Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. B. ir R. B. bei nuteistojo D. S. gynėjo apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio, kuriuo

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 str. 4 d., 180 str. 3 d. (įstatymo Nr.VIII-1968 2000 m. rugsėjo 26 d. red.) - laisvės atėmimu šešeriems metams;

- pagal BK 24 str. 4 d., 181 str. 3d. (įstatymo Nr.VIII-1968 2000 m. rugsėjo 26 d. red.) - laisvės atėmimu septyneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., šios bausmės ir bausmė, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartimi, subendrintos dalinio sudėjimo būdu prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnes bausmes ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas atliekant bausmę, paskirtą Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartimi.

- pagal BK 180 str. 3 d. (įstatymo Nr.VIII-1968 2000 m. rugsėjo 26 d. red.) - laisvės atėmimu penkeriems metams ir šešiems mėnesiams;

- pagal BK 181 str. 3 d. (įstatymo Nr.VIII-1968 2000 m. rugsėjo 26 d. red.) - laisvės atėmimu šešeriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., šios bausmės ir bausmė, paskirta Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 11 d. nuosprendžiu, subendrintos dalinio sudėjimo būdu prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnes bausmes ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 str. 9 d. ir 66 str., į bausmės laiką įskaityta atlikta bausmė, paskirta Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 11 d. nuosprendžiu, bei laikas, išbūtas suėmus nuo 2006 m. birželio 20 d. iki 2006 m. liepos 20 d. ir nuo 2007 m. birželio 7 d. iki 2007 m. liepos 3 d.

- pagal BK 180 str. 3 d. (įstatymo Nr.VIII-1968 2000 m. rugsėjo 26 d. red.) - laisvės atėmimu penkeriems metams;

- pagal BK 181 str. 3 d. (įstatymo Nr.VIII-1968 2000 m. rugsėjo 26 d. red.) - laisvės atėmimu šešeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., šios bausmės ir bausmė, paskirta Norvegijos Sandefjondo apygardos teismo nuosprendžiu (Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartimi), subendrintos dalinio sudėjimo būdu prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnes bausmes ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš E. B. , R. B. ir D. S. solidariai priteista nukentėjusiajam M. V. 41000 Lt turtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas G. P. , tačiau nuosprendis jo atžvilgiu apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. B. , R. B. ir D. S. nuteisti už tai, kad E. B. subūrus sunkių nusikaltimų darymui R. B. ir D.S. , kuriems 2002 m. gruodžio 5 d. davęs nurodymą pagrobti iš nukentėjusiojo M. V. automobilį ir prievartauti iš jo turtą, po ko, tą pačią dieną, kelyje (duomenys neskelbtini), R. B. ir D. S. , vykdydami nusikaltimo organizatoriaus E. B. nurodymą pagrobti iš M. V. automobilį ir prievartauti iš jo turtą, nenustatytu automobiliu užblokavo kelią Kauno kryptimi važiuojančiam automobiliui (duomenys neskelbtini), kurį valdė, naudojo ir užpuolimo metu vairavo M. V.. Užblokuotam automobiliui sustojus, R. B. , D. S. ir į įvykio vietą atskirai nuo grupės narių E. B. nurodymu atvažiavęs G. P. , kurio E. B. tą pačią dieną prieš pat sustabdant M. V. vairuojamą automobilį paprašė padėti išsiaiškinti su M. V. dėl skolos, G. P. savavaldžiaudamas, o R. B. ir D. S. vykdydami E. B. nurodymą, bendrai panaudodami psichinę prievartą, grasindami panaudoti fizinį smurtą ir nužudyti, panaudodami fizinį smurtą, t. y. jėga ištraukdami M. V. iš automobilio, suduodami jam du smūgius rankomis į pilvą, rankomis smaugdami, jėga įstumdami M. V. į tyrimo metu nenustatytą automobilį, pagrobė didelės vertės svetimą turtą: automobilį (duomenys neskelbtini), 40000 Lt vertės, ir šratinį revolverį, 1000 Lt vertės, viso pagrobė turto 41000 Lt vertės.

Taip pat jie nuteisti už tai, kad 2002 m. gruodžio 5 d. plėšimo būdu užvaldžius svetimą turtą - automobilį (duomenys neskelbtini), R. B. ir D. S. , toliau vykdydami nusikaltimo organizatoriaus E. B. nurodymus pagrobti iš M. V. automobilį ir prievartauti iš jo turtą, kartu su G. P., kuris savavaldžiavo, turto prievartavimo tikslu neteisėtai atėmė laisvę M. V. ir tyrimo metu nenustatytu automobiliu, grasindami panaudoti fizinį smurtą, nugabeno jį į barą - restoraną (duomenys neskelbtini), kuriame toliau grasindami panaudoti fizinį smurtą, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai vertė M. V. suteikti turtinę teisę disponuoti didelės vertės turtu - automobiliu (duomenys neskelbtini). Dėl nuo grupės narių ir G. P. veiksmų nepriklausančių aplinkybių, tai yra, M. V. pabėgus iš baro-restorano (duomenys neskelbtini), nuo 2002 m. gruodžio 5 d. iki 2002 m. gruodžio 11 d. R. B. ir D. S. , vykdydami ankstesnius E. B. nurodymus prievartauti iš M. V. turtą, grasindami panaudoti fizinį smurtą, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai vertė M. V. suteikti turtinę teisę disponuoti didelės vertės turtu - automobiliu (duomenys neskelbtini), bei privertė M. V. 2002 m. gruodžio 11 d. atsivežti į Prienų raj. 1-jį notarų biurą, esantį Prienuose, Vytauto g. 23, minėto automobilio oficialų savininką A.K. V., kuri M. V. nurodymu, duotu dėl buvusio plėšimo ir dėl besitęsiančių grasinimų, pasirašė įgaliojimą reg. Nr. (duomenys neskelbtini) R. B. disponuoti automobiliu (duomenys neskelbtini), kurį patvirtino notarė V. Bukevičienė.

Nuteistasis E. B. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, nes šis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Apeliantas nurodo, kad teismas pažeidė BPK 22 str. ir 261 str. reikalavimus, nes susipažinti su teisiamojo posėdžio protokolu jis galėjo tik po dešimties dienų, dėl to atitinkamai dešimčiai dienų sutrumpėjo ir apeliacinio skundo padavimo terminas bei pažeista jo teisė susipažinti su baudžiamąja byla.

Teismas nenurodė tiesioginių įrodymų, kuriais remiantis patvirtinama apelianto kaltė. Apeliantas nepamena ar naudojosi telefonu, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), šio fakto nepatvirtina nei vienas bylos liudytojas, todėl nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad paminėtas numeris priklausė būtent apeliantui.

Nuosprendyje apelianto kaltė grindžiama telefoninių pokalbių išklotinėmis. Tačiau teismas nepagrįstai atmetė gynybos prašymus pateikti telefoninių pokalbių pasiklausymo teisėtumą pagrindžiančius dokumentus. Teiginys, kad šie dokumentai yra slapti, paneigtas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2007-06-28 raštu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad negalima atskleisti tik nukentėjusiojo ar liudytojo, kuriems taikomas anonimiškumas, asmens tapatybę padedančius nustatyti duomenis. Byloje neatliktos fonoskopinės ekspertizės, nei vienas bylos procesinis dalyvis nepatvirtino šių telefoninių pokalbių priklausomumo. Byloje nėra skundžiamame nuosprendyje paminėto Vilniaus apygardos teismo 2002 m. spalio 23 d. sprendimo. Todėl apeliantas teigia, kad byloje pateiktos telefoninių pokalbių stenogramos yra suklastotos.

Telefoninis pokalbis, užfiksuotas bylos 1 t. 130 lp. esančioje stenogramoje, atliekamas 10 val. 03 min. 52 sek., tačiau pokalbio dalyviai nurodo, kad pokalbis vyksta 12 val. Taip pat apeliantas cituoja telefoninį pokalbį, esantį bylos 1 t. 131 lp., ir teigia, kad šiame pokalbyje kalbama ne apie bylos įvykį ir aplinkybes.

Teismas, remdamasis byloje užfiksuotais telefoniniais pokalbiais, nuteistojo G. P. ir liudytojo L. T. parodymais, nepagrįstai teigia, kad apeliantas davė tiesioginius nurodymus padėti kitiems nuteistiesiems - R. B. ir D. S. - sulaikyti nukentėjusįjį M. V.. Jis yra ne kartą prašęs G. P. ir L. T. kur nors nuvykti ir ką nors jam padėti. Be to, šių asmenų parodymai yra prieštaringi. Kartu apeliantas mano, kad jei L. T. vykdė apelianto nurodymus, tai tokiu atveju jis privalėjo būti teisiamas kartu su visais. Tačiau šioje byloje jis yra liudytojas, kas rodo, kad apelianto prašymai buvo teisėti ir jis nieko nereikalavo.

Teismas nepagrįstai vadovavosi nuteistojo G. P. parodymais, nes teismo posėdžio metu jis nurodęs, kad duoda melagingus parodymus. Apeliantas pažymi, kad G. P. jau yra teistas už melagingų parodymų davimą. Todėl apeliantas tvirtina, kad jis nedalyvavo nusikalstamos veikos padaryme, ir todėl turi būti išteisintas.

Nuteistasis R. B. apeliaciniu skundu prašo pakeisti apygardos teismo nuosprendį ir perkvalifikuoti jo padarytas nusikalstamas veikas į savavaldžiavimą. Apeliantas teigia, kad apygardos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas nepagrįstai nepripažino teisingais byloje esančių apelianto, nuteistųjų D. S. ir G. P. parodymų bei kitų įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo M. V. skolą apeliantui ir nuteistajam D. S., nes visi bylos įvykiai buvo susiję su šios skolos išreikalavimu. Nuteistasis G. P. parodė, kad iš nukentėjusiojo M. V. buvo reikalaujama grąžinti skolą, o ne prievartaujamas turtas, ir šiuos parodymus patvirtino tolimesnė įvykių eiga. Teismas nepagrįstai vienu atveju - patvirtinant kaltinimą - rėmėsi nuteistojo G. P. parodymais, o kitu atveju - atmetant nuteistųjų versiją - šiuos parodymus vertino kritiškai.

Bylą išnagrinėjo subjektyvus ir šališkas teismas, nes nepagrįstai netyrė aplinkybių, patvirtinančių apelianto parodymus apie M. V. skolą. Teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti gynybos prašymą išreikalauti duomenis iš Lietuvos Interpolo biuro apie nukentėjusiojo M. V. sulaikymą Norvegijoje. Apeliantas nurodo, kad šioje šalyje byla prieš M. V. buvo nutraukta, nes Norvegijos teisėsaugai buvo pateikti įrodymai apie M. V. nepakaltinamumą. Todėl apeliantas mano, kad ir šioje byloje M. V. parodymai yra nepatikimi. Paminėtų duomenų patikrinimas patvirtintų nuteistojo G. P. parodymus apie tai, kad M. V. iš apelianto skolintus pinigus investavo į narkotikų verslą, dėl kurio ir buvo sulaikytas Norvegijoje.

Be to, teismas neteisingai kvalifikavo nusikalstamas veikas, nes jo padaryta veika turėjo būti kvalifikuota kaip savavaldžiavimas. Taip pat apeliantas mano, kad ši veika galėjo būti kvalifikuota tik kaip plėšimas, o ne kaip realioji nusikaltimų sutaptis. Dėl neteisingos nusikalstamos veikos kvalifikacijos paskirta neteisinga bausmė, kuri neteisingai subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme. Nurodo, kad teismas, bendrindamas bausmes, turėjo įskaityti jau atliktos bausmės dalį, o ne pridėti likusią neatliktos bausmės dalį. Taip pat teismas neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, nes nukentėjusysis M. V. nėra pagrobto turto savininkas ir neturi reikalavimo teisės.

Nuteistojo D. S. gynėjas apeliaciniu skundu prašo perkvalifikuoti jo ginamojo padarytą nusikalstamą veiką iš BK 180 str. 3 d., 181 str. 3 d. į BK 294 str. 2 d., o paskirtą bausmę subendrinti apėmimo būdu su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, vadovaujantis BK 63 str. 9 d. nuostatomis, į bausmės laiką įskaitant bausmę, atliktą pagal ankstesnį teismo nuosprendį. Taip pat prašo atmesti nukentėjusiojo M. V. civilinį ieškinį. Teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai paskyrė bausmę, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių bei netinkamai išsprendė klausimą dėl civilinio ieškinio.

Skunde gynėjas teigia, kad apygardos teismas, skirdamas jo ginamajam galutinę bausmę, pažeidė BK 63 str. nuostatas. Jei D. S. veika įvertinta kaip nusikaltimų, numatytų BK 180 str. 3 d. ir 181 str. 3 d., idealioji sutaptis, teismas, skirdamas bausmę, už minėtas veikas turėjo paskirti bausmę ją subendrinant apėmimo būdu ir po to spręsti bendrinimo klausimą su bausme, paskirta Norvegijos Sandefjondo apygardos teismo nuosprendžiu (Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartimi). Taip pat teigia, kad jo ginamajam paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta. Gynėjas nurodo, kad jo ginamasis anksčiau neteistas ir jokių „analogiškų“ tyčinių nusikaltimų nepadarė.

Teismas nepagrįstai pripažino nuteistojo D. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, jog nusikaltimus padarė organizuota grupe. Apeliantas nurodo, kad byloje esančių R. B. ir E. B. telefoninių pokalbių išklotinėse nėra užfiksuoto pokalbio apie jokį konkretų išankstinį veiksmų planą. Organizuotos grupės buvimą galima pripažinti tik tada, kai yra nustatytos aplinkybės apie kiekvieno grupės nario konkrečią užduotį ir skirtingą vaidmenį. Tokių duomenų byloje nėra, todėl teismas nepagrįstai pripažino D. S. organizuotos grupės nariu, nes jokių ryšių tarp jo ir organizatoriaus E. B. byloje nenustatyta. Taip pat gynėjas pažymi, kad pastarasis nuteistasis iš šių nusikalstamų veikų jokios turtinės naudos negavo, o teismas nenurodė kokiu pagrindu laiko E. B. nusikaltimo organizatoriumi. Teismas organizuotos grupės nariu nelaiko G. P. , nors jo nusikalstami ryšiai su E. B. yra akivaizdus ir koordinuoti. Gynėjas mano, kad organizuotos grupės aplinkybė galėtų būti pripažinta tik tuo atveju, jei visų nuteistųjų, o ne tik G. P. , veiksmai būtų kvalifikuoti pagal BK 294 str. 2 d. Bendrininkavimo forma priklauso nuo bendrininkų susitarimo pobūdžio, veiksmų bendrumo, suderinamumo lygio. Organizuotos grupės atveju šie kriterijai turėtų būti aukšto lygio. Apeliantas mano, kad šioje byloje tarp nuteistųjų, kurie bendrai padarė nusikalstamą veiką, negalimas skirtingas bendrininkavimo pobūdis.

Teismas nepagrįstai konstatavo, jog nuteistasis D. S. neigia savo kaltę. Gynėjas nurodo, kad D. S. nepripažįsta, jog padarė plėšimą ir turto prievartavimą, tačiau visiškai neneigia savo nusikalstamų ir neteisėtų veiksmų nukentėjusiojo M. V. atžvilgiu, tik traktuoja tai kaip skolinių santykių aiškinimąsi. Todėl nesutikimas su nusikalstamos veikos kvalifikacija negali būti vertinamas kaip savo kaltės neigimas. Visų nusikalstamos veikos aplinkybių pripažinimas turi būti vertinamas kaip kaltės pripažinimas ir įvertinama kaip kaltę lengvinanti aplinkybė skiriant bausmę.

Apeliantas teigia, kad bausmė turi būti adekvati nusikalstamai veikai, už kurią ji nustatyta. Skiriama bausmė turi priklausyti nuo pažeistos baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės reikšmingumo. Šis nusikaltimas padarytas asmens nuosavybei. Teismų praktikoje bausmių už nusikaltimus žmogaus gyvybei bylose vidurkis yra artimas dešimčiai metų laisvės atėmimo. Todėl teismas, skirdamas galutinę dešimties metų laisvės atėmimo bausmę nuteistajam D. S. akivaizdžiai pažeidė bendruosius bausmės skyrimo principus. Ši bausmė yra neadekvati padarytai nusikalstamai veikai. Apeliantas mano, jog D. S. teismas turėtų skirti galutinę subendrintą bausmę, vadovaujantis BK 63 str. 6 d. nuostatomis.

Nuteistasis G. P. šios bylos proceso metu niekada netvirtino, jog nuteistieji D. S. ir R. B. kreipėsi į E. B. pagalbos dėl M. V. turto pagrobimo ir turto prievartavimo. G. P. viso proceso metu nuosekliai tvirtino apie skolinius santykius tarp nuteistųjų D. S. ir R. B. bei nukentėjusiojo M. V.. Teismas nepagrįstai šiuos nuteistojo G. P. parodymus interpretavo kaltinimui palankia prasme. Vertindamas nuteistojo G. P. parodymus, teismas konstatavo, jog pastarasis buvo pagrįstai įsitikinęs apie M. V. skolą nuteistiesiems D. S. ir R. B. , bei pripažino šiuos parodymus teisingais. Todėl nuteistojo G. P. veika buvo kvalifikuota pagal BK 294 str. 2 d. Tačiau nepagrįstai atmesti nuteistojo G. P. parodymai apie tai, kad jis po nusikaltimo padarymo prie klubo „G.“ matė „BMW“ automobilyje sėdintį nukentėjusįjį M. V. , o klube - E. L. , S. Z. , E. B. , D. M. , R. J. , R. B. , D. S. , J. R. , A. M. ir kitus asmenis. Jie kalbėjosi apie M. V. automobilį, kurį buvo nuspręsta paimti kaip dalis E. L. skolos, o S. Z. turės grąžinti dar 15000 JAV dolerių. Gynėjas mano, kad teismas nepagrįstai šiuos parodymus vertino kaip nepagrįstus, siekiant išvengti griežtesnės bausmės. Apie šį nusikaltimą pranešė būtent G. P. , o ne nukentėjusysis, todėl jei šis nuteistasis būtų norėjęs išvengti baudžiamosios atsakomybės, jis galėjo apie šią nusikalstamą veiką apskritai niekam nepranešti. Nors tuo pačiu teismas pripažino nuteistojo G. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis padėjo išaiškinti nusikaltimus ir juose dalyvavusius asmenis. Todėl gynėjas teigia, kad teismas nepagrįstai neįvertino tai, jog nuteistasis G. P. patvirtino nuteistųjų D. S. ir R. B. parodymus, jog bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo aplinkybė apie nukentėjusiojo M. V. veiką, susijusią su psichotropinių medžiagų platinimu užsienyje. Nukentėjusysis M. V. patvirtino, jog buvo suimtas Norvegijoje dėl įtarimų platinant psichotropines medžiagas. Tai patvirtina D. S. ir G. P. parodymus, jog M. V. skolinosi pinigus, tačiau pabandė verstis psichotropinių medžiagų platinimu ir dėl suėmimo Norvegijoje prarado jų paskolintus pinigus. Todėl gynėjas mano, jog jo ginamojo D. S. padaryta veika turi būti kvalifikuota pagal BK 294 str. 2 d.

Gynėjas teigia, kad teismas nepagrįstai patenkino nukentėjusiojo M. V. civilinį ieškinį bei priteisė iš jo ginamojo ir kitų nuteistųjų solidariai 41000 Lt turtinės žalos atlyginimui. Teismas, nagrinėdamas civilinį ieškinį, turi vadovautis ne tik BPK, bet ir CK normomis. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, nukentėjusysis M. V. negali būti pripažintas automobilio(duomenys neskelbtini), savininku. Nuosprendyje vartojama sąvoka „formali savininkė“ teisės sistemoje nežinoma, neturinti jokios teisinės reikšmės ir nieko neįpareigojanti. Taip pat, teismas nuosprendyje nepagrįstai konstatuoja, jog teismas laiko nustatytą faktinę aplinkybę, kad automobilio faktinis savininkas yra M. V.. Gynėjas nurodo, kad baudžiamojo proceso įstatymas nenumato faktinių aplinkybių nustatymo tvarkos, tai civilinio proceso dalykas. Tokia aplinkybė gali būti patvirtinta teismo sprendimu civilinėje byloje. Liudytojos A.K. V. apklausos protokolas nesukuria jokių civilinių teisnių santykių ir neturi jokios reikšmės sprendžiant nuosavybės ar procesinio atstovavimo šioje byloje klausimus. Apklausos metu pateiktas patvirtinimas, jog ginčų dėl nuosavybės nėra, neturi jokios reikšmės civiliniuose teisiniuose santykiuose. Patenkinus civilinį ieškinį nukentėjusiojo M. V. naudai, neužtikrinami galimi teisėti turto savininko, bendrasavininkių ar turto paveldėtojų interesai. Kartu apeliantas nurodo, jog A.K. V. ieškinio atsisakė, o civilinio ieškinio dydis turi būti pagrįstas atitinkamais dokumentais. Vadovautis bendraisiais kriterijais galima nustatant tik neturtinės žalos dydį. Byloje nėra pateikti jokie automobilio kainą patvirtinantys dokumentai, civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo nepareikštas. Taip pat, byloje nėra jokių juridinių duomenų apie nuosprendyje nurodyto kaip prarasto šratinio revolverio modelį, kainą, bei kad nukentėjusysis apskritai tokiu ginklu disponavo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroras atmesti.

Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Kolegijos nuomone, nuteistųjų kaltė padarius jiems inkriminuojamą turto prievartavimą yra neginčijamai įrodyta skundžiamame nuosprendyje tiesiogiai ištirtais įrodymais, kurių patikimumo ir įrodomosios vertės apeliacinių skundų argumentai nepaneigia.

Nuteistieji R. B. , D. S. ir G. P. neneigia, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje sustabdė M. V. vairuojamą automobilį, kuriuo L. T. nuvažiavo iki Kauno ir kuriuo vėliau M. V. pagal įgaliojimą leido naudotis ir disponuoti R. B. . Tačiau R. B. ir D. S. nurodo, kad automobilį už skolą nukentėjusysis perleido gera valia.

E. B. ginčija bet kokias sąsajas su jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu. Priešingai nei teigiama E. B. apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pakankamai plačiai ir argumentuotai aptarti įrodymai, kuriais grindžiama jo kaltė dėl neteisėto automobilio užvaldymo.

Skundžiamame nuosprendyje taip pat motyvuotai pasisakyta, kuriuos įrodymus apygardos teismas atmeta. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. ir 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų, netiesiogiai patvirtina ir nuteistųjų apeliacinių skundų turinys, iš kurių matyti, kad jie aiškiai supranta kaltinančių įrodymų esmę ir aktyviai juos ginčija.

Pirmosios instancijos teismas turėjo teisę remtis ir pagrįstai rėmėsi dalimi nuteistojo G. P. parodymų ir liudytojo L. T. parodymais. Iš tiesų, paminėtų asmenų parodymuose yra tam tikrų prieštaravimų dėl jų susitikimo vietos (pas E. B., degalinėje (duomenys neskelbtini) ar centre). Tačiau šie prieštaravimai nėra esminiai. Pažymėtina ir tai, kad praėjus beveik trims metams nuo aptariamo susitikimo iki pirmųjų G. P. ir L. T. apklausų, tokių netikslumų buvimas yra suprantamas ir logiškai paaiškinamas, juo labiau, kad paminėtų asmenų atvykimo į nusikaltimo padarymo vietą vienu automobiliu faktas abejonių nekelia. Šią aplinkybę beje patvirtino R. B. ir D. S. .

Įrodymų vertinimo procese yra nereti atvejai, kai dalis nuteistojo, liudytojo ar nukentėjusiojo parodymų atitinka faktines bylos aplinkybes ir todėl teismas juos pripažįsta įrodymais, o kitą dalį dėl sąžiningo klydimo, klaidingos informacijos gavimo iš kito šaltinio ar sąmoningo ikiteisminio tyrimo organų ar teismo klaidinimo – atmeta. Toks įrodymų vertinimas teismų praktikai neprieštarauja. Tai reiškia, jog apeliantų teiginiai, esą apygardos teismas G. P. parodymus turėjo pripažinti įrodymu visa jų apimtimi arba visus atmesti, teisine prasme nėra teisingas.

Tačiau akivaizdu, kad vieno nuteistojo parodymus, kuriais kaltinimas grindžia kitų nuteistųjų kaltę, reikia vertinti itin atsargiai. Todėl kolegija, konstatuodama bylai reikšmingų aplinkybių buvimą ar nebuvimą, G. P. parodymais rėmėsi tiek, kiek jie atitinka kitus savarankiškus įrodymų šaltinius.

Byloje nėra jokių duomenų apie G. P. teistumą pagal BK 235 str. arba jo prisipažinimą teismui davus melagingus parodymus.

Iš G. P. parodymų seka, kad E. B. jo ir L. T. prašė padėti parvaryti automobilį, kurį D. S. ir R. B. atėmė iš M. V. dėl skolos.

Byloje nustatyta (apie tai kolegija pasisakys vėliau), kad M. V. nuteistiesiems nebuvo skolingas. Tai reiškia, kad E. B. G. P. suteikė klaidingą informaciją apie nukentėjusiojo skolą.

Apygardos teismas taip pat pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, kad G. P. parodymai dėl susitikimo klube ,,G.“ ir automobilio įkainojimo bei geranoriško perdavimo ,,t.“ neatitinka tikrovės. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje atmesti G. P. parodymus yra teisingos.

Kolegija, nagrinėdama bylą tik pagal nuteistųjų skundus, neturi teisės kitaip vertinti teismo sprendimo pripažinti G. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo padėjimą išaiškinti nusikaltimus ir juose dalyvavusius asmenis, nors toks sprendimas kelia tam tikrų abejonių.

Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad E. B. parodymus apie tai, jog jis nedalyvavo jokių nusikalstamų veikų padaryme, paneigia G. P. parodymai, iš kurių matyti, kad būtent E. B. jam davė nurodymą kartu su L. T. parvaryti M. V. automobilį į Kauną. Šioje dalyje G. P. parodymus pilnai patvirtina L. T. ir telefoninių pokalbių išklotinės (t. 1, b. l. 130).

E. B. apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos kontrolės teisėtumui ir pačių telefoninių pokalbių įrodomajai vertei. Apeliacinės instancijos teisme paminėtos informacijos kontrolės teisėtumas buvo patikrintas. Iš įslaptintų dokumentų išslaptinimo akto matyti, kad E. B. naudojamo mobilaus ryšio abonento Nr. (duomenys neskelbtini) slapta telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos kontrolė buvo vykdoma teisėtai (t. 5, b. l. 160-161). Kolegija neturi jokio pagrindo manyti, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos pareigūnai nesugebėjo išsiaiškinti kokiu mobilaus ryšio abonento numeriu naudojosi E. B. . Tuo pačiu nėra pagrindo abejoti, kad Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras teikė, o Vilniaus apygardos teismo pirmininko pavaduotojas sankcionavo ne E. B. , o kito asmens telefoninių pokalbių kontrolę. Kad 2002 m. gruodžio 5 d., 10 val. 03 min. 52 sek., įvykusiame pokalbyje tarp jau paminėto mobilaus ryšio abonento dalyvavo E. B. patvirtino ir L. T. .

Kolegija neturi pagrindo manyti, kad E. B. vairuotoju, o tuo pačiu ir asmens sargybiniu, dirbęs L. T. galėjo supainioti savo darbdavio balsą su kito asmens balsu. Beje, ir pats E. B. patvirtino, kad jis 2002 metais naudojosi vienu mobilaus ryšio telefonu. Taigi, byloje yra neginčijamai nustatyta, kad mobilaus ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) priklausė E. B. , kurio pokalbis su L. T. yra užfiksuotas telefoninių pokalbių išklotinėje.

Išanalizavus protokole dėl operatyvinių veiksmų atlikimo užfiksuotus duomenis apie telefoninių pokalbių laiką, trukmę, seką ir pačių telefoninių pokalbių turinį bei šiuos duomenis ir pokalbių turinį sugretinus su nustatytomis bylos aplinkybėmis (G. P. ir L. T. susitikimus, M. V. važiavimo kryptis, jo vairuojamo automobilio sustabdymo vieta, G. P. ir L. T. atvykimas būtent į šią vietą, automobilio nuvarymas į Kauną), galima daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad kiti telefoninių pokalbių išklotinėse užfiksuoti pokalbiai vyko tarp E. B. ir R. B. . Todėl atlikti šių pokalbių fonoskopinį tyrimą nėra būtinybės, juo labiau, kad E. B. ir kitų apeliantų kaltė nėra grindžiama vien tik paminėtų telefoninių pokalbių išklotinėmis.

Pažymėtina ir tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nuteistieji neprašė skirti fonoskopinę ekspertizę. To jie neprašė ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Iš tiesų, apygardos teisme telefoninių pokalbių garso įrašai nebuvo perklausyti. Tačiau to daryti nepageidavo ir patys nuteistieji bei jų gynėjai (t. 4, b. l. 90). Tokio prašymo jie nepareiškė ir apeliacinės instancijos teisme atlikto įrodymų tyrimo metu. Be to, tiek E. B. , tiek R. B. šiuos įrašus perklausė ikiteisminio tyrimo metu. Tai matyti iš jų apklausos protokolų (t. 2, b. l. 108-109, 192-193).

Kolegija atkreipia dėmesį į E. B. apeliacinio skundo prieštaringumą, pasireiškiantį tuo, kad vienoje skundo dalyje jis iš viso neigia skundžiamame nuosprendyje nurodytų telefoninių pokalbių buvimą, o kitoje skundo dalyje tais pačiais pokalbiais grindžia savo nekaltumą. Kolegija nemato prasmės spėlioti, ką turėjo omenyje E. B. , sakydamas ,,dabar yra 12“, nors pokalbis vyko 2002 m. gruodžio 5 d., 10 val. 03 min. 52 sek. (t. 1, b. l. 130). Tai galėtų paaiškinti pats E. B. . Tačiau akivaizdu, kad pagal teismo nustatytą nusikalstamos veikos padarymo laiką šis pokalbis galėjo vykti tik protokole dėl operatyvinių veiksmų atlikimo nurodytu laiku. Todėl manyti, kad paminėtas protokolas ir prie jo pridėtos telefoninių pokalbių išklotinės yra suklastotos, kolegija neturi pagrindo.

Sunku suvokti ir tuo pačiu argumentuotai aptarti ir kitą E. B. skundo argumentą, esą jau suorganizavus M. V. sulaikymą, jam nebebuvo reikalo važiuoti į šią vietą. Kolegija pažymi tik tai, kad E. B. neapsisprendimas važiuoti į M. V. sulaikymo vietą ar ne ir galutinis jo sprendimas su bendrininkais susitikti Kaune, nėra ta aplinkybė, kuri bent kiek įtakotų teismo išvadas dėl E. B. kaltės.

BPK 255 str. 1 d. nurodyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Todėl ikiteisminio tyrimo nutraukimas L. T. neturi jokios reikšmės sprendžiant E. B. , R. B. , D. S. ir G. P. atsakomybės klausimus, nes E. B. veiksmų teisėtumo ir baudžiamumo nenulemia tai, kaip jo prašymą suvokė L. T. .

Nuteistojo R. B. ir D. S. gynėjo apeliaciniuose skunduose ginčijamas nusikalstamų veikų juridinis įvertinimas, akcentuojant tariamus nukentėjusiojo ir R. B. bei D. S. paskolos civilinius teisinius santykius, bei kitos aplinkybės, susijusios su baudžiamojo įstatymo taikymu.

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo E. B. , R. B. ir D. S. padarytą veiką kaip turto prievartavimą, o ne savavaldžiavimą.

Motyvuodamas nusikalstamos veikos juridinį įvertinimą, apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistųjų E. B. ir R. B. , D. S. bei nukentėjusiojo M. V. nesiejo jokie paskolos teisiniai santykiai. Ši teismo išvada yra pagrįsta tinkamai įvertintų įrodymų (nukentėjusiojo M. V. , S. Z., M.Č., E. L. parodymų) visetu. Kolegija sutinka su šia apygardos teismo išvada ir ją pagrindžiančiais motyvais, todėl plačiau jų neaptarinėja. Kolegija tik papildomai pažymi, kad nuteistųjų R. B. ir D.S. parodymai dėl tariamos paskolos suteikimo aplinkybių ir jos dydžio yra pakankamai prieštaringi. Štai įtariamojo apklausos metu R. B. parodė, kad M. V. kartu su S. Z. jam ir D. S. buvo skolingi 25000 JAV dolerių (t. 2, b. l. 192-193). Tuo tarpu D. S. ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad nukentėjusiajam ir S. Z. paskolino 28000 JAV dolerių (t. 3, b. l. 129-131).

Tiesa, apygardos teisme abu nuteistieji, žinodami vienas kito parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jau nurodė vienodą suteiktos paskolos dydį – 28000 JAV dolerių, tačiau ir šiuo atveju negalėjo įtikinamai paaiškinti, koks yra šios sumos ekvivalentas nacionaline valiuta, nors iš jų parodymų seka, kad paskola buvo suteikta būtent litais. Esant tokiems prieštaravimams paminėtų nuteistųjų parodymuose (dėl paskolos teisinių santykių), apygardos teismas pagrįstai šiuos parodymus atmetė.

Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatikėjo ir atmetė dalį nuteistojo G. P. parodymų (apie tai, kad nukentėjusysis jam girdint pripažino skolą), nes paminėtą aplinkybę viso proceso metu nuosekliai neigė M. V. . Šios aplinkybės nepatvirtino ir kiti asmenys (E. L., S.Z.), kurie, pasak G. P. , klube ,,G.“ sprendė M. V. automobilio įkainavimo ir perdavimo už skolą ,,t.“ klausimus. Įgaliojimo disponuoti automobiliu suteikimas R. B., skolos buvimo fakto nei patvirtina, nei paneigia. Grasinimu panaudoti fizinį smurtą paremtas reikalavimas suteikti turtinę teisę disponuoti didelės vertės turtu (automobiliu) šiuo atveju gali būti vertinamas tik kaip vienas iš alternatyvių turto prievartavimo sudėties požymių.

Pažymėtina ir tai, kad R. B. bei E. B. 2004 m. vasario 11 d. Kauno apygardos nuosprendžiu, kuris patikrintas apeliacine ir kasacine tvarka, buvo nuteisti už S. Z. turto prievartavimą. Iš paminėtų pirmosios instancijos ir Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. gruodžio 10 d. nuosprendžių bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 3 d. nutarties matyti, kad R. B. ir E. B. veikos juridinį įvertinimą ginčijo apeliuodami į tą pačią tariamą 28000 JAV dolerių S. Z. ir M. V. skolą(t. 3, b. l. 17-21, 102-112, 113-118). Tačiau visų instancijų teismai aiškiai pasisakė, kad jokių paskolos teisinių santykių tarp S. Z. ir nuteistųjų nebuvo. Tai reiškia, kad tokių teisinių santykių nebuvo tarp M. V. ir nuteistųjų R. B. bei D. S..

Teismai, priimdami sprendimus, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų sprendimų – precedentų, priimtų tos pačios kategorijos analogiškose bylose. Teismų precedentai yra teisės šaltiniai. Rėmimasis precedentais yra vienodos teismų praktikos ir teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime taip pat yra pažymėjęs, ,,kad teismams sprendžiant bylos precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tas aplinkybes, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kuriomis turi būti taikoma ta pati teisė kaip ir toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas“.

Kolegijos nuomone, šioje ir jau paminėtose baudžiamosiose bylose yra nustatytos tapačios aplinkybės. Maža to, visose šiose bylose nuteistieji savo gynybines pozicijas grindė tariamais paskolos teisiniais santykiais tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko (28000 JAV dolerių). Todėl nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje kolegija negali nukrypti nuo precedento galią turinčių sprendimų analogiškose bylose.

Nuteistojo D. S. gynėjo apeliaciniame skunde ginčijamas ir apygardos teismo sprendimas pripažinti D. S. , R. B. ir E. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe – veikos padarymą organizuota grupe.

BK 25 str. 3 d. nurodyta, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų sutaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį.

Skundžiamame nuosprendyje itin plačiai ir motyvuotai aptarti visi organizuotą grupę apibūdinantys požymiai, aiškiai įvardytas kiekvieno grupės nario vaidmuo ir užduotis. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktų ir tinkamai įvertintų įrodymų visetu, padarė abejonių nekeliančią išvadą, kad nuteistieji (išskyrus G. P. ) veikė organizuota grupe. Šios išvados apeliacinių skundų argumentai nepaneigia. Priešingai, D. S. gynėjo skunde minimas telefoninis pokalbis kaip tik įrodo išankstinio plano buvimą, nes tik iš anksto sutarę padaryti sunkų nusikaltimą, asmenys gali suprasti, kad ,,objektas“, kuris prasideda raide ,,M“, yra nukentėjusysis M. V.. Tai, kad G. P. nėra pripažintas organizuotos grupės nariu, neturi jokios reikšmės įvertinant ir nustatant kitų bendrininkų organizuotumo lygį, o tuo pačiu bendrininkavimo formą.

Iš D. S. parodymų matyti, kad jis ginčija ne tik nusikalstamos veikos kvalifikaciją, bet ir kitas esmines bylos aplinkybes (smurto vartojimą, paskolos nebuvimą). Todėl teigti, kad D. S. prisipažįsta kaltu, nėra pagrindo.

Nuteistasis E. B. ir D. S. gynėjas savo skunduose apeliuoja į, jų nuomone, apygardos teisme padarytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, kurie suvaržė nuteistųjų teises bei sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.

Byloje iš tiesų nustatyta, kad E. B. su teismo posėdžio protokolu buvo supažindintas pažeidžiant BPK 261 str. 6 d. reikalavimus. Tačiau šis pažeidimas nėra esminis, nes teisė paduoti apeliacinį skundą jam nebuvo suvaržyta. Be to, E. B. realizavo savo teisę pareikšti pastabas dėl teisiamojo posėdžio protokolo. Pažymėtina ir tai, kad šiuo metu ištaisyti šį neesminį pažeidimą nėra procesinės galimybės. Kolegija daro išvadą, jog byloje nėra jokių duomenų, kad apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, buvo šališkas.

Teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principą nustato Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d. ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.

Teismo nešališkumo principo turinio svarbiausias elementas yra tai, kad nagrinėjantis bylą teismas su abiem proceso šalimis elgiasi vienodai, nerodydamas nei vienai iš jų palankumo, nėra suinteresuotas priimti vienai šaliai palankaus sprendimo.

Iš tiesų, apygardos teismas atmetė nuteistųjų ir jų gynėjų prašymus išreikalauti iš Interpolo duomenis apie M. V. sulaikymo Norvegijoje ir jo nepatraukimo baudžiamojon atsakomybėn priežasties bei prašymus ištirti kitas aplinkybes. Tačiau prašymų netenkinimas šiuo atveju dar nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes atmesdamas paminėtus prašymus, apygardos teismas dalį nuteistųjų prašymų patenkino (t. 4, b. l. 91-92). Kolegija paminėtus duomenis iš Interpolo išreikalavo, taip pat ėmėsi priemonių ištirti nukentėjusiosios sveikatos būklę (t. 5, b. l. 199). Tačiau šie duomenys neturi lemiamos reikšmės vertinant byloje surinktų įrodymų patikimumą bei nustatant jų įrodomąją vertę.

Pažymėtina, kad net patys nuteistieji R. B. ir D. S. niekada netvirtino, kad pinigus M. V. ar S. Z. jie skolino narkotinių medžiagų įgijimui ar kad už jų skolintus pinigus šios medžiagos buvo įgytos.

Kolegija taip pat neturi pagrindo netikėti ir todėl atmesti nuoseklius M. V. parodymus apie automobilio užvaldymo aplinkybes, nes iš teismo psichiatrijos ekspertizės akto matyti, kad M. V. dėl jam diagnozuoto šizotipinio sutrikimo prieš jį padarytų nusikalstamų veikų padarymo metu, ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu galėjo suvokti tikrovėje vykusius faktus su juo atliekamų veiksmų esmę, galėjo atgaminti reikšmingas bylai aplinkybes ir apie tai papasakoti. Taigi, nukentėjusiojo parodymai tiek juos vertinant atskirai, tiek įrodymų visumos kontekste, laikytini tinkamu ir leistinu įrodymu baudžiamojoje byloje.

Tačiau, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistųjų E. B. , D. S. ir R. B. veiksmus dėl automobilio pagrobimo ir vertimo suteikti turtinę teisę į tą patį turtą (automobilį) vertino kaip dviejų nusikaltimų, t. y. plėšimo ir turto prievartavimo realiąją sutaptį. Toks teismo sprendimas prieštarauja baudžiamosios teisės teorijai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai teismų praktikai bei elementariai logikai.

Plėšimo objektas yra visų rūšių ir formų nuosavybė, žmogaus sveikata bei žmogaus veiksmų laisvė.

Turto prievartavimu taip pat kėsinamasi į nuosavybę, žmogaus gyvybę, sveikatą, laisvę ir orumą. Taigi, šių abiejų nusikaltimų pagrindinis objektas yra nuosavybė.

Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies seka, kad visų nuteistųjų (išskyrus G. P. ) tyčia buvo nukreipta į dviejų nusikaltimų (plėšimo ir turto prievartavimo) padarymą ir abiem atvejais jie savo nusikalstamus ketinimus realizavo, t. y. faktiškai du kartus užvaldė tą patį turtą – automobilį. Toks nuteistųjų tyčios turinio apibūdinimas ir iš to sekanti nusikalstamų veikų kvalifikacija nėra teisinga.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 43 ,,Dėl teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo bylas“ 3 p. nurodyta, kad tuo atveju, kai pareikalavus perduoti konkretų turtą, nurodant reikalavimo motyvą ar pagrindą, iš karto pavartojamas smurtas ir dėl to nukentėjusysis tuoj pat perduoda reikalaujamą turtą ar jo dalį, tokia veika kvalifikuojama tik kaip turto prievartavimas.

Kai pareikalavęs perduoti vienokį turtą ir jo negavęs, kaltininkas tuo pačiu pralobsta, pavartojęs smurtą ar jo nepavartojęs, tuoj pat pats paima kitokį turtą, veika kvalifikuojama iš sutapties ir pagal BK 272 ar 271 str. (2000 m. BK atitiktų 180 str. ir 181 str.), priklausomai nuo turto užvaldymo būdo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 ,,Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 12 p. taip pat nurodyta, kad tuo atveju, kai plėšimo būdu pagrobus ar pasikėsinus pagrobti turtą, be to asmuo verčiamas perduoti kitą turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitokius turtinio pobūdžio veiksmus ar susilaikyti nuo jų, tokie veiksmai kvalifikuojami kaip sutaptis pagal BK 180 ir 181 str..

Iš paminėtų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimų seka, kad aptariamų nusikalstamų veikų sutaptis galima tik tuo atveju, kai pavartojus smurtą ar grasinimus bei pareiškus reikalavimą perduoti konkretų turtą ir šį turtą pagrobus, nukentėjusysis dar verčiamas perduoti kitą turtą ar suteikė turtinę teisę į kitą turtą.

Byloje nėra jokių duomenų, kad po automobilio pagrobimo, 2002 m. gruodžio 5 d., M. V. būtų buvęs verčiamas perduoti kitą turtą ar suteikti teisę į kitą turtą.

Pažymėtina ir tai, kad iš teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, jog nuteistųjų tyčia ir buvo nukreipta tik į turto prievartavimą, o šio automobilio užvaldymas 2002 m. gruodžio 5 d. buvo tik viena iš tęstinės nusikalstamos veikos sudėtinių dalių, palengvinusi galutinio nusikalstamo ketinimo - turto prievartavimo padarymą. Šią išvadą patvirtina ir tai, kad po automobilio užvaldymo, 2002 m. gruodžio 5 d., nuteistieji automobiliu nesinaudojo iki įgaliojimo disponuoti juo suteikimo R. B. , t. y. iki 2002 m. gruodžio 11 d. Paminėtas automobilis iki nurodytos dienos buvo paliktas kieme prie L. T. namo.

Todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas. E. B. , R. B. ir D. S. nusikalstamos veikos iš BK 180 str. 3 d. ir BK 181 str. 3 d. perkvalifikuotinos į BK 181 str. 3 d. (įstatymo Nr.VIII-1968 2000 m. rugsėjo 26 d. red.).

Byloje nėra jokių duomenų, kad paminėti nuteistieji turėjo tikslą užvaldyti ir plėšimo būdu užvaldė M. V. priklausantį šratinį revolverį. Visi paminėti nuteistieji šią aplinkybę nuosekliai neigia. G. P. ir M. V. parodymai dėl revolverio buvimo automobilyje ir nukentėjusiojo bandymo jį panaudoti yra prieštaringi. Šių prieštaravimų pašalinti nepavyko. Neatmetama galimybė, kad šį revolverį iš automobilio galėjo pasisavinti kiti asmenys, tarp jų ir L. T., pas kurį savaitę laiko buvo pagrobtas automobilis. Todėl nuteistieji pagal BK 180 str. 3 d. (įstatymo Nr.VIII-1968 2000 m. rugsėjo 26 d. red.) išteisintini, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant paminėtą nusikalstamą veiką (plėšimo būdu pagrobiant 1000 Lt vertės šratinį revolverį). Šioje dalyje nukentėjusiojo civilinis ieškinys atmetamas (BK 115 str. 3 d. 1 p.).

Tokiu būdu byloje yra nustatyta, kad E. B. sunkaus nusikaltimo, t. y. turto prievartavimo iš M. V. padarymui subūrė R. B. ir D. S. , kuriems 2002 m. gruodžio 5 d. davė nurodymą pagrobti iš M. V. automobilį ir prievartauti iš jo turtą, po ko, tą pačią dieną, kelyje (duomenys neskelbtini), R.B. ir D. S. , vykdydami nusikaltimo organizatoriaus E. B. nurodymą pagrobti iš M. V. automobilį ir prievartauti iš jo turtą, nenustatytu automobiliu užblokavo kelią Kauno kryptimi važiuojančiam automobiliui (duomenys neskelbtini), kurį valdė, naudojo ir užpuolimo metu vairavo M. V.. Užblokuotam automobiliui sustojus, R. B. , D. S. ir į įvykio vietą atskirai nuo grupės narių E. B. nurodymu atvažiavęs G. P. , kurio E. B. tą pačią dieną, prieš pat sustabdant M. V. vairuojamą automobilį, paprašė padėti išsiaiškinti su M. V. dėl skolos, G. P. savavaldžiaudamas, o R. B. ir D. S. vykdydami E. B. nurodymą, bendrai panaudodami psichinę prievartą, grasindami panaudoti fizinį smurtą ir nužudyti, panaudodami fizinį smurtą, t. y. jėga ištraukdami M. V. iš automobilio, suduodami jam du smūgius rankomis į pilvą, rankomis smaugdami, jėga įstumdami M. V. į tyrimo metu nenustatytą automobilį, pagrobė didelės (40000 Lt) vertės svetimą turtą - automobilį (duomenys neskelbtini). Tęsdami nusikalstamą veiką, t. y. užvaldžius svetimą turtą – automobilį (duomenys neskelbtini), R. B. ir D. S., toliau vykdydami nusikaltimo organizatoriaus E. B. nurodymus prievartauti M. V. turtą, kartu su G. P. , kuris savavaldžiavo, turto prievartavimo tikslu neteisėtai atėmė laisvę M. V. ir tyrimo metu nenustatytu automobiliu, grasindami panaudoti fizinį smurtą, nugabeno jį į barą-restoraną (duomenys neskelbtini), kuriame toliau grasindami panaudoti fizinį smurtą, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai vertė M. V. suteikti turtinę teisę disponuoti didelės (40000 Lt) vertės turtu – automobiliu (duomenys neskelbtini). Dėl nuo grupė narių ir G. P. veiksmų nepriklausančių aplinkybių, t. y. M. V. pabėgus iš baro-restorano (duomenys neskelbtini), per 2002 m. gruodžio 5 d. – 2002 m. gruodžio 11 d. laikotarpį R. B. ir D. S., vykdydami ankstesnius E. B. nurodymus prievartauti iš M. V. turtą, grasindami panaudoti fizinį smurtą, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai vertė M. V. suteikti turtinę teisę disponuoti didelės (40000 Lt) vertės turtu – automobiliu (duomenys neskelbtini), bei privertė M. V. 2002 m. gruodžio 11 d. atsivežti į Prienų rajono 1-ąjį notarų biurą, esantį Prienuose, Vytauto g. 23, minėto automobilio oficialų savininką A.K. V. , kuri M. V. nurodymu, duotu dėl besitęsiančių grasinimų, pasirašė įgaliojimą reg. Nr. (duomenys neskelbtini) R. B. disponuoti automobiliu (duomenys neskelbtini), kurį patvirtino notarė V. Bukevičienė.

Apeliaciniuose skunduose ginčijamas ir BK 63 str. nuostatų taikymas.

Perkvalifikavus nuteistųjų E. B. , R. B. ir D. S. nusikalstamas veikas iš BK 180 str. 3 d. ir 181 str. 3 d. į BK 181 str. 3 d. (įstatymo Nr.VIII-1968 2000 m. rugsėjo 26 d. red.) nebėra prasmės vertinti bausmių, paskirtų už dvi nusikalstamas veikas, teisėtumo. Tačiau nuosprendžio dalis dėl D. S. paskirtų bausmių subendrinimo su Norvegijos Sandefjondo apygardos nuosprendžio šiuo metu negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.

Skundžiamu nuosprendžiu, kuris priimtas 2007 m. rugsėjo 26 d., D. S. paskirtos bausmės subendrintos su Norvegijos Karalystės Sandefjondo apygardos teismo nuosprendžiu paskirta bausme, kuri 2006 m. birželio 15 d. Vilniaus m. 2 apylinkės teismo nutartimi suderinta su Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo ir baudžiamųjų įstatymų reikalavimais.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad D. S. 2007 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu dar yra nuteistas už S. Z. turto prievartavimą, t. y. pagal BK 181 str. 3 d., penkerių metų laisvės atėmimo bausme. Ši bausmė taip pat dalinio sudėjimo būdu subendrinta su tuo pačiu Sandefjondo apygardos teismo nuosprendžiu. Taigi, paminėtas užsienio valstybės nuosprendis su dviem skirtingais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis yra subendrintas du kartus. Tokia teisinė situacija yra negalima.

Kolegija neturi teisės revizuoti jai įsiteisėjusio Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 28 d. nuosprendžio. Todėl naikintina skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria D. S. galutinė bausmė nustatyta subendrinus paskirtas bausmes su Norvegijos Karalystės Sandefjondo apygardos teismo nuosprendžiu paskirta bausme.

Panaikinus paminėtą nuosprendžio dalį, kolegija negali šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės bendrinti su Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu paskirta vienuolikos metų galutine laisvės atėmimo bausme, nes tuo būtų pažeistos BPK 320 str. 4 d. nuostatos. Todėl 2007 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu D. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė ir šiuo nuosprendžiu pagal BK 181 str. 3 d. paskirta bausme paliekamos nesubendrintos. Jos turi būti subendrintos vykdymo procese BPK 347 str. numatyta tvarka.

Dėl šios priežasties naikintina ir nuosprendžio dalis dėl atliktos bausmės įskaitymo į bausmės laiką BK 63 str. 9 d. pagrindu. Šią atliktą bausmės dalį į D. S. paskirtos bausmės laiką turės įskaityti nuosprendžių subendrinimo klausimą nagrinėsiantis teismas.

Kolegija negali vertinti D. S. gynėjo skundo argumento, kad galutinė subendrinta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė D. S. yra per griežta, nes nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo šiam nuteistajam yra naikinama. Tačiau D. S. gynėjas yra teisus, teigdamas, kad apygardos teismas be pagrindo konstatavo, jog D. S. praeityje darė analogiškus tyčinius nusikaltimus. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad D. S. ir R. B. M. V. turto prievartavimą padarė anksčiau nei S. Z. turto prievartavimą ir narkotinių medžiagų kontrabandą, už kurią jis nuteistas Norvegijoje.

Todėl paminėtas teiginys iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalintinas.

Apygardos teismas taip pat netiksliai interpretavo (nepilnai išdėstė) nuteistojo G. P. parodymus, kad R. B. ir D. S. kreipėsi pagalbos į E. B. dėl nukentėjusiojo M. V. turto pagrobimo ir prievartavimo.

Iš G. P. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, seka, kad R. B. ir D. S. į E. B. kreipėsi prašydami pagalbos pagrobiant ir prievartaujant M. V. turtą dėl nukentėjusiojo skolos R. B. ir D. S. . Kadangi šis netikslus nukentėjusiojo parodymų išdėstymas yra susijęs tik su įrodymų vertinimu ir neturi esminės reikšmės sprendžiant kaltės ir bausmių dydžio klausimus, nuosprendžio rezoliucinė dalis nekeičiama. Paminėtas netikslumas pašalinamas pilnai išdėstant G. P. parodymų esmę tokia apimtimi, kuri yra nurodyta šiame nuosprendyje.

Kolegija jau pasisakė kokią reikšmę turi teismų precedentai analogiškose arba pagal faktines aplinkybes labai panašiose baudžiamosiose bylose. Tai, be jokios abejonės, liečia ir teismų sprendimus analogiškose bylose dėl bausmių dydžio, nes tinkamas bausmių individualizavimas bei vadovavimasis precedentais yra viena iš teisingumo principo įgyvendinimo sąlygų. Skirtingų savo dydžiu bausmių paskyrimas analogiškose bylose formuoja nuomonę, kad teismai nevienodai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektus.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad E. B. , R. B. ir D. S. skirtingais nuosprendžiais yra nuteisti už S. Z. turto prievartavimą, kuris laiko atžvilgiu buvo padarytas vėliau nei M. V. turto prievartavimas. E. B. už vėliau padarytą analogišką nusikalstamą veiką buvo paskirta ketverių metų, R. B. ir D. S. – penkerių metų laisvės atėmimo bausmės. Pažymėtina ir tai, kad iš S. Z. prievartaujamo turto vertė buvo 52000 Lt, t. y. ženkliai didesnė nei M. V. prievartavimo turto vertė. Tačiau skundžiamu nuosprendžiu šiems nuteistiesiems, esant jiems palankesnei teisinei situacijai, teismas paskyrė žymiai griežtesnes bausmes. Todėl, atsižvelgiant į skundžiamame nuosprendyje aptartas aplinkybes, numatytas BK 54 str. 2 d., ir įvertinus naujus nuteistųjų ir jų artimųjų sveikatos būklę bei R. B. asmenybę apibūdinančius duomenis (t. 5, b. l. 185), nuteistiesiems pagal BK 181 str. 3 d. paskirtos bausmės mažintinos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, koreguodamas ankstesnių tesimų praktiką dėl bausmių subendrinimo, išaiškino, kad teismai naujuoju nuosprendžiu paskirtas bausmes bendrindami su subendrinta bausme, paskirta pirmesniuoju nuosprendžiu, privalo laikytis BK 63 ir 64 str. esančių taisyklių dėl bausmių apėmimo, dalinio ar visiško sudėjimo, o subendrintą bausmę paskirti tokią, kokia būtų buvusi priimant vieną nuosprendį (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-193/2007).

Akivaizdu, kad sujungus abi baudžiamąsias bylas (dėl S. Z. ir M. V. turto prievartavimo), kurios tarpusavyje yra glaudžiai susijusios, ir priėmus vieną nuosprendį, tokia didelė švelnesnės bausmės dalis prie griežčiausios bausmės nebūtų pridėta.

Todėl keičiant nuosprendį, nuteistiesiems E. B. ir R. B. prie šiuo nuosprendžiu paskirtų bausmių iš dalies pridėtinos mažesnės bausmių, paskirtų pirmesniu nuosprendžiu, dalys.

Nuteistojo D. S. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuosprendyje vartojama sąvoka „formali savininkė“ teisės sistemoje nežinoma, neturinti teisinės reikšmės ir nieko neįpareigojanti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pabrėžęs, jog lingvistinis teisės aiškinimo metodas nėra vienintelis ar universalus, jo reikšmė neturi būti perdedama – teisės aktų, normų reikšmės, prasmės negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą, kad aiškinant teisės aktų turinį privalu taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt. (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Atsižvelgiant į šią Konstitucinio Teismo suformuotą teisės normų prasmės, turinio aiškinimo konstitucinę doktriną akivaizdu, jog teisės normos turi būti aiškinamos sistemiškai, jos negali būti aiškinamos atsietai vienos nuo kitų, kadangi tokiu būdu sudaromos prielaidos daryti neaiškų bei nestabilų teisinį reguliavimą, iškreipti atitinkamuose teisės aktuose įtvirtintų teisės normų esmę, prasmę bei paskirtį, paneigti vienose teisės normose įtvirtintą teisinį reguliavimą nepagrįstai suteikiant prioritetą kitose teisės normose įtvirtintam teisiniam reguliavimui ir taip sukeliant prieštaravimus tarp atitinkamų teisinius santykius reguliuojančių įvairių teisės šakų normų visumos.

Kartu pažymėtina, jog nuteistieji turtą prievartavo ne iš A.K. V. , o iš M. V., laikydami jį šio automobilio savininku. Tai, kad realiai teisę disponuoti automobiliu kaltininkams perleido A.K.V. , nepaneigia fakto, jog turtas buvo prievartautas būtent iš M. V.. Taip pat, tai, kad jis pagal automobilio registravimo duomenis iš tiesų nėra laikomas šio konkretaus automobilio savininku, neturi reikšmės sprendžiant pripažinimo nukentėjusiuoju klausimą šioje baudžiamojoje byloje.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus bei į tai, jog baudžiamojoje byloje neginčijamai įrodyta, jog A.K. V. realiai automobiliu (duomenys neskelbtini), nesinaudojo, jis buvo tik registruotas jos vardu, automobilis buvo pirktas ne už jos, o už M. V. pinigus, teisėjų kolegijos nuomone, apelianto argumentas, jog sąvoka „formali savininkė“ teisės sistemoje nežinoma, neturinti teisinės reikšmės ir nieko neįpareigojanti yra nepagrįsta.

Apeliantas nurodo, kad nuosprendyje konstatuota, jog „< ... > teismas laiko nustatytą faktinę aplinkybę, kad automobilio < ... > faktinis savininkas yra M. V. < ... >“, nors, apelianto nuomone, baudžiamojo proceso įstatymas nenumato faktinių aplinkybių nustatymo tvarkos, tai civilinio proceso dalykas. Tokia aplinkybė gali būti patvirtinta teismo sprendimu civilinėje byloje. Liudytojos A.K. V. apklausos protokolas nesukuria jokių civilinių teisinių santykių ir neturi jokios reikšmės sprendžiant nuosavybės ar procesinio atstovavimo šioje byloje klausimus. Šis argumentas, kolegijos nuomone, taip pat yra nepagrįstas, kadangi, atsižvelgiant į jau minėtus argumentus dėl teisės normų turinio ir prasmės aiškinimo, civilinio proceso įstatymams negali būti teikiamas prioritetas prieš baudžiamuosius ir baudžiamojo proceso įstatymus, jie turi būti aiškinami sistemiškai, t. y. visumoje. Be to, baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės ir faktai dėl nusikalstamos veikos padarymo, yra būtent tas pagrindas, kuriuo remiantis sprendžiami ir civilinio ieškinio bei žalos atlyginimo klausimai. Nustatyti kokių nors kitų, papildomų faktų, kurių pagrindu galėtų būti sprendžiamas žalos atlyginimo ir civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje klausimas, nei baudžiamasis, nei baudžiamojo proceso įstatymai nereikalauja.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad BPK 109 str. 1 d. įtvirtinta, jog asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį. Ši įstatymo norma, aiškinant ją sistemiškai visuminio teisinio reguliavimo kontekste, akivaizdžiai įtvirtina asmens, kuris dėl nusikalstamos veikos patyrė žalos, teisę baudžiamajame procese pareikšti civilinį ieškinį ir reikalauti patirtos žalos atlyginimo. Jokių formalių kriterijų, pvz., teisinės turto registracijos būtent konkretaus asmens vardu, ši įstatymo norma nereikalauja. Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, jog faktinis automobilio (duomenys neskelbtini), savininkas yra M. V. teisinėje sistemoje yra nieko nereiškianti, yra nepagrįstas.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 4 d., 328 str. 1 p., 2 p., 3 p., 329 str. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio dalį dėl E. B. , R. B. ir D. S. nuteisimo pagal BK 180 str. 3 d. (įstatymo Nr.VIII-1968 2000 m. rugsėjo 26 d. red.) (dėl šratinio revolverio pagrobimo) panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

E. B. , R. B. ir D. S. pagal BK 180 str. 3 d. (įstatymo Nr.VIII-1968 2000 m. rugsėjo 26 d. red.) (dėl šratinio revolverio pagrobimo) išteisinti, neįrodžius, kad jie dalyvavo šios nusikalstamos veikos padaryme.

Nuteistųjų E. B. , R. B. ir D. S. nusikalstamas veikas iš BK 180 str. 3 d. (įstatymo Nr.VIII-1968 2000 m. rugsėjo 26 d. red.) ir BK 181 str. 3 d. (įstatymo Nr.VIII-1968 2000 m. rugsėjo 26 d. red.) perkvalifikuoti į BK 181 str. 3 d. (įstatymo Nr.VIII-1968 2000 m. rugsėjo 26 d. red.).

E. B. pagal BK 181 str. 3 d. (įstatymo Nr.VIII-1968 2000 m. rugsėjo 26 d. red.) paskirti šešerių metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 str. 4, 9 d., bausmę, paskirtą šiuo nuosprendžiu ir bausmę nustatytą Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartimi (pagal 2004 m. vasario 11 d. ir 2004 m. spalio 29 d. nuosprendžius) subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą devyneriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. B. pagal BK 181 str. 3 d. (įstatymo Nr.VIII-1968 2000 m. rugsėjo 26 d. red.) paskirti penkerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 str. 4, 9 d., bausmę paskirtą šiuo nuosprendžiu ir bausmę paskirtą Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 11 d. nuosprendžiu subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą šešeriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

D. S. pagal BK 181 str. 3 d. (įstatymo Nr.VIII-1968 2000 m. rugsėjo 26 d. red.) paskirti penkerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria D. S. BK 63 str. 1, 4, 9 d. pagrindu bausmės, paskirtos skundžiamu nuosprendžiu ir Norvegijos Karalystės Sandefjondo apygardos teismo nuosprendžiu (Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartimi) subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir nuosprendžio dalį, kuria BK 63 str. 9 d. pagrindu D. S. į skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmės laiką įskaityta atlikta bausmė pagal paminėtą Norvegijos Karalystės teismo nuosprendį.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti teiginį, kad R. B. ir D. S. praeityje darė tyčinius analogiškus nusikaltimus.

M. V. solidariai iš E. B. , R. B. ir D. S. priteistą civilinį ieškinį sumažinti iki 40000 Lt.

Civilinio ieškinio dalį dėl žalos atlyginimo už 1000 Lt vertės šratinio revolverio pagrobimą atmesti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.