- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-03-26
- Bylos Nr.
- 2A-182-467/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė (pran.), Tatjana Žukauskienė, Henrichas Jaglinskis
- Atsakovas
- V.Jaroševičiaus
- Ieškovas
- UAB „Lietuvos spaudos“
- Kategorijos
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėja L.Valentukonytė Procesinio sprendimo kategorijos 30.9.1.; 42.10.; 50.4.;
121.15.; 121.18.; 121.21.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2008 m. kovo 26 d.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V.Jaroševičiaus personalinės įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Lietuvos spaudos“ Vilniaus agentūros ieškinį atsakovui V.Jaroševičiaus personalinei įmonei dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Kreditorius UAB „Lietuvos spaudos“ Vilniaus agentūra 2006-06-20 kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo ir prašė priteisti iš skolininko V.Jaroševičiaus personalinės įmonės 72043,33 Lt skolos ir bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2006 m. birželio 27 d. teismo įsakymu išieškojo iš V.Jaroševičiaus personalinės įmonės 72043,33 Lt skolos ir 540,33 Lt žyminio mokesčio UAB „Lietuvos spaudos“ Vilniaus agentūros naudai.
Skolininkas V.Jaroševičiaus personalinė įmonė 2006-10-23 pateikė teismui prieštaravimus dėl kreditoriaus reikalavimų. Priėmęs šiuos skolininko prieštaravimus, teismas 2006-10-24 pranešimu informavo kreditorių apie jo teisę pateikti tinkamai įformintą ieškinį ir primokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį.
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Lietuvos spaudos“ Vilniaus agentūra 2006-11-07 pateikė teismui ieškinį ir, jį patikslinęs, prašė priteisti iš V.Jaroševičiaus personalinės įmonės 78195,85 Lt skolos 2007-05-01 dienai pagal 1998-05-11 paviljono dalies pirkimo-pardavimo sutartį Nr.69 ir 1997-01-09 statinio nuomos sutartį Nr.05-86JD-19/N1, 17123,29 Lt palūkanų, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2859,57 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Ieškovas ieškinyje nurodė, kad ieškovas 1996-10-15 rangos sutartimis susitarė su Lietuvos verslininkų darbdavių konfederacijos nariais dėl statybos rangos santykių ir įsipareigojo pastatyti laikiną statinį – prekybos paviljoną, adresu Geležinkelininkų g. 16, Vilnius. Siekdamas įvykdyti šiuos įsipareigojimus, ieškovas, atstovaudamas Lietuvos verslininkų darbdavių konfederacijos narius, 1997-01-09 sudarė su SP AB „Lietuvos geležinkeliai“ atviro tipo statinio nuomos sutartį Nr.058-86JD-19/N1, kurios pagrindu SP AB „Lietuvos geležinkeliai“ perdavė nuomos teise naudotis atviro tipo statiniu, adresu Geležinkelininkų g. 16, Vilnius, laikino prekybos paviljono įrengimui, mokant nustatytą nuomos mokestį ir mokesčius už komunalines paslaugas. Nuomos terminas nustatytas iki 2006-12-31, bet ne ilgiau kaip iki statinio įtraukimo į privatizavimo programą. Inventorizavus pastatytą prekybos paviljoną, su statybos darbų užsakovais buvo pasirašytos atskirų paviljono dalių pirkimo-pardavimo sutartys. Su atsakovu V.Jaroševičiaus personaline įmone paviljono dalies pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta 1998-05-11. Šia sutartimi šalys susitarė, kad ieškovas paviljono dalį atsakovui perleidžia išsimokėtinai per 24 mėnesius, o atsakovas įsipareigojo sumokėti 75555,74 Lt už perkamą paviljono dalį, taip pat nuomos mokestį pagal 1997-01-09 nuomos sutartį bei visas komunalines paslaugas pagal faktines išlaidas per 5 dienas nuo sąskaitos-faktūros gavimo dienos. Šios pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dieną atsakovui buvo priskaičiuotas pirmas 2643,20 Lt nuomos mokestis, kuris buvo įtrauktas į šalių atsiskaitymų mokėjimo grafiką. Visą sumą, įskaitant ir nuomos mokestį, atsakovas įsipareigojo sumokėti iki 2000-04-20 ir šią prievolę įvykdė. Tačiau po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo atsakovas nebevykdė 1997-01-09 nuomos sutarties sąlygų, nors jas pripažino. Apie skolas atsakovas buvo nuolat informuojamas, išsiunčiant jam PVM sąskaitas-faktūras ir priminimus. Ieškovas, atstovaudamas paviljono savininkų interesus, visą laikotarpį nuo nuomos sutarties sudarymo tinkamai vykdo nuomos sutartimi visų paviljono savininkų prisiimtus įsipareigojimus ir moka nuomą bei komunalinius mokesčius. Tokiu būdu ieškovas per statinio nuomos sutarties laikotarpį už atsakovą yra sumokėjęs 78195,85 Lt nuomos mokesčio, todėl atsakovas yra skolingas šią sumą ir palūkanas ieškovui.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 8 d. nutartimi priėmė ieškovo ieškinį ir panaikino 2006-06-27 teismo įsakymą.
Šalies argumentai
Atsakovas V.Jaroševičiaus personalinė įmonė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad jis už paviljoną sumokėjo visą kainą, yra paviljono savininkas, daugiau ieškovui nieko neskolingas. Atsakovas nėra nuomos sutarties šalis, o pagal paviljono dalies pirkimo-pardavimo sutartį neįsipareigojo mokėti nuomos mokesčio. Nuomos sutartį ieškovas sudarė savo vardu, įsipareigojo mokėti nuomos mokestį, todėl ieškovui ir priklauso mokėti šį mokestį.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2007 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovui UAB „Lietuvos spaudos“ Vilniaus agentūrai iš atsakovo V.Jaroševičiaus personalinės įmonės 78195,85 Lt skolos, 17123,79 Lt palūkanų, 6 procentų metines palūkanas už priteistą 95319,14 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2006-06-20 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2859,57 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad atsakovas 1998-05-11 pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo 1/8 paviljono dalį ir tokiu būdu tapo bendrosios dalinės nuosavybės dalyviu. Įsigijęs bendrosios dalinės nuosavybės teise dalį paviljono, atsakovas nuo įsigijimo momento tapo atsakingas prieš trečiuosius asmenis pagal prievoles, susijusias su bendru turtu (CK 4.76 str.), todėl jis privalo mokėti paviljono vietos nuomos mokestį proporcingai jo daliai bendrojoje nuosavybėje – t.y. 1/8 viso nuomos mokesčio pagal 1997-01-09 statinio nuomos sutartį, ir padengti kitas išlaidas, susijusias su bendro turto išlaikymu – t.y. mokėti mokesčius už komunalines paslaugas. Nors paviljono dalies pirkimo-pardavimo sutartyje tiesiogiai nenumatyta atsakovo pareiga reguliariai mokėti paviljono vietos nuomos mokestį, tačiau tai lemia sutarties esmė, nes prievolė mokėti paviljono vietos nuomos mokestį yra tiesiogiai susijusi su bendru turtu, vieta paviljonui pastatyti yra būtina šiam statiniui eksploatuoti ir naudoti pagal paskirtį, atsakovas įgijo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, šio turto įgijimo metu savininko prievolė mokėti paviljono vietos nuomos mokestį egzistavo ir bendraturčių buvo vykdoma. Kadangi nuo paviljono dalies pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo 1998-05-11 iki 2007-04-30 prievoles, susijusias su bendru turtu, už atsakovą vykdė ieškovas, atsakovas privalo atlyginti ieškovo patirtas išlaidas. Už prievolės įvykdymo termino praleidimą iš atsakovo priteistinos įstatymo nustatytos 6 procentų dydžio metinės palūkanos už laikotarpį nuo 2001-11-10 iki 2006-11-10, t.y. 17123,29 Lt.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas V.Jaroševičiaus personalinė įmonė prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas ieškinį tenkino, vadovaudamasis CK 4.76 straipsniu, kuris reglamentuoja bendraturčių pareigą apmokėti išlaidas turtui išlaikyti ir išsaugoti. Tačiau prie šių išlaidų negalima priskirti nuomos mokesčio mokėjimo išlaidų, kurios yra susijusios ne su turto išlaikymu ir išsaugojimu, o su daikto laikinu valdymu ir naudojimusi už tam tikrą mokestį. Tai yra sutartiniai teisiniai santykiai tarp nuomotojo ir nuomininko, kuriuos reglamentuoja ne daiktinės, o sutarčių (prievolių) teisės normos. Todėl teismas, spręsdamas ieškinio pagrįstumo klausimą, turėjo aiškintis, ar tarp šalių buvo susiklostę nuomos teisiniai santykiai, tačiau teismas šių aplinkybių nesiaiškino. Teismas turėjo nustatyti faktinį pagrindą įsiskolinimui atsirasti – šalių sudarytą sutartį arba kitus civilinių teisinių santykių atsiradimo pagrindus (CK 1.136 str. 2 d.). Tačiau ieškovas niekada nėra siūlęs sudaryti nuomos sutartį, o atsakovas niekada nėra patvirtinęs, kad sutinka mokėti nuomos mokestį už patalpas, kurias 1998-05-11 paviljono dalies pirkimo-pardavimo sutartimi iš atsakovo įsigijo nuosavybėn. Todėl atsakovui nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo mokėti ieškovui nuomos mokestį. Paviljono dalies 1998-05-11 pirkimo-pardavimo sutartyje (2.1 p.) yra nurodyta, kad remiantis 1997-01-09 sutarties Nr.05/8670-19/N1 punktu Nr.1 pirkėjas sumoka 2643,20 Lt nuomos mokestį, tačiau ši nuostata negali būti traktuojama kaip patvirtinanti atsakovo neprisiimtus nepasirašytos nuomos sutarties įsipareigojimus. Konkrečios pinigų sumos nurodymas ir įsipareigojimas ją sumokėti reiškia vienkartinį veiksmą, o ne periodinius mokėjimus. Nors ieškovas ir siuntė atsakovui PVM sąskaitas-faktūras bei įspėjimus dėl susidariusios skolos, bet nei sąskaitos-faktūros, nei siunčiamos pretenzijos nuomos santykių tarp šalių neįrodo. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis už atsakovą mokėjo atsakovui priklausančius mokėti mokesčius. Teismas išvadą, kad prievoles, susijusias su bendru turtu, už atsakovą vykdė ieškovas, padarė, nesant nė vieno tai patvirtinančio įrodymo, vadovaudamasis išimtinai prielaidomis. Sprendimas yra prieštaringas: laikydamas, jog atsakovas pagal savo prievoles tretiesiems asmenims atsako proporcingai savo daliai bendrojoje nuosavybėje, teismas padarė priešingą išvadą, jog atsakovo skola ieškovui yra 78195,85 Lt, t.y. teismas neatliko jokių skaičiavimų, rėmėsi tik ieškovo pateiktomis sąskaitomis faktūromis. Ieškovas, reikalaudamas priteisti palūkanas pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį, pateikė teismui palūkanų skaičiavimo lentelę, su kuria pirmosios instancijos teismas visiškai sutiko. Tačiau išanalizavus šios lentelės turinį, matyti, jog lentelėje ieškovas skaičiuoja 0,2 procento, nors nurodo 0,0164 proc., delspinigių. Akivaizdu, kad ieškovas, skaičiuodamas delspinigius už tariamus atsakovo įsiskolinimus, vadovavosi 1997-01-09 nuomos sutartimi, numatančia 0,2 proc. delspinigių mokėjimą. Todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.210 straipsnio 2 dalimi, priteisė ne palūkanas, o delspinigius pagal 1997-01-09 nuomos sutartį, nors juos priteisti nebuvo teisinio pagrindo, nes atsakovas nebuvo 1997-01-09 nuomos sutarties šalis. Teismas netaikė materialinės teisės normų, reglamentuojančių delspinigių mokėjimą, t.y. nesumažino aiškiai per didelių netesybų (CK 6.73 str. 2 d.). Ieškovui reiškiant reikalavimą 1997-01-09 statinio nuomos sutarties pagrindu, kurios šalimis yra ieškovas UAB „Lietuvos spaudos“ Vilniaus agentūra ir SP AB „Lietuvos geležinkeliai“, teismas privalėjo į nagrinėjamą bylą trečiuoju asmeniu nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų įtraukti SP AB „Lietuvos geležinkeliai“, tačiau to nepadarė, todėl yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Sprendimas taip pat neatitinka CPK 270 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytų sprendimo turinio reikalavimų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Lietuvos spaudos“ Vilniaus agentūra prašo sprendimą palikti galioti, apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad teismas tenkino ieškinį ne tik vadovaudamasis CK 4.76 straipsniu, bet ir kitais sprendime nurodytais civilinius teisinius santykius reglamentuojančiais teisės aktais, byloje surinktais įrodymais, rašytiniais bei žodiniais paaiškinimais. Atsakovas tiesiogiai nebuvo 1997-01-09 statinio nuomos sutarties šalimi, tačiau pasirašydamas paviljono pirkimo-pardavimo sutartį prisijungimo būdu, įgijo prievoles ir teises pagal minėtą nuomos sutartį. Ieškovas pateikė teismui įrodymus, jog kiekvieną mėnesį atliko mokėjimus už visus paviljono savininkus, o po to tik pateikdavo jiems sąskaitas, siekiant kompensuoti patirtas išlaidas. Ieškovo pateikto balanso išklotinių sumos ir atsakovui pateiktų apmokėjimui sąskaitos (sumų dydžiai) atitinka 1/8 dalį visos ieškovo sumokėtos sumos AB „Lietuvos geležinkeliai“. Priteisdamas palūkanas už prievolės įvykdymo termino praleidimą, teismas taip pat nurodė ir teisinį pagrindą jų paskaičiavimui. Teismas pagrįstai neįtraukė į bylos nagrinėjimą AB „Lietuvos geležinkeliai“, kadangi prievolės prieš šį asmenį yra tinkamai įvykdytos ieškovo.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovė apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti. Teismas CPK 314 straipsnio tvarka priėmė ir ištyrė naują įrodymą – VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2007-08-28 pažymėjimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo V.Jaroševičiaus personalinės įmonės apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra pagrindas skundžiamam teismo sprendimui panaikinti.
UAB „Lietuvos spaudos“ Vilniaus agentūra ieškinys nagrinėjamoje byloje pareikštas teisės normų, reglamentuojančių sutarčių vykdymą (CK 6.200, 6.205, 6.210 str.) ir sutartinę atsakomybę pagrindu (CK 6.256 str.). Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį iš esmės vienintelės teisės normos – CK 4.76 straipsnio, reglamentuojančiu daiktinę teisę, pagrindu. Tuo tarpu pareikštu pagrindu ieškovo ieškinys iš esmės liko neišnagrinėtas, dėl ko nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo atskleista bylos esmė bei visapusiškai ir objektyviai išaiškintos ginčo teisiniams santykiams reikšmingos aplinkybės.
Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodo, kad atsakovas, įsigijęs nuosavybės teise 1/8 paviljono dalį, tapo bendrosios dalinės nuosavybės dalyviu, todėl nuo 1998-05-11 pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momento proporcingai savo daliai bendrojoje nuosavybėje atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu, taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms (CK 4.76 str.). Tuo pagrindu teismas padarė išvadą, jog aplinkybė, kad atsakovas nėra sudaręs vietos paviljono pastatymui rašytinės nuomos sutarties, neatleidžia jo nuo pareigos mokėti šios vietos nuomos mokestį ir padengti kitas paviljono išlaikymo išlaidas. Tačiau, kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodo atsakovas, CK 4.76 straipsnio nuostatos reglamentuoja santykius, susijusius su nuosavybės teisės į daiktą įgyvendinimu (CK ketvirtoji knyga). Tuo tarpu ieškovas, pareikšdamas ieškinį, šalių santykius kildina iš sutarties, o sutartinius teisinius santykius reglamentuoja sutarčių (prievolių) teisės normos (CK šeštoji knyga). Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio reikalavimų dėl skolos (nuomos mokesčio) priteisimo pagrįstumo klausimą, turėjo aiškintis, ar tarp ieškovo ir atsakovo buvo susiklostę atitinkami (nuomos) sutartiniai teisiniai santykiai ar nebuvo. Tačiau teismas šių aplinkybių nesiaiškino, 1998-05-11 paviljono dalies pirkimo-pardavimo sutarties 2.1 punktą vertino tik pagal ieškovo paaiškinimą, neatsižvelgdamas į atsakovo atsikirtimus ir CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles (nesiaiškino, kokie buvo tikrieji šalių ketinimai, sudarant paviljono dalies pirkimo-pardavimo sutartį, koks yra šios sutarties sąlygų tarpusavio ryšys, sutarties esmė, tikslas, jos sudarymo aplinkybės ir t.t.).
Sprendime teismas nurodė, kad atsakovas nėra sudaręs vietos paviljono pastatymui rašytinės nuomos sutarties, bet jam buvo žinoma, kad vieta, kurioje pastatytas paviljonas yra nuomojama pagal 1997-01-09 sutartį Nr. 05-86JD-19/N1, jam buvo žinoma ši sutartis, jos sąlygos ir pripažino jos galiojimą. Tačiau tokia teismo išvada nėra pagrįsta visapusišku bylos aplinkybių išaiškinimu, todėl iš dalies yra grindžiama prielaidomis. Iš 1997-01-09 nuomos sutarties matyti, kad ji buvo sudaryta tarp nuomotojo SP AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir nuomininko UAB „Lietuvos spaudos“ Vilniaus agentūros, atstovaujančios verslininkų konfederacijos narius: UAB „M.B.R.“, UAB „Vilniaus troleibusai“, M. A., G. K., R. S. ir G. S.. Taigi, sudarant sutartį, kuria iš esmės yra grindžiami ieškinio reikalavimai, atsakovas V.Jaroševičiaus PĮ nedalyvavo, kadangi paviljono dalį jis įgijo tik pagal 1998-05-11 paviljono dalies pirkimo-pardavimo sutartį. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas turėjo aiškintis, kokiu pagrindu ir iš kokio asmens atsakovas perėmė (ar neperėmė) vienos iš 1997-01-09 nuomos sutarties šalių teises ir pareigas, tarp kurios ir pareiga mokėti nuomos mokestį. Šios aplinkybės teismas nesiaiškino, besąlygiškai sutikdamas su ieškovo teiginiu, nepagrįstu pakankamais įrodymais, kad nuo 1998-05-11 (paviljono dalies pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo) iki 2007-04-30 prievoles, susijusias su bendru turtu, už atsakovą vykdė ieškovas, dėl ko atsakovas privalo pastarajam atlyginti jo patirtas išlaidas CK 6.50 straipsnio 3 dalies pagrindu. Tenkindamas ieškinį teismas sprendime taip pat nurodė, kad ieškovas siuntė atsakovui PVM sąskaitas-faktūras bei įspėjimus dėl susidariusios skolos, tačiau atsakovas geruoju susidariusio įsiskolinimo nemokėjo. Tačiau, kaip teisingai nurodo apeliantas, nė vienas iš šių dokumentų patikimai neįrodo aplinkybės, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo neginčijamai susiklostę nuomos teisiniai santykiai.
Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teisme iš esmės buvo konstatuota, kad atsakovas yra 1/8 paviljono dalies bendrosios dalinės nuosavybės dalyviu pagal 1998-05-11 pirkimo-pardavimo sutartį nuo šios sutarties sudarymo momento, tačiau atsakovui, apeliacinės instancijos teismui pateikus VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2007-08-28 pažymėjimą, kuriame užfiksuota, jog viso pastato-paviljono, nurodyto 1998-05-11 paviljono dalies pirkimo-pardavimo sutartyje, savininku yra ieškovas – UAB „Lietuvos spaudos“ Vilniaus agentūra, minimą aplinkybę būtina papildomai aiškintis.
Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį, konstatavęs, jog atsakovas, įsigijęs nuosavybės teise 1/8 paviljono dalį, tapo bendrosios dalinės nuosavybės dalyviu, todėl nuo 1998-05-11 pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momento proporcingai savo daliai bendrojoje nuosavybėje atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu. Nepaisant tokios išvados, teismas priteisė atsakovo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 1998-05-11 iki 2007-04-30 besąlygiškai pagal ieškovo paskaičiavimą, grindžiamą jo pateiktomis sąskaitomis-faktūromis, nepareikalavęs ieškovo atlikti (pateikti) pagrįstus paskaičiavimus proporcingai atsakovo daliai bendrojoje nuosavybėje. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškinyje nebuvo nurodytas konkretus nuomos mokesčio dydis, tenkantis atsakovui proporcingai atsakovo daliai bendrojoje nuosavybėje, ir ieškovas pirmosios instancijos teisme nuomos mokesčio dydžio neįrodinėjo. Ieškinyje apskritai nebuvo nurodyta, kuo remiantis yra paskaičiuota prašomas priteisti iš atsakovo nuomos mokesčio įsiskolinimo dydis. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir neanalizavo, laikydamas, jog ieškovo pateikti skaičiavimai yra absoliučiai teisingi. Tuo tarpu atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad ieškovo paskaičiuotas ir teismo priteistas, atsižvelgiant į visą priteistą įsiskolinimo sumą, nuomos mokesčio dydis yra nepagrįstas ir neteisingas. Teisėjų kolegija neturi galimybės patvirtinti arba paneigti apelianto argumentus, kadangi tam tikslui reikia pareikalauti ieškovą pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius jo ieškinio pagrįstumą.
Analogiška situacija yra ir dėl ieškinio reikalavimo priteisti 17123,29 Lt palūkanų, kurio patenkinimas (tenkintinos sumos dydis) priklauso nuo reikalavimo priteisti įsiskolinimą už nesumokėtą nuomos mokestį tenkinimo dydžio. Nepaisant to, ir šį ieškovo reikalavimą teismas tenkino pilnai pagal ieškovo pateiktą paskaičiavimą, nesigilindamas ir nevertindamas ieškovo pateiktų palūkanų paskaičiavimo. Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, besąlygiškai sutikdamas su ieškovo pateiktu palūkanų skaičiavimu, priteisė ne 6 procentų nuo uždelstos mokėti sumos paskaičiuotas metines palūkanas už laikotarpį nuo 2001-11-10 iki 2006-11-10, numatytas CK 6.210 straipsnio 2 dalyje, bet0,2 procentų delspinigius pagal 1997-01-09 statinio nuomos sutartį Nr.05-86JD-19/N-1, kurios šalimi atsakovas nėra. Tokią išvadą apeliantas daro, remdamasis ieškovo pateiktos palūkanų skaičiavimo lentelės analize. Taigi nurodyta aplinkybė pirmosios instancijos teismo taip pat nebuvo pakankamai ištirta ir įvertinta, nors pats ieškovas savo pateiktą palūkanų skaičiavimo lentelę pavadino „Palūkanų paskaičiavimas pagal 1997.09. sutartį Nr.05-86JD-19/N-1“ (b.l. 169172, t.1). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog neišsiaiškinus, ar ieškovas iš tikrųjų prašo priteisti palūkanas, ar vis dėlto delspinigius, nėra galimybės tinkamai pritaikyti materialinės teisės normas, nes palūkanų ir delspinigių priteisimą reglamentuoja skirtingos teisės normos.
Kaip jau buvo minėta, apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tačiau apeliacija yra ne bylos nagrinėjimas iš naujo, o tik jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Tai lemia, kad apeliacinės instancijos teismas negali nustatinėti naujų bylos aplinkybių, kurios nesiaiškintos pirmosios instancijos teisme, taip pat priimti, tirti ir vertinti naujų įrodymų (išskyrus naujų įrodymų pateikimo išimtis, nurodytas CPK 314 str.). Civilinės bylos įrodinėjimo dalykas (aplinkybės, kuriomis šalys remiasi ir kurias reikia nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą) yra nurodomas šalių procesiniuose dokumentuose (ieškinyje, atsiliepime į ieškinį, priešieškinėje, dublike, triplike). Pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme ir bylos nagrinėjimo teisme stadijose pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šalių ginčo pobūdį ir į byloje taikytinų teisės normų turinį, gali patikslinti įrodinėjimo dalyką ir nurodyti šalims, kurias aplinkybes byloje būtina nustatyti, taip pat pareikalauti iš jų įrodymų (CPK 159, 179, 225, 230 str. ir kt.). Jeigu teismas baigiamųjų kalbų metu arba išėjęs į pasitarimų kambarį pripažįsta, kad reikia nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, jis priima nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės (CPK 256 str.). Išnagrinėjęs bylą, pirmosios instancijos teismas priima teismo sprendimą, kuriame konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje (CPK 265 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, prioritetiniu įrodymu laikė ieškovo paaiškinimus ir jo pateiktus įrodymus: 1997-01-09 statinio nuomos sutartį Nr.05-86JD-19/N-1, šalių 1998-05-11 paviljono dalies pirkimo-pardavimo sutartį, PVM sąskaitas-faktūras ir t.t. Tuo tarpu n Nagrinėjamoje byloje atsakovas pateikė išsamų atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė argumentus (atsikirtimus) dėl 1997-01-09 statinio nuomos sutarties Nr.05-86JD-19/N-1, dėl 1998-05-11 paviljono dalies pirkimo-pardavimo sutarties Nr.69, dėl nuomos mokesčio dydžio, dėl sutarčių vertinimo, dėl tarp ieškovo ir atsakovo susiklosčiusių teisinių santykių vertinimo ir t.t. Teismas, kaip iš esmės teisingai nurodo apeliantas, sprendime dėl atsakovo atsikirtimų į ieškinį nepasisakė, nemotyvuotai atmetė ne tik atsakovo atsikirtimus į ieškinį, bet ir jo pateiktus rašytinius įrodymus, kuo pažeidė CPK 265 straipsnio 1 dalies ir 270 straipsnio 4 dalies nuostatas.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, nepakankamai išsiaiškino ginčo esmę, nepasiūlė šalims pateikti papildomus įrodymus, dėl ko teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikinamas (CPK 320 str., 329 str. 1 d.). Panaikinus teismo sprendimą, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Nagrinėjant bylą iš naujo, aukščiau nurodyti trūkumai šalintini, pasiūlytina šalims pateikti papildomus įrodymus jų nurodytoms aplinkybėms pagrįsti (CPK 179 str. 1 d.). Tik pilnai išaiškinus visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, ištyrus byloje esančius ir papildomai pateiktus su pareikštu ieškinio reikalavimu susijusius įrodymus bei juos tinkamai įvertinus, darytina išvada apie ieškinio pagrįstumą ar nepagrįstumą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.