- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-10-02
- Bylos Nr.
- I-4333-473/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02872-2018-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Violeta Balčytienė, Rūta Miliuvienė, Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- M. U. Q.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Miliuvienės ir Rasos Ragulskytės-Markovienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. U. Q. (M. U. Q.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) Imigracijos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-624 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. U. Q.“ (toliau – Sprendimas) ir perduoti Departamentui klausimą dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjui išdavimo spręsti iš naujo (1 t. b. l. 1-4). Skunde paaiškina, kad pareiškėjas yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – Bendrovė, Įmonė) direktoriaus pavaduotojas ir akcininkas, kuriam priklauso 45 000 vnt. įmonės akcijų (50 proc.), kurių bendra nominali vertė sudaro 45 000 Eur. Bendrovė vykdo maitinimo (kavinė/restoranas) veiklą ir šiuo metu turi vieną turkiško maisto restoraną „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini). Restorano patalpos yra išnuomotos 5 metų laikotarpiui nuo 2016-01-15 pagal 2016-01-06 pasirašytą patalpų nuomos sutartį Nr. 20160106 už 2000 Eur per mėnesį. Restorano patalpos yra visiškai įrengtos ir atitinka visus higienos reikalavimus. Įmonei yra išduotas maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimas vykdyti maisto tvarkymo veiklą nurodytu adresu. Įmonė turi visą maisto gaminimui būtina įrangą (kebabų kepimo aparatas, orkaites, indus, šaldytuvus, maisto laikymo talpas ir panašiai). Pagrindinį įmonės greito maisto restorano meniu sudaro turkiškas maistas (sriubos, kebabai, karštieji gėrimai) bei kitas populiarus greitas maistas (gruzdintos bulvytės, salotos, gaivieji gėrimai). Nuo 2017-03-15, kai visas Įmonės akcijas įgijo pareiškėjas ir S. I. P., kuri nuo 2017-03-16 buvo įdarbinta įmonės direktore, o pareiškėjas nuo 2017-03-16 – Įmonės direktorės pavaduotoju. Nurodo, kad Sprendimas grindžiamas tuo, jog Bendrovė buvo įsteigta 2015-11-05 adresu (duomenys neskelbtini), steigėjos UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos direktorės N. S., kuri nuo 2015-11-15 iki 2015-11-27 buvo ir įmonės direktorė, ir kad minėtas asmuo ir adresas žinomi atsakovui kaip įmonių, kurios šiuo adresu steigiamos, o vėliau dažniausiai parduodamos užsieniečiams, siekiantiems gauti leidimus laikinai gyventi, steigėjas. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas niekaip nėra susijęs su UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei jos vadove N. S., kadangi 2017-03-15 įmonės akcijas įsigijo iš M. M. B., tuo metu įmonė jau vykdė veiklą, o jos apyvarta 2016 metais viršijo 65 000 Eur. Aplinkybė, kad pareiškėjo valdomą įmonę kažkada steigė teisines paslaugas teikianti įmonė tikslu parduoti ją užsieniečiui, kuris įsigijo ją tikslu vykdyti Lietuvos Respublikoje teisėtą veiklą bei vėliau ją pardavė pareiškėjui, negali būti laikoma teisėtu bei pagrįstu pagrindu, kuriuo galėjo būti atmestas pareiškėjo prašymas dėl leidimo gyventi išdavimo. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas atsakė į daugelį apklausos klausimų, tačiau negalėjo tiksliai nurodyti tam tikrų įmonės finansinių rodiklių, nežinojo reikalavimų, taikomų įmonėms, kurių dalyviai užsieniečiai siekia gauti leidinius laikinai gyventi, negalėjo tiksliai nurodyti informacijos apie įmonės darbuotojų darbo grafiką bei priskaičiuotą darbo užmokestį. Pažymėjo, kad pareiškėjas yra Įmonės akcininkas, kuris sprendžia strateginius Įmonės klausimus, susijusius su Įmonės valdymu, o per atsakovo vykdomą apklausą negalima buvo naudotis jokiais įmonės dokumentais. Tai, kad pareiškėjas neatsimena mintinai kai kurių duomenų, susijusių su Įmonės finansiniais rodikliais ar darbuotojais, negali būti laikoma teisėtu bei pagrįstu pagrindu, kuriuo galėjo būti atmestas pareiškėjo prašymas dėl leidimo gyventi išdavimo. Verslininkai visą informaciją laiko savo telefone, kompiuteryje ar dokumentuose, o ne mokosi atmintinai finansinių rodiklių, duomenų apie darbuotojus bei kitą su Įmonės veikla susijusią informaciją. Todėl mano, kad atsakovo apklausos metu užduodami klausimai bei draudimas naudotis bet kokia informacija apriboja realių verslininkų galimybes gauti leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje, bet kokie netikslumai vertinami kaip tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas, nors atsakovas turi visą informaciją apie Įmonės veiklą, kuri pateikta kartu su prašymu dėl leidimo gyventi išdavimo. Pareiškėjas investavo į Įmonės veiklą virš 45 000 Eur ne tam, kad atitiktų tam tikrus įstatymo reikalavimus, o kad Lietuvos Respublikoje vykdytų ūkinę-komercinę veiklą, kurios tikslas yra pelno siekimas, naujų darbo vietų kūrimas ir ekonominės gerovės kėlimas. Paaiškina, kad pareiškėjas pradėjęs verslą konsultavosi su vietiniais teisininkais dėl teisinių klausimų, tame tarpe ir dėl leidimo gyventi Lietuvoje gavimo, nes pats negali žinoti Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Todėl nėra nieko nuostabaus, kad pareiškėjas negalėjo nurodyti tam tikrų įstatymo reikalavimų, nes tokiais klausimais konsultuojasi su šią sritį išmanančiais specialistais, kas yra visiškai logiška. Atsakovo teiginys, kad pareiškėjas nėra ir niekada nebuvo deklaravęs savo gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, tiesiog neatitinka tikrovės, kadangi pareiškėjas šiuo metu turi dar galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris negalėjo būti išduotas nedeklaravus gyvenamosios vietos Lietuvoje, dėl ko pareiškėjas deklaravo savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, jog Įmonė laiku neatlieka tam tikrų mokėjimų, tame tarpe socialinių draudimo įmokų, negali būti laikoma teisėtu bei pagrįstu pagrindu, kuriuo galėjo būti atmestas pareiškėjo prašymas dėl leidimo gyventi išdavimo. Tam tikrais atvejais tam tikrus mokėjimus vėluojama atlikti dėl tam tikrų priežasčių, tačiau skolos vis tiek yra dengiamos, tik pavėluotai, dėl ko Bendrovė papildomai sumoka delspinigius. Tai jokiais būdais nereiškia, kad Bendrovė negali įvykdyti savo įsipareigojimų ar yra nemoki. Atsakovo argumentai, kad pareiškėjas neužsiima teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, yra visiškai nepagrįsti. Pareiškėjo Įmonė valdo kavinę-restoraną, kuri praktiškai kiekvieną dieną vykdo veiklą visiems žinomoje ir gerai matomoje vietoje, į kurią galima laisvai patekti bei įsitikinti, kad veikla yra vykdoma. Atsakovo teiginiai dėl pareiškėjo nelegalios migracijos rizikos taip pat yra nepagrįsti, kadangi pareiškėjui jau buvo išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje dvejiems metams ir per tą laikotarpį pareiškėjas jokių migracinių reikalavimų nepažeidė, be to, yra investavęs didelę pinigų sumą į realiai Lietuvoje veikiantį verslą, kurio nenori prarasti. Pareiškėjas negali toliau plėtoti Įmonės veiklos negalėdamas atvykti į Lietuvą, dėl ko yra žlugdomas pareiškėjo Įmonės verslas, o pareiškėjas rizikuoja prarasti investuotus pinigus. Įmonės svarbių klausimų sprendimui ir veiklos kontrolei kartais yra būtinas pareiškėjo faktinis būvimas Lietuvoje, ir tai, kad pareiškėjas praleidžia Lietuvos Respublikoje nedaug laiko, nereiškia, kad jo dalyvavimas nėra būtinas Įmonės veiklai.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (1 t. b. l. 24-29). Nurodo, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir kartu pateiktus dokumentus, buvo nustatyta, kad Bendrovė įsteigta 2015 m. lapkričio 5 d. adresu: (duomenys neskelbtini), steigėjos UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos jos direktorės N. Š., kuri nuo 2015 m. lapkričio 15 d. iki 2015 m. lapkričio 27 d. buvo ir bendrovės direktore. Pažymėjo ,kad šis asmuo ir minėtas adresas Departamentui žinomi kaip įmonių, kurios šiuo adresu steigiamos, o vėliau dažniausiai parduodamos užsieniečiams, siekiantiems gauti leidimus laikinai gyventi, steigėjas. Kadangi nagrinėjant pareiškėjo prašymą bei kartu pateiktus dokumentus, kilo pagrįstų įtarimų dėl minėto užsieniečio dalyvavimo Bendrovės veikloje, Departamentas 2018 m. liepos 16 d. pareiškėjui išsiuntė kvietimą Nr. (15/4-13) 10K-28961, kuriame prašė iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. atvykti į Departamentą apklausai apie pareiškėjo vykdomą teisėtą veiklą Lietuvoje. Pareiškėjas 2018 m. liepos 23 d. atvyko į Departamentą ir buvo apklaustas dėl jo vykdomos teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje bei dalyvavimo Bendrovės veikloje. Minėtas užsienietis buvo pasirašytinai supažindintas, kad duomenų, kuriuos pateikia norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitikimo tikrovei atveju, pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą jam gali būti atsisakyta išduoti naują leidimą laikinai gyventi. Taip pat šis užsienietis buvo įspėtas pateikti kiek įmanoma išsamesnius ir konkretesnius atsakymus į pateiktus apklausos lape klausimus. Nors į daugelį apklausos lape pateiktų klausimų pareiškėjas atsakė, tačiau paprašius jį nurodyti Įmonės 2017 m. pajamas bei gautą pelną, jis tik pažymėjo, kad „pernai buvo sunku, tačiau... šiais metais yra progresas“; nenurodė Bendrovės sąnaudų; negalėjo išvardinti Bendrovės tiekėjų (nurodė - „viščiukų kompanija, mėsos, Ikea, Maxima“); nežinojo, kokie reikalavimai yra taikomi įmonėms, kurių dalyviai užsieniečiai siekia gauti leidimus laikinai gyventi (nurodė tik, kad Bendrovė „turi licenciją maitinimo verslui“). Paprašius išvardinti Įmonės darbuotojus, nurodyti jų darbo funkcijas, darbo grafikus, darbo užmokesčio dydžius bei darbo vietų adresus, jis dviejų iš jų nurodė tik vardus ir pažymėjo, kad Raimonda (R. K.) ir E. M. dirba pusę darbo dienos. Kadangi šių darbuotojų darbo sutartyse nurodyta, kad jie dirba 8 val. per dieną, 40 val. per savaitę, minėto užsieniečio buvo paprašyta patikslinti šių darbuotojų darbo laiką, tačiau pareiškėjas tik patvirtino šią informaciją. Atkreipė dėmesį, kad į klausimą, kiek pareiškėjas laiko praleido Lietuvoje 2017 metais, jis nurodė, kad bendroje sumoje praleido Lietuvoje „daugiau, kaip keturi mėnesiai“, o daugiausia laiko jis praleidžia (duomenys neskelbtini), nes, kaip paaiškėjo pokalbio metu, jis turi ten keturių rūšių verslą. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo atsakymai į jam užduotus konkrečius klausimus apie Įmonę (t. y. esminius klausimus, vertinant pareiškėjo tikslo - vykdyti teisėtą veiklą įmonėje Lietuvos Respublikoje - realumą) vertintini kaip neišsamūs, neinformatyvūs, abstraktūs ir formalūs. Iš jų galima daryti išvadą, kad pareiškėjo žinios apie Įmonę itin paviršutiniškos. Mano, kad esminių, neatsiejamai su Įmonės veikla ir pareiškėjo deklaruojamu tikslu susijusių paaiškinimų pateikimas neturėtų sukelti sunkumų pareiškėjui, kuris prašyme dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo teisėtą veiklą Įmonėje deklaravo kaip gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslą. Pareiškėjo paaiškinimai suponuoja, kad jis yra prisiėmęs pasyvaus akcininko vaidmenį, nėra įsitraukęs į Įmonės veiklą, jos valdymą, todėl pareiškėjui nėra reikalingas leidimas laikinai gyventi, kad jis galėtų nuolatos ir efektyviai kontroliuoti įmonę. Vertinant pareiškėjo apklausos rezultatus, darytina išvada, kad Bendrovėje visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Tai patvirtina Departamento turimi duomenys: birželio mėnesį R. K. buvo priskaičiuotas 361,90 Eur darbo užmokestis (pažymėjo, kad 2018 m. liepos 26 d. Departamento Imigracijos skyrius elektroniniu paštu gavo R. K. pranešimą apie išduotą jai nuo 2018 m. birželio 19 d. iki 2018 m. birželio 20 d. nedarbingumo pažymėjimą), o liepos mėnesį – 400 Eur (pažymėjo, kad jos darbo sutartyje nurodytas 800 Eur dydžio mėnesio darbo užmokestis), vadinasi ji nedirbo viso darbo laiko. Kitai Bendrovės darbuotojai S. K. buvo mokamas nustatytas 800 Eur darbo užmokestis, tačiau joms bendrai mokamas darbo užmokestis sudaro 1 200 Eur/mėn., kas nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius (1 853,4 Eur). E. M. darbo sutartis nevertinama, kadangi jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, turintis leidimą laikinai gyventi. Atkreipė dėmesį, kad kitą dieną po Sprendimo priėmimo abi Įmonės darbuotojos (R. K. ir S. K.) buvo atleistos. Nagrinėjant pareiškėjo užsienio valstybių, kuriose jis lankėsi ar gyveno leidimo laikinai gyventi laikotarpiu, sąrašą, nustatyta, kad minėtas užsienietis nurodė, kad Lietuvoje 2017 m. buvo apsistojęs iš viso apie 4 mėnesius, o 2018 m. – apie 1,5 mėnesio, taip pat jis lankėsi Ukrainoje, Rusijoje, Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje. Tačiau atsakovo duomenimis, o taip pat nagrinėjant jo kelionės dokumente Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo žymas, nustatyta, kad pareiškėjas 2017-2018 m. lankėsi Lietuvoje vos keletą kartų: nuo 2017-03-12 iki 2017-03-19 (išvyko į Amsterdamą), nuo 2017-04-28 iki 2017-05-04, nuo 2017-10-09 iki 2017-10-11, nuo 2018- 02-11 iki 2018-02-18, nuo 2018-06-04 iki 2018-06-09, kai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, o dar jis lankėsi Amsterdame ir Kopenhagoje. Pažymėjo, kad pareiškėjas nėra ir niekada nebuvo deklaravęs savo gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje. Skunde pareiškėjas nurodo, kad šiuo metu jis dar turi galiojantį leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, kuris negalėjo būti išduotas nedeklaravus gyvenamosios vietos Lietuvoje. Dėl šio skundo argumento atsakovas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 26 straipsnyje nustatytas leidimo gyventi išdavimo sąlygas, leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas, jeigu užsienietis Lietuvos Respublikoje turi tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą. Tačiau iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad gavus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pareiškėjas savo gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje taip ir nedeklaravo. Atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjas pastoviai Lietuvoje negyvena ir Įmonės veikloje nedalyvauja bei neužsiima teisėta veikla Lietuvos Respublikoje arba jo dalyvavimas Bendrovės veikloje nėra būtinas, o tai reiškia, kad jis neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Atkreipė dėmesį į tai, kad patikrinus Įmonės skolas interneto puslapyje www. rekvizitai, vz. lt, nustatyta, kad Bendrovė nuo 2018 metų kovo mėn. turėjo socialinio draudimo įsiskolinimų: 2018-03-13 - 28,60 Eur, 2018-03-16 - 350,04 Eur, 2018-03-21 - 42,03 Eur, 2018-03-23 - 38,11 Eur, 2018-04-17 - 304,77 Eur, 2018-06-18 - 444,90 Eur, 2018-06-19 - 85,90 Eur, 2018-07-30 - 1009,57 Eur. Taigi Įmonė, kurios akcininkas yra pareiškėjas, neperveda priklausančių įmokų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Sprendime, be kita ko, buvo nurodyta, kad surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo tikslo bei sąlygų, sąžiningo pareiškėjo siekio užsiimti teisėta veikla, t. y. konstatuota, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Remiantis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54, ir įvertinus visas faktines aplinkybes, pareiškėjo atveju buvo nustatyti kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, t. y.: nustatyta, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, Departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (6.2 papunktis); duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstos abejonės dėl minėto užsieniečio tikslo bei sąlygų, sąžiningo šio užsieniečio siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, t. y. konstatuotina, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, jo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti (7 punktas). Atsakovas mano, kad pareiškėjo tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą Įmonėje, o gauti leidimą laikinai gyventi ir taip legalizuoti savo buvimą Šengeno zonoje.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo Nr. (15/4-1) 3I-624 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. U. Q.“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad M. U. Q. tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvis, 2018 m. birželio 7 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (1 t. b. l. 30-40). Kartu su prašymu pateikė galiojantį kelionės dokumentą, galiojantį leidimą laikinai gyventi, Bendrovės verslo planą, Bendrovės banko sąskaitos išrašą, darbo sutartis bei kitus dokumentus.
VĮ Registrų centro 2018 m. birželio 7 d. duomenys apie juridinio asmens dalyvius patvirtina, kad M. U. Q. yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas (1 t. b. l. 147).
VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro 2018 m. birželio 7 d. duomenys patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ įregistruota 2015 m. lapkričio 5 d., adresu (duomenys neskelbtini), nuo 2015 m. kovo 15 d. direktorė S. I. P.; Įmonės veikla ir tikslai: maisto produktų gamyba, mažmeninė prekyba nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maistas, gėrimai ir tabakas, mažmeninė prekyba kioskuose ir prekyvietėse (1 t. b. l. 144-145).
UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktorės S. I. P., 2017 m. kovo 15 d. su M. U. Q. pasirašė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią pastarasis priimtas į direktoriaus pavaduotojo pareigas (2 t. b. l. 21-24).
UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktorės S. I. P., 2017 m. lapkričio 10 d. su E. M. (E. M.) pasirašė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią pastarasis priimtas į pardavėjo-kasininko pareigas už 1 000 Eur atlyginimą per mėnesį (1 t. b. l. 141-143).
Iš 2018 m. liepos 26 d. duomenų apie E. M. matyti, kad jis yra (duomenys neskelbtini), kuriam 2018 m. birželio 18 d. buvo išduotas leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2019 m. gegužės 31 d. (2 t. b. l. 40-41).
UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktorės S. I. P., 2018 m. gegužės 24 d. su R. K. pasirašė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią R. K. priimta į pardavėjos-kasininkės pareigas už 1 000 Eur atlyginimą per mėnesį (1 t. b. l. 135-136).
UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktorės S. I. P., 2018 m. birželio 1 d. su S. K. pasirašė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią S. K. priimta į pardavėjos-kasininkės pareigas už 800 Eur atlyginimą per mėnesį (1 t. b. l. 138-139).
Sodros 2018 m. birželio 7 d. duomenimis UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo R. K., S. K. ir E. M., S. I. P. ir M. U. Q. (1 t. b. l. 134).
Sodros 2018 m. liepos 26 d. duomenimis UAB „(duomenys neskelbtini)“ R. K. už 2018 m. birželio mėnesį išmokėjo 361,90 Eur (2 t. b. l. 42).
R. K. laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 19 d. iki 2018 m. birželio 20 d. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas (2 t. b. l. 57).
Departamento Imigracijos skyrius 2018 m. liepos 16 d. M. U. Q. išsiuntė kvietimą iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. atvykti į Departamentą apklausai (2 t. b. l. 30).
Departamente 2018 m. liepos 23 d. vyko M. U. Q. apklausa (2 t. b. l. 31-39).
Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, 2018 m. rugpjūčio 13 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-13) 3I-624 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. U. Q.“ (1 t. b. l. 5-9).
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.
Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtų ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks nurodytą vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą; 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (?skaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio valstybių žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Vadinasi, užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar pakeitimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas arba nepakeistas leidimas laikinai gyventi.
Kaip minėta pareiškėjas Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvis.
Pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju - turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų - užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Kaip minėta, pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punktais.
Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ir kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi, o pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą – jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pagal darbo sutartį R. K. buvo sulygta mokėti 1 000 Eur per mėnesį (1 t. b. l. 135-136), tačiau 2018 m. birželio mėnesį R. K. buvo priskaičiuotas 361,90 Eur darbo užmokestis (nuo 2018-06-19 iki 2018-06-20 nedarbingumo pažymėjimas) (2 t. b. l. 42). Pareiškėjas 2018 m. liepos 23 d. Departamente vykusios apklausos metu nurodė, kad Raimonda dirba nepilnu etatu, ir jos atlyginimas – 400 Eur (2 t. b. l. 80-82). Nustatytos faktinės aplinkybes suponuoja išvadą, kad R. K. Įmonėje visą darbo dieną nedirbo. Įmonės darbuotojai S. K. pagal darbo sutartį sulygta mokėti 800 Eur darbo užmokestį per mėnesį, minėtos apklausos metu nurodė, kad S. atlyginimas per mėnesį 800 Eur (1 t. b. l. 138-139). E. M. yra (duomenys neskelbtini) pilietis, turintis leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teismas nevertina su pastaruoju užsieniečiu sudarytos darbo sutarties. Taigi Įmonėje dirbusioms R. K. ir S. K. bendrai mokamas darbo užmokestis nesudarė ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas šias faktines aplinkybes, daro išvadą, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų leidimui laikinai gyventi gauti, nes Bendrovėje visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio BDU dydžius. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad su R. K. darbo sutartis buvo pasirašyta 2018 m. gegužės 24 d., su S. K. – 2018 m. birželio 1 d. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad R. K. darbo sutartimi nustatyta mokėti 1 000 Eur darbo užmokestį per mėnesį, S. K. – 800 Eur per mėnesį, 2018 m. II ketvirtį BDU sudarė 926,7 Eur. Šios faktinės aplinkybės sudaro rimtą pagrindą manyti, kad su minėtomis darbuotojomis darbo sutartys pasirašytos siekiant atitikti Įstatyme nustatytus reikalavimus. O pareiškėjo kartu su prašymu gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikti įrodymai, kaip antai, su minėtomis darbutojomis pasirašytos darbo sutartys, neatitinka tikrovės.
Be to, apklausos metu dėl Bendrovės pelno pareiškėjas nurodė, kad „pernai buvo sunku, tačiau... šiais metais yra progresas“, nenurodė Bendrovės sąnaudų, Bendrovės tiekėjus išvardijo abstrakčiai ( nurodė – vištieną teikianti įmonė, mėsą teikianti įmonė, Iki, Maxima (2 t. b. l. 71-82). Nors apklausos lape prašoma išvardinti Bendrovės darbuotojus, nurodyti jų darbo funkcijas, darbo grafikus, darbo užmokesčio dydžius bei darbo vietų adresus, tačiau pareiškėja dviejų iš jų nurodė tik vardus (S. ir R.). Iš pareiškėjo atsakymų apie Įmonę galima daryti išvadą, kad pareiškėjo žinios apie Įmonę paviršutiniškos, nors jis yra Įmonės direktoriaus pavaduotojas. Pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje veiklos UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu, privalo žinoti svarbiausią informaciją apie šią Bendrovę.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Įmonės svarbių klausimų sprendimui ir veiklos kontrolei kartais yra būtinas pareiškėjo faktinis būvimas Lietuvoje, ir tai, kad pareiškėjas praleidžia Lietuvos Respublikoje nedaug laiko, nereiškia, kad jo dalyvavimas nėra būtinas Įmonės veiklai. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjas Lietuvoje lankėsi nuo 2017-03-12 iki 2017-03-19, nuo 2017-04-28 iki 2017-05-04, nuo 2017-10-09 iki 2017-10-11, nuo 2018- 02-11 iki 2018-02-18, nuo 2018-06-04 iki 2018-06-09 (2 t. b. l. 51). Matyti, kad pareiškėjas pastoviai Lietuvoje negyvena, dėl ko Bendrovės veikloje nedalyvauja bei neužsiima teisėta veikla Lietuvos Respublikoje arba jo dalyvavimas Bendrovės veikloje nėra būtinas.
Tuo tarpu atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi savaime neatima galimybės pareiškėjui būti Bendrovės akcininku ir dalyvauti Bendrovės veikloje (pvz., pasitelkiant įgaliotus atstovus arba nuotoliniu būdu). Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra ne kartą pažymėjęs, jog buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3080-1062/2018; 2017 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4759-756/2017). Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (pats savaime) nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014). Be to, pareiškėjo paaiškinimai suponuoja išvadą, kad ji yra prisiėmęs pasyvaus akcininko vaidmenį, nėra įsitraukęs Įmonės veiklą, jos valdymą, todėl pareiškėjui nėra reikalingas leidimas laikinai gyventi, kad ji galėtų nuolatos ir efektyviai kontroliuoti Įmonę.
Pareiškėjas teigia, kad į Įmonės veiklą yra investavęs virš 45 000 Eur, tačiau įstatymų leidėjų tikslas priimant teisės normas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo įmonių akcininkams, siekti sudaryti galimybę išduoti leidimus laikinai gyventi tiems bendrovių akcininkams, kurie ne tik investavo į bendrovę nusipirkdami akcijas, bet ir yra aktyviai įsitraukę į nuolatinį bendrovės valdymą, veiklos stebėseną ir kontrolę, sprendimų priėmimą bendrovės vardu.
Taigi byloje nustatytų duomenų visuma kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo tikslo bei sąlygų, sąžiningo jo siekio užsiimti teisėta veikla Bendrovėje.
Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ (toliau – Migracijos politikos gairės), nustato, kad Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje. Siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių Įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (Migracijos politikos gairių 22.1, 22.3.3 punktai). LVAT, formuodamas praktiką pažymėjo, kad Migracijos politikos gairės nustato, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016). Be to, LVAT pažymėjęs, kad vertinant užsieniečio nelegalios migracijos grėsmę, teismai pagrįstai atsižvelgia į anksčiau nurodytas Lietuvos migracijos politikos gaires (žr., pvz., 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4840-756/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA- 3009-624/2017). Pagrindą konstatuoti, kad kyla nelegalios migracijos grėsmė sudaro pagrįstos abejonės dėl užsieniečio tikslo ir sąlygų (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4046-756/2015). Kaip jau buvo minėta, surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo tikslo ir sąlygų, jo siekio vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, nes jo tikslas – nėra vykdyti verslą Lietuvoje, bet tik įteisinimas savo buvimo Šengeno valstybėse. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai nustatė, kad yra rimtas pagrindas, kad gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Kaip jau buvo minėta, šioje byloje nustatyta, kad jo tikslas – nėra vykdyti verslą Lietuvoje, o siekiant pareiškėjui gauti leidimą laikinai gyventi ir naudotis jo suteikiamomis teisėmis. Teismui nepateikti įrodymai, kad pareiškėjas turi kitų ilgalaikių socialinių ar ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Pažymėtina, kad šių aplinkybių nenustatė ir atsakovas.
Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad Sprendimas priimtas tinkamai išanalizavus pareiškėjo pateiktus dokumentus ir kitus duomenis, apklausus pareiškėją, Sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkančius duomenis apie savo veiklą Įmonėje ir tikrąjį savo atvykimo į Lietuvą tikslą, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme (Įstatymo 45 straipsnyje) nustatytu pagrindu, t. y. Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. Atsakovas, be kita ko, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas piktnaudžiauja migracijos procedūromis, dėl ko yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. rugpjūčio 13 d. sprendimas Nr. (15/4-1) 3I-624 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. U. Q.“ yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Teismas nenustatė kitų ABTĮ 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjos reikalavimas dėl Sprendimo panaikinimo netenkinamas.
Teismui konstatavus, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo tenkinti išvestinį skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
ABTĮ 34 straipsnyje nustatyta, kad skundai (prašymai, pareiškimai) administraciniuose teismuose priimami ir nagrinėjami tik po to, kai sumokamas įstatymo nustatytas žyminis mokestis, išskyrus šio įstatymo nustatytus atvejus. ABTĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą, pareiškimą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 30 eurų žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 36 ir 37 straipsniuose. Pareiškėjas skunde prašė užskaityti žyminį mokestį iš jo sumokėtos ir nepanaudotos vietinės rinkliavos, tačiau įskaityti žyminį mokestį iš vietinės rinkliavos nėra galimybės. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir į tai, kad pareiškėjas už skundo padavimą teismui žyminio mokesčio nesumokėjo, iš pareiškėjo į valstybės biudžetą priteistinas 30 Eur žyminis mokestis.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. U. Q. (M. U. Q.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Iš pareiškėjo M. U. Q. (M. U. Q.) priteisti 30 Eur žyminį mokestį į valstybės biudžetą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.