- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-30
- Bylos Nr.
- 1A-149-134-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronė Vidzėnienė (pirm.), Sigitas Bagdonavičius, Arnoldas Šukaitis
- Nuteistasis
- G. N.
- Advokatai
- Rima Keblienė
Pranešėja Bronė Vidzėnienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-149-134/2009
Teisėjas Artūras Dilys Procesinio sprendimo kategorija : 2.4.2
NUTARTIS
2009 m. kovo 30 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. N. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 7 d. nuosprendžio, kuriuo G. N. nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. laisvės atėmimu 7 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., šią bausmę subendrinus su Rokiškio rajono apylinkės teismo 2007-06-07 nuosprendžiu paskirta bausme, G. N. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. N. nuteistas už tai, kad 2008m. lapkričio 11 d., apie 1 val., būdamas J. Š. priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini) Rokiškio r., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, spirdamas vieną kartą į ranką nukentėjusiajam nepilnamečiui M. Š. bei spirdamas vieną kartą nukentėjusiajam nepilnamečiui I. Š. į nugarą, sukėlė nukentėjusiesiems fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis G. N. prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir bylą nutraukti, pripažinus jo nusikalstamą veiką mažareikšme arba dėl to, kad nukentėjusieji ir jų įstatyminė atstovė su juo susitaikė. Skunde nuteistasis nurodo, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog jis tik žadino nukentėjusiuosius J. Š. bute, tačiau prieš juos jokio fizinio smurto nenaudojo, byloje nėra jo smurtinius veiksmus patvirtinančių įrodymų. Jis susitaikė su I. Š., ji prašė teismo nutraukti bylą, nes jam jokių pretenzijų neturi. Apeliantas teigia, kad šioje byloje, kuri priskiriama privataus kaltinimo bylų kategorijai, prokuroras neturėjo jokio pagrindo reikalauti pradėti ikiteisminį tyrimą, nes kilęs ginčas jokios visuomeninės reikšmės neturėjo ir nesukėlė jokių neigiamų pasekmių. Apeliantas nurodo, kad teismas nuosprendyje neįvertino nesuinteresuotų liudytojų parodymų, neapklausė J. P., nepagrįstai atmetė D. K. parodymus. Apeliantas daro išvadą, kad, atsižvelgus į jo veiksmus: jis atvyko į J. Š. namus draugo kvietimu, o J. Š. paprašius, iš namų išėjo, jokio fizinio smurto nenaudojo, jo veiksmus galima vertinti kaip mažareikšmius ir bylą nutraukti dėl mažareikšmiškumo.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė nuteistojo skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai pripažino nuteistąjį G. N. kaltu nukentėjusiesiems M. Š. ir I. Š. sukėlus fizinį skausmą. Nuteistojo kaltė įrodyta nuosprendyje išanalizuotais įrodymais : nukentėjusiųjų I. Š. ir M. Š., tiesioginės įvykio liudytojos I. Š. parodymais, kuriais nustatyta, kad G. N., atėjęs į nukentėjusiųjų namus, spyrė lovoje gulintiems nepilnamečiams M. Š. į ranką, o I. Š. – į nugarą. Abejiems nukentėjusiesiems nusikalstama veika sukeltas pasekmes – fizinį skausmą bei nukentėjusiajam I. Š. suduoto smūgio vietą patvirtina teismo medicinos specialisto išvados. Šių įrodymų visuma paneigia paties nuteistojo teisminio nagrinėjimo metu dėstytą versiją, jog jis nukentėjusiųjų nespardė, o tik pastūmė koja. Teismas, nuosprendyje darydamas išvadas apie nusikalstamos veikos aplinkybes, pagrįstai nesivadovavo ir nuteistojo draugo liudytojo D. K. parodymais, jog G. N. tik užkliudė koja vieną iš nukentėjusiųjų, nes šie parodymai prieštarauja kitų bylos įrodymų visumai. Teismas keletą kartų šaukimais kvietė į teismo posėdžius nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytą liudytoją I. P., tačiau ši liudytoja į teismą neatvyko. Pažymėtina, kad nuteistasis ir jo gynėjas sutiko, kad byla būtų nagrinėjama, nedalyvaujant šiai liudytojai.
Nuteistasis skunde nepagrįstai teigia, kad prokuroras šioje byloje, kuri priskiriama privataus kaltinimo bylų kategorijai, neturėjo jokio pagrindo reikalauti pradėti ikiteisminį tyrimą. BPK 409 str. 1 d. nustatyta, kad jeigu Kodekso 407 str. nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas, dėl šių veikų privalo pradėti baudžiamąjį procesą. Šioje byloje, pradėtoje pagal BK 22 str. 1 d., 180 str. 2 d. numatytos veikos požymius, tyrimą kontroliavęs prokuroras, nustatęs, kad G. N. veikoje yra lengvesnės nusikalstamos veikos, priskirtos privataus kaltinimo bylų
kategorijai, požymiai, savo 2008-11-17 reikalavime tęsti ikiteisminį tyrimą išdėstė išsamius motyvus, dėl kurių nusprendė tęsti pradėtą baudžiamąjį procesą (3 b.l.). Prokuroras atsižvelgė tiek į nukentėjusiųjų nepilnamečių interesus – jie auga socialinės rizikos šeimoje, todėl jų tėvai gali nesugebėti apginti savo vaikų teisių, tiek tuo metu įtariamojo G. N. asmenybę – jis, anksčiau ne kartą teistas, vėl buvo įtariamas nusikaltęs lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu. Prokurorui nusprendus šioje byloje atlikti ikiteisminį tyrimą, byla iš privataus kaltinimo bylos tapo valstybinio kaltinimo byla, kurioje galioja bendrosios procesinės normos ir nebegalioja BPK XXX skyrius ,,Privataus kaltinimo bylų procesas" reglamentuojančios normos. Valstybinio kaltinimo baudžiamajame procese byla negali būti nutraukta BPK 416 str. 3 d. numatytu pagrindu - privačiam kaltintojui susitaikius su kaltininku, kaip to skunde prašo apeliantas, nes ši norma taikoma tik privataus kaltinimo procese. Tuo tarpu valstybinio kaltinimo procese atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltininkui susitaikius su nukentėjusiuoju, reglamentuoja BK 38 str., kuriame numatytos žymiai griežtesnės sąlygos susitaikymo instituto taikymui, nes vien privataus kaltintojo pozicijos dėl proceso nutraukimo nepakanka. Be to, šio straipsnio 2 d. numatytos sąlygos, kurioms esant, susitaikymas negali būti taikomas. Viena tokių sąlygų – asmuo neturi būti recidyvistu. G. N. tyčinį nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė, turėdamas neišnykusį teistumą už anksčiau įvykdytą tyčinį nusikaltimą, todėl jam, kaip recidyvistui, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju negali būti taikomas.
Apelianto prašymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo (BK 37 str.) tenkinti taip pat nėra pagrindo. Baudžiamajame procese nėra nurodyti nusikaltimai, kuriuos padarius, negali būti sprendžiama, ar jie mažareikšmiai, tačiau teismų praktikoje įtvirtinta pozicija, kad BK 37 str. negali būti taikomas, jei padarytas sunkus arba labai sunkus nusikaltimas, arba nusikaltimas, siekiant sutrikdyti (ar sutrikdęs) kito asmens sveikatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000-12-31 nutarimo Nr. 29 ,,Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis“ 15 p. ). Nuteistojo padarytu nusikaltimu buvo siekiama sutrikdyti dviejų nepilnamečių sveikatą, todėl jo veika negali būti laikoma mažareikšme.
Teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, BK 54 str. 1-2 d., 61 str. 1-3 d. numatytų bausmės skyrimo taisyklių nepažeidė ir nuosprendyje išdėstė išsamius bausmės skyrimo motyvus. Nuteistajam tiek skundžiamu nuosprendžiu, tiek pagal du nuosprendžius paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos, todėl jų švelninti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.
nutarė:
Nuteistojo G. N. apeliacinį skundą atmesti.