Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Margaritos Stambrauskaitės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjams A. T., A. M., A. S., A. A., G. L., J. L., R. K., V. G., atsakovo Krašto apsaugos ministerijos atstovui Vincui Zaleckiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų G. L., V. G., A. T., A. M., R. I., J. L., R. K., A. A., A. S., J. J. skundą dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2014 m. spalio 3 d. įsakymo Nr. 908 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų statuso panaikinimo“ panaikinimo atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Turto bankas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjai G. L., V. G., A. T., A. M., R. I., J. L., R. K., A. A., A. S., J. J. (toliau – pareiškėjai) padavė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2014 m. spalio 3 d. įsakymą Nr. 908 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų statuso panaikinimo“ , taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės 2014 m. gegužės 28 d. nutarimo Nr. 482 atitikties Konstitucijos 29, 38, 39 straipsniams.

Skundo dalis dėl pareiškėjų R. S. ir D. S. reikalavimų nutraukta teismo nutartimis pareiškėjams atsisakius skundo.

Skunde nurodoma, kad su pareiškėjais Krašto apsaugos ministerija (KAM) buvo 1995 – 1998 m. sudariusi Tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis. Teigia, kad sutarys nėra nutrauktos. 2012 m. gruodžio 3 d. KAM pateikė pareiškėjams raštą „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų“ Nr. 12-01-1779, kuriame nurodė, kad pagal Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymą yra atsisakoma ilgalaikio profesinės karo tarnybos karių aprūpinimo tarnybinėmis gyvenamosiomis patalpomis, pranešta, kad dalis butų bus atiduota savivaldybėms, o patalpos, kuriose gyvena asmenys, kurie negali būti iškeldinti nesuteikiant naujų patalpų, bus perduotos naujam savininkui. 2013 m. sausio 4 d. raštu KAM pateikė informaciją, kad patalpos gali būti perduotos VĮ Turto bankas. 2013 m. liepos 22 d. KAM pateikė pranešimą, kuriame nurodė, kad ateityje pareiškėjams bus įmanoma butus įsigyti išperkamosios nuomos sąlygomis. 2013 m. spalio 11 d. KAM pateikė pranešimą, kad planuoja dalį patalpų perduoti VĮ Turto bankas. Pareiškėjai 2013 m. spalio 25 d. pateikė KAM raštą, kuriame išdėstė savo reikalavimus: sustabdyti visų (duomenys neskelbtini) butų perdavimo procesus, pateikti visus sprendimus, susijusius su butų perdavimu VĮ Turto bankas, pateikti teisiškai pagrįstą KAM poziciją, pateikti paaiškinimus, kokių veiksmų imsis KAM ir VĮ Turto bankas, jeigu pareiškėjai nepareikš noro įsigyti butus, paaiškinti, kokie butai ir kokiais terminais bus perduoti savivaldybei. 2013 m. gruodžio 13 d. KAM pateikė pareiškėjui A. A. pranešimą, kuriame siūlė dar kartą svarstyti galimybę įsigyti tarnybines patalpas, nes pareiškėjas bus iškeldintas, butas bus perduotas VĮ Turto bankas. 2013 m. gruodžio 16 d. KAM pateikė kitiems pareiškėjams pranešimą, kuriame nurodė, kada pareiškėjai turi atlaisvinti patalpas, nes jos perduodamos VĮ Turto bankas. Su 2013 m. gruodžio 13 d. ir 16 d. raštais pareiškėjai nesutiko ir skundė juos Vilniaus apygardos administraciniam teismui (VAAT). VAAT 2014 m. sausio 21 d. nutartimi atsisakė skundą priimti ir pasiūlė kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

Paaiškina, kad Vyriausybė 2014 m. gegužės 28 d. priėmė nutarimą Nr. 482, juo nusprendė perduoti tarnybines nuomojamas patalpas iš Krašto apsaugos ministerijos VĮ Turto bankas. 2014 m. birželio 3 d. įvyko pareiškėjų susitikimas su KAM ir VĮ Turto bankas atstovais. Susitikime paaiškėjo, kad VĮ Turto bankas planuoja per 3 mėnesius parduoti patalpas, kuriose gyvena pareiškėjai. KAM atstovas patvirtino, kad nuomos sutartys nėra nutrūkusios.

Paaiškina, kad nuomos sutartys buvo sudarytos vadovaujantis Civilinio kodekso normomis, 1993 m. kovo 8 d. KAM įsakymu Nr. 201, Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 495, Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 14 d. nutarimu Nr. 702.

Nurodo, kad KAM 2014 m. spalio 3 d. įsakymas Nr. 908 yra neteisėtas dėl to, kad iki jį priimant su pareiškėjais nebuvo išspręsti klausimai dėl jų ir jų šeimų narių perkėlimo į kitas gyvenamąsias patalpas, kiti pareiškėjui prašymuose kelti klausimai, tuo tarpu po skundžiamo įsakymo priėmimo, butai, kuriuose gyvena pareiškėjai, perduoti VĮ Turto bankui. Nurodo vidinius KAM administracinius aktus, kuriais pareiškėjams buvo užtikrinama teisė gyventi jų nuomojamose patalpose, iškeldinant suteikti kitas gyvenamąsias patalpas, jeigu jie išeina į pensiją, išleisti į atsargą. Teigia, kad taip susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, o naujai priimami aktai negali galioti atgal. Teigia, kad gyvenamųjų patalpų nuomininkai, įgiję tam tikras garantijas pagal tuo metu galiojančias teisės normas, šių garantijų nepraranda ir vėliau pasikeitus teisiniam reguliavimui. Nurodo, kad nuomos sutarčių sudarymo momentu pareiškėjai įgijo teisėtus lūkesčius, tame tarpe ir pagal tuo metu galiojusio Butų kodekso nuostatas. Teigia, kad atsižvelgiant į skunde cituojamą civilinių bylų praktiką, atsakovas neteisėtai vykdė tarnybinių gyvenamųjų patalpų perdavimą VĮ Turto bankui, neišsprendus juose gyvenančių pareiškėjų iškeldinimo iš patalpų klausimo, remiantis 1995 m. galiojusiais teisės aktais. KAM pažeidė teisingumo ir sąžiningumo pricipus, pasikėsino į patalpose gyvenančių šeimų gerovę. Skundžiamu įsakymu gyvenamosios patalpos yra išbraukiamos iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų apskaitos. Nenutraukus nuomos sutarčių ir perdavus butus, pareiškėjų manymu, neliko nuomos objekto, t.y. turto, kurį KAM įsipareigojo nuomos sutartimis nuomoti pareiškėjams. Nuomojamas turtas turi būti apskaitytas KAM, todėl įsakymo galiojimas prieštarauja elementariai logikai ir teisėtumo principui.

Aiškina, kad skundžiamas įsakymas prieštarauja ir Viešojo administravimo įstatymo (VAĮ) reikalavimams, nurodo, kad įsakymas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.

Prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės 2014 m. gegužės 28 d. nutarimo Nr. 482 atitikties Konstitucijai. Mano, kad nutarimas galimai prieštarauja Konstitucijos 38 straipsniui, 39 straipsniui, 29 straipsniui. Nurodo kitą panašų atvejį, kai VĮ Turto bankas tokias patalpas kartu su gyventojais pardavė privačiam asmeniui.

Teismo posėdyje dalyvavę pareiškėjai paaiškino apie aplinkybes, kurioms esant jiems buvo išnuomoti butai, nurodė, kad tuo metu tiek KAM, tiek galioję teisės aktai jiems užtikrino jų teisę gyventi tose patalpose, nebūti iškeldintiems nesuteikiant kitų gyvenamųjų patalpų. Paaiškino, kad besikeičiant teisiniam reglamentavimui pareiškėjai pradėjo gauti įvairius grasinančius raštus, ilgą laiką neteko ramybės, gyveno pastovioje įtampoje. Pareiškėjai paaiškino kiekvienas apie savo gyvenimo aplinkybes, kurios reiškia, kad vien dėl butų išnuomojimo metu jiems garantuotų jų teisių, jie atsisakė kitų galimybių įsigyti butus, kuriuose gyveno anksčiau, galimybių pasirinkti kitą darbą ar kitaip užsitikrinti sau teisę į gyvenamą plotą. Prašė skundą tenkinti.

Teismo posėdyje KAM atstovas paaiškino, kad skundžiamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti nėra pagrindo.

Dėl skundžiamo įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo paaiškina, kad 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo KASOKTĮ pakeitimai, kurie numato, kad atsisakoma ilgalaikio (kol tarnauja toje tarnybos vietoje) profesinės karo tarnybos karių aprūpinimo tarnybinėmis gyvenamosiomis patalpomis (tarnybiniais butais). Skundžiamu įsakymu, jame nurodytais teisės aktais vadovaujantis, ir buvo panaikintas tarnybinių gyvenamųjų patalpų statusas. Kaip ir KAM atsiliepime, nurodo, iki kokių datų pareiškėjai po minėtų įstatymo pakeitimų išlaikė teisę gyventi tarnybinėse gyvenamosiose patalpose (arba 2014 m. sausio 1 d., arba iki 2014 m. kovo 31 d.). Taip pat, kaip ir KAM, teigia, kad pareiškėjams įsakymas jokių teisinių pasekmių nesukelia ir negali būti administracinės bylos dalyku.

Paaiškina dėl garantijų pareiškėjams. Paaiškina, kad pareiškėjams tarnybinės gyvenamosios patalpos buvo suteiktos vadovaujantis KAM 1995 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 434 ir 1998 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 200, pasirašytos nuomos sutartys, kuriose nurodyta, kad tarnybinės gyvenamosios patalpos suteikiamos tik tarnybos laikotarpiui ir nuomos sutartis gali būti nutraukta nuomotojo reikalavimu, jeigu nuomininkas nutraukė darbo santykius. Taip pat pažymi, kad tuo metu galioję teisės aktai numatė, kad tarnybinės gyvenamosios patalpos asmeniui suteikiamos tarnybos (darbo) laikotarpiui. Garantijos buvo numatytos ir Civiliniame kodekse, galiojusiame iki 2000 m. birželio 15 d., garantijos buvo iškeldinant suteikti kitą gyvenamąją patalpą (CK 363 straipsnis). Tačiau garantijos buvo taikomos tik tuo atveju, jeigu asmuo šias garantijas įgijo iki 1964 m. CK nurodyto straipsnio įsigaliojimo datos. Nurodo kada pagal teisinį reguliavimą asmenys gali būti iškeldinami iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų nesuteikiant kitos patalpos. Paaiškina, kad D. S. (buvęs pareiškėjas) ir R. I. yra nutraukę nuomos santykius ir yra atlaisvinę tarnybinius butus.

Prašo bylą nutraukti arba skundą atmesti.

Teismo posėdyje Turto banko atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdį buvo pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Pareiškėjai teisme ginčija Krašto apsaugos ministro 2014 m. spalio 3 d. įsakymą „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų statuso panaikinimo“ Nr. V-908, taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl jų nurodomo Vyriausybės nutarimo teisėtumo tyrimo. Pareiškėjai 2015 m. rugsėjo 23 d. posėdyje prašė ir jiems buvo duota galimybė patikslinti arba papildyti skundą iki 2015 m. spalio 5 d., byla dėl to atidėta. Per nustatytą terminą joks skundo patikslinimas ar papildymas nebuvo pateiktas. Tačiau pareiškėjai Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2015 m. rugsėjo 24 d. buvo padavę skundą, kuriame prašė panaikinti KAM padalinio sprendimą perduoti butus VĮ Turto bankas ir 2015 m. rugpjūčio 31 d. perdavimo-priėmimo aktą Nr. 401731-401809/VI-11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 1 d. nutartimi pareiškėjų skundą priimti atsisakė, ši nutartis įsigaliojo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį (administracinė byla Nr. eAS-1294-502/2015). Padaryta išvada, kad keliamas ginčas yra dėl civilinio pobūdžio teisinių santykių, todėl ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Dėl naujo skundo padavimo, šios bylos nagrinėjimas, paskirtas 2015 m. spalio 28 d., vėl buvo atidėtas pareiškėjų prašymu laukiant, kada įsiteisės Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 1 d. nutartis kitoje byloje. Kitas posėdis įvyko 2016 m. sausio 7 d., tačiau iki teismo posėdžio patikslintas ar papildytas pareiškėjų skundas nebuvo pateiktas.

Atsižvelgiant į nurodytą ginčo nagrinėjimo eigą, teismas nevertins skundžiamo įsakymo galimų civilinio teisinio pobūdžio pasekmių, apie kurias rašoma skunde ir atsiliepimuose, o vertins tik įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą, t.y., ar krašto apsaugos ministras teisėtai ir pagrįstai priėmė skundžiamą įsakymą, ar jo priėmimas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Visas pareiškėjų nurodomas civilinio pobūdžio teises, tame tarpe teisę toliau nuomoti buvusius tarnybinius butus, nebūti iškeldintiems nesuteikiant kitų gyvenamųjų patalpų, kiekvienas pareiškėjas gali ginti bendrosios kompetencijos teisme, kadangi kiekvieno pareiškėjo situacija, faktinės aplinkybės, yra skirtingi (vieni tarnauja KAM iki šiol, kiti skirtingais laikotarpiais išėjo į pensiją ar paliko tarnybą kitais pagrindais, išsikėlė iš buto ir pan.). Kita vertus, negalima teigti, kad skundžiamas įsakymas pareiškėjams jokių teisinių pasekmių nesukelia, nes tos pasekmės jau yra sukeltos bylai esant teisme perdavus butus VĮ Turto bankui – pasikeitė valstybės nuosavybės teisės patikėtinis, be to, pasikeitė ir butų statusas, skundžiamu įsakymu patvirtintas butų sąrašas, o tuose butuose gyveno ar gyvena pareiškėjai.

Skundžiamas Krašto apsaugos ministro 2014 m. spalio 3 d. įsakymas Nr. V-908 (toliau – įsakymas) grindžiamas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.618 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgta į Krašto apsaugos sistemos tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikimo, naudojimo ir apskaitos tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2003 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. V-1235 „Dėl Krašto apsaugos sistemos tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikimo, naudojimo ir apskaitos tvarkos, Krašto apsaugos ministerijos tarnybinių gyvenamųjų patalpų skirstymo komisijos nuostatų ir Įgulų tarnybinių gyvenamųjų patalpų skirstymo komisijos tipinių nuostatų patvirtinimo“ (kartu su Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2008 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. V-472), 6 punktą. Įsakymu panaikinamas tarnybinių gyvenamųjų patalpų statusas ir išbraukiamos iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų apskaitos šiuo metu profesinės karo tarnybos kariams ir civilinės krašto apsaugos tarnybos darbuotojams apgyvendinti nereikalingos tarnybinės gyvenamosios patalpos. Prie įsakymo pridedamas juo patvirtintas sąrašas, kuriame nurodyti butai, esantys (duomenys neskelbtini) (t.y. butai, kuriuose gyvena ar gyveno pareiškėjai, su kuriais buvo sudarytos tarnybinių butų nuomos sutartys).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gegužės 28 d. nutarimo “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 10 d. nutarimo Nr. 1082 “Dėl atnaujinamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašo patvirtinimo” pakeitimo” Nr. 482, 14 punktu pakeistas nutarimo Nr. 1082 patvirtinto sąrašo 17 punktas. Vyriausybės 2007 m. spalio 10 d. nutarimo Nr. 1082, 1 punktu patvirtintas atnaujinamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašas, o šio nutarimo pakeitimu, padarytu 2014 m. gegužės 28 d., į minėto sąrašo 17.1 punktą įtraukiami pareiškėjų nuomojami (ar nuomoti) butai (duomenys neskelbtini). Aptariamo Vyriausybės nutarimo nauja redakcija patvirtinta Vyriausybės 2014 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 253, tačiau turto sąrašas aktualus nagrinėjamai bylai pakeistas 2014 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. 482.

Skundžiamas įsakymas nėra grindžiamas Vyriausybės nutarimu patvirtintu atnaujinamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašu, pareiškėjų nurodomas Vyriausybės 2014 m. gegužės 28 d. nutarimas Nr. 482 neturi tokio pavadinimo, kaip prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nurodo pareiškėjas („Perduoti gyvenamąsias patalpas VĮ Turto bankas“), todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kaip prašo pareiškėjai, nes šis nutarimas netaikomas nagrinėjamam ginčui. Nėra ginčo dėl to, kad šiuo metu skundžiamu įsakymu patvirtintame sąraše nurodyti butai, kuriuose gyvena ar gyveno pareiškėjai, perduoti VĮ Turto bankas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tik tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas gali sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų nurodomas Vyriausybės nutarimas netaikomas, nes juo turto nuosavybės teisė nepakeičiama, turtas kaip buvo valstybės nuosavybė, taip ir liko valstybės nuosavybė, todėl teismas neturi teisinio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Skundžiamas įsakymas atitinka KASOKTĮ 63 straipsnio nuostatas, kurios įsigaliojo nuo 2013 m. sausio 1 d. Nurodytas straipsnis pakeistas 2012 m. lapkričio 8 d. įstatymu Nr. XI-2401, kurio 19 straipsnyje nustatyta, kad asmenys, kuriems tarnybiniai butai (atskiros gyvenamosios patalpos) buvo suteikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, turi teisę naudotis šiais tarnybiniais butais vienus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo, bet ne ilgiau, negu jie tarnauja (dirba) krašto apsaugos sistemoje ar yra perkeliami į kitą tarnybos vietovę (1 dalis), taip pat nustatyta, kad tarnybiniai butai (atskiros gyvenamosios patalpos), kuriuose gyvena asmenys, kurie atitinka socialiniam būstui gauti įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus, išskyrus asmenis, kurie iš tarnybinių butų (atskirų tarnybinių gyvenamųjų patalpų) negali būti iškeldinti nesuteikiant kitų gyvenamųjų patalpų, teisės aktų nustatyta tvarka savivaldybių nuosavybėn perduodami kaip socialinis būstas užtikrinant minėtiems asmenims teisę teisės aktų nustatyta tvarka nuomotis savivaldybėms perduotas gyvenamąsias patalpas (2 dalis), nustatyta, kad tarnybiniai butai (atskiros gyvenamosios patalpos), kuriuose gyvena asmenys, kurie iš tarnybinių butų negali būti iškeldinti nesuteikiant kitų gyvenamųjų patalpų, perduodami šio straipsnio 4 dalyje numatytoms valstybės ir (ar) savivaldybės institucijoms, įmonėms, įstaigoms ar organizacijoms (3 dalis) ir 19 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Vyriausybė parengia ir pateikia Seimui įstatymo (įstatymų), nustatančio (nustatančių) valstybės ir (ar) savivaldybės institucijas, įmones, įstaigas ar organizacijas, kurioms galėtų būti perduotos gyvenamosios patalpos, kurios suteiktos asmenims kaip tarnybiniai butai (atskiros gyvenamosios patalpos) ir iš kurių šie asmenys negali būti iškeldinti nesuteikiant kitų gyvenamųjų patalpų, bei reglamentuojančio šių asmenų teisės į gyvenamąsias patalpas užtikrinimą ir šių patalpų valdymą, naudojimą ir disponavimą jomis, projektą (projektus). Taip numatė KASOKTĮ pakeitimo įstatymas, o KASOKTĮ 63 straipsnis nuo 2013 m. sausio 1 d. numatė: „4. Profesinės karo tarnybos kariai, jeigu jie yra perkelti iš vienos tarnybos vietovės į kitą ir toje vietovėje jie patys, jų sutuoktiniai, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai) neturi nuosavybės teise priklausančio, techninius ir higienos reikalavimus atitinkančio buto, namo ar jų dalies, gali būti laikinai, tačiau ne ilgiau kaip 3 mėnesius, apgyvendinti tarnybiniuose butuose krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka. Už gyvenimą tarnybiniuose butuose kariai nuomos mokesčio nemoka. Kariai privalo mokėti mokesčius už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šilumos energiją ir komunalines paslaugas (šiukšlių išvežimą, liftą, bendrojo naudojimo patalpų ir teritorijos valymą ir kitas) pagal toje vietovėje galiojančius tarifus. 5. Profesinės karo tarnybos kariai, kurie neturi teisės būti aprūpinti tarnybiniais butais arba kurių nėra galimybės tarnybos vietovėje apgyvendinti tarnybiniuose butuose ir kurie patys, jų sutuoktiniai, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai) kario tarnybos vietovėje neturi nuosavybės teise priklausančio, techninius ir higienos reikalavimus atitinkančio buto, namo ar jų dalies, gali būti laikinai apgyvendinti gyvenamosiose patalpose (kareivinėse). Laikino apgyvendinimo gyvenamosiose patalpose (kareivinėse) trukmę ir tvarką nustato krašto apsaugos ministras. 6. Profesinės karo tarnybos kariams išlaidoms, susijusioms su gyvenamosios patalpos išlaikymu, kompensuoti iš Krašto apsaugos ministerijai skirtų asignavimų mokami Vyriausybės nustatyto dydžio butpinigiai. Butpinigiai kariams nemokami, jeigu jie yra laikinai apgyvendinti tarnybiniuose butuose arba kai jiems atlyginamos šio įstatymo 64 straipsnio 4 dalyje numatytos kelionės iš gyvenamosios vietos į tarnybą ir atgal išlaidos. <...> 10. Profesinės karo tarnybos kariams, turintiems žvalgybos pareigūno statusą, šio straipsnio 4–6 dalių nuostatos netaikomos“. Ilgalaikis tarnybinių butų suteikimas profesinės karo tarnybos kariams kaip atitinkama garantija buvo numatytas iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusiame KASOKTĮ 63 straipsnyje, tačiau ir jame buvo nustatyta, kad teisė gauti tarnybinį butą ir jame gyventi išnyksta pasibaigus tarnybai.

Todėl, kadangi nuo 2013 m. sausio 1 d. ilgalaikė tarnybinių butų suteikimo galimybė profesinės karo tarnybos pareigūnams buvo panaikinta, tačiau buvo numatyta galimybė naudotis šiais butais dar vienerius metus, o kai kuriais atvejais dar papildomai 3 mėnesius, Krašto apsaugos ministras 2014 m. spalio 3 d. turėjo įstatyme numatytą pagrindą panaikinti tarnybinių gyvenamųjų patalpų statusą, bet ne visa apimtimi, o tik tiek, kiek tokie butai tapo nereikalingi (jų poreikis nuo 2013 m. sausio 1 d. sumažėjo), ir pagrįstai įsakyme nurodė, kad tokios tarnybinės patalpos Krašto apsaugos ministerijai jau nereikalingos. Pareiškėjai, kurie kreipėsi į teismą, visi, išskyrus A. A., jau yra nutraukę tarnybos santykius, o pagal minėtas KASOKTĮ nuostatas ir A. A. turėjo įstatymu pagrįstą teisę nuomoti tarnybines gyvenamąsias patalpas iki 2014 m. kovo 31 d., todėl, nesprendžiant dėl pareiškėjų teisės toliau gyventi nuomojamose gyvenamosiose patalpose, o sprendžiant tik dėl skundžiamo įsakymo teisėtumo (tarnybinių gyvenamųjų patalpų statuso panaikinimas), KASOKTĮ nuostatos nenumatė pareiškėjams teisės naudotis tarnybinėmis gyvenamosiomis patalpomis, kaip jos apibrėžiamos Civilinio kodekso 6.618 – 6.619 straipsniuose. Nagrinėjamu atveju, skundžiamu įsakymu nebuvo sprendžiama nei dėl nuomos sutarčių nutraukimo, nei dėl tų patalpų nuomininkų teisių toliau gyventi buvusiuose tarnybiniuose butuose, nei dėl jų iškeldinimo suteikiant ar nesuteikiant kitą gyvenamąją patalpą, nei dėl tų tarnybinių gyvenamųjų patalpų perdavimo kitoms valstybės ar savivaldybės institucijoms. Tiesiog, kaip buvo numatyta 2012 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XI-2401 19 straipsnyje, tokios patalpos turėjo būti perduotos ar savivaldybėms, ar kitoms valstybės ar savivaldybės institucijoms, tačiau skundžiamu įsakymu nebuvo sprendžiamas patalpų perdavimo nurodytoms institucijoms klausimas. Todėl pareiškėjų argumentai, susiję su VĮ Turto bankas veiksmais (siekis pakeisti nuomos sutartis ir kt.), šioje byloje nevertinami. Taip pat teismas šioje byloje negali vertinti pareiškėjų nurodomų aplinkybių apie tarnybinių butų suteikimo jiems sąlygas, apie tai, kad jiems buvo siunčiami įvairūs įspėjimai, apie kitą susirašinėjimą tarp KAM ir pareiškėjų, apie pareiškėjų teisę toliau gyventi jų nuomojamuose tarnybiniuose butuose ir juo labiau apie esamą situaciją, kai butai jau perduoti VĮ Turto bankui. Šios aplinkybės nėra nagrinėjamos bylos dalyku ir neturi teisinės reikšmės sprendžiant ginčą dėl ministro įsakymo teisėtumo. Pareiškėjai savo pasisakymus iš esmės grindė teisėtų lūkesčių principu, kuris yra vienas teisinės valstybės principo elementu, tačiau skundžiamo įsakymo priėmimas dar nereiškia, kad pareiškėjai vienareikšmiškai bus iškeldinti iš nuomojamų patalpų. Pareiškėjams jau buvo nurodyta tiek Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 1 d. nutartyje, tiek minėtoje LVAT 2015 m. lapkričio 3 d. nutartyje, kad šias savo teises jie gali ginti bendrosios kompetencijos teisme.

Ginčo įsakymas dar grindžiamas Civilinio kodekso 6.618 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad gyvenamosios patalpos prie tarnybinių gyvenamųjų patalpų priskiriamos (išbraukiamos) ir darbuotojų, kuriems gali būti suteiktos tarnybinės gyvenamosios patalpos, kategorijų sąrašai nustatomi valstybės valdžios ar valdymo institucijos, savivaldybės tarybos, juridinio asmens valdymo organo sprendimu. Todėl nagrinėjamu atveju ir atsižvelgiant į Krašto apsaugos ministro kompetenciją, ginčo įsakymą dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų statuso panaikinimo ministras priėmė teisėtai.

Įsakymas grindžiamas krašto apsaugos ministro 2003 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 1235 (2008 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. V-472 redakcija) patvirtinto Krašto apsaugos sistemos tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikimo, naudojimo ir apskaitos tvarkos aprašo 6 punktu (įsakymas pateiktas į bylą su KAM atsiliepimu), kuris nustato, kad gyvenamosios patalpos krašto apsaugos sistemos institucijose ir jų padaliniuose priskiriamos tarnybinių gyvenamųjų patalpų kategorijai ar toks jų statusas naikinamas krašto apsaugos ministro įsakymu. Civilinio kodekso 6.618 straipsnio 3 dalis draudžia priskirti tarnybinėms gyvenamosioms patalpoms nepatuštintas gyvenamąsias patalpas, tačiau tokia sąlyga nenumatyta panaikinant tarnybinių gyvenamųjų patalpų statusą. Iškeldinimas iš kitam asmeniui priklausančių gyvenamųjų patalpų reguliuojamas Civilinio kodekso normomis, tačiau šioje byloje teismas nesprendžia dėl galimo pareiškėjų iškeldinimo.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėjai nepagrįstai teigia, jog skundžiamas įsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Ginčijamas administracinis aktas priimtas galiojant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio redakcijai numatančiai, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (licencijų ar leidimų panaikinimo, laikino uždraudimo verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, baudos skyrimo ir kitais panašiais atvejais). Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Iš šio teisės akto matyti, kad jame yra išdėstytos tik taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualus administracinio akto turiniui bei jo rekvizitams ir nėra nustatyta reikalavimų individualaus administracinio akto formai. Taip pat nėra nustatyta keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad administracinis aktas - viešojo administravimo subjekto išleistas nustatytos formos teisės aktas. Pagal to paties įstatymo 11 straipsnio 1 dalį ir 12 straipsnį viešojo administravimo funkcijas viešojo administravimo subjektas atlieka, nustatyta tvarka vykdydamas vidaus administravimo veiklą, kurią reglamentuoja įstatymai arba jų pagrindu priimti teisės aktai (nuostatai, statutai, veiklos (darbo) reglamentai, pareigybių aprašymai (pareiginės instrukcijos), vidaus tvarkos taisyklės). Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad atitinkamo viešojo administravimo subjekto priimamų administracinių aktų formą, jų sudėtines dalis ir pan., nustato šių viešojo administravimo subjektų vidaus administravimo veiklą reglamentuojantys įstatymai arba jų pagrindu priimti teisės aktai (nuostatai, statutai, veiklos (darbo) reglamentai, pareigybių aprašymai (pareiginės instrukcijos), vidaus tvarkos taisyklės). KASOKTĮ 10 straipsnio nuostatos (3 dalis) numato, jog krašto apsaugos ministras duoda užduotis ir leidžia įsakymus bei įsakymais patvirtintus kitus teisės aktus visoms krašto apsaugos sistemos institucijoms. Pirmiau minėta, kad KASOKTĮ 63 straipsnio redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. sausio 1 d., iš esmės panaikino tarnybinių gyvenamųjų patalpų statuso reikalingumą krašto apsaugos sistemoje, todėl atsakovas pagal jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus pagrįstai nustatė, kad ministras jo kompetencijai pavestus sprendimus priima įsakymo forma. Krašto apsaugos ministro veiklą reglamentuojantys teisės aktai, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, vertintini kaip tinkami viešojo administravimo subjekto aktai, nagrinėjamu atveju tai įsakymas, kuriuo ministras ir įgyvendino KASOKTĮ 10 straipsnyje numatytą savo teisę. Įsakymas yra pagrįstas ir teisės aktų nuostatomis ir faktinėmis aplinkybėmis – patvirtinti tarnybinių butų sąrašai, kurių tarnybinis statusas panaikinamas. Šiuo aktu jokios poveikio priemonės nebuvo taikomos, todėl nereikėjo jų motyvuoti.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad skundžiamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, juo įstatymais garantuotos pareiškėjų teisės ar teisėti interesai nepažeidžiami, todėl įsakymui panaikinti nėra pagrindo. Pirmiau minėta, kad nėra ABTĮ 4 straipsnyje numatytų pagrindų kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjų G. L., V. G., A. T., A. M., R. I., J. L., R. K., A. A., A. S., J. J. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.