Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Beatos Martišienės ir Ernesto Spruogio, dalyvaujant pareiškėjui S. O. A. ir jo atstovei advokatei Lolitai Makauskaitei, atsakovo atstovei Ladai Mickevičienei, vertėjaujant Gražvydai Peteikaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo S. O. A. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo S. O. A. atstovė advokatė Lolita Makauskaitė per LITEKO EPP sistemą pareiškėjo vardu padavė teismui skundą, prašydama panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos užsieniečių reikalų skyriaus 2016-03-18 sprendimą Nr. 10-SP9-23 „Dėl Nigerijos Federacinės Respublikos piliečio S. O. A. grąžinimo į Nigerijos Federacinę Respubliką“.

Pagrįsdamas savo reikalavimą pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimas yra nepagrįstas, todėl naikintinas. Pareiškėjas nurodo, kad teisėtai būdamas Lietuvoje galėtų pretenduoti gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje studijų pagrindu pagal Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ĮUTP) 40 str. 1 d. 6 p. nustatytus reikalavimus, kadangi jis yra Mykolo Romerio universiteto Verslo ir medijos mokyklos finansų ekonomikos programos bakalauro nuolatinių valstybės nefinansuojamų studijų studentas. Pareiškėjo ekonominiai ir socialiniai ryšiai išimtinai yra Lietuvos Respublikoje. Nėra jokių duomenų, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kenktų valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Įpareigojimas išvykti iš šalies, nesuteikiant jam galimybės legalizuoti savo buvimo į Lietuvos Respublikoje iš jos neišvykus, nebūtų proporcinga priemonė, kadangi jis atitinka ĮUTP 40 str. 1 d. 6 p. nustatytus reikalavimus ir turi pagrindą gauti leidimą laikinai gyventi.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą patenkinti. Pažymėjo, kad pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos yra neproporcinga priemonė, nes ginčijamo sprendimo priėmimo metu jis buvo įtrauktas į studentų sąrašus ir galėjo įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyrius 2016-02-05 priėmė sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Minėto sprendimo pareiškėjas neapskundė, todėl leidimas laikinai gyventi buvo paskelbtas negaliojančiu. Tuo pagrindu Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas priėmė pareiškėjo skundžiamą sprendimą, kuriuo įpareigojo savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Atsakovas pažymi, kad, vadovaujantis ĮUTP 39 str. 3 p., užsieniečio gyvenimas laikomas neteisėtu, jei užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą laikinai gyventi, kuris yra panaikintas. Pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas vadovaujantis ĮUTP 125 str. 1 d. 2 p., atsižvelgiant į 128 str. 1 d. nurodytas aplinkybes bei į tai, kad nenustatyta 130 str. 1 ir 2 d. nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į Nigerijos Federacinę Respubliką.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Byloje ginčas keliamas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos užsieniečių reikalų skyriaus 2016-03-18 sprendimo Nr. 10-SP9-23, kuriuo pareiškėjas įpareigojamas savanoriškai išvykti į Nigerijos Federacinę Respubliką, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas prašo panaikinti minėtą sprendimą, vadovaudamasis tuo, jog yra Mykolo Romerio universiteto Verslo ir medijos mokyklos finansų ekonomikos programos bakalauro nuolatinių valstybės nefinansuojamų studijų studentas, dėl ko su Lietuva yra susijęs socialiniais ekonominiais ryšiais.

Vadovaujantis ĮUTP 40 str. 1 d. 6 p., leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jei jis ketina mokytis Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 46 straipsnio nuostatas. ĮUTP 46 str. 1 d. nustato, jog leidimas laikinai gyventi yra išduodamas, jeigu užsienietis yra priimtas studijuoti į mokslo ir studijų instituciją pagal studijų programą (programas) arba į doktorantūrą. Pagal ĮUTP 39 str. 3 p. užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas. ĮUTP 125 str. 1 d. 2 p. nustato, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi.

Bylos duomenys tvirtina ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje LT7374279, kuris galiojo iki 2016-08-21, tačiau Migracijos departamento sprendimu nuo 2016-02-26 buvo panaikintas, kadangi pareiškėjas 2016-01-19 buvo pašalintas iš Mykolo Romerio universiteto dėl laiku nesumokėtos įmokos už 2015 / 2016 m. rudens semestro studijas. Minėto Migracijos departamento sprendimo pareiškėjas neapskundė, todėl leidimas laikinai gyventi buvo paskelbtas negaliojančiu. Tuo pagrindu Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2016-03-18 priėmė pareiškėjo skundžiamą sprendimą, kuriuo įpareigojo jį savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu pareiškėjas neturėjo galiojančio leidimo gyventi Lietuvoje, todėl atsakovas, vadovaudamasis ĮUTP 39 str. 3 p. ir 125 str. 1 d. 2 p., turėjo teisinį pagrindą priimti sprendimą, įpareigojantį pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Pagal ĮUTP 128 str. 1 d. 3 p. priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas).

Duomenų, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu pareiškėją su Lietuvos Respublika siejo glaudūs socialiniai, ekonominiai ar kitokie ryšiai, byloje nėra. Tai, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu pareiškėjas iš naujo buvo priimtas studijuoti į Mykolo Romerio universitetą, negali daryti įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes šios aplinkybės savaime neįteisina pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad, siekdamas įteisinti savo buvimą Lietuvoje, pareiškėjas turėtų realizuoti galimybę iš naujo gauti leidimą gyventi Lietuvoje. Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas patvirtino, kad yra kreipęsis dėl vizos išdavimo į Turkijos ambasadą Lietuvoje. Gavęs vizą, pareiškėjas ketina vykti į Ankarą, kur galės pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvoje.

Pagrindai, kuriems esant užsienietis negali būti išsiunčiamas iš šalies, nustatyti ĮUTP 128 str. 3 d., tačiau duomenų, kad pareiškėjas atitiktų nurodytas sąlygas, byloje nėra, todėl atsakovo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos užsieniečių reikalų skyrius turėjo teisėtą ir pagrįstą pagrindą taikyti ĮUTP 39 str. 3 p ir 125 str. 1 d. 2 p. nuostatas ir įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, vadovaujantis jame išdėstytais argumentais, nėra, todėl jis atmestinas kaip nepagrįstas, o Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos užsieniečių reikalų skyriaus 2016-03-18 sprendimas Nr. 10-SP9-23 „Dėl Nigerijos Federacinės Respublikos piliečio S. O. A. grąžinimo į Nigerijos Federacinę Respubliką“ paliekamas galioti.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 str., 88 str. 1 p., 132 ir 133 str. teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo S. O. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.