Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno ir Astos Radzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal uždarosios akcinės bendrovės ,,Žemės grąžinimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės „Žemės grąžinimas“ netiesioginį ieškinį, pareikštą ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Homburg Merkurijus“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Mokumo valdymo sprendimai“, vardu, atsakovei „Luminor Bank“ AS, veikiančiai per „Luminor Bank“ AS Lietuvos skyrių (pradinė atsakovė akcinė bendrovė bankas „DnB Nord“) dėl hipotekos sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Žemės grąžinimas“ kreipėsi į teismą su netiesioginiu ieškiniu, pareikštu ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Homburg Merkurijus“ vardu, prašydama pripažinti niekiniu ir negaliojančiu ieškovės BUAB „Homburg Merkurijus“ ir atsakovės akcinės bendrovės (toliau – AB) banko „DnB Nord“ (dabar „Luminor Bank“ AS, veikianti per „Luminor Bank“ AS Lietuvos skyrių) 2009 m. lapkričio 13 d. sudarytą sutartinės hipotekos sandorį dėl 0,7135 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 6934/7135 dalių įkeitimo.

2. Pareiškėja nurodė, kad sudarant ginčo sandorį buvo pažeista imperatyvi Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 44 straipsnio 9 dalis (nuo 2014 m. birželio 17 d. – ABĮ 45² straipsnio 1 dalis). Ieškovės ir atsakovės sudarytų kreditavimo sutarčių, kuriomis buvo finansuojamas AB „Merkurijus“ akcijų įsigijimas, įvykdymas buvo užtikrintas pačios AB „Merkurijus“ turto įkeitimu. Nors įkeitimas ir buvo atliktas po akcijų įsigijimo, tačiau įkeitimą šalys planavo iš anksto ir atliko tokiu būdu, kad būtų išvengta imperatyvių ABĮ nuostatų taikymo. Atsakovė dar iki kredito suteikimo pateiktame komerciniame pasiūlyme iš anksto iškėlė sąlygą, kad AB „Merkurijus“ akcijų įgijimui suteikta paskola turės būti užtikrinta turto įkeitimu po įmonių susijungimo. 2007 m. sausio 15 d. ieškovė ir atsakovė sudarė kreditavimo sutartį (toliau – ir kreditavimo sutartis Nr. 1), o jos specialiosios dalies 11.1 punkte nustatė, kad kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymas užtikrinamas hipotekos lakštais įkeičiant atsakovei priimtiną nekilnojamąjį turtą, kuris bus įvardintas, kai pagal sutartį sueis terminas, kada šis turtas privalės būti įkeistas bankui. Minėtos sutarties 14.1.1.4 punkte, kaip viena iš kredito išmokėjimo sąlygų, nustatyta kredito gavėjos (ieškovės) pareiga pateikti atsakovei patvirtintą žemės sklypo detalųjį planą, kurio sprendiniai turi atitikti atsakovės reikalavimus, o sutarties 14.5 punkte atsakovė nurodė duosianti ieškovei sutikimą vykdyti jos ir AB „Merkurijus“ reorganizavimą jungimosi būdu, jei atsakovei bus pateikti visi reikiami dokumentai. AB „Merkurijus“ 2007 m. gegužės 31 d. (dar neįvykus reorganizavimui, tačiau ieškovei jau įgijus kontrolinį AB „Merkurijus“ akcijų paketą) susitarimu su atsakove įsipareigojo nedisponuoti jai priklausančiu turtu. 2008 m. spalį AB „Merkurijus“ užsakė turto vertės nustatymo paslaugas, siekdama nustatyti ateityje atsakovei įkeistino turto vertę. 2008 m. gruodžio 18 d. (po reorganizavimo) ieškovė ir atsakovė sudarė naują kreditavimo sutartį (toliau – ir kreditavimo sutartis Nr. 2), kuria buvo refinansuota anksčiau sudaryta kreditavimo sutartis Nr. 1. Naujos kreditavimo sutarties specialiosios dalies 11.1.1 punktu ieškovė įsipareigojo įkeisti turtą atsakovei. Abi sudarytos kreditavimo sutartys buvo tapačios, tik kreditavimo sutarties Nr. 1 specialiosios dalies 8 punkte buvo nurodyta kredito paskirtis – AB „Merkurijus“ akcijų įsigijimas, o kreditavimo sutarties Nr. 2 specialiosios dalies 8 punkte nurodyta kredito paskirtis – padengti ieškovės įsipareigojimus, prisiimtus kreditavimo sutartimi Nr. 1. Ieškovė 2009 metų kovo–balandžio mėnesiais Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) mokestinio patikrinimo metu teiktuose paaiškinimuose pripažino, kad kreditavimo sutartimis finansuotas akcijų įsigijimas buvo atliktas siekiant užvaldyti AB „Merkurijus“ turtą, akcijų įsigijimo sutartis buvo iš esmės apsimestinis sandoris.

3. Išankstinis ieškovės įsipareigojimas įkeisti AB „Merkurijus“ turtą buvo viena iš būtinųjų sąlygų, nulėmusių ieškovės galimybę gauti finansavimą AB „Merkurijus“ akcijų įsigijimui ir atsakovės sutikimą finansuoti šiuos sandorius. Siekį išvengti ABĮ 44 straipsnio 9 dalyje įtvirtintų imperatyvių reikalavimų pagrindžia faktas, kad atsakovė, pateikdama pasiūlymą dėl akcijų įsigijimo sandorių finansavimo, nurodė privalomą reikalavimą – bendrovių susijungimą ir turto įkeitimą – ir nuosekliai laikėsi šių reikalavimų, sudarydama vėlesnius sandorius su ieškove. Todėl kreditavimo sutarties Nr. 2 specialiosios dalies 11.1.1 punktu nustatyta prievolė įkeisti žemės sklypo dalį prieštarauja imperatyviai ABĮ 44 straipsnio 9 dalies nuostatai. Šios prievolės pagrindu sudaryta 2009 m. lapkričio 13 d. sutartinė hipoteka pripažintina niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio pagrindu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 22 d. sprendimu netiesioginį ieškinį atmetė.

5. Teismas vertino, kad pareiškėja UAB „Žemės grąžinimas“ neatitinka visų sąlygų, kurioms esant gali būti reiškiamas netiesioginis ieškinys. Ieškovė BUAB „Homburg Merkurijus“ neturi reikalavimo teisės atsakovei, priešingai, ši bendrovė yra atsakovės skolininkė (atsakovės kreditorinis reikalavimas yra patvirtintas jos bankroto byloje). Taigi, BUAB „Homburg Merkurijus“ neturi įgyvendintinos teisės atsakovės atžvilgiu, o tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju taip pat nėra kitos netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygos – kreditoriaus interesų pažeidimo, nes bankrutuojančios įmonės teisės pareikšti ieškinį neįgyvendinimas nepažeidžia pareiškėjos, kaip bankrutuojančios įmonės kreditorės, interesų. Teismas vertino, kad UAB „Žemės grąžinimas“ per plačiai interpretuoja netiesioginio ieškinio pareiškimo atvejus.

6. Teismas nustatė, kad ieškovės BUAB „Homburg Merkurijus“ bankroto byloje 2017 m. birželio 1 d. teismo nutartimi buvo patvirtinti kreditoriniai reikalavimai, be kita ko, ir atsakovės 5 409 010,41 Eur reikalavimas, kurio įvykdymas užtikrintas hipoteka. Tvirtindamas atsakovės reikalavimą, teismas patikrino jo teisinį pagrindą ir nenustatė, kad sandoris, kurio pagrindu yra reiškiami reikalavimai, yra negaliojantis.

7. ABĮ 44 straipsnio 9 dalies pagrindu reikalavimus reikšti galėtų tik bendrovė, kurios akcijos įsigyjamos (šiuo atveju tik AB „Merkurijus“) ir jos kreditoriai, nes tik šių subjektų interesai galėtų būti pažeisti įrodžius visas minėtame straipsnyje nurodytas sąlygas.

8. Teismas nustatė, kad ginčijamu hipotekos sandoriu BUAB „Homburg Merkurijus“ prievolių pagal kreditavimo sutartį Nr. 2 įvykdymas buvo užtikrintas pačiai kredito gavėjai nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu. Aplinkybė, kad BUAB „Homburg Merkurijus“ žemės sklypą nuosavybės teise įgijo dėl BUAB „Homburg Merkurijus“ ir AB „Merkurijus“ reorganizavimo, neturi teisinės reikšmės ir nepaneigė 2009 m. lapkričio 13 d. hipotekos sandorio sudarymo teisėtumo.

9. 2009 m. lapkričio 13 d. hipotekos sandoris sudarytas užtikrinant BUAB „Homburg Merkurijus“ prievolių įvykdymą pagal kreditavimo sutartį Nr. 2, o ne kreditavimo sutartį Nr. 1. Sudarius kreditavimo sutartį Nr. 2 ir suteikus pagal ją kreditą, prievolės pagal kreditavimo sutartį Nr. 1 nebuvo pratęstos – jos pasibaigė tinkamu šios sutarties įvykdymu (BUAB „Homburg Merkurijus“ įsiskolinimas pagal šią sutartį buvo padengtas), o sudarius kreditavimo sutartį Nr. 2 atsirado nauja BUAB „Homburg Merkurijus“ prievolė, kurios įvykdymas buvo užtikrintas ginčijamu hipotekos sandoriu. Atsižvelgęs į šios nutarties 6–9 punktuose nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra prielaidų taikyti ABĮ 44 straipsnio 9 dalį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

10. Apeliantė UAB „Žemės grąžinimas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti netiesioginį ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

10.1. Pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-421/2017, pateiktais išaiškinimais. Šioje nutartyje kasacinis teismas nurodė, kad ABĮ 44 straipsnio 9 dalyje nustatytas draudimas turėtų būti taikomas ir tais atvejais, kai atitinkami sandoriai sudaromi jau po akcijų nuosavybės teisės perėjimo naujam akcininkui ir kad ginčijama ABĮ norma atitinka imperatyvios normos požymius, todėl šios normos pažeidimas sudaro pagrindą taikyti CK 1.80 straipsnį ir sandorį pripažinti niekiniu.

10.2. Pirmosios instancijos teismas vertino įrodymus formaliai, neatskleisdamas tikrosios ginčo šalių tarpusavio santykių esmės. Įmonių susijungimas ar kitos aplinkybės, vertinant jas atskirai nuo konteksto, nesudaro pagrindo teigti, kad hipotekos sandoris prieštarauja ABĮ 44 straipsnio 9 daliai. Tačiau pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad įsipareigojimas ateityje įkeisti AB „Merkurijus“ priklausiusį nekilnojamąjį turtą atsakovei buvo nustatytas dar prieš sudarant kreditavimo sutartį Nr. 1. Šalys iš anksto planavo šio nekilnojamojo turto įkeitimo įteisinimą ir susitarė, kad ieškovė turės susijungti su AB „Merkurijus“ po akcijų įsigijimo, o po susijungimo – įkeisti turtą.

10.3. Pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino, kad jau tvirtinant atsakovės reikalavimą ieškovės bankroto byloje buvo patikrintas reikalavimo teisinis pagrindas ir nebuvo nustatyta, kad sandoris, kurio pagrindu yra reiškiami reikalavimai, yra negaliojantis. Atsakovės reikalavimo teisė yra kildinama ne iš ginčijamo hipotekos sandorio, tačiau iš kreditavimo sutarties Nr. 2 pagrindu susidariusios ieškovės skolos atsakovei. Ginčijamas hipotekos sandoris tik suteikia papildomas prievolės įvykdymo užtikrinimo priemones. Bankroto byloje tvirtinant kreditorinius reikalavimus nebuvo realios galimybės įvertinti, ar atsakovės kreditorinio reikalavimo užtikrinimo priemonės (hipoteka) atitinka teisės aktų reikalavimus. Apeliantė neginčija atsakovės kreditorinio reikalavimo fakto ar kreditavimo sutarties Nr. 2, iš kurios kildinama atsakovės reikalavimo teisė, bet tik hipotekos sandorį.

10.4. Prijungus AB „Merkurijus“ prie ieškovės, jai buvo perduotas ne tik šios bendrovės turtas, bet ir visos jos teisės ir pareigos. Pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė, kad reorganizavus bendroves, pasibaigė tiek AB „Merkurijus“, tiek jos kreditorių teisės. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovės atliktas turto įkeitimas pažeidė apeliantės interesus, nes dėl neteisėtai atlikto turto įkeitimo apeliantės galimybė gauti reikalavimo patenkinimą realizavus ieškovei priklausantį nekilnojamąjį turtą sumažėjo.

10.5. Hipotekos sandoris prieštarauja imperatyvioms ABĮ nuostatoms, todėl jis yra niekinis ir negaliojantis CK 1.80 straipsnio pagrindu. Reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo, be to, niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Todėl teismas turėjo pripažinti sandorį niekiniu ir negaliojančiu nepriklausomai nuo apeliantės pasirinkto teisių gynimo būdo.

10.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai siaurai aiškina netiesioginio ieškinio instituto naudojimo ir taikymo galimybes. Ieškovė turi teisę reikšti ieškinį dėl byloje ginčijamo hipotekos sandorio pripažinimo niekintu ir negaliojančiu, tačiau šios savo teisės nesiekia įgyvendinti pati.

10.7. Apeliantė prašo išreikalauti iš atsakovės 2007 m. gegužės 31 d. susitarimą, kuriuo AB „Merkurijus“ įsipareigojo be AB banko „DnB Nord“ rašytinio sutikimo neperleisti, neįkeisti, neišnuomoti ir kitaip nesuvaržyti jai nuosavybes teise priklausančio nekilnojamojo turto. Minėtas įrodymas gali pagrįsti apeliantės teiginius, kad AB „Merkurijus“ akcijų įsigijimo sandoris buvo sudarytas pažeidžiant ABĮ imperatyvius reikalavimus, nes AB „Merkurijus“ prisiimtos prievolės atsakovės atžvilgiu užtikrino ieškovei galimybę gauti finansavimą akcijų įsigijimo sandorio sudarymui. Apeliantė prašymą dėl minėto įrodymo išreikalavimo teikė tris kartus, tačiau pirmosios instancijos teismas jį atmetė.

11. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Homburg Merkurijus“ prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovė nurodo, kad netiesioginis ieškinys pagrįstai buvo atmestas kaip pareikštas asmens, neturinčio teisės reikšti tokį ieškinį. Skundžiamame sprendime pagrįstai ir teisėtai padaryta išvada, kad ginčijamas sandoris neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms.

12. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė „Luminor Bank“ AS, veikianti per „Luminor Bank“ AS Lietuvos skyrių, prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Apeliantė nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-421/2017, nes nagrinėjamu atveju susiklosčiusi faktinė situacija neatitinka aplinkybių, nustatytų kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje. Apeliantė siekia dirbtinai sugretinti savo turiniu ir esme visiškai skirtingas civilines bylas, tokiu būdu nepagrįstai išplėsdama finansinės pagalbos instituto taikymą, nors šį institutą sudarančios normos yra išimtinio pobūdžio. Finansine pagalba gali būti laikomi tik tokie veiksmai, kurie yra aiškiai apibrėžti ir tiksliai atitinka ABĮ 44 straipsnio 9 dalyje nustatytas taikymo sąlygas.

12.2. Ginčo atveju nėra dviejų subjektų, iš kurių vienas būtų sudaręs užtikrinimo (hipotekos) sandorį ir užtikrinęs kito subjekto prievolę. Ieškovė, sudarydama hipotekos sandorį, jai priklausančiu nekilnojamuoju turtu užtikrino savo prievolių įvykdymą, ką ir buvo numatyta padaryti įgyvendinant investicinį projektą, kai BUAB „Homburg Merkurijus“ taptų nekilnojamojo turto savininke ir viena prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė galėtų būti pakeista kita.

12.3. Susipažinus su didelės vertės investiciniu projektu, buvo iš anksto nustatytos kredito suteikimo sąlygos, kurios, nepažeisdamos teisės aktų reikalavimų, geriausiai užtikrintų atsakovės interesų apsaugą. Viena iš nustatytų sąlygų – AB „Merkurijus“ akcijų įsigijimo užtikrinimas bendrovės „Homburg“ N.V. laidavimu visai paskolos sumai. Taip pat buvo numatyta, kad ieškovei BUAB „Homburg Merkurijus“ susijungus su AB „Merkurijus“, atsakovei turėtų būti įkeistas priimtinas nekilnojamasis turtas, o „Homburg“ N.V. laidavimo galėtų būti atsisakyta. Nekilnojamojo turto įkeitimas buvo planuojamas tik po įmonių susijungimo. Tokiu būdu buvo siekiama sumažinti atsakovės, kaip subjekto, kuris vienas iš pirmųjų prisidėjo prie ieškovės investicinio projekto (jo dalies) finansavimo, prisiimtą riziką ir užtikrinti, kad po įmonių susijungimo atsakovės interesai nebūtų pažeisti. Ši situacija atitinka sąžiningą dalykinę praktiką ir nepažeidžia ABĮ 44 straipsnio 9 dalies.

12.4. Pagal kreditavimo sutartį Nr. 1, kreditas buvo suteiktas AB „Merkurijus“ akcijų įsigijimui, o akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių vykdymas buvo susijęs su detaliojo plano patvirtinimu ir ginčų dėl jo nebuvimu. Todėl atsakovei buvo aktualu, kad jai būtų pateiktas teritorijos, kurioje buvo numatyta vykdyti projektą, detalusis planas. Šis reikalavimas tiesiogiai susijęs su atsakovės ekonominiais interesais, jai teikiant finansavimą kredito gavėjai pagal kreditavimo sutartį Nr. 1.

12.5. Nei BUAB „Homburg Merkurijus“ bankroto bylą nagrinėjančiam teismui tvirtinant atsakovės kreditorinį reikalavimą ir įtraukiant ją į kreditorių sąrašą kaip kreditorę, kurios reikalavimas yra tenkinamas be eilės, nei nagrinėjant šią civilinę bylą nebuvo nustatyta, kad ginčijamu sandoriu buvo suteikta finansinė pagalba.

12.6. Apeliantė nebuvo AB „Merkurijus“ kreditorė, o finansinės pagalbos suteikimo atveju objektyviai gali būti pažeidžiami tik bendrovės, kaip ji suprantama ABĮ 44 straipsnio 9 dalies prasme, ir jos kreditorių interesai, bet ne toje pačioje nuostatoje minimo trečiojo asmens arba jo kreditorių interesai.

12.7. Kreditoriai, nepareiškę savo reikalavimų reorganizuojamam juridiniam asmeniui iki UAB „Merkurijus“ akcininkės ieškovės BUAB „Homburg Merkurijus“ sprendimo dėl UAB „Merkurijus“ reorganizavimo priėmimo, neteko teisės reikšti pretenzijas ir reikalavimus dėl įmonių reorganizavimo ir iš jo atsiradusių teisinių pasekmių. Įmonių reorganizavimas atliktas daugiau negu prieš 8 metus, visi ieškinio senaties terminai reikalavimams dėl reorganizavimo ir iš jo atsiradusių teisinių pasekmių pareikšti yra pasibaigę.

12.8. Hipotekos sandoris sudarytas užtikrinant BUAB „Homburg Merkurijus“ prievolių įvykdymą pagal kreditavimo sutartį Nr. 2. Šių prievolių įvykdymas užtikrintas pačiai kredito gavėjai priklausančiu turtu, kurį ji įgijo po reorganizavimo. Sudarius kreditavimo sutartį Nr. 2 ir suteikus pagal ją kreditą, prievolės pagal kreditavimo sutartį Nr. 1 pasibaigė tinkamu šios sutarties įvykdymu ir atsirado nauja ieškovės BUAB „Homburg Merkurijus“ prievolė.

12.9. Pirmosios instancijos teismo pagrįstai nustatė, kad apeliantė neturėjo teisės reikšti netiesioginio ieškinio ieškovės BUAB „Homburg Merkurijus“ vardu. Atsakovė nėra ieškovės skolininkė, ši bendrovė neturi neabejotinų, galiojančių ir vykdytinų reikalavimo teisių atsakovės atžvilgiu. Šiuo atveju pati atsakovė yra BUAB „Homburg Merkurijus“ kreditorė.

12.10. Apeliantės prašymas išreikalauti papildomus įrodymu turėtų būti atmestas. Byloje yra kilęs ginčas dėl ABĮ 44 straipsnio 9 dalies taikymo / netaikymo, yra ginčijamas hipotekos sandoris. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų apie įregistruotus turto apribojimus matyti, kad 2007 m. gegužės 31 d. susitarimu AB „Merkurijus“ prisiimti įsipareigojimai nėra susiję su ABĮ 44 straipsnio 9 dalies taikymo galimybe – šie apribojimai nepatenka į minėtos nuostatos taikymo sritį.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK 320) straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo

14. Vadovaujantis CPK 198 straipsnio 1 dalimi, rašytiniai įrodymai gali būti pateikiami dalyvaujančių byloje asmenų arba išreikalaujami teismo šio kodekso nustatyta tvarka. CPK 199 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, prašantis išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą, iš dalyvaujančių byloje arba kitų asmenų, turi nurodyti: 1) rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; 2) pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; 3) aplinkybes, kurias rašytiniais įrodymais gali pagrįsti.

15. Apeliantė prašo teismo išreikalauti iš atsakovės 2007 m. gegužės 31 d. susitarimą, kuriuo AB „Merkurijus“ įsipareigojo be AB banko „DnB Nord“ rašytinio sutikimo neperleisti, neįkeisti, neišnuomoti ir kitaip nesuvaržyti jai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto. Šis įrodymas, anot apeliantės, galėtų pagrįsti, kad AB „Merkurijus“ prisiimtos prievolės atsakovei sudarė galimybę ieškovei gauti finansavimą ir sudaryti šios bendrovės akcijų pirkimo–pardavimo sutartis. Apeliantė taip pat pažymi, kad analogiškas jos prašymas tris kartus buvo reiškiamas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau teismas jo netenkino, o ji pati negali gauti prašomo išreikalauti dokumento – ieškovės bankroto administratorė neleido jai susipažinti su turimais sandoriais ir dokumentais, susijusiais su atsakove, o Nekilnojamojo turto registro elektroninėje sistemoje nėra sudaryta galimybė sistemos vartotojams gauti įregistruotas sutartis.

16. Teismas netenkina apeliantės prašymo išreikalauti rašytinius įrodymus. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pati apeliantė, kaip vieną iš pradinio ieškinio priedų, pateikė ginčo žemės sklypo Nekilnojamojo turto registro išrašą, kuriame yra padaryta žyma (išrašo 8.1 punktas), kad 2007 m. gegužės 31 d. susitarimo pagrindu AB „Merkurijus“ įsipareigojo be AB banko „DnB Nord“ rašytinio sutikimo neperleisti, neįkeisti, neišnuomoti ir kitaip nesuvaržyti nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto – 6934/7135 dalių žemės sklypo. Taigi, byloje jau yra pateikti įrodymai, pagrindžiantys, kad atsakovė ir tuometė ginčo žemės sklypo savininkė AB „Merkurijus“ savo susitarimu buvo nustačiusios disponavimo žemės sklypo dalimi ribojimus, o dalyvaujantys byloje asmenys šios aplinkybės neginčija. Apeliantė nenurodo jokių kitų šios bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių, kurios galėtų būti nustatytos išreikalavus minėtą susitarimą, todėl darytina išvada, kad šis susitarimas neturės jokios įtakos nagrinėjamo ginčo išsprendimui. Be to, apeliantė neįrodė, kad ji pati neturi galimybės gauti minėtą įrodymą. Nors ji, kaip minėta, teigia, kad prašomo išreikalauti susitarimo negali gauti nei iš ieškovės BUAB „Homburg Merkurijus“ bankroto administratorės, nei iš Nekilnojamojo turto registro elektroninės sistemos, tačiau, kaip atsiliepime į apeliacinį skundą pažymėjo atsakovė, apeliantė turėjo galimybę pateikti prašymą valstybės įmonei Registrų centrui ir, nuvykusi į šią įstaigą, susipažinti su nekilnojamojo turto registre įregistruotu susitarimu ar gauti jo kopiją, tačiau ji nepateikė byloje duomenų, kad išnaudojo šią galimybę gauti prašomus išreikalauti įrodymus.

Dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu

17. Nagrinėjamoje byloje apeliantė ginčija ieškovės BUAB „Homburg Merkurijus“ ir atsakovės sudarytą hipotekos sandorį, kuriuo, užtikrinant ieškovės prievolių pagal kreditavimo sutartį Nr. 2 įvykdymą, atsakovės naudai buvo įkeistos ieškovės po reorganizavimo įgytos žemės sklypo dalys, anksčiau priklausiusios prie ieškovės prijungtai ir po reorganizavimo pasibaigusiai AB „Merkurijus“. Apeliantės vertinimu, kompleksiškai vertinant byloje pateiktus įrodymus (pradinį atsakovės pasiūlymą suteikti ieškovei kreditą akcijoms įgyti, kreditavimo sutarčių sąlygas, ieškovės paaiškinimus, adresuotus VMI ir pan.) matyti, kad AB „Merkurijus“ priklausiusio turto įkeitimu faktiškai buvo sudarytos sąlygos ieškovei gauti kreditą, kuris buvo panaudotas buvusios įkeisto turto savininkės AB „Merkurijus“ akcijoms įgyti. Tokiu būdu, anot apeliantės, AB „Merkurijus“ suteikė finansinę pagalbą ieškovei savo pačios akcijoms įgyti ir pažeidė ABĮ 44 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą draudimą.

18. Vadovaujantis ABĮ 44 straipsnio 9 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 17 d.), bendrovė negali tiesiogiai ar netiesiogiai iš anksto mokėti lėšų, suteikti paskolos ar užtikrinti prievolių įvykdymo tretiesiems asmenims, jeigu šiais veiksmais siekiama sudaryti sąlygas kitiems asmenims įsigyti tos bendrovės akcijų. Kaip pagrįstai nurodė apeliantė, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-421/2017, yra išaiškinta, kad ši teisės norma yra imperatyvi, todėl jos pažeidimas sąlygoja sandorio pripažinimą negaliojančiu. Vis dėlto nei apeliantės nurodytoje kasacinio teismo nutartyje, nei kitoje teismų praktikoje nėra nustatyta, kad minėta ABĮ nuostata gali būti aiškina plečiamai ir taikoma tiems sandoriams, kurie yra sudaromi, kai bendrovė, kurios akcijos buvo perleidžiamos, yra pasibaigusi, o jos turtas yra perleistas kitam asmeniui. Pagal šią nuostatą, būtent bendrovei, kurios akcijos yra perleidžiamos, draudžiama savo turtu padėti kitam subjektui jas įgyti, todėl sandoriai, sudaryti po to, kai tokia bendrovė liovėsi egzistavusi, negali būti vertinami kaip jos finansinė pagalba, nors sudarant šiuos sandorius ir yra panaudojamas anksčiau jai priklausęs turtas.

19. Byloje nėra ginčijama aplinkybė, kad ieškovė buvo įsteigta siekiant vykdyti didelės vertės investicinį projektą, kurį įgyvendinant turėjo būti įgytas AB „Merkurijus“ priklausęs turtas (patalpos ir žemės sklypo dalis) ir, nugriovus statinius, pastatytas gyvenamasis komercinis pastatas, o AB „Merkurijus“ akcijos buvo įgyjamos dėl to, kad pastaroji bendrovė sutiko perleisti ieškovei minėtą nekilnojamąjį turtą tik kartu perleisdama ir savo akcijas. Siekdama gauti finansavimą projektui, 2007 m. sausio 15 d. ieškovė sudarė su atsakove kreditavimo sutartį Nr. 1, kuria ieškovei iki 2008 m. gruodžio 31 d. buvo suteiktas 6 613 473 Eur kreditas, skirtas atsiskaitymui už įgyjamas AB „Merkurijus“ akcijas (kreditavimo sutarties Nr. 1 3, 4 ir 8 punktai). Kreditavimo sutarties Nr. 1 11 punkte nustatyta, kad ieškovės įsipareigojimų pagal šią sutartį įvykdymas bus užtikrintas, be kita ko, atsakovei priimtino nekilnojamojo turto įkeitimu (konkretus įkeičiamas turtas pagal kreditavimo sutartį Nr. 1 turėjo būti įvardintas, kai sueis terminas, kai šis turtas turės būti įkeistas), AB „Merkurijus“ ir ieškovės akcijų įkeitimu bei „Homburg“ N. V. laidavimu. Kreditavimo sutarties Nr. 1 14.1.1.4 punkte nustatyta, kad viena iš kredito išmokėjimo ieškovei sąlygų – tai reikalavimas pateikti atsakovei patvirtintą žemės sklypo detalųjį planą ar jo kopiją, kuriame nurodytas žemės sklypo naudojimo būdas, statinių aukštis, užstatymo tankis ir užstatymo intensyvumas turi atitikti šioje sutartyje nurodytus rodiklius.

20. 2006 m. rugsėjo 13 d. ieškovė sudarė akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, kuriomis ji įgijo AB „Merkurijus“ akcijas, o 2007 m. sausio 17 d. akcijų priėmimo–perdavimo aktu šios akcijos buvo perduotos ieškovei. Ieškovei įgijus visas AB „Merkurijus“ akcijas, ieškovės ir AB „Merkurijus“ vieninteliai akcininkai 2008 m. lapkričio 14 d. sprendimais reorganizavo šias bendroves jungimo būdu, prijungdami AB „Merkurijus“ prie ieškovės. Reorganizavimo sąlygų 3.1 punkte nustatyta, kad po reorganizavimo AB „Merkurijus“ pasibaigs, o ieškovė tęs savo veiklą, o šių sąlygų 6.2 punkte nustatyta, kad ieškovė perims visą AB „Merkurijus“ turtą, teises ir pareigas, įskaitant ir turtą, teises ir pareigas, neatspindėtas šios bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentuose. Pagal reorganizavimo sąlygų 7.5 punktą, AB „Merkurijus“ nekilnojamasis turtas, kitas įstatymų nustatyta tvarka registruojamas turtas ir visos įstatymų nustatyta tvarka registruotinos teisės yra perduodamos ieškovei nuo priėmimo–perdavimo akto pasirašymo. 2008 m. lapkričio 29 d. buvo pasirašytas AB „Merkurijus“ turto, teisių ir pareigų priėmimo–perdavimo aktas, kuriuo ieškovei, be kita ko, perduotas minėtai bendrovei priklausęs nekilnojamasis turtas – negyvenamosios patalpos ir 6934/7135 dalys ginčo žemės sklypo. 2008 m. gruodžio 10 d. AB „Merkurijus“ buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro, o 2008 m. gruodžio 22 d. Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota ieškovės nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypo dalį. Po bendrovių reorganizavimo UAB „Merkurijus“, kaip juridinis asmuo, pasibaigė, o anksčiau pastarajai bendrovei priklausęs turtas tapo ieškovės turtu.

21. Perėmusi AB „Merkurijus“ turtą ir įsipareigojimus, ieškovė sudarė su atsakove 2008 m. gruodžio 18 d. kreditavimo sutartį Nr. 2, kuria ieškovei iki 2009 m. spalio 30 d. buvo suteiktas 5 019 607 Eur kreditas (kreditavimo sutartis Nr. 2 3 ir 4 punktai). Kreditavimo sutarties Nr. 2 8 punkte nustatyta, kad šio kredito paskirtis – padengti ieškovės įsiskolinimą pagal 2007 m. sausio 15 d. sudarytą kreditavimo sutartį Nr. 1, o šios sutarties 11 punkte nustatyta, kad ieškovės įsipareigojimų įvykdymas užtikrinamas 6934/7135 dalių ginčo žemės sklypo hipoteka ir ieškovės akcijų įkeitimu. Užtikrinant ieškovės prievolių atsakovei pagal kreditavimo sutartį Nr. 2 įvykdymą, ginčijamu 2009 m. lapkričio 13 d. sutartinės hipotekos lakštu atsakovės naudai buvo įkeistos ieškovei priklausančios 6934/7135 dalys žemės sklypo.

22. Taigi, iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad, pirma, įkeičiant žemės sklypo dalį atsakovei, ši žemės sklypo dalis nuosavybės teise priklausė ieškovei, o ne AB „Merkurijus“, antra, ginčijamo hipotekos sandorio sudarymo metu AB „Merkurijus“ neegzistavo, šis juridinis asmuo po įvykdyto reorganizavimo pasibaigė, trečia, žemės sklypo dalys buvo įkeistos užtikrinant ieškovės įsipareigojimų, atsiradusių ne pagal kreditavimo sutartį Nr. 1, kuria ieškovei buvo suteiktas kreditas AB „Merkurijus“ akcijoms įgyti, bet pagal kreditavimo sutartį Nr. 2, sudarytą pasibaigus bendrovių reorganizavimo procesui, įvykdymą. Tai reiškia, kad ginčijamo hipotekos sandorio sudarymo metu ieškovė buvo vienintelė ginčo žemės sklypo dalies savininkė, todėl ji, įgyvendindama savo nuosavybės teisę, galėjo juo disponuoti savo nuožiūra ir, be kita ko, įkeisti atsakovei. AB „Merkurijus“ nedalyvavo įkeičiant atsakovei žemės sklypo dalį – hipotekos sandoris sudarytas praėjus beveik metams nuo jos išregistravimo iš Juridinių asmenų registro.

23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo teigti, kad AB „Merkurijus“ akcijos buvo įgytos įkeičiant AB „Merkurijus“ turtą, o tai savo ruožtu paneigia apeliantės teiginį, kad AB „Merkurijus“ suteikė ieškovei pagalbą savo akcijoms įgyti. Tokia teismo pozicija atitinka teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-121/2013). Ieškovės nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-421/2017 buvo vertinama kita faktinė situacija nei nagrinėjamoje byloje: kasacinis teismas vertino situaciją, kuri visiškai atitiko ABĮ 44 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą reglamentavimą – bendrovė, kurios akcijos buvo perleistos kitai bendrovei, po akcijų perleidimo laidavo bankui ir įkeitė savo turtą, užtikrindama akcijų įgijėjos prievolių įvykdymą, tuo tarpu nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ginčijamo sandorio sudarymo metu AB „Merkurijus“ buvo pasibaigusi, o jos turtas buvo perduotas ieškovei.

24. Apeliantė teigia, kad ieškovė ir atsakovė kryptingai nuo tarpusavio santykių pradžios planavo ir siekė, pasinaudodamos teisinėmis priemonėmis, AB „Merkurijus“ akcijų įsigijimo metu išvengti ABĮ 44 straipsnio 9 dalyje nustatyto draudimo. Tikruosius ieškovės ir atsakovės ketinimus, anot apeliantės, atspindi byloje pateiktų įrodymų visuma, be kita ko, atsakovės komercinis pasiūlymas, 2007 m. gegužės 31 d. AB „Merkurijus“ ir atsakovės raštiškas susitarimas nedisponuoti jai priklausančiu turtu, turto vertinimo ataskaita, ieškovės paaiškinimai VMI, o pirmosios instancijos teismas vertino šiuos įrodymus formaliai, neatsižvelgdamas į susiklosčiusią situaciją ir bendrą kontekstą, todėl neatskleidė tikrosios šalių santykių esmės.

25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės pozicija dėl tikrojo sudaromų sandorių tikslo nėra pagrįsta. Šioje nutartyje jau minėta, kad ieškovė vykdė investicinį projektą, kurio metu ginčo žemės sklype turėjo būti pastatytas gyvenamosios ir komercinės paskirties pastatas, o AB „Merkurijus“ akcijos buvo įgytos, nes tik tokiu būdu ieškovė galėjo įgyti investicinio projekto įgyvendinimui reikalingą turtą – AB „Merkurijus“ valdytas patalpas ir žemės sklypą. Vadinasi, sudaromų sandorių tikslas buvo ne ieškovės nurodytas siekis išvengti ABĮ nustatyto draudimo, o minėto turto įgijimas ir projekto vystymas. Šią aplinkybę, be kita ko, patvirtina ir 2006 m. rugsėjo 13 d. sudarytų akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių 4.2 (e) punktai, pagal kuriuos pirkėjos (ieškovės) įsipareigojimas užbaigti šiuos sandorius ir įsigyti parduodamas akcijas yra siejamas taip pat ir su reikalavimu pardavėjams (AB „Merkurijus“ akcijų turėtojams) pateikti įsigaliojusį detalųjį planą, dėl kurio neturi būti jokių ginčų, bei susitarimą su pastato, kuriame yra AB „Merkurijus“ priklausančios patalpos, bendraturčiais dėl detaliajame plane aptartų sprendinių įgyvendinimo tvarkos. Be to, būtent taip šių sandorių esmę paaiškino pati ieškovė, teikdama 2009 m. kovo 5 d. ir 2009 m. balandžio 15 d. paaiškinimus VMI vykdytame mokestiniame tyrime. Tuo tarpu aplinkybė, kad dar iki AB „Merkurijus“ ir ieškovės reorganizavimo buvo atliekami tam tikri su numatomu žemės sklypo dalių įkeitimu susiję veiksmai (buvo nustatyta turto vertė, sudarytas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre susitarimas nedisponuoti šiuo turtu ir pan.), kaip pagrįstai nurodo atsakovė, patvirtina, kad ji ėmėsi teisėtų priemonių, siekdama eliminuoti galimą neatsiskaitymo su ja riziką, jei ginčo žemės sklypas būtų perleistas – akcijų įgijimas buvo inicijuotas siekiant įgyti AB „Merkurijus“ turimą nekilnojamąjį turtą, todėl, atsakovės teigimu, AB „Merkurijus“ šį turtą perleidus tretiesiems asmenims, atsakovės, suteikusios ieškovei kreditą akcijų įgijimui, interesai būtų pažeisti, nes tiek ieškovė BUAB „Homburg Merkurijus“, kaip juridinis asmuo, tiek ir jos akcijos prarastų ekonominę vertę.

26. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teismas, tvirtindamas atsakovės kreditorinius reikalavimus ieškovės bankroto byloje, patikrino jų teisinį pagrindą ir nenustatė, kad sandoris, kurio pagrindu reiškiami reikalavimai, yra negaliojantis. Apeliantė nurodo, kad atsakovės reikalavimai ieškovės bankroto byloje yra kildinami ne iš ginčijamo hipotekos sandorio, bet iš kreditavimo sutarties Nr. 2, o teismas, tvirtindamas hipotekos sandorius, neturėjo realios galimybės įvertinti, ar ginčijamas hipotekos sandoris atitiko teisės aktų reikalavimus.

27. Šiame kontekste, visų pirma, pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pirminį kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankrutuojančios įmonės administratorius pagal kreditoriaus ir įmonės pateiktus apskaitos dokumentus, ir teikia reikalavimus tvirtinti teismui arba juos ginčija teisme; vėliau, nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių kreditorių reikalavimų, juos dar kartą tikrina teismas. Teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima padaryti išvadą, kad jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę bankrutuojančiai įmonei, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą, kurio pagrįstumą teismas sprendžia, įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011; 2012 m. gruodžio mėn. 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012).

28. Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių duomenų matyti, kad ieškovės bankroto administratorė UAB „Mokumo valdymo sprendimai“ 2017 m. balandžio 28 d. pateikė teismui prašymą tvirtinti kreditorinius reikalavimus, kuriame inter alia (be kita ko) prašė patvirtinti ir atsakovės reikalavimą, užtikrintą turto įkeitimu, o Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 1 d. nutartimi šį prašymą tenkino ir patvirtino ieškovės kreditorių reikalavimus. Teismas šioje nutartyje nurodė neturįs duomenų, dėl kurių pateiktas kreditorių sąrašas neturėtų būti tvirtinamas. Taigi, atsakovės reikalavimų, o kartu ir šių reikalavimų užtikrinimo priemonių pagrįstumą vertino tiek ieškovės bankroto administratorius, tiek ir bankroto bylą nagrinėjęs teismas, ir nenustačius, be kita ko, hipotekos sandorio neteisėtumą pagrindžiančių aplinkybių, ieškovės bankroto byloje buvo patvirtinti atsakovės kreditoriniai reikalavimai, kurių įvykdymas užtikrintas žemės sklypo hipoteka. Byloje nėra duomenų, kad teismo nutarties dalis, kuria buvo patvirtintas atsakovės hipoteka užtikrintas reikalavimas yra panaikinta ar pakeista.

29. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, be kita ko, aplinkybėmis, kad ginčijamu hipotekos sandoriu ieškovė, siekdama užtikrinti savo prievolių pagal kreditavimo sutartį Nr. 2 įvykdymą, įkeitė atsakovei nuosavą turtą, o AB „Merkurijus“, kurios akcijų įgijimas buvo iš dalies finansuojamas atsakovės skolintomis lėšomis, ginčo sandorio sudarymo metu jau buvo pasibaigusi ir neegzistavo kaip savarankiškas juridinis asmuo, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas hipotekos sandoris sudarytas nepažeidžiant ABĮ 44 straipsnio 9 dalyje nustatyto reglamentavimo, juo labiau kad, kaip minėta, atsakovės kreditorinių reikalavimų ir šių reikalavimų užtikrinimo priemonių pagrįstumas buvo patikrintas tvirtinant kreditorių sąrašą ieškovės bankroto byloje.

Dėl teisės pareikšti netiesioginį ieškinį

30. CK 6.68 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad kreditorius, turintis neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę skolininkui, turi teisę priverstinai įgyvendinti skolininko teises pareikšdamas ieškinį skolininko vardu, jeigu skolininkas pats šių teisių neįgyvendina arba atsisako tai daryti ir dėl to pažeidžia kreditoriaus interesus. Šioje teisės normoje įtvirtintas netiesioginio ieškinio institutas, kurio paskirtis – apsaugoti kreditorių nuo nesąžiningo skolininko veiksmų tais atvejais, kai skolininkas yra nesuinteresuotas savo subjektinės teisės įgyvendinimu dėl to, kad kreditorius į prisiteistą turtą nukreips savo reikalavimų patenkinimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-219/2015), o pagrindinė ypatybė yra ta, kad teisė inicijuoti civilinį ginčą teisme suteikiama kvalifikuotam subjektui, kuris neturi tiesioginės reikalavimo teisės atsakovui, t. y. atsakovas nėra pažeidęs ir neginčija kreditoriaus teisės ar įstatymų saugomo intereso (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2007). Taigi, netiesioginiu ieškiniu kreditoriui suteikiama teisė pareikšti ieškinį asmeniui, su kuriuo jo nesieja kreditoriniai santykiai – skolininko skolininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2008).

31. Netiesioginį ieškinį pareikšti galima tik esant visoms būtinosioms įstatymo nustatytoms sąlygoms: pirma, kreditorius turi turėti neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę (skolininko prievolė kreditoriui turi būti galiojanti, nepasibaigusi įstatyme nustatytais prievolės pasibaigimo pagrindais, negali būti ginčijama netiesioginio ieškinio pareiškimo metu ir turi būti suėjęs prievolės vykdymo terminas); antra, skolininkas privalo turėti tam tikrą turtinę teisę, kurios neįgyvendina ar atsisako ją įgyvendinti (delsia įgyvendinti šią savo teisę, nerodo iniciatyvos, piktybiškai vengia tai daryti, pasirenka netinkamus savo teisės įgyvendinimo būdus ir pan.); trečia, skolininko turtinė teisė, kurios jis neįgyvendina, taip pat turi būti neabejotina, galiojanti ir vykdytina (kreditoriaus skolininko skolininkas turi pareigą vykdyti savo prievolę); ketvirta, tokiu skolininko neveikimu ar atsisakymu veikti pažeidžiami kreditoriaus interesai (kreditoriui būtina apsaugoti savo teises, kadangi skolininkas tapo nemokus ar nepakankamai mokus, jam iškelta bankroto byla ir kitais ypatingais atvejais). Kreditorius neturės teisės reikšti netiesioginį ieškinį, jei skolininkas turi pakankamai turto reikalavimui patenkinti. Nesant nors vienos šių sąlygų, netiesioginis ieškinys negalimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2007; 2008 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2008; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012; kt.).

32. Nagrinėjamu atveju apeliantė pateikė netiesioginį ieškinį, siekdama pripažinti negaliojančiu hipotekos sandorį, kuriuo, užtikrinant ieškovės prievolių atsakovei įvykdymą, įkeistos jai nuosavybės teise priklausančios 6934/7135 dalys žemės sklypo. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad apeliantė neturi teisės reikšti atsakovei netiesioginį ieškinį, kadangi šiuo atveju nėra nustatytos visos tokio ieškinio pareiškimo sąlygos. Savo ruožtu apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, esą ji neturi teisės reikšti netiesioginį ieškinį, nepagrįstai siaurai aiškino šio instituto taikymo galimybes. Taigi, apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje yra keliami klausimai, ar ieškovė pasirinko tinkamą savo teisių gynimo būdą, ar ji turėjo teisę ginčyti hipotekos sandorį, pareikšdama atsakovei netiesioginį ieškinį. Kadangi, kaip minėta, galimybė reikšti netiesioginį ieškinį priklauso nuo konkrečių sąlygų buvimo, teismas turi nustatyti, ar šiuo atveju egzistuoja visos šios nutarties 31 punkte nurodytos netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygos.

33. Byloje nustatyta ir nėra ginčijama, kad apeliantė turi neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę ieškovei BUAB „Homburg Merkurijus“. Šią teisę ji įgijo sudariusi 2017 m. liepos 14 d. reikalavimų perleidimo sutartį su pradine ieškovės kreditore „Nova Mercurius“ B.V. ir perėmusi pradinės kreditorės reikalavimo teises, grindžiamas Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2405-562/2017, kuria buvo patvirtintas pradinės kreditorės 1 332 829,24 Eur kreditorinis reikalavimas ieškovei (reikalavimo teisių perleidimo sutarties 1.1.2 ir 2.1 punktai). Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartimi patikslintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų, pareikštų ieškovės bankroto byloje, sąrašas, vietoje „Nova Mercurius“ B.V. ieškovės trečios eilės kreditore įrašant apeliantę. Vadinasi, pirmoji netiesioginio ieškinio taikymo sąlyga yra nustatyta.

34. Kaip minėta, antroji netiesioginio ieškinio taikymo sąlyga – tai reikalavimas, kad skolininkė turėtų tam tikrą turtinę teisę, kurios ji neįgyvendina, o trečioji sąlyga – reikalavimas, kad ši skolininkės teisė jos skolininko atžvilgiu taip pat būtų neabejotina, galiojanti ir vykdytina. Nagrinėjamos bylos kontekste šios sąlygos būtų laikomos nustatytomis, jeigu ieškovė BUAB „Homburg Merkurijus“ turėtų galiojančią ir vykdytiną turtinio pobūdžio reikalavimo teisę atsakovei (atsakovė privalėtų sumokėti jai įsiskolinimą, perduoti turtą ir pan.), ir dėl tam tikrų priežasčių šios teisės neįgyvendintų. Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė neturi jokio turtinio reikalavimo atsakovės atžvilgiu ir nėra jos kreditorė. Priešingai, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju atsakovė turi reikalavimo teisę ieškovei ir, minėta, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartimi ji yra įtraukta į ieškovės bankroto byloje patvirtintą kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą kaip kreditorė, turinti 5 409 010,41 Eur reikalavimą, kurio įvykdymas užtikrintas žemės sklypo dalies hipoteka. Esant tokioms aplinkybėms darytina išvada, kad šiuo atveju neegzistuoja antroji ir trečioji netiesioginio ieškinio taikymo sąlygos – ieškovė neturi neabejotino, galiojančio ir vykdytino reikalavimo (turtinės teisės) atsakovei, kurio ji neįgyvendina. Tai savo ruožtu reiškia, kad nėra ir ketvirtosios netiesioginio ieškinio taikymo sąlygos – teismui nustačius, kad atsakovė neturi neįgyvendinamo reikalavimo savo skolininkės atžvilgiu, kartu negali būti vertinama, kad ieškovė, neįgyvendindama savo teisių, pažeidžia apeliantės interesus.

35. Apeliantės teigimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja antroji netiesioginio ieškinio taikymo sąlyga, nes ieškovė BUAB „Homburg Merkurijus“ turi teisę ginčyti su atsakove sudarytą hipotekos sandorį dėl jo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms, tačiau negina savo teisių ir vengia reikalauti pripažinti šį sandorį negaliojančiu. Toks ginčas turėtų būti kvalifikuojamas kaip turtinis ginčas, todėl atitinkamai apeliantės reikalavimas panaikinti hipotekos sandorį turėtų būti vertinamas kaip turtinio pobūdžio reikalavimas. Ieškovės teisė ginčyti hipotekos sandorį yra neabejotina ir galiojanti, nes tokią teisę jai užtikrina CK ir ABĮ nuostatos, todėl šiuo atveju yra ir trečioji netiesioginio ieškinio taikymo sąlyga. Tuo tarpu ketvirtosios netiesioginio ieškinio taikymo sąlygos buvimą apeliantė grindžia, nurodydama, kad bendra ieškovės bankroto byloje pareikštų kreditorinių reikalavimų suma sudaro 8 443 078,46 Eur, atsakovės reikalavimas, kurio įvykdymas užtikrintas ginčijamu hipotekos sandoriu – 5 409 010,41 Eur, o vienintelis likvidus ieškovės turtas – tai įkeistas žemės sklypas, kurio pradinė pardavimo kaina paskutinėse varžytynėse buvo 4 758 958 Eur (žemės sklypas buvo pardavinėjamas iš varžytynių 3 kartus, tačiau nebuvo gauta nei vieno pirkėjo pasiūlymo). Apeliantės vertinimu, ieškovei pačiai neginant savo teisių (neginčijant hipotekos sandorio), jos kreditoriai, kurių reikalavimai nėra užtikrinti hipoteka, netenka galimybės gauti šių reikalavimų patenkinimą. Tokiu būdu yra pažeidžiamos jų teisės.

36. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės išdėstytas netiesioginio ieškinio sąlygų interpretavimas nėra pagrįstas. Netiesioginio ieškinio institutas nėra taikomas siekiant nuginčyti skolininko sudarytus sandorius. Kasacinio teismo praktikoje dėl netiesioginio ieškinio taikymo (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2007, 2014 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2014, 2015 m. balandžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-30245-219/2015) yra išaiškinta, kad tuo atveju, kai netiesioginį ieškinį pateikusio asmens skolininkas nėra asmens, kuriam yra pateiktas netiesioginis ieškinys, skolininkas, bet kaip ir nagrinėjamoje byloje, yra jo kreditorius, laikoma, kad pastarasis asmuo (netiesioginį ieškinį pareiškusio asmens skolininkas) neturi galiojančios, įgyvendintinos turtinės teisės. Tai reiškia, kad netiesioginį ieškinį pareiškęs kreditorius negali įgyvendinti skolininko turtinės teisės, nes ji yra neįgyvendintina. Kartu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-30245-219/2015, nurodė, kad asmuo, netiesioginiu ieškiniu ginčijantis skolininko sandorius, iš kurių kilo kito asmens reikalavimo teisės skolininkui (minėtoje byloje ieškovas prašė pripažinti nesudaryta paskolos sutartį ir laikyti pasibaigusiais šios sutarties pagrindu atsiradusius hipotekos ir įkeitimo sutartinius santykius) iš esmės siekia ne įgyvendinti skolininko turtinę teisę, o nuginčyti kito skolininko kreditoriaus reikalavimą tam, kad padidintų tikimybę patenkinti savo kreditorinį reikalavimą. Kasacinio teismo vertinimu, toks netiesioginio ieškinio instituto taikymas prieštarauja jo esmei ir paskirčiai.

37. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su apeliantės pozicija, esą šioje byloje yra nustatytos visos netiesioginio ieškinio instituto taikymo sąlygos. Apeliantės pareikštų reikalavimų turinys patvirtina, kad ji šiuo atveju nesiekia priverstinai įvykdyti ieškovės reikalavimo teisę, bet siekia nuginčyti kitos kreditorės (atsakovės) naudai sudarytą hipotekos sandorį, o tai, kaip minėta, neatitinka netiesioginio ieškinio instituto paskirties. Taigi, apeliantė pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą ir nepagrįstai ieškovės vardu pareiškė netiesioginį ieškinį atsakovei. Ši aplinkybė sudaro savarankišką pagrindą atmesti netiesioginį ieškinį.

38. Apeliacinės instancijos teismas taip pat laiko nepagrįstais apeliantės teiginius, kad nepaisydamas jos pasirinkto teisių gynimo būdo, teismas, vadovaudamasis CK 1.78 straipsnio 5 dalimi, turėjo ex officio pripažinti negaliojančiu hipotekos sandorį, nes jis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Visų pirma, pažymėtina, kad savo iniciatyva, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio teisinius padarinius tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus. Tuo atveju, kai sandoris nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio negaliojimą, ir tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-483/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju ginčijamas sandoris nėra akivaizdžiai niekinis – šią aplinkybę patvirtina vien jau tai, kad Vilniaus apygardos teismas, ieškovės bankroto byloje tvirtindamas jos kreditorių reikalavimus, patvirtino ir atsakovės reikalavimą, kurio įvykdymas yra užtikrinamas ginčijamu hipotekos sandoriu, be to, pati apeliantė savo pateiktame apeliaciniame skunde (žr. patikslinto apeliacinio skundo 15 punktą) sutinka, kad byloje nustatytos aplinkybės, vertinant jas atskirai ir neatsižvelgiant į bendrą kontekstą, nesudaro pagrindo teigti, kad hipotekos sandoris prieštarauja imperatyviai ABĮ nuostatai – todėl šiuo atveju nėra pagrindo ex officio spręsti dėl jo galiojimo.

39. Antra vertus, pirmosios instancijos teismas, nors ir nustatė, kad apeliantė pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą ir nepagrįstai pateikė netiesioginį ieškinį, tačiau išnagrinėjo iš esmės apeliantės reikalavimus dėl ginčijamo hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl jo prieštaravimo imperatyviai ABĮ 44 straipsnio 9 dalies nuostatai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ginčijamo sandorio atitiktį teisės aktų nuostatoms ir padarė pagrįstas išvadas šio sandorio galiojimo. Todėl apeliantės teiginys, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti ginčo sandorio teisėtumą ex officio, vertintinas kaip deklaratyvus ir neturintis reikšmės nagrinėjamai bylai.

Dėl procesinės bylos baigties, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

40. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją ir pritaikė teisės aktų nuostatas, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

41. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovė nurodo, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, ji patyrė 1 210 Eur išlaidų. Šias išlaidas atsakovė grindžia 2018 m. rugpjūčio 31 d. mokėjimą patvirtinančiu dokumentu, pagal kurį ji sumokėjo advokatų profesinei bendrijai „Iustum“ minėtą 1 210 Eur sumą už atsiliepimo į UAB „Žemės grąžinimas“ apeliacinį skundą parengimą. Vadovaujantis Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos), 8.11 punktu, maksimali už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistina suma apskaičiuojama taikant 1,3 koeficientą, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Iš pateikto mokėjimą patvirtinančio dokumento matyti, kad už suteiktas teisines paslaugas atsakovė sumokėjo 2018 m. rugpjūčio 31 d., todėl šiuo atveju taikytinas 2018 m. pirmąjį ketvirtį galiojęs vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris sudarė 895,20 Eur. Tokiu būdu didžiausia Rekomendacijų pagrindu atsakovei priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudaro 1 163,76 Eur (895,20 Eur x 1,3). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma (1 210 Eur) yra didesnė už Rekomendacijų pagrindu apskaičiuotą sumą, atsakovei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma mažintina, priteisiant jai 1 163,76 Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei „Luminor Bank“ AS, veikiančiai per „Luminor Bank“ AS Lietuvos skyrių (juridinio asmens kodas 304870069), iš uždarosios akcinės bendrovės „Žemės grąžinimas“ (juridinio asmens kodas 303976518) 1 163,76 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.