Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-07-04 · Administracinė byla Nr. I-1120-394/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-07-04
Bylos Nr.
I-1120-394/2017
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00445-2017-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jarūnė Sedalienė
Pareiškėjas
A. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1120-394/2017Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00445-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 20.4.;55.1.3. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. liepos 4 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėja Jarūnė Sedalienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. J. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2-3 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 35 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad ryšium su laisvės apribojimu buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2015 m. lapkričio mėn. iki 2016 m. liepos mėn., kamerose Nr. 39 ir 67, kuriose šalta, drėgna, sienos aptrupėję, pelėsis, neįrengta ventiliacija, čiužiniai nedezinfekuojami, seni, sklinda nemalonus kvapas. Kamerų kvadratūra per maža, buvo talpinama nuo 1 iki 6 asmenų, nors vienam asmeniui priklauso 3,6 kv. m. laisvo grindų ploto. Kameroje Nr. 67 buvo laikomas kartu su ŽIV infekuotu asmeniu T. M., kuris serga ir cukriniu diabetu, jam buvo reikalinga intensyvi medikų priežiūra, bet Šiaulių TI administracija į tai žiūrėjo aplaidžiai. Šis asmuo patirdavo nevaldomus priepuolius, springdavo maisto daviniu, ne kartą teko jam iš burnos traukti maistą, kad jis neuždustų. Vieno tokio priepuolio metu teikiant jam pagalbą, šis asmuo įkando pareiškėjui į pirštą, tai įvyko po 22.00 val., prižiūrėtojai nekreipė jokio dėmesio ir nesiėmė jokių priemonių, kad apsaugotų pareiškėjo sveikatą. Dėl šio įvykio buvo iškviesta greitoji pagalba, pareigūnai informavo atvykusius medikus, bet jokių priemonių nebuvo imtasi. Rytą kreipėsi į ŠTI medikus, prašydamas atlikti pakartotinį sveikatos patikrinimą, bet buvo pažiūrėta aplaidžiai. Kalinamas netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t.y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus.

Pareiškėjui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, pageidavimo dalyvauti teismo posėdyje nepareiškė (6, 138 b. l.).

Atsiliepimas

Atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie posėdį pranešta tinkamai (138 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (128-136 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Atsiliepime taip pat nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2015-11-10 iki 2016-07-05 kamerose Nr. 39 ir 67, ir jam teko nuo 3,82 iki 11,5 kv. m. Šiaulių TI kasdieniniai vardiniai kamerose kalinamų asmenų sąrašai nedaromi, todėl pateikti tikslius kamerose kartu su pareiškėju buvusių asmenų sąrašus nėra galimybės.

Atsakovas nurodo, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras kamerą Nr. 67 tikrino 2016-02-22, nustatytas oro judėjimo greitis 0,03 m/s, kameroje buvo atidarytas langas, todėl oro temperatūra nevertinta, pelėsio nėra. Kamera Nr. 67 buvo patikrinta ir 2016-03-16, nustatyta, kad įrengtos drabužių pakabos atitinka paskirtį. Kita kamera pareiškėjo kalinimo laikotarpiu tikrinta nebuvo, nes nebuvo gauta jokių skundų dėl jos neatitikimo higienos normos reikalavimams. Be to, pats pareiškėjas jo kalinimo metu dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerose į įstaigos direktorių nesikreipė, todėl preziumuojama, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas užtikrinant jam tinkamas gyvenimo sąlygas. Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 įtvirtina analogiško pobūdžio nuostata: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 patvirtinimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Visos kameros įrengtos vadovaujantis nurodytomis taisyklėmis ir higienos normomis, gyvenamosiose kamerose yra pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui - 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui - 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui - 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Gyvenamosiose kamerose įrengtas dirbtinis apšvietimas, kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į jos plotą, yra du šviestuvai, kuriose įstatytos dvi-keturios dienos šviesos lempos ir dirbtinė naktinė šviesa. Visose kamerose įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas mūrine sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, praėjimas atitvertas durimis arba užuolaida, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Atsakovas nurodo, kad įstaigoje išduodama patalynė yra nuolat skalbiama ir dezinfekuojama pagal teisės aktų reikalavimus, susidėvėjusi patalynė keičiama nauja. Šiaulių visuomenės sveikatos centras atliktų patikrinimų metu pažeidimų dėl minkšto inventoriaus būklės nenustatė.

Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių TI pacientų izoliavimas vykdomas atsižvelgiant į medicinines indikacijas, ir užtikrinamas vadovaujantis Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi izoliuoti nuo kitų suimtųjų (nuteistųjų), sąrašu. ŽIV liga įtraukta į šį sąrašą, tačiau asmenys, sergantys šia liga, izoliuojami nuo kitų nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl nesaugaus ar neatsargaus jų elgesio pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priima sprendimą izoliuoti. Pareiškėjas jokių raštiškų prašymų būti izoliuotam nuo kitų asmenų įstaigai nebuvo pateikęs. Pareiškėjas nesiskundžia dėl to, kad jam nebuvo suteikta pagalba, o skunde nurodo, jog neva kitam asmeniui nebuvo teikiama tinkama medicininė pagalba ir buvo grėsmė jo sveikatai. Pareiškėjo teiginiai dėl nesuteiktos tinkamos medicininės pagalbos yra abstraktūs, neįrodantys atsakovo veiksmų neteisėtumo.

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą

Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas A. J. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrintas tinkamas kameros plotas, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 35 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2015-11-01 iki 2016-08-01, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų kameros plotui ir higienos normos reikalavimų.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš byloje esančios 2017-04-27 pažymos Nr. 60/09-16178 (9-14 b. l.) matyti, kad pareiškėjas A. J. ginčo laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2015-11-10 iki 2016-07-05, viso 239 dienas, kamerose Nr. 39 ir 67, su dar 1-5 asmenimis ir jam teko nuo 3,82 iki 11,46 kv. m. Įvertinęs kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą (kamera Nr. 39 – 22,93 kv. m., kamera Nr. 67 – 23,02 kv. m.) ir kamerose buvusių asmenų skaičių (nuo 2 iki 6), teismas nustatė, kad visą jo laikymo laikotarpį (239 dienas) pareiškėjui tenkanti kameros gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas. EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis. Be to, EŽTT paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius ir kartu su pareiškėju jose buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad kameroje Nr. 39, kurios plotas be sanitarinio mazgo yra 20,85 kv. m. (50 b. l.), kai joje buvo laikomi daugiausia 6 asmenys, pareiškėjui teko 3,47 kv. m., o kameroje Nr. 67, kurios plotas be sanitarinio mazgo ploto sudarė 22,00 kv. m., kai joje buvo laikomi daugiausia 6 asmenys, pareiškėjui teko 3,66 kv. m., t.y. daugiau kaip 3 kv. m. Teismui pateikti duomenys, iš kurių matosi, koks buvo kamerų plotas be sanitarinio mazgo ir be baldų (50-53 b. l.): kameroje Nr. 39, kurios plotas 22,93 kv. m., atėmus sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą, lieka 14,72 kv. m. laisvo ploto, o kameroje Nr. 67, kurios plotas 23,02 kv. m., - 14,73 kv. m. laisvo ploto. Nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo tvirtinti, kad pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo itin suvaržyta ir pareiškėjas dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose drėgna, šalta, nėra ventiliacijos, ant sienų pelėsis. Atsakovas atsiliepime pasisakė tik dėl kameros Nr. 67 patikrinimo rezultatų, į bylą pateikė Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, iš kurių matosi, kad 2016 m. vasario 22 d. patikrinimo metu buvo patikrintos ir pareiškėjo laikymo kameros Nr. 39 ir 67, patikrinimo akte užfiksuota, kad kameroje Nr. 67 oro judėjimo greitis atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 16 punkto reikalavimus, kameroje buvo atidarytas langas, todėl oro temperatūros matavimo rezultatai nevertinti, kamerose vizualiai matomo pelėsio nėra (36-38 b. l.). Taigi atlikto patikrinimo rezultatai paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl ventiliacijos nebuvimo ir pelėsio kameroje Nr. 67, tačiau atsakovas nepateikė jokių duomenų dėl drėgmės, temperatūros atitikimo higienos normos reikalavimams abejose pareiškėjo laikymo kamerose, dėl tinkamos ventiliacijos, pelėsio nebuvimo kameroje Nr. 39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, spręstina, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių dėl kamerų būklės, ir konstatuotina, jog pareiškėjas kameroje Nr. 39 buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 16 punkto, reglamentuojančio oro temperatūrą, santykinę oro drėgmę ir oro judėjimo greitį, 39 punkto, numatančio, kad ant gyvenamųjų patalpų sienų ir lubų neturi būti vizualiai matomo pelėsio, reikalavimų, bei kameroje Nr. 67, neatitinkančioje higienos normos 16 punkto, reglamentuojančio oro temperatūrą ir santykinę oro drėgmę, reikalavimų, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas nurodo, kad buvimo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo dezinfekuojami čiužiniai. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 41-43 punktai numato, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekavimo priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/ar dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje; draudžiama laisvės atėmimo vietoje laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius perduoti kitiems asmenims; lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (redakcija, galiojusi iki 2017-01-01) numatė, kad asmeniui turi būti išduodama antklodė, čiužinys, pagalvė (po 1 vnt.), užvalkalas pagalvei (2 vnt.), paklodė (4 vnt.), rankšluostis (2 vnt.); vietoj dviejų paklodžių gali būti išduodamas užvalkalas antklodei, vyrui - 1 rulonas tualetinio popieriaus mėnesiui. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje minkštasis inventorius yra dezinfekuojamas, netinkamas iš karto nurašomas. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. gegužės 7 d., 2015 m. birželio 19 d. ir 2015 m. spalio 6 d. patikrinimų metu (21-23, 25-28, 29-35 b. l.), nustatė, kad minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) Šiaulių TI apdorojamas dezinfekcijos kameroje karštais vandens garais, atlikti darbai registruojami dezinfekuojamų daiktų ir minkšto inventoriaus registracijos žurnale, minkštasis inventorius taip pat dezinfekuojamas pagal poreikį (pvz., nustačius parazitų buvimą). Įvertinus šias aplinkybes, nėra pagrindo laikyti, kad Šiaulių TI administracija pažeidė higienos normos reikalavimus dėl čiužinių dezinfekavimo.

Pareiškėjas nurodo, kad kameroje Nr. 67 buvo laikomas kartu su ŽIV infekuotu asmeniu T. M., kuris patirdavo priepuolius, springdavo maisto daviniu, vieno tokio priepuolio metu teikiant jam pagalbą, šis asmuo įkando pareiškėjui į pirštą, bet prižiūrėtojai nekreipė jokio dėmesio ir nesiėmė jokių priemonių, kad apsaugotų pareiškėjo sveikatą.

Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2003-04-20 įsakymu Nr. V-250 patvirtintame Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi izoliuoti nuo kitų suimtųjų/nuteistųjų, sąraše numatyta, kad nuteistieji asmenys, sergantys žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) liga, nuo kitų nuteistųjų izoliuojami tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus elgesio direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priėmė sprendimą izoliuoti. Atsakovas nurodo, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikomų suimtųjų/nuteistųjų izoliavimas vykdomas atsižvelgiant į medicinines indikacijas ir vadovaujantis nurodytu sąrašu.

Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad pareiškėjas su T. M. buvo kartu laikomas kameroje Nr. 67 laikotarpiais nuo 2016-04-27 iki 2016-05-26, nuo 2016-06-01 iki 2016-06-14 ir nuo 2016-06-17 iki 2016-07-05 (15 b. l.). Budinčiojo padėjėjo R. R. surašytame 2016-06-20 tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 22.20 val. ir 23.00 val. dėl ūmaus sveikatos pablogėjimo suimtajam T. M. iškviesta greitoji medicininė pagalba, suimtasis konvojuotas į Šiaulių ligoninę, ligoninėje organizuotas papildomas postas (142 b. l.). Šiaulių TI sveikatos priežiūros tarnyba 2017-05-26 pažymoje nurodė, kad suimtasis T. M. serga B20 ir E10 ligomis, 2016-06-20 dėl hipoglikeminės komos suimtajam T. M. į Šiaulių TI iškviesta Greitoji medicinos pagalba, suimtasis A. J. 2016-06-20 kreipėsi į sveikatos priežiūros specialistus dėl dešinės rankos II piršto įkandimo, temperatūra normali, AKS 110/60, pulsas 76 k/min, dešinės rankos II piršto žaizdos nėra, nekraujuoja, paraudimas 0,5x0,5 mm, diagnozė – būklė po piršto įkandimo, rekomenduota odos septika (140 b. l.). Analogiškas įrašas padarytas ir pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje (159 b. l.). Atsakovas nurodo, kad dėl pareiškėjo minimų aplinkybių dėl įkandimo jokių tyrimų nebuvo pradėta (139 b. l.). Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas dėl kartu su juo kameroje buvusio T. M. nesaugaus elgesio būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar būtų prašęs perkelti jį į kitą kamerą, ir kad įstaigos administracija būtų nepriėmusi atitinkamo sprendimo, pareiškėjui medicinos pagalba buvo suteikta, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI administracijos veiksmus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

LR CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjo laikymas kamerose pažeidžiant higienos normos reikalavimus, sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus. Kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą – 35 000 Eur. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog pareiškėjas kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kamerų būklės ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, nesiskundė (16 b. l.), jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, nenurodė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2016 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2157-442/2016, 2017-04-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-832-442/2017, 2017-04-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017-05-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 120 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 120 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. J. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 120,00 Eur (vieną šimtą dvidešimt Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Spendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.

Teisėja Jarūnė Sedalienė