Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-1283-264/2013

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-10-04
Bylos Nr.: 2A-1283-264/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Aušra Baubienė, Nijolia Indreikienė, Albina Rimdeikaitė
Atsakovas: A. B.
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Gija Brukabz“
Trečiasis asmuo: Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM
Advokatai: Gintaras Černiauskas

Kategorijos

32.1pavadinimo nepavyko patikrinti
121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1283-264-2013Procesinio sprendimo kategorija: 32.1; 121.15; 121.21; (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. spalio 4 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolios Indreikienės ir Albinos Rimdeikaitės, sekretoriaujant Violetai Grigaravičienei,

dalyvaujant apeliantui (atsakovui) A. B., ieškovės atstovui advokatui Gintarui Černiauskui, trečiojo asmens atstovei E. S.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-22-435/2013 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gija Brukabz“ ieškinį atsakovui A. B., trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM, dėl servituto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama nustatyti neatlygintiną kelio servitutą, suteikiantį teisę neatlygintinai važiuoti antžeminėms transporto priemonėms per sklypą (duomenys neskelbtini), IĮ „Geodeza“ (licencijos Nr. G-1024-(823) inžinieriaus R. B. parengtame 2012-03-28 žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plane pažymėtą S3 (Siūlomas servitutas), bei apibrėžtą taškais 29, 31, 32, 33,10, 34, 35; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. vasario 19 d. sprendimu ieškinį patenkino; nustatė neatlygintiną kelio servitutą, suteikiantį teisę neatlygintinai važiuoti antžeminėms transporto priemonėms per sklypą (duomenys neskelbtini), IĮ „Geodeza“ (licencijos Nr. G-1024-(823) inžinieriaus R. B. parengtame 2012-03-28 žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plane pažymėtą S3 (Siūlomas servitutas), bei apibrėžtą taškais 29, 31, 32, 33,10, 34, 35; priteisė iš atsakovo A. B. 142 Lt žyminį mokestį ieškovei UAB „Gija Brukabz“ ir 41,78 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teismas nustatė, kad pastatas-parduotuvė, esanti žemės sklype (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso ieškovei ir šį žemės sklypą ji yra išsinuomojusi iš Lietuvos Respublikos 99 metams. 2001-10-16 Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-01-6601 buvo nustatytas 46 kv. m ploto kelio servitutas, suteikiantis teisę neatlygintinai važiuoti transporto priemonėmis per sklypą (duomenys neskelbtini) iki sklypų (duomenys neskelbtini), taip pat nustatytas ir 140 kv. m ploto kelio servitutas, suteikiantis teisę žemės sklypo (duomenys neskelbtini), nuomininkui neatlygintinai važiuoti transporto priemonėmis per sklypą (duomenys neskelbtini). 2000-01-12 žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planas patvirtina tai, kad Valstybiniame žemės sklype (duomenys neskelbtini), nustatytas bendro naudojimo kelias. Atsakovui A. B. nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Antstolio M. P. 2012-03-05 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. 123-12-15 nustatyta, jog pastato, kurio pirmame aukšte yra parduotuvė „Express Market“ kairėje pusėje prie kelio posūkio į pastato kiemą kelio kairėje pusėje sudėti du betono blokai bei lygiagrečiai keliui ir pastatui į kelio dangą įmūryti du metaliniai stulpai, kurie susiaurina kelio plotį. Išmatavęs atstumus nuo į kelio dangą įmūrytų stulpų iki pastato antstolis nustatė, kad nuo pirmojo 181 cm aukščio stulpo iki pastato buvo 373cm, nuo antrojo 99 cm aukščio stulpo iki pastato – 396cm. 2012-03-21 antstolio M. L. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. 0022/12/00107 konstatuota, kad adresu (duomenys neskelbtini), yra mūrinis dviejų aukštų pastatas, kurio pirmajame aukšte yra įsikūręs prekybos centras „Express Market“. Iš gatvės pusės į prekybos centrą matyti tik vienas įėjimas, kuris skirtas pirkėjams. Kieme yra įėjimas, per kurį į prekybos centrą yra pristatomos prekės. Į kiemą galima įvažiuoti greta pastato, esančio (duomenys neskelbtini), šiaurės-vakarinės sienos einančiu asfaltuotu įvažiavimu. Įvažiavimo asfalto dangoje, greta žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), faktų konstatavimo metu buvo matyti įmūryti du metaliniai stulpai, o tarp jų suguldyti betono blokai. Faktų konstatavimo metu į kiemą bandė atbulas (kieme nėra vietos apsisukti) įvažiuoti krovinis automobilis VOLVO FM7, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio ilgis apie 7,20 m., o plotis apie 2,60 m. Automobiliui norint įvažiuoti į kiemą, prie (duomenys neskelbtini), įsikūrusio prekybos centro „ExpressMarket“, kliudė prie žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įkasti du metaliniai stulpai ir tarp jų suguldyti betono blokai, per kuriuos šis automobilis negalėjo įvažiuoti į pastato, esančio (duomenys neskelbtini), kiemą, prie prekių pristatymo į prekybos centrą vietos. Pastatas - parduotuvė, adresu (duomenys neskelbtini), pastatyta 1963 metais, kiti statiniai - 1965 ir 1973 metais, ieškovei jie nuosavybės teise priklauso nuo 1995 ir 1999 metų. Parduotuvė nuo 1999-03-26 išnuomota UAB „Kilminė“. Atsakovas sklypą adresu (duomenys neskelbtini) įsigijo 2012-02-01. Ieškovės turimas pastatas daugybę metų naudojamas pagal paskirtį – jame įrengta parduotuvė, jos vidiniame kieme yra įėjimas į parduotuvę per kurį pristatomos prekės. Parduotuvė prekiauja maisto ir plataus vartojimo prekėmis, prekės į šią parduotuvę yra pristatomos sunkiasvoriais didelių gabaritų automobiliais, ir tiek ieškovė, tiek jo nuomininkas, nuomojantis patalpas įtakos automobilių, kuriais pristatomos prekės dydžiui neturi ir negali turėti. Vienintelis kelias, kuriuo galima patekti į parduotuvės vidinį kiemą yra greta pastato, esančio (duomenys neskelbtini), šiaurės – vakarinės sienos einantis asfaltuotas įvažiavimas, o atsakovui pradėjus jam priklausančio žemės sklypo tvėrimo darbus į parduotuvės vidinį kiemą krovininiai automobiliai įvažiuoti nebegalėjo. Teismas nurodė, kad atsakovui užtvėrus tvora jam priklausantį sklypą, krovininiai automobiliai negalės įvažiuoti į vidinį parduotuvės kiemą prie prekių iškrovimo vietos, o sustabdžius prekių tiekimą ieškovė realiai gali netekti ne tik esamo, bet ir būsimų nuomininkų ir, to pasėkoje, nebegalėti tinkamai naudotis jai priklausančiu prekybai skirtu statiniu. Teismas sprendė, kad priimti ir krauti prekes per įėjimą, skirtą pirkėjams, yra ne tik kad nepatogu tiekėjams, parduotuvės darbuotojams, bet ir pavojinga pirkėjams, be to tai suprastintų pardavimo paslaugą teikiančios įmonės paslaugų kokybę, o kito prekėms pristatyti skirto įėjimo įrengimas, atsižvelgiant į jau įrengtas prekybos patalpas būtų ne tik neracionalus, bet ir susijęs su neprotingomis ir nepateisinamomis išlaidomis. Nors atsakovas tik 2012 metais nuosavybės teise įgijo žemės sklypą, tačiau, kaip pats nurodė, jame gyvena nuo 1985 metų iki šiol, tačiau ginčų dėl krovininių automobilių važiavimo minėtu keliu anksčiau su ieškove nebuvo, kas teismo nuomone, reiškia, jog jis visada žinojo, kad pravažiavimu naudojasi didelių gabaritų automobiliai. Teismas sprendė, kad teismo sprendimas nustatyti atsakovo sklypui 20 kv. m ploto servitutą ieškovės poreikiui tinkamai naudotis viešpataujančiuoju daiktu užtikrinti atitinka CK 4.126 str. 1 d. ir 4.128 str. 1 d. nustatytus reikalavimus; atsižvelgiant į atsakovo žemės sklypo plotą (0,0401ha) ir servituto turinį, nelaikytina, kad atsakovo teisių ribojimas neatitinka proporcingumo bei abiejų savininkų interesų pusiausvyros principų. Teismas atmetė trečiojo asmens argumentus, kad šiuo atveju servitutas turėjo būti nustatytas administraciniu aktu, bei tai, kad reikalinga paruošti teritorijų planavimo dokumentą, bei jame nurodyti siūlomą servitutą, kadangi siekiamas nustatyti kelio servitutas yra ne nesuformuotame žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), kaip nurodo tretysis asmuo, o atsakovui A. B. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini). Todėl servituto nustatymas nepatenka į Žemės įstatymo 23 str. 2 d. reguliavimo sritį ir nėra nesuformuotame žemės sklype. Tais pačiais motyvais atmesti ir kiti trečiojo asmens atsiliepime į ieškinį nurodyti argumentai. Ieškovei pareiškus ieškinį, dar rengiantis bylą nagrinėti teisme atsakovas buvo pareiškęs norą spręsti ginčą taikiu būdu, šalims tokia teisė buvo suteikta, šalys buvo parengę taikos sutarties projektus, atsakovas pripažino, kad dalyvaujant profesionaliems teisininkams jis derino taikaus susitarimo sąlygas, tame tarpe ir dėl atlygintino servituto. Tačiau taikaus susitarimo nebuvo pasiekta atsakovui pareiškus, kad savo žemės jis neduos. Nustačius, kad ieškovė, įgyvendindama savo nuosavybės teisę ir siekdama, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, nurodė pakankamai svarbias priežastis, kurios pateisina kito savininko teisių ribojimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas A. B. apeliaciniu skundu (4 t. b. l. 102) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, priteisti iš ieškovės visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą apeliantas grindžia šiais argumentais:

1. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovė pateikė IĮ „Geodeza“ 2012-03-28 žemės sklypo (duomenys neskelbtini), planą, kuris neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus įsakymo Nr. 19 (2001-03-30), Nr. 35 (2001-05-15), Nr. V-59 (2002-03-18) nuostatų. Jame neįvardintas užsakovas, jis nepasirašytas užsakovo. Vadovaujantis šiuo planu ieškovė, negavusi apelianto sutikimo, apgaulės būdu įsibrovė į jo nuosavybės teise valdomą sklypą. Žemės sklypo (duomenys neskelbtini), savininkė - Lietuvos valstybė užsakymo IĮ „Geodezą“ vykdyti kadastrinius ir geodezinius matavimus neteikė.

2. Teismas priimdamas sprendimą pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, LR Konstituciją, netinkamai taikė įstatymą, nepaskirstė įrodinėjimo naštos šalims, neatskleidė bylos esmės. Teismas nustatydamas servitutą pagal neteisėtą IĮ „Geodeza“ žemės sklypo planą, pažeidė apelianto konstitucinę teisę į nuosavybės neliečiamybę. Ieškovė neturėjo teisės pareikšti reikalavimo dėl servituto nustatymo, nes ji yra žemės sklypo nuomininkė, o reikalavimą dėl servituto nustatymo gali reikšti tik žemės sklypo savininkas - Lietuvos Respublika.

3. Teismas pažeidė apelianto teisę į gynybą, nes nepriėmė jo teikiamų procesinių dokumentų, vadovavosi vien ieškovės teikiamais įrodymais ir paaiškinimais, bylą išnagrinėjo šališkai, palaikydamas ieškovės poziciją. Teismas nevertino apelianto pateiktų įrodymų dėl jo sklypo ribų, dėl tvoros, kuri yra apskaityta inventorizacinėje byloje, pastatymo. Tvora yra pastatyta apelianto žemėje ir turi materialinę vertę.

4. Teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl absoliučių negaliojimo pagrindų, kadangi teismas išsprendė ne visus atsakovo, trečiojo asmens pareikštus reikalavimus. Taip pat teismo sprendimu nuspręsta dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų.

Atsiliepimas

Ieškovė UAB „Gija Brukabz“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (5 t. b. l. 11-15) prašo apeliacinį skundą atmesti. IĮ „Geodeza“ (licencijos Nr. G-1024-(823) inžinieriaus R. B. parengtame 2012-03-28 žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plane yra nurodyti visi privalomi tokiems planams parengti duomenys, informacija ir rekvizitai. Planas yra parengtas profesionalaus asmens, kuris savo atlikto darbo ir jame nurodytų duomenų (pagrinde koordinačių taškų) tikrumą ir teisėtumą yra patvirtinęs. Todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad šis žemės sklypo planas, pagal kurį yra prašoma nustatyti servitutą yra neteisėtas. Valstybinės žemės nuomos sutartis sudaryta ilgesniam nei 10 m. terminui ir ji yra ilgalaikė nuomos sutartis (emphyteusis), joje nesant kitokių nuostatų, ieškovė turi teisę įgyvendinti visas daiktines teises, kylančias iš žemės sklypo kaip šios žemės sklypo savininkas. Teismo nustatytu servitutu bus aptarnaujamas pastatas-parduotuvė, kuri nuosavybės teise priklauso ieškovei, todėl ieškovė turėjo visas teises reikšti ieškinį ir taip ginti savo teises. Ginčo tarp ieškovės ir atsakovo atveju egzistuoja visos būtinos faktinės aplinkybės pripažinti, jog ieškovė, nenustačius servituto atsakovui priklausančiame žemės sklype, praras bet kokią galimybę normaliomis sąlygomis ir sąnaudomis naudotis jai priklausančiu daiktu - pastatu (parduotuve).

Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM atsiliepimu į apeliacinį skundą (5 t. b. l. 4-10) palaiko apeliacinį skundą. Kauno miesto valdybos 2001-03-06 sprendimu Nr. 328 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano“ buvo patvirtintas žemės sklypo planas. Nurodytas kelio servitutas (46 kv. m), kuris įpareigoja (duomenys neskelbtini) žemės savininkus, naudotojus leisti transporto priemonėmis važiuoti iki žemės sklypų (duomenys neskelbtini). Žemės sklypui, minėtu įsakymu yra nustatytas ir kitas kelio servitutas, 140 kv. m, kuris suteikia teisę transporto priemonėmis važiuoti žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), savininkams, naudotojams per sklypą (duomenys neskelbtini). Atsakovui jo nuosavybės teise valdomam žemės sklypui (duomenys neskelbtini), nėra nustatyto ir įregistruoto jokio servituto. Tiek nustatyti ir registrų centre įregistruoti kelio servitutai, tiek ieškovės siekiamas nustatyti kelio servitutas yra nesuformuotame žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), kuris įbraižytas į (duomenys neskelbtini), detalųjį planą, patvirtintą Kauno miesto valdybos sprendimu 2001-03-06 Nr. 328. Valstybinės žemės nuomos sutarties 8 punkte nurodyti servitutai, kurie suteikia teisę (duomenys neskelbtini) važiuoti transporto priemonėmis per sklypą (duomenys neskelbtini) iki sklypo (duomenys neskelbtini), ir 140 kv. m kelio servitutas suteikiantis teisę važiuoti transporto priemonėmis per sklypą (duomenys neskelbtini) iki sklypų (duomenys neskelbtini). Su tokiais kelio servitutais nuomininkas sutiko, nesiekė nustatyti ar pakeisti nustatytų kelio servitutų plotį, todėl teiginys, kad esami servitutai neužtikrina galimybės tinkamai eksploatuoti parduotuvės pastatą, nebuvo pagrįstas įrodymais, o priešingai patvirtino, kad ieškovė, jos nuomininkas naudojasi pastatu, kuris pagal savo paskirtį eksploatuojamas nuo 1963 m. Nurodo, kad teismas padarė klaidingą išvadą apie svarbių aplinkybių buvimą, nes tai neleido daryti esančių įrodymų visuma byloje. Žemės sklypų savininkams, naudotojams negavus tos žemės savininkų sutikimo, šiuo atveju Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM, servitutai nustatomi administraciniu aktu Vyriausybės nustatytas tvarka, t.y. vadovaujantis Taisyklėmis, pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius nustatomi Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3-5 punktuose nurodytais atvejais. Vadovaujantis CK 4.124 straipsnio 3 dalimi yra būtina ir dėl servituto nustatymo viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia, kurią šiuo atveju išreiškė ieškovė, t.y. valstybinės žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), nuomininkas. Vadovaujantis CK 4.43 - 4.44 straipsniais nustatyta, kad reikalavimas naudotis kito asmens žemės sklypu, šiuo atveju, atsakovo, yra neleistinas jei nustatoma, kad dėl jo paties kaltės (šiuo atveju ieškovės) buvo prarasta galimybė naudotis susisiekimu su viešuoju keliu nuo parduotuvės vidinio kiemo, t.y. teismas netyrė dėl kokių aplinkybių parduotuvės pastatui, kuris nebuvo rekonstruotas, kaip teigia ieškovės atstovas, baigtas statyti 1963 m., kiti statiniai 1965 ir 1973 m., visą laiką naudojosi nustatytu ir įregistruotais servitutais per valstybinę žemę, o nuo 2012 m. ši situacija pasikeitė, ir norima įgyvendinti savo teises kitų asmenų teisinės situacijos pabloginimu, apsunkinant privatų žemės sklypą jam nustatant 20 kv. m kelio servitutą papildomai. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad ieškovė yra tik valstybinio žemės sklypo naudotoja, ir kad nesiekė nustatyti kelio servituto, kuris yra detaliojo plano sprendinys (2001-03-06 Nr. 328), administraciniu aktu, o šioje dalyje naudojasi savavališkai kelio dalimi, ir papildomai siekia nustatyti servitutą, kuris suteiktų jai teisę naudotis platesne kelio danga, nors iš esmės ji neturi tokios teisės tarp taškų, nurodytų žemės sklypo plane Nr. 7, 9. Nagrinėjant bylą teisme, nebuvo įvertintos aplinkybės, kad ieškovė statiniu pagal paskirti naudojasi nuo 1963 metų, iki šiol jokių problemų nėra kilę su prekių tiekimu. Faktą, jog ieškovė bei tretieji asmenys, tiekiantys produktus, neturi objektyvios galimybės privažiuoti prie ieškovų nuosavybės teises valdomų statinių (duomenys neskelbtini) nėra nustatyta, tačiau yra pateikta antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo medžiaga, kurioje nustatyta kokio pločio pravažiavimas yra nustatytas, ir kokioms transporto priemonėms reikalingas apsisukimo, posūkiui atlikti plotas. Tačiau nėra pateikta duomenų, kad negali tiekti prekių su kitomis transporto priemonėmis, kurioms reikėtų mažesnio apsisukimo, posūkio manevrui atliekamo kelio ploto. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau. Reikia atkreipti dėmesį, kad yra suprojektuotas bendro naudojimo kelias, kuris patvirtina, kad ieškovė ir tretieji asmenys turi galimybę patekti iki (duomenys neskelbtini) nuomojamo žemės sklypo, bei faktiškai juo naudojasi nuo valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo, t.y. 2001-10-17 valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N19/2001-0838 pagrindu. Teismas turi vadovautis bendriesiems protingumo, teisingumo ir proporcingumo principams, nes nors ir nustačius kelio servitutą 20 kv. m ploto per atsakovo sklypo dalį, tačiau lieka nenustatytas kelio servitutas per valstybinį žemės plotą, kuri yra nesuformuota adresu (duomenys neskelbtini), kuria faktiškai naudojasi ieškovė. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė negali patekti į savo žemės sklypą bendrai naudojamu keliu iš kelio pusės ir naudotis savo turtu pagal jo tiesioginę paskirtį. Ta aplinkybė, kad suprojektuotas kelias į ieškovės nuomojamą žemės sklypą yra nepatogus, nepakankamai platus, netinkantis važiuoti su krovininėmis transporto priemonėmis, tačiau nustatytas servitutas teismo sprendimu iš esmės nesikeičia, o tik yra paplatinamas atsakovo sąskaita, nekreipiant dėmesio į tai, kad kelio servitutas nurodytas žemės sklypo plane (duomenys neskelbtini) nėra įregistruotas, todėl nustačius tik 20 kv. m kelio servitutą ieškovė ties taškais 7, 9 galėtų važiuoti tik per atsakovo nuosavybės teise valdomo žemės sklypo dalį, nors faktiškai ieškovė siekė nustatytu servitutu prasiplatinti įvažiavimo kelią ties taškais Nr. 7, 9. Teismas nevertino atsakovui sudaromų sunkumų, nepatogumų nustatant ieškovo prašomą servitutą. Teismas nepagrįstai atmetė trečiojo asmens poziciją, kad ieškovė neįrodė, kad išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, jog nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti, neapribojant kitų savininkų teisių ir interesų. Taigi, šiuo atveju servituto nustatymas reikštų nepagrįstą atsakovo nuosavybės teisių ribojimą. Ieškovės ieškinyje numatyta servituto lokalizacija riboja atsakovo nuosavybės teises, mažinant žemės sklypo vertę, nes pakeičia atsakovo žemės sklypo ribą, užsibaigiančią pravažiavimo keliu. Teismas netyrė, kad ieškovės reikalavimą nustatyti kelio servitutą patekimui iki parduotuvės kieme esančių statinių lėmė būtent ieškovės pasirinktoje sklypo vietoje pastatytas statinys parduotuvė, bei detaliojo plano organizatorius, t.y. ieškovės numatyti detaliojo plano sprendiniai. Ieškovė žemės sklypą ir jame esančius statinius valdo nuo 1963 m., yra pati nuomojamo žemės sklypo detaliojo plano organizatorius, taigi turėjo žinoti, kokios valstybinio žemės sklypo ir šalia esančio kaimyno žemės sklypo ribos ir sklypų naudojimo sąlygos, bei pravažiavimo kelias.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai bei išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiama kelio servituto (CK 4.117 straipsnis) nustatymas atsakovo žemės sklype, siekiant ieškovei privažiuoti autotransporto priemonėmis prie jai priklausančių pastatų iš vidinio kiemo pusės, esančių žemės sklype (1376 kv. m. ploto) nuomojame iš valstybės pagal ilgalaikės nuomos sutartį (99 metams). Iš ieškovės pateikto plano matyti, kad servituto kelias užimtų atsakovės sklypo 20 kv. m iš (401 kv. m) ir jo dalimi eitų šalia valstybinės žemės fondo - bendro naudojimo kelio, skirto įvažiavimui į sklypus (duomenys neskelbtini) (1 t. b. l. b.l. 12-16 ).

Apeliantas (atsakovas) nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo tenkintas ieškovės reikalavimas ir nustatytas kelio servitutas, suteikiantis teisę neatlygintinai privažiuoti antžeminėms transporto priemonėms prie ieškovei priklausančio komercinės paskirties pastato pagal IĮ „Geodeza“ parengtą žemės sklypo planą, plane pažymėtą S3, apibrėžtą taškais 29, 31, 32, 33,10, 34, 35 (Siūlomas servitutas) per atsakovui priklausančio namų valdos sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (20 kv. m. ploto).

Servituto, kaip daiktinės teisės, esmė – vieno (tarnaujančiojo) nekilnojamojo daikto savininko teisių apribojimas kito (viešpataujančiojo) nekilnojamojo daikto savininko (valdytojo) naudai – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu, arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (CK 4.111 straipsnio 1 dalis). Taikant servituto instituto normas pamatiniai yra proporcingumo ir civilinių teisinių santykių dalyvių interesų derinimo principai.

Nagrinėjamu atveju servituto nustatymas teismo sprendimu siejamas ne su absoliučiu negalėjimu be servituto savininkui naudotis jam priklausančiu daiktu, o su sąlyga, kad nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį.

Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų: antstolio surašytų faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų, fotonuotraukų, ortofotonuotraukos, nekilnojamojo turto registro išrašų, pastatų techninės apskaitos bylos, 2001 m. detalaus plano dėl ieškovei išnuomoto nuo 2001-10-17 99 metams valstybinės žemės sklypo (13,76 arų ploto) (duomenys neskelbtini), kuris yra komercinės paskirties objektų teritojija, ir kt. nustatytų aplinkybių visumos, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovės prašomas nustatyti kelio servitutas atitinka istoriškai susiklosčiusio ir faktiškai naudojamo kelio vietą. Esminę reikšmę taip pat turi ir aplinkybė, kad dalis kelio, kuriuo siekia naudotis ieškovė, patenka į gretimą valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalį - bendro naudojimo kelią. Atsakovas neginčija aplinkybės, kad parduotuvė veikia daugelį metų, prekės į parduotuvės sandėlį iškraunamos iš vidinio kiemo pusės į pastatą, pažymėtą plane 1E2p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Atsakovas sklypą (4,01 arų) adresu (duomenys neskelbtini) įsigijo nuosavybėn 2012-02-01, nors namų valdoje kaip pats teigia gyvena nuo 1985 m., todėl esamą padėtį žinojo. Byloje esantys rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina, kad vienintelis kelias, kuriuo galima patekti į parduotuvės vidinį kiemą yra greta pastato, esančio (duomenys neskelbtini), šiaurės – vakarinės sienos einantis asfaltuotas įvažiavimas, o atsakovui 2012 m. pradėjus jam priklausančio žemės sklypo tvėrimo darbus į parduotuvės vidinį kiemą krovininiai automobiliai įvažiuoti nebegalėjo.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atsakovui pastačius tvorą ant jam priklausančio sklypo ribos, krovininiai automobiliai negalės įvažiuoti į vidinį parduotuvės kiemą prie prekių iškrovimo vietos, o sustabdžius prekių tiekimą ieškovas realiai gali netekti ne tik esamo, bet ir būsimų nuomininkų ir, to pasekoje, nebegalėti tinkamai naudotis jam priklausančiu prekybai skirtu statiniu. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad servitutas objektyviai būtinas, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su tuo, kad nustatytas neatlygintinas servitutas, turėtų būti atlygintinas.

Teisėjų kolegija laiko pagrįstais apeliacinio skundo bei trečiojo asmens atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus dėl materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimo nustačius neatlygintiną servitutą.

Iš byloje esančių apelianto procesinių dokumentų turinio matyti, kad atsakovas viso teisminio nagrinėjimo metu nesutiko su neatlygintino servituto nustatymu, teigė, kad už tai jam turi būti atlyginta, nors konkrečios pinigų sumos neįvardijo. Taip pat teigė, kad jis praktiškai praranda galimybę naudotis 20 kv. m sklypo dalimi pagal paskirtį, kad jam šis įvažiavimas į namų valdą nereikalingas, tvora reikalinga jo privatumui, saugumui užtikrinti. Teisėjų kolegija šiuos argumentus laiko pagrįstais.

CK 4.129 str. straipsnyje įtvirtinta tarnaujančiojo daikto savininko teisė reikalauti atlyginti dėl servituto nustatymo atsiradusius nuostolius. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad servituto atlygintinumo klausimą racionalu išspręsti nustatant servitutą. Tai gali turėti reikšmės sprendžiant dėl servituto būtinumo, nes atlyginimo dydis ir galimi kitam savininkui daromi nuostoliai dėl suvaržymų gali būti tokie, kad verstų ieškoti kitų naudojimosi svetimu daiktu būdų (pavyzdžiui, sutarčių sudarymas) ar net visiškai kitų susidariusios situacijos sprendimų (pavyzdžiui, turto išpirkimas, mainymas ar nuostolių padengimas kitu turtu, turto paėmimas valstybės ar visuomenės poreikiams teisingai atlyginant), kad iš anksto būtų pasirūpinta galimų savininko nuostolių atlyginimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje L. B. v. S. Š., bylos Nr. 3K-3-469/2008; 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje J. D. v. UAB „Druskininkų vandenys“, AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-527/2009). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje servituto nustatymo bylose taip pat nurodoma, kad civilinių teisinių santykių teisingumo ir interesų derinimo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuojami dėl servituto patirti netekimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Žemės ūkio kooperatyvas „Naujieji Berniūnai“, Ž. B., D. M. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-157/2009). Kai viena šalių siekia servituto nustatymo kuo mažesnėmis jai sąnaudomis iš kelių galimų variantų, teisingo atlyginimo klausimas privalo būti svarstomas, net ir nesant pareikšto savarankiško reikalavimo atlyginti nuostolius CK 4.129 straipsnio pagrindu. Civiliniams teisiniams santykiams būdingas atlygintinumo principas. Tai reiškia, kad įgydama naudos viena šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip. Servituto turėtojas įgyja teisę naudotis svetimu daiktu, o šio daikto savininkas patiria atitinkamų teisių ribojimų, kurie turi būti kompensuojami. Taigi procesinė viešpataujančiojo daikto savininko pareiga kelti kompensacijos dydžio klausimą logiškai išplaukia iš reikalavimo siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros. Šio reikalavimo turi laikytis ne tik bylą nagrinėjantis teismas, bet ir sąžininga proceso šalis, prašanti nustatyti servitutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje G. S. v. L. G., bylos Nr. 3K-3-419/2011). Esant keliems galimiems servituto nustatymo variantams sprendžiant atlygintinumo klausimą ir, atitinkamai, parenkant servituto, kuris mažiausiai ribotų tarnaujančiojo daikto savininko teises, vietą, turi būti vadovaujamasi protingos žemėnaudos principais, atsižvelgiama į turtinius ir neturtinius tarnaujančiojo daikto savininko netekimus: galimybės naudotis daikto dalimi netekimu, nepatogumų atsiradimą dėl bendro naudojimosi daiktu ar jo dalimi, ilgalaikį tokių nepatogumų pobūdį ir kita, įvertinta pinigais.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškinį, nustatė neatlygintiną servitutą, nesprendė atlygintumo klausimo, padaręs išvadą, kad šalys nepasiekė taikaus susitarimo dėl atlygintinumo, atsakovui pareiškus, kad savo žemės jis neduos.

Servituto pobūdis – nustatomas jis atlygintinai ar ne – yra viena esminių bylos aplinkybių, ištirtinų bylos nagrinėjimo metu; priešingu atveju tai reikštų nevisapusišką bylos aplinkybių ištyrimą ir įvertinimą CPK 185 straipsnyje nustatytų taisyklių laikymosi aspektu. Ieškovei reikalaujant nustatyti neatlygintiną servitutą, skundžiamame teismo sprendime visiškai nemotyvuota dėl jo neatlygintinumo pagrįstumo, netirtos ir nevertintos su tuo susiję aplinkybės. Skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodžius neatlygintinumą yra paneigiama atlygintinumo prezumpcija, o teisingo atlyginimo klausimas privalo būti svarstomas, net ir nesant pateikto savarankiško reikalavimo atlyginti nuostolius CK 4.129 straipsnio pagrindu.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pagrindinių (esminių) bylos faktinių ir teisinių aspektų. Dėl to darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turi aiškintis, ar nėra pagrindo nustatyti viešpataujančiojo daikto savininko prievolę mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. Pažymėtina, kad paaiškėjus naujoms aplinkybėms, servituto nustatymo klausimas gali būti svarstomas iš naujo. Kadangi tinkamas šios bylos išsprendimas susijęs su naujų reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymu, būtinumu užtikrinti išsamų didelės apimties tyrimą, o dėl to būtų pagrįsta užtikrinti bylos šalių teisę į apeliaciją, byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes nėra galimybės jos išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kauno apylinkės teismo sprendimas panaikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo (CPK CPK 327 str. 2 d., 329 str. 1 d.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą patenkinti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjos Aušra BaubienėNijolia IndreikienėAlbina Rimdeikaitė