikydamasis šioje sutartyje nustatytų sąlygų ir už joje nustatytą kainą, perleisti pareiškėjai visas teises, reikalavimo teises, nuosavybės teises, palūkanas ir visą ekonominę bei teisinę naudą, susijusią su šios sutarties priede nurodytais įsiskolinimais Bankui pagal paskolų sutartis (toliau – paskolų portfelis). Iš pateikto 2020 m. rugpjūčio 24 d. Reikalavimo teisių pirkimo ir perleidimo sutarties priedo Nr. 1 matyti, kad paskolų portfelį, be kita ko, sudaro reikalavimo teisės į ieškovus 2008 m. kovo 31 d. Būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 08/03/116SV pagrindu, t. y. teisė reikalauti sumokėti pagrindinę skolą (124 553,83 Eur), palūkanas (181,90 Eur), baudas (19 745,61 Eur) ir kitas galimas reikalavimo teises (reikalavimo teisių pirkimo ir perleidimo sutarties 1.3. punktas).
18. Atsakovas, remdamasis Lietuvos banko valdybos 2020 m. sausio 30 d. nutarimu Nr. 03-11 patvirtinto Kredito davėjų teisių ir pareigų pagal galiojančias kredito sutartis perleidimo tvarkos aprašo 12 punktu, kuriame nustatyta, kad asmeniui, neįrašytam į viešąjį sąrašą, teisės ir pareigos pagal kredito sutartis gali būti perleistos tik tuo atveju, kai kredito sutartis yra pasibaigusi teisės aktuose nustatytais atvejais (pavyzdžiui, nutraukta), teigia, kad pareiškėja, kuri nėra į viešąjį kredito davėjų sąrašą įrašytas asmuo, galėjo perimti Banko teises ir pareigas pagal 2008 m. kovo 31 d. Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 08/03/116SV, nes būsto kreditavimo sutartis yra pasibaigusi (nutraukta). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šia Banko išdėstyta pozicija. Byloje iš tiesų nustatyta, kad Bankas reikalavimo teises perleido pagal nutrauktą kredito sutartį, todėl tokiam perleidimui netaikomi Lietuvos banko valdybos 2020 m. sausio 30 d. nutarimu Nr. 03-11 nustatyti apribojimai.
19. Tačiau apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog šiuo atveju materialiniuose santykiuose įvykęs teisių perleidimas nėra universalus, t.y. jis apima tik reikalavimo teisių pagal nutrauktą sutartį perleidimą, bet neįtakoja ir nekeičia atsakovo (Banko) pareigos atsakyti už ieškovų nurodytus tikėtinus sutarties pažeidimus, kurie galimai buvo padaryti asmeniškai atsakovo iki reikalavimo perleidimo. Ieškovų reikalavimai šioje byloje yra susiję ne su bendromis sutarties šalies pareigomis, kurias galėtų įvykdyti ir naujas reikalavimą perėmęs subjektas, bet su konkrečiais atsakovo (banko) veiksmais ir sprendimais. Be to, ieškovai ieškiniu prašo įpareigoti atsakovą asmeniškai toliau vykdyti kreditavimo sutartį. Toks atsakovo pareigų perėmimas pagal reikalavimo teisių perleidimo sutartį, sudarytą su UAB „Gelvora“, neįvyko.
20. Pažymėtina, kad vadovaujantis CPK 45 straipsnio 1 dalimi teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį atsakovą tinkamu atsakovu. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškovas nesutinka, jog atsakovas būtų pakeistas kitu asmeniu, teismas nagrinėja bylą iš esmės. Aiškindamas ir taikydamas šias teisės normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal šios teisės normos prasmę prašyti pakeisti netinkamą šalį (tiek ieškovą, tiek atsakovą) gali bet kuri šalis, taip pat šis pakeitimas gali įvykti ir teismo iniciatyva; tačiau bet kuriuo atveju netinkamos šalies pakeitimas gali įvykti tik sutinkant ieškovui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-330/2014). Nagrinėjamu atveju ieškovai su atsakovo pakeitimu nesutinka, todėl nėra įstatyminio pagrindo pakeisti Banką kitu atsakovu.
21. Pažymėtina, jog tai, ar ieškovų pasirinktas atsakovas iš tiesų privalo atsakyti pagal pareikštus ieškinio reikalavimus, yra šio ginčo dalykas, dėl kurio galutinai nuspręs teismas priimdamas sprendimą dėl ginčo esmės. Šis klausimas nesprendžiamas tarpiniais procesiniais sprendimais.
22. Atkreiptinas pirmosios instancijos teismo dėmesys, kad, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas 2020 m. rugpjūčio 24 d. Reikalavimo teisių pirkimo ir perleidimo sutarties nuostatas, manytina, jog bylos išsprendimas gali turėti įtakos pareiškėjos UAB „Gelvora“ teisėms ir pareigoms, todėl teismas turėtų svarstyti klausimą dėl šio asmens įtraukimo dalyvauti byloje trečiojo asmens statusu (CPK 47 straipsnio 1 dalis).
23. Pareiškėja kartu su atskiruoju skundu pateikė rašytinius įrodymus – pilnos apimties 2020 m. rugpjūčio 24 d. Reikalavimo teisių pirkimo ir perleidimo sutartį ir jos priedą Nr. 1. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šis įrodymas turi reikšmės atskirojo skundo išsprendimui, todėl šį įrodymą prijungia ir juo remiasi. Pareiškėjos prašymas pripažintini šį dokumentą nevieša bylos medžiaga nėra pagrįstas CPK 10 straipsnio 2 dalyje numatytomis aplinkybėmis, todėl netenkinamas.
24. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas aukščiau išdėstyta, sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu apeliacinės instancijos teismas,
nutaria:
Pareiškėjos UAB „Gelvora“ atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.