Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvutės Kartanaitės, Žano Kubecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijaus Stankevičiaus,

dalyvaujant atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus atstovui Vidmantui Baranauskui,

nedalyvaujant pareiškėjui V. L. ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovui.

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal ieškovo V. L. patikslintą skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriui dėl sprendimų panaikinimo. Trečiasis suinteresuotas asmuo byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas V. L. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, kuriuo prašo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus direktoriaus 2020 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. VIA_SP2-13 „Dėl valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus direktoriaus 2017 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. ĮI14-15 „Dėl V. L. turto priverstinės hipotekos“ pakeitimo“; panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. (9.8E) I-6740; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Patikslintame skunde nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus (toliau – ir Šiaulių skyrius) direktorius 2016 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. D37-5061 pareiškėjo 2 202,55 Eur skolos išieškojimą perdavė antstolio R. Kudrausko kontorai. VSDFV Šiaulių skyriaus direktoriaus 2017 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. ĮI14-15 nustatyta priverstinė hipoteka pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiam garažui. VSDFV Šiaulių skyriaus direktoriaus 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu NR. D37—33003 pareiškėjo 1 734,37 Eur skolos išieškojimas perduotas antstolio R. Kudrausko kontorai. Antstolis A. Liaškovas 2019 m. sausio 22 d. patvarkymu prisijungė prie A. Kudrausko vykdomo išieškojimo, be kita ko, su pirmos eilės kreditoriais (išlaikymo nepilnamečiams vaikams) reikalavimu. 2020 m. balandžio 3 d. įvyko garažo varžytinės, pirkėjas jo pasiūlytą turto kainą sumokėjo antstoliui. VSDFV Šiaulių skyriaus direktorius 2020 m. balandžio 17 d. priėmė sprendimą Nr. VIA_SP2-13, kuriuo pakeitė savo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. ĮI14-15 ir padidino priverstinės hipotekos reikalavimo sumą, vietoj 2 219,17 Eur įrašydamas 4 298,60 Eur. Priverstinės hipotekos pakeitimas 2020 m. balandžio 20 d. įregistruotas hipotekos registre. 2020 m. balandžio 27 d. antstolis priėmė patvarkymą dėl išieškotų lėšų paskirstymo ir visas išieškotas lėšas pervedė VSDFV Šiaulių skyriui. Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – ir VSDFV) teikdamas skundą dėl 2020 m. balandžio 17 d. sprendimo nurodė, kad atsakovas nesąžiningai suteikė sau pirmenybę prieš kitus, o ypač – pirmos eilės kreditorius, tačiau VSDFV pareiškėjo skundo netenkino, nurodydami, kad galiojantys teisės aktai nenumato draudimo VSDFV įstaigoms taikyti skolos išieškojimo užtikrinimui priverstinę hipoteką, jei priverstinės hipotekos taikymo metu yra kitų išieškotojų reikalavimų, įskaitant ir reikalavimus išieškoti išlaikymą. Pareiškėjas teigia, kad Lietuvos Respublikoje nėra galiojančio teisės akto, kuris VSDFV leistų nusistatyti priverstinę hipoteką skolininko turtui, nekreipiant dėmesio į kitus skolininko kreditorius, pažeidžiant ar paneigiant jų teises. Antstoliui išieškojus iš pareiškėjo 4 000 Eur viršijančią sumą, išieškotojas VSDFV Šiaulių skyrius pastebėjo, kad priverstine hipoteka yra užtikrinta tik dalis jo reikalavimo, o šią dalį viršijanti suma turės būti paskirstyta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 754 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. – pirmiausia būtų patenkintas reikalavimas dėl išlaikymo išieškojimo, o likus lėšų – jos būtų paskirstytos 3-ios eilės kreditoriams proporcingai kiekvienam priklausančiai sumai. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas piktnaudžiavo savo teisėmis, nusprendęs padidinti priverstine hipoteka užtikrinto reikalavimo sumą nuo 2 219,17 Eur iki 4 298,60 Eur.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyrius atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo patikslintu skundu nesutinka. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas prievolę laiku mokėti valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokas prisiėmė dar 2006 metais pradėdamas vykdyti individualią veiklą. 2016 m. mokėjimai nutrūko, ir nors pareiškėjas veiklą vykdė bei už šią veiklą gavo pajamas, VSD įmokų nebemokėjo. Šiaulių skyrius, siekdamas išsiieškoti susidariusią skolą, 2016 m. vasario 23 d. ir 2017 m. lapkričio 20 d. skolos išieškojimą perdavė vykdyti antstoliams. 2017 m. vasario 23 d. buvo pritaikyta priverstinė hipoteka draudėjo praleidusio 2 219,17 Eur skolos grąžinimo terminą turtui – garažui, esančiam (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui 2017 m. vasario 27 d. buvo išsiųsta sprendimo „Dėl V. L. turto priverstinės hipotekos“ kopija, kuri per įstatymų nustatytą terminą nebuvo apskųsta, t. y pareiškėjas sutiko ir neginčijo sprendimo, kuriuo buvo pritaikyta priverstinė hipoteka jo turimam turtui. Pareiškėjo sutuoktinė dar 2018 m. lapkričio 20 d. administracinėje byloje Nr. eI-1652-621/2019 kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti skundžiamą Šiaulių skyriaus direktoriaus 2017 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. ĮI14-15, tačiau nepateikė teismui įrodymų, kad pasinaudojo išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Atsižvelgiant į tai, tiek pareiškėjui, tiek pareiškėjo sutuoktinei buvo žinoma apie pritaikytą priverstinę hipoteką. Šiaulių skyrius pareiškėjui 2017 m. kovo 13 d. išsiuntė raginimą Nr. (8.1) S-9067 sumokėti skolą geruoju, įspėjant, kad nesumokėjus bus pradėtas priverstinis skolos išieškojimas iš įkeisto turto per antstolių kontorą. Pareiškėjui skolos nesumokėjus bei nesikreipus į skyrių dėl skolos mokėjimo dalimis, skyrius 2017 m. liepos 4 d. raštu Nr. (8.23) S-23521 antstoliui Ričardui Kudrauskui davė leidimą skolos išieškojimą nukreipti į įkeistą turtą. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas ne kartą tikslino savo deklaracijas apie gautas pajamas Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, tačiau nuo 2016 m. kovo 10 d. pats, savo iniciatyva, tiek antstolių kontorai, tiek Šiaulių skyriui piniginių lėšų nepervedė. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas ir toliau nemokėjo, skola augo. Antstoliui Ričardui Kudrauskui viešai paskelbus apie pareiškėjo vardu įkeisto nekilnojamojo turto varžytines ir kad yra galimybė parduoti įkeistą turtą už didesnę kainą, Šiaulių skyrius 2020 m. balandžio 17 d. priėmė sprendimą Nr. VIA_SP2-13 „Dėl valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus direktoriaus 2017 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. ĮI14-15 „Dėl V. L. turto priverstinės hipotekos“ pakeitimo“ ir patikslino įkeitimu užtikrinto reikalavimo sumą iš 2 219,17 Eur į 4 298,60 Eur. Šiaulių skyrius, pakeisdamas įkeitimu užtikrinto reikalavimo sumą, priėmė sprendimą ne dėl naujos priverstinės hipotekos, o patikslino senąjį, dar 2017 m. priimtą sprendimą. Paaiškino, kad Šiaulių skyriui informacija apie kitus pareiškėjo kreditorius nebuvo žinoma. Atsakovas taip pat nurodė, kad susisiekus su antstolio kontora paaiškėjo, kad dar 2015 m. gruodžio 10 d. buvo užvesta vykdomoji byla dėl 12 960 Eur išlaikymo skolos, tačiau pareiškėjo žmona nė karto pati nesikreipė į antstolį ir neprašė išlaikymo skolos išieškojimo. Atsižvelgiant į išdėstytą, Šiaulių skyrius mano, kad išlaikymo vaikams šiandien dienai pakanka, jais rūpinasi ir juos išlaiko abu tėvai, todėl pirmos eilės kreditorinio reikalavimo – išlaikymo skolos išieškojimas yra naudojamas tik kaip priemonė siekiant išvengti skolos Fondo biudžetui grąžinimui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo patikslintu skundu nesutinka. Paaiškino, kad pareiškėjo, kaip individualią veiklą vykdančio asmens, įsiskolinimas Fondo biudžetui 2017 m. lapkričio 1 d. buvo 3 936,92 Eur. Fondo valdybos Šiaulių skyrius siekdamas užtikrinti, kad papildomai susidariusios 1 734,37 Eur skolos Fondo biudžetui prievolė būtų įvykdyta, 2017 m. lapkričio 20 d. priėmė sprendimą dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka Nr. D37-33003 ir perdavė vykdyti antstolio kontorai, prašant prijungti šį sprendimą prie jau anksčiau vykdomų sprendimų. Vėliau pareiškėjo skola didėjo ir 2020 m. sausio 1 d. buvo 4 298,60 Eur. Šiaulių skyriuje gavus informaciją Ričardo Kudrausko, vykdančio įkeisto turto pardavimą, kad yra galimybė parduoti turtą už didesnę kainą negu prieš tai vykusiose varžytinėse, buvo priimtas 2020 m. balandžio 17 d. sprendimas dėl pakeitimo, įrašant 4 298,60 Eur reikalavimo sumą vietoj ankstesnės 2 219,17 Eur skolos sumos. Pranešimas apie priverstinės hipotekos pakeitimą 2020 m. balandžio 20 d. buvo įregistruotas Hipotekos registre. Įkeistas turtas buvo parduotas, antstolis 2020 m. balandžio 27 d. priėmė patvarkymą dėl išieškotų lėšų paskirstymo Nr. S-20-98-19259 ir 2020 m. balandžio 28 d. Šiaulių skyriui pervedė lėšas, gautas iš parduoto įkeisto turto – 3 727,20 Eur. Pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nenumato draudimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigoms taikyti skolos išieškojimo užtikrinimui priverstinę hipoteką, jei priverstinės hipotekos taikymo metu yra kitų, išieškotojų reikalavimų, įskaitant ir reikalavimus išieškoti išlaikymą.

Pareiškėjo V. L. patikslintas skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl 2020 m. balandžio 17 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus sprendimo Nr. VIA-SP2-13 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus direktoriaus 2017 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. ĮI14-15 „Dėl V. L. turto priverstinės hipotekos“ pakeitimo“ bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. (9.8E) I-6740 „Fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2020-04-17 sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas.

Byloje nustatyta, kad 2016 m. vasario 23 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius sprendimu Nr. D37-5061 „Dėl V. L. vykdančio indiv. veiklą skolos išieškojimo priverstine tvarka“ nusprendė priverstine tvarka į Valstybinio socialinio draudimo fondą išieškoti skolą, kuri 2016 m. vasario 23 d. sudarė 2 202,55 Eur. 2017 m. vasario 23 d. Šiaulių skyriaus sprendimu Nr. ĮI14-15 „Dėl V. L. turto priverstinės hipotekos“ nuspręsta nustatyti priverstinę hipoteką pareiškėjui priklausančiam garažui (duomenys neskelbtini). Sprendime numatyta reikalavimo suma sudarė 2 219,17 Eur. 2017 m. lapkričio 20 d. Šiaulių skyrius sprendimu Nr. D37-33003 „Dėl L. V. vykdančio indiv. veiklą skolos išieškojimo priverstine tvarka“ nusprendė išieškoti priverstine tvarka į Valstybinio socialinio draudimo fondą skolą, kuri 2017 m. lapkričio 16 d. sudarė 1 734,37 Eur, iš jų: 1 683,57 Eur įmokų, 50,80 Eur delspinigių. 2020 m. balandžio 17 d. Šiaulių skyrius sprendimu Nr. VIA_SP2-13 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus direktoriaus 2017 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. ĮI14-15 „Dėl V. L. turto priverstinės hipotekos“ pakeitimo“ nusprendė pakeisti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus direktoriaus 2017 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. ĮI14-15 nustatytą priverstinę hipoteką „Dėl V. L. turto priverstinės hipotekos“ nustatytą priverstinės hipotekos reikalavimo sumą vietoj 2 219,17 Eur įrašant 4 298,60 Eur. 2020 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. VRE_SP2-8386 „Dėl L. V. vykdančio indiv. veiklą skolos išieškojimo priverstine tvarka“ nusprendė išieškoti priverstine tvarka į Valstybinio socialinio draudimo fondą skolą, kuri 2020 m. balandžio 17 d. yra 361,68 Eur. 2020 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjas kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su skundu, kurį išnagrinėjusi Fondo valdyba nustatė, kad 2020 m. balandžio 17 d. sprendimu priverstinė hipoteka buvo taikyta jau areštuotam turtui, todėl padidinta tik suma, kurios išieškojimas užtikrintas priverstine hipoteka, o turtui priverstinė hipoteka buvo pritaikyta dar iki turto arešto. Atitinkamai Fondo valdyba konstatavo, kad 2020 m. balandžio 17 d. sprendimas dėl pakeitimo yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo Šiaulių skyriaus sprendimą naikinti.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.170 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad hipoteka – daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, kuria užtikrinamas esamos ar būsimos turtinės prievolės įvykdymas kai įkeistas turtas neperduodamas kreditoriui. CK 4.175 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad hipoteka gali būti priverstinė ir sutartinė. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad hipoteka yra priverstinė, kai įstatymų nustatytais atvejais prieš savininko valią nustatomas jam priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas siekiant užtikrinti įstatymuose numatytų turtinių reikalavimų įvykdymą. Priverstinė hipoteka atsiranda įstatymų, teismo sprendimų ar įgaliotos institucijos (pareigūno) sprendimų pagrindais šiais atvejais: 1) kai būtina užtikrinti valstybės reikalavimus, atsirandančius iš mokesčių ir valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių; 2) kai būtina užtikrinti pagal teismo sprendimą patenkintus turtinius reikalavimus; 3) kitais šio kodekso numatytais atvejais. Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų ir mokesčių administratorių nustatomos priverstinės hipotekos nustatymo tvarką nustato šių subjektų veiklą reglamentuojantys teisės aktai (CK 4.175 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta, kad Fondo valdybos teritoriniai skyriai skolos išieškojimui užtikrinti gali kreiptis į draudėjo ar draudėjo skolininko, praleidusio skolos grąžinimo draudėjui terminą, turto, o patikrinimo metu surinktų dokumentų ir kitų įrodymų pagrindu nustačius, kad draudėjo piniginės sumos yra pas kitą draudėją, - ir tokio draudėjo turto priverstinės hipotekos ar įkeitimo įregistravimo Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad kai draudėjo skolininkui ar kitiems draudėjams, pas kuriuos yra draudėjo piniginės sumos, taikomos šio straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytos skolos išieškojimo ir išieškojimo užtikrinimo priemonės, sumos (turto dalis), dėl kurio kurių atliekami veiksmai, negali viršyti atitinkamai draudėjo skolininko skolos draudėjui dydžio ar kito draudėjo turimos draudėjo pinigų sumos (kito turimo draudėjo turto (dalies)) vertės. Vykdant šio straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytą draudėjo skolininko skolos išieškojimą mutatis mutandis taikomos Civilinio proceso kodekso 688 straipsnio nuostatos.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad turtinės prievolės įvykdymo užtikrinimas priverstine hipoteka yra Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų teisė ir pareiga, numatyta Valstybinio socialinio draudimo įstatyme ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, kuria Šiaulių skyrius pasinaudojo 2017 m. vasario 23 d. priimant sprendimą Nr. ĮI14-15 „Dėl V. L. turto priverstinės hipotekos“.

CK 4.176 straipsnyje numatyta, kad valstybės reikalavimams, atsirandantiems iš mokesčių ir valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių, užtikrinti hipoteka nustatoma mokesčių administratoriaus ar Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos sprendimu. Šiame sprendime nurodomas daiktas, kuriam nustatoma priverstinė hipoteka, skolininkas – šio daikto savininkas, priverstinės hipotekos nustatymo pagrindas, priverstinės hipotekos terminas ir reikalavimo suma.

Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo patikslinto skundo teiginius, kuriais nurodoma, kad Šiaulių skyrius, priimdamas 2020 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. VIA_SPA2-13 veikė nesąžiningai, suteikdamas pirmenybę prieš kitus kreditorius. Byloje nėra sprendžiamas priverstinės hipotekos nustatymo klausimas, nes 2017 m. vasario 23 d. priimtas sprendimas dėl priverstinės hipotekos nustatymo nėra šios administracinės bylos dalykas.

Atsakovas 2020 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. VIA_SPA2-13 pakeitė priverstinės hipotekos reikalavimo sumą, nurodydamas, kad sprendimo priėmimo metu reikalavimo suma sudaro 4 298,60 Eur.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 40 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad šio įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytais atvejais duomenys apie priverstinės hipotekos (įkeitimo) nustatymą, pakeitimą ar pabaigą nedelsiant, ne vėliau kaip per 24 valandas, pateikiami Hipotekos registrui ir priverstinė hipoteka (įkeitimas) įregistruojama Hipotekos registre Hipotekos registro nuostatuose nustatyta tvarka. Sprendimas dėl skolos išieškojimo iš priverstine hipoteka įkeisto turto yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Atsižvelgiant į išdėstytą Valstybinio socialinio draudimo įstatymas numato galimybę administratoriui pakeisti priverstinės hipotekos duomenis ir nedelsiant, ne vėliau kaip per 24 valandas, duomenis pateikti Hipotekos registrui.

Įvertinusi byloje esančias faktines aplinkybes ir priverstinę hipoteką reglamentuojančias teisės normas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius, priimdamas 2020 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. VIA_SP2-13 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus direktoriaus 2017 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. ĮI14-15 „Dėl V. L. turto priverstinės hipotekos“ pakeitimo“ veikė įstatymo numatytose ribose. Byloje nėra duomenų, kad priverstinis įkeitimas suvaržė pareiškėjo teises ir interesus labiau, nei tai būtina turtinių reikalavimų įvykdymui užtikrinti.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje (redakcija galiojusi iki 2020-11-01) nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Administracinių teismų praktikoje aiškinant šias VAĮ nuostatas yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (tuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-884-438/2019).

Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamą 2020 m. balandžio 17 d. Šiaulių skyriaus sprendimo turinį, pažymi, kad šiame individualiame akte yra duomenys, kurių reikalauja įstatymo normos: sprendime nurodyti visi reikšmingi duomenys apie skolininką, skolos padidėjimą, priverstinės hipotekos pakeitimo pagrindą, taip pat teisinis tokio sprendimo pagrindas. Teisėjų kolegija nurodo, kad sprendime nurodytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ketvirtos knygos XI (XII) skyriaus nuostatos yra pernelyg plačios, priimant individualų administracinį aktą pareiškėjo atžvilgiu, tačiau pažymi, kad tai formalus pažeidimas, nesudarantis pagrindo naikinti priimtą sprendimą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2020 m. balandžio 17 d. sprendimas Nr. VIA_SP2-13 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus direktoriaus 2017 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. ĮI14-15 „Dėl V. L. turto priverstinės hipotekos“ pakeitimo“ yra priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, todėl nėra pagrindo jo naikinti pareiškėjo nurodytais motyvais. Netenkinus pareiškėjo prašymo panaikinti aukščiau nurodytą sprendimą, nėra pagrindo naikinti ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. (9.8E) I-6740 „Fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2020-04-17 sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas“.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjo patikslintas skundas netenkintas, todėl pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 -87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo V. L. patikslintą skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.