Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Dalios Gumuliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušrelės Mažrimienės,

dalyvaujant pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atstovei prokurorei Laurai Paulikienei,

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Virginijai Vermontaitei,

2015 m. lapkričio 17 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, A. E. S., V. S. K., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Palangos miesto savivaldybės administracijai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Valstybinei miškų tarnybai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, UAB „Vakarų matininkai“ ir Palangos miesto 1-ojo notarų biuro notarei A. B. dėl administracinių aktų dalių panaikinimo, mainų sutarties dalies pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į teismą, prašydamas

1) panaikini Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 4-414-(1.3) „Dėl nuosavybės teisių į žemę Palangos mieste atkūrimo“ dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės į 1,3335 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) V. S. K. (0,6667 ha) ir A. E. S. (0,6668 ha) dalį dėl 0,42 ha valstybinės reikšmės miško ploto atkūrimo;

2) panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 1997 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste“ dalį, kuria A. E. S. buvo atkurtos nuosavybė teisės natūra į 0,21 ha valstybinės reikšmės miško plotą, bendrame 0,6668 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini);

3) panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 1996 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste“ dalį, kuria V. S. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,21 ha valstybinės reikšmės miško plotą, bendrame 0,6667 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini);

4) pripažinti negaliojančia 2011 m. rugpjūčio 2 d. mainų sutarties Nr. 2-2967 dalį, kuria V. S. K. išmainė jai priklausančią žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), 0,6667 ha dalį į A. E. S. priklausiusią nuosavybę, dalyje dėl šiame žemės sklype esančio 0,21 ha valstybinės reikšmės miško ploto perleidimo;

5) taikyti restituciją natūra, grąžinant žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) dalį –atitinkamai 0,42 ha, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas, valstybės nuosavybėn;

6) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per teismo nustatytą terminą atkurti nuosavybės teises V. S. K. ir A. E. S. į 0,42 ha žemės sklypo plotą, į kurį nuosavybės teisės panaikinus administracinių aktų dalis, lieka neatkurtos.

Prašyme nurodo, jog pagal surinktus duomenis nustatyta, kad Klaipėdos apskrities viršininkas administraciniais aktais 2008 metais neteisėtai atkūrė nuosavybės teises natūra į 1,3335 ha žemės sklypą (V. S. K. į 0,6667 ha dalį ir A. E. S. į 0,6668 ha), esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), į kurį patenka dalis (0,42 ha) valstybinės reikšmės miško. V. S. K. 2011 m. rugpjūčio 2 d. mainų sutartimi jai priklausančią žemės sklypo (duomenys neskelbtini), 0,6667 ha dalį išmainė į A. E. S. priklausiusią žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 0,7835 ha dalį.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atstovė prokurorė Laura Paulikienė prašymą palaikė ir prašė tenkinti jame nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu.

Teismo posėdžio metu atsakovė S. K. ir atsakovės A. E. S. atstovas I. S. su pareiškėjo prašymu sutiko.

Atsakovė A. E. S., tinkamai informuota apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, .į teismo posėdį neatvyko.

Trečiojo suinteresuoto asmens Palangos miesto savivaldybės administracijos atstovas į teismo posėdį neatvyko.

Visoms proceso šalims apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama atsakovei A. E. S., trečiųjų suinteresuotų asmenų Palangos miesto savivaldybės administracijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Valstybinės miškų tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, UAB „Vakarų matininkai“ atstovams ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Palangos miesto 1-ojo notarų biuro notarei A. B. nedalyvaujant.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 4-414-(1.3) dalies, kuria atkurtos nuosavybės teisės į 1,3335 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), V. S. K. (0,6667 ha) ir A. E. S. (0,6668 ha) dalies dėl 0,42 ha valstybinės reikšmės miško ploto atkūrimo bei Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. sausio 22 d. sprendimų Nr. 1996 ir Nr. 1997 dalių, kuriomis A. E. S. ir V. S. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,42 ha valstybinės reikšmės miško plotą, žemės sklype (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo.

Panaikinus skundžiamas administracinių aktų dalis, pareiškėjas taip pat prašo pripažinti negaliojančia 2011 m. rugpjūčio 2 d. mainų sutarties dalį, kuria V. S. K. išmainė jai priklausančią žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), 0,6667 ha dalį į A. E. S. priklausiusią nuosavybę, dalyje dėl šiame žemės sklype esančio 0,21 ha valstybinės reikšmės miško ploto perleidimo, taikyti restituciją natūra, grąžinant žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) dalį – atitinkamai 0,42 ha, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas, valstybės nuosavybėn bei įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per teismo nustatytą terminą atkurti nuosavybės teises V. S. K. ir A. E. S. į 0,42 ha žemės sklypo plotą, į kurį nuosavybės teisės panaikinus administracinių aktų dalis, lieka neatkurtos.

Dėl termino kreiptis į teismą prokurorui ginant viešąjį interesą

Pareiškėjas prašo panaikinti administracinius aktus, priimtus 2008 metais, todėl byloje būtina nustatyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje numatyto kreipimosi į administracinį teismą termino eigos pradžios momentą, kai į teismą kreipiasi prokuroras, gindamas viešąjį interesą.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad kai aktas neturėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys. Laikytina, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies taikymo prasme asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas.

ABTĮ 56 straipsnio 1 ir 2 dalys numato, kad tais atvejais, kai prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos ar kiti asmenys įstatymų nustatytais atvejais kreipiasi į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas, šie subjektai turi bylos šalies teises ir pareigas. Taigi, administracinę bylą inicijavusio prokuroro procesinis statusas, iš principo suteikia jam tokias procesines teises ir pareigas, kaip ir pareiškėjui administracinėje byloje.

Prokuroro teisę kreiptis į administracinį teismą, ginant viešąjį interesą, įtvirtina ne tik ABTĮ, bet ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas, kurio 19 straipsnio 3 dalies 1 punktas nustato, jog prokurorai turi įgaliojimus kreiptis į teismą, gindami viešąjį interesą, turėdami pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1360/2014). Jei būtų konstatuota, jog viešąjį interesą ginantis subjektas (nagrinėjamu atveju – prokuroras), turėdamas pagrindą manyti, kad priimant atitinkamą sprendimą galėjo būti pažeisti teisės aktų reikalavimai, delsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir kreipimuisi į teismą, ginant viešąjį interesą, reikalingus duomenis surinko per nepagrįstai ilgą terminą, tuomet terminas pareiškimui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Taigi termino pradžia viešąjį interesą ginančiam subjektui kreiptis į teismą skaičiuojama nuo tada, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau. Termino prokurorui kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą eigos pradžios ypatumas, lyginant su savo subjektinę teisę ginančiais asmenimis (t. y. ne nuo administracinio akto gavimo, o nuo duomenų apie viešojo intereso pažeidimą surinkimo ar turėjimo juos surinkti) yra ne privilegija viešąjį interesą ginančiam subjektui, o grindžiamas nuoseklia proceso įstatymų aiškinimo logika. Prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis. Privatūs subjektai yra tiesioginiai administracinio akto adresatai ar kitokiu būdu dalyvauja administraciniu aktu sukurtuose teisiniuose santykiuose, todėl jie, gavę administracinį aktą suvokia, ar šis aktas turi įtakos jų teisėms ir pareigoms, ar jis pažeidžia jų teises ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą ginant savo teises. Skirtingai nei privatūs subjektai, prokuroras Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad aktas pažeidžia viešąjį interesą ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pirmiausia jis turi nustatyti, ar administracinis aktas yra priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ar šis aktas pažeidžia viešąjį interesą. Tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą ir prasideda termino kreiptis į teismą eigos pradžia (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 15).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. liepos 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-335/2008 pažymėjo, kad sprendžiant prokuroro prašymo ginti viešąjį interesą priėmimo administraciniame teisme klausimą, turi būti laikomasi ABTĮ 37 straipsnio reikalavimų. Todėl teismas, spręsdamas prokuroro prašymo dėl viešojo intereso gynimo priėmimo klausimą ir aiškindamasis, ar nėra praleistas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas paduoti skundą, turi nustatyti termino paduoti skundą dėl viešojo intereso gynimo eigos pradžią, t. y. kada pagal surinktą medžiagą prokurorui pakako duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Klaipėdos apygardos prokuratūroje 2015 m. kovo 2 d gautas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2015 m. vasario 26 d. raštas Nr. (16-1)-D8-1515 „Dėl viešojo intereso gynimo“ su prašymu imtis priemonių viešajam interesui ginti kreipiantis į teismą dėl Klaipėdos apskrities viršininko administracijos administracinių aktų, atkuriant/perleidžiant nuosavybės teises į valstybinės reikšmės miškus, panaikinimo. Minėtame rašte Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija nurodo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai Valstybinė miškų tarnyba 2015 m. sausio 30 d. raštu Nr. R2-177 pateikė informaciją apie kadastrinį sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kuris patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (minėta, toliau – ir Nutarimas Nr. 1370), tačiau yra valdomi privačios nuosavybės teise. Nurodyta, kad Klaipėdos apskrities viršininkas, atkurdamas nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką, pažeidė Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, ir 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnį. Taigi nuo minėtos datos – 2015 m. kovo 2 d. – skaičiuojama termino paduoti skundą dėl viešojo intereso gynimo eigos pradžia.

Klaipėdos apygardos prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašymą dėl administracinių aktų panaikinimo per EPP teismui pateikė 2015 m. balandžio 2 d., nepažeisdamas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto kreipimosi į teismą termino.

Dėl pareiškėjo ginamo intereso pripažinimo viešuoju

Prokuroro teisė ir pareiga ginti viešąjį interesą yra numatyta ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje yra teigiama, kad prokurorai gina viešąjį interesą, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 1 punktą prokurorai, turėdami pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą, turi įgaliojimus kreiptis į teismą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. liepos 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-335/2008 atkreipė dėmesį, kad ABTĮ bei Prokuratūros įstatymas nepateikia viešojo intereso sąvokos, todėl siekiant nustatyti, ar pareiškėjas į teismą kreipiasi gindamas viešąjį interesą, pirmiausia būtina nustatyti, kas yra laikytina „viešuoju interesu“.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra ne kartą konstatavęs, jog valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuojant viešąjį interesą. Tačiau kiekvienas viešasis interesas tegali būti grindžiamas pamatinėmis visuomenės vertybėmis, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija, jo įtvirtinimas ir užtikrinimas, gynimas ir apsauga yra konstituciškai motyvuota. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso įgyvendinimas, yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai).

Atsižvelgdama į minėtą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. liepos 25 d. nutartyje konstatavo, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija. Todėl kiekvienąkart, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės. Tačiau Konstitucijoje įtvirtintos vertybės pažeidimas nėra vienintelis reikalavimas, kad tam tikras interesas būtų pripažintas viešuoju. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi praktikos, kad viešasis interesas, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymą, turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje traktuotina kaip įstatyme numatytų asmenų teisė įstatymo numatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai.

Dėl to kreiptis į teismą administracinio proceso tvarka, gindamas viešąjį interesą, prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti. Galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą. Tokioje byloje teismas kiekvieną kartą turi ad hoc nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas konkrečios bylos aplinkybes, joje nagrinėtinų klausimų pobūdį ir reikšmę.

Pagal Konstitucijos 47 straipsnį, Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Be to, Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime yra nurodęs, kad žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2279/2011, 2014 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1360/2014), tiek sprendimų, kurie neatitinka žemės reformą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, ginčijimas, kai šių pažeidimų pašalinimas ir teisėtumas užtikrinamas nuosavybės teisių atkūrimo procese, tiek ir bylos, kai ginčijamas sprendimas, susijęs su nuosavybės teisių į žemę atkūrimu, kuriuo suinteresuota visuomenė, bei valstybės nuosavybės (žemės) praradimu dėl numanomai padarytų įstatymų pažeidimų, vertinti kaip bylos, susijusios su viešojo intereso gynimu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2279/2011, 2013 m. liepos 17d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1402/2013).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi, siekdamas panaikinti galimai neteisėtus viešojo administravimo subjekto priimtų individualių aktų dalis, kuriomis galimai neteisėtai nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo metu privatiems asmenims perleista Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausanti miško dalis, todėl byloje yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad prokuroras kreipėsi į teismą, siekdamas apginti viešąjį interesą.

Dėl skundžiamų administracinių aktų panaikinimo

Bylos medžiaga nustatyta, jog Klaipėdos apskrities viršininkas 2008 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. 4-414-(1.3) „Dėl nuosavybės teisių į žemę Palangos mieste atkūrimo“ atkūrė nuosavybės teises į 1,3335 ha žemės sklypą turėtoje vietoje, esantį (duomenys neskelbtini): V. S. K. – 0,6667 ha (iš bendro 1,3335 ha sklypo ploto) ir A. E. S. – 0,6668 ha (iš bendro 1,3335 ha sklypo ploto). Klaipėdos apskrities viršininkas 2008 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 1996 ir sprendimu Nr. 1997 V. S. K. ir A. E. S. atkūrė nuosavybės teises į minėtas nekilnojamojo turto dalis (1,3335 ha žemę), jas grąžinant nuosavybėn natūra.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas teigia, kad atsakovėms V. S. K. ir A. E. S. į natūrą grąžintos žemės dalį patenka valstybinės reikšmės miškas, todėl jis turi būti sugrąžintas valstybei, o Klaipėdos apskrities viršininko įsakymų dalys, kuriomis buvo atkurtos nuosavybės teisės ir perleista žemės dalis, į kurią patenka valstybinės reikšmės miškas, panaikintos kaip neteisėtos, prieštaraujančios aukštesnės galios teisės aktams.

Pažymėtina, jog atsakovai su pareiškėjo prašymu sutiko, t. y. sutiko su tuo, kad Klaipėdos apskrities viršininkas administraciniais aktais atkurdamas nuosavybės teises į 1,3335 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) V. S. K. (0,6667 ha) ir A. E. S. (0,6668 ha), į kurį patenka dalis (0,42 ha) valstybinės reikšmės miško, pažeidė imperatyvias teises normas.

ABTĮ 85 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad kai atsakovas pareiškėjo reikalavimus pripažįsta visiškai, teismas sprendime gali surašyti sutrumpintus motyvus nurodydamas: teismo nustatytas aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, įstatymus, kuriais teismas vadovavosi.

Remiantis minėta ABTĮ 85 straipsnio 4 dalimi ir tuo, kad atsakovai pripažino pareiškėjo prašymą pagrįstu, todėl teismas nurodys sutrumpintus motyvus, vertindamas Klaipėdos apskrities viršininko priimtų administracinių aktų dalių, kuriomis A. E. S. ir V. S. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 1,3335 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), į kurį patenka 0,42 ha valstybinės reikšmės miško, teisėtumą ir pagrįstumą.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2006 m. lapkričio 21 d. iki 2009 m. gegužės 26 d.) 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad miškas arba vandens telkinys grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus mišką ir vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems, taip pat buvusio miško ir vandens telkinių plotus, kurių šio straipsnio 7 dalyje nustatytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose reglamentuota, kad miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat, jeigu jie priskirti miestų miškams. Išvardintų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė.

Pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 1 d.) 2 straipsnio 1 dalies nuostatas, mišku laikomas ne mažesnis kaip 0,1 ha žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos. Miestų miškai laikomi valstybinės reikšmės miškais, išimtinės nuosavybės teise jie priklauso Lietuvos Respublikai (Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 25 d.) 6 straipsnio 1 dalis numato, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta: <...> 4) valstybinės reikšmės miškams ir parkams. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima.

Remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2015 m. sausio 30 d. raštu Nr. R2-177, 2015 m. sausio 29 d. pažyma Nr. 54551 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (taksaciniai rodikliai), 2015 m. sausio 29 d. pažyma Nr. 54552 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas), Valstybinės miškų tarnybos 2010 m. vasario 25 d. patikrinimo aktu Nr. 394 bei jo priedu (t. y. ištrauka iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro) nustatyta, kad į žemės sklypą, kadastro Nr. 2501/0012:64, Palangos mst. k. v., patenka Kretingos miškų urėdijos Šventosios girininkijos miesto miškų (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinių miško sklypų plotai. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre registruotas 0,42 ha miško plotas šiame sklype. Pažymėtina, jog šis miškas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra registruotas kaip miško žemė ir Vyriausybės Nutarimu Nr. 1370 yra priskirtas valstybinės reikšmės miškams; (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinių sklypų grafiniai duomenys atitinka registruotiems Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, t. y. miškas sklype Nr. (duomenys neskelbtini) atitinka Miškų įstatymo nustatytiems miško reikalavimams. Aptarti byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 0,42 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), patenka į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre registruotus Kretingos miškų urėdijos Šventosios girininkijos (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinius miško sklypus, kurie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 priskirti valstybinės reikšmės miškams.

Įvertinus minėtas teisės aktų nuostatas ir byloje esančius duomenis, akivaizdu, kad Klaipėdos apskrities viršininkas administraciniais aktais atkūrė nuosavybės teises į 1,3335 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio 0,42 ha dalis patenka į valstybinės reikšmės mišką. Pažymėtina, jog šių aplinkybių atsakovai nagrinėjamoje byloje neginčija.

Darytina išvada, kad Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. įsakymo Nr. 4-414-(1.3) dalis ir 2008 m. sausio 22 d. sprendimų Nr. 1996 ir 1997 dalys, kuriais atkurtos nuosavybės teisės V. S. K. ir A. E. S. į žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra 0,42 ha valstybinės reikšmės miško, pažeidžia Konstitucijos 47 straipsnį, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnius, Žemės įstatymo 6 straipsnį, todėl naikintinos kaip neteisėtos ir nepagrįstos.

Dėl mainų sutarties dalies pripažinimo negaliojančia

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2011 m. rugpjūčio 2 d. mainų sutartimi V. S. K. išmainė jai priklausančią žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), 0,6667 ha dalį į A. E. S. priklausiusią 7835/15669 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.7 straipsnį, išimtine valstybės nuosavybe valstybei priklausantys daiktai yra išimti iš civilinės apyvartos, o tai reiškia kad negali būti perleidžiami, todėl jie negali būti nuosavybės teisių perleidimo sandorių dalykas. CK 6.157 straipsnyje nurodyta, kad šalys negali savo susitarimu pakeisti, riboti ar panaikinti imperatyvių teisės normų galiojimo ir taikymo. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantys sandoriai, jei jie sudaryti, yra niekiniai ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kad administracinių aktų dalys dėl V. S. K. ir A. E. S. perduotų ginčo žemės sklypų, kuriuose yra valstybinės reikšmės miško, nagrinėjamoje byloje pripažintos neteisėtos, kaip prieštaraujančios aukštesnės galios teisės aktams, todėl V. S. K. nesant teisėta žemės sklypų savininke sudarius žemės sklypų mainų sutartį, minėto sandorio dalis pripažintina niekine Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Dėl restitucijos taikymo

Restitucija (lot. restitutio – grąžinimas į ankstesnę padėtį) yra civilinių teisių gynimo būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ši nepagrįstai gavusi. Taigi restitucija yra šalių grąžinimas į status quo. Restitucijos taikymo pagrindai apibrėžti CK 6.145 straipsnyje, restitucijos būdas – 6.146 straipsnyje, o piniginio ekvivalento apskaičiavimas – 6.147 straipsnyje. Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį, restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. CK 6.146 straipsnis numato, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Taigi šiame straipsnyje nustatyta bendroji taisyklė, kad restitucija taikoma natūra, t.y. šalis gautą iš kitos šalies konkretų individualiais požymiais apibūdinamą daiktą taikant restituciją turi grąžinti.

Pripažinus administracinių aktų dalis, kuriomis buvo atkurtos nuosavybės teisės, negaliojančiomis, asmenų (šiuo atveju V. S. K. ir A. E. S.) negalima laikyti teisėtais žemės savininkais ir turtas iš jų gali būti išreikalaujamas taikant restituciją. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija. Administracinio akto panaikinimas dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius kaip ir pripažinus sandorį niekiniu (CK 1.80 straipsnio 1 ir 3 dalys). Pripažinęs sandorį niekiniu, teismas turi išspręsti restitucijos klausimą. Įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais restitucijos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010).

Pažymėtina, jog valstybinės reikšmės miškai (taip pat ir jiems prilyginti miestų miškai) įstatymų leidėjo yra išimti iš civilinės apyvartos (CK 4.7 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010 ir kt.). Valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o tai reiškia, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis (pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija natūra negalėtų būti taikoma. Restitucija nagrinėjamoje byloje pasižymi ypatumu – panaikinus skundžiamų administracinių aktų dalis, kuriomis buvo atkurta nuosavybės teisės į žemę, į kurią pateko 0,42 ha valstybinės reikšmės miško, V. S. K. ir A. E. S. nepraranda teisės atkurti nuosavybes teises į neatkurtą nekilnojamojo turto dalį neprieštaraujančiu teisės aktų nuostatoms būdu. Įvertinus tai, kad šiuo atveju ginant viešąjį interesą siekiama valstybės nuosavybėn grąžinti turtą, įstatymais priskirtą išimtinei valstybės nuosavybei ir nenustačius išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija natūra negalėtų būti taikoma, todėl restitucija taikoma natūra ir žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) dalis – atitinkamai 0,42 ha žemės, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas, grąžintina valstybės nuosavybėn.

Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamoje byloje taikoma restitucija natūra ir iš atsakovių V. S. K. ir A. E. S. išreikalaujama 0,42 ha žemės sklypo dalis, į kurį patenka valstybinės reikšmės miškas, todėl Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos įpareigotina įstatymų nustatyta tvarka ir terminais atkurti nuosavybės teises V. S. K. ir A. E. S. į 0,42 ha žemės sklypo plotą, į kurį nuosavybės teisės panaikinus administracinių aktų dalis, lieka neatkurtos.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą tenkinti.

Panaikini Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 4-414-(1.3) „Dėl nuosavybės teisių į žemę Palangos mieste atkūrimo“ dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės į 1,3335 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) V. S. K. (0,6667 ha) ir A. E. S. (0,6668 ha) dalį dėl 0,42 ha valstybinės reikšmės miško ploto atkūrimo.

Panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 1997 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste“ dalį, kuria A. E. S. buvo atkurtos nuosavybė teisės natūra į 0,21 ha valstybinės reikšmės miško plotą, bendrame 0,6668 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).

Panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 1996 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste“ dalį, kuria V. S. K. buvo atkurtos nuosavybė teisės natūra į 0,21 ha valstybinės reikšmės miško plotą, bendrame 0,6667 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).

Pripažinti negaliojančia 2011 m. rugpjūčio 2 d. mainų sutarties Nr. 2-2967 dalį, kuria V. S. K. išmainė jai priklausančią žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), 0,6667 ha dalį į A. E. S. priklausiusią nuosavybę, dalyje dėl šiame žemės sklype esančio 0,21 ha valstybinės reikšmės miško ploto perleidimo.

Taikyti restituciją natūra, grąžinant žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) dalį –atitinkamai 0,42 ha, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas, valstybės nuosavybėn.

Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos įstatymų nustatyta tvarka ir terminais atkurti nuosavybės teises V. S. K. ir A. E. S. į 0,42 ha žemės sklypo plotą, į kurį nuosavybės teisės panaikinus administracinių aktų dalis, lieka neatkurtos.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai – apeliacinės instancijos teismui.