Alytaus apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. B. ieškinį atsakovei R. S. dėl nekilnojamojo turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovei R. S. apie vykstantį teismo procesą pranešta tinkamai, tačiau atsakovė atsiliepimo į ieškovo ieškinį nepateikė ir bylos nagrinėjime nedalyvavo.

Teismo posėdžio metu ieškovas K. B. papildomai paaiškino, kad teisme, kai vyko skyrybos, jis sakė, kad neturi kur gyventi, tai jam buvo atsakyta, jog jie tą klausimą spręstų teisme arba susitarimo pagrindu. Kai juos išskyrė, jie abu išėjo į koridorių, pasėdėjo ir sutarė, kad jam liks sodas. Jis tą sodą už savo pinigus išsipirko, vėliau ten sodo namą pasistatė. Po to jie neturėjo vienas kitam jokių pretenzijų. Už įsigytą butą jie kartu mokėjo įmokas. Žemės sklypą jis įsigijo iš savo pinigų, S. G. M. niekuo neprisidėjo. Jis tą sklypą gavo išsipirkti, kai dirbo gamykloje. Tą sklypą išsipirko jis, dar mokėjo virš 400 rublių. Su S. G. M. jų santykiai buvo geri visą laiką. Jie sutarė, kad jis tvarkysis sklypą, o jai paliks butas. Po skyrybų S. G. M. tame žemės sklype nesilankė, jis taip pat nesilankė bute, kurį paliko buvusiai sutuoktinei. Jis suprato, kad po skyrybų jam priklauso žemės sklypas asmeniškai.

Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta J. J. nurodė esanti ieškovo dukra ir paaiškino, kad ji nėra bendravusi nei su atsakove, nei su jos mama. Vėliau, kai ji paaugo, kai jos tėvas išsiskyrė su atsakovės mama, ji vėl pradėjo bendrauti su tėvu. Tai po to laiko ji ne kartą buvo tame sode. Jokių pretenzijų dėl žemės sklypo, kiek jai žinoma, niekada nebuvo. Kiek ji žino, tai tėvas pasiliko sodą, o atsakovės mamai atiteko butas. Per visus tuos metus niekada nebuvo jokių pretenzijų. Tėtis visą laiką tą žemės sklypą laikė savo nuosavybe, jis ten tvarkydavosi, jokių minčių nebuvo, kad kažkam dar gali jis priklausyti. Kiek žino tėtis tą sodą gavo iš darbovietės paskyrimu. Jokių pretenzijų niekada iš atsakovės mamos dėl sodo nebuvo. Jos žiniomis tas butas liko atsakovės mamai, jie gražiai išsiskyrė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas visiškai.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovas K. B. ir S. G. M. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką, kuri Kauno miesto apylinkės teismo 1995 m. rugsėjo 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6915/1995 m., buvo nutraukta, turtas įgytas santuokos metu nepadalintas. Šalys santuokos metu, kiekvieno iš sutuoktinių vardu įgijo nekilnojamąjį turtą – 1991 m. liepos 24 d. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu S. G. M. vardu įregistruotas butas adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, K. B. vardu įregistruotas 0,0602 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini). Iš (duomenys neskelbtini) Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties matyti, jog ieškovas minėtą žemės sklypą, kuris randasi sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini), sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), įgijo už 302 investicinius čekius. Sodininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) 1999 m. birželio 5 d. pažymoje nurodyta, kad ieškovas yra sodininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) narys, turi išpirktą žemės sklypą, už kurį sumokėti mokesčiai, skolų bendrijai neturi. Iš Nekilnojamojo turto duomenų bylos, registro Nr. (duomenys neskelbtini), pradėtos (duomenys neskelbtini) matyti, kad sodininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), kartu su sodo nameliu, savininku taip pat nurodytas ieškovas. Iš byloje pateikto Kauno miesto apylinkės teismo 1996 m. vasario 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2076/96 m. matyti, kad po santuokos nutraukimo S. G. M. kreipėsi ieškiniu į teismą K. B. dėl pripažinimo netekus teisių į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad K. B. bute negyvena nuo (duomenys neskelbtini) metų. Teismas pareikštą ieškinį patenkino ir nusprendė, kad K. B. neteko teisių į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Byloje taip pat pateikta Gyventojų registro pažyma apie asmens duomenis ir Testamentų registro išrašas, kurie patvirtina, kad S. G. M. mirė (duomenys neskelbtini), o jos palikimą priėmė atsakovė R. S..

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.87 straipsnis numato, kad įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu. Pagal CK 3.88 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė

Iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso (toliau - SŠM) 21 straipsnyje taip pat buvo reglamentuotas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės atsiradimas. Minėtame straipsnyje numatyta, jog turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Sutuoktiniai turi lygias teises, šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu SŠM 21 straipsnio 1, 3 dalys).

Atkreiptinas dėmesys, jog SŠK nuo 2001 m. liepos 1 d. pakeitė naujai įsigaliojęs CK, kurio patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme numatyta, kad CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalis). Taigi šioje byloje sprendžiant santuokoje įgyto turto nuosavybės (asmeninė ar bendroji) ir jo dalijimo (ar nedalijimo) klausimus, turi būti vadovaujamasi CK atitinkamomis nuostatomis.

Sprendžiant, ar iki CK įsigaliojimo įgytas turtas atitinka CK 3.89 straipsnyje nustatytus turto pripažinimo asmenine sutuoktinių nuosavybe kriterijus ir sąlygas, būtina atsižvelgti į faktinio turto įgijimo metu buvusią teismų praktiką. Vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninei nuosavybei, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninei nuosavybei, nebuvo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2008).

Paminėtina, jog nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo žemės sklypas įgytas už ieškovo K. B. turėtus investicinius čekius. Investiciniai čekiai buvo viena iš Lietuvos Respublikos piliečiams valstybės suteiktų priemonių, leidžiančių įgyti valstybės valdomą turtą. Valstybinio turto privatizavimo tvarka buvo reglamentuota specialiu Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymu (toliau – Privatizavimo įstatymas). Vienkartinės išmokos buvo skiriamos kiekvienam piliečiui asmeniškai, priklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos būklės ir kitų individualių aplinkybių (Privatizavimo įstatymo 12 straipsnis), todėl jos laikytinos asmenine nuosavybe. Tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas, pažymėdamas, kad investiciniai čekiai pripažįstami asmeninėmis lėšomis, asmeniniu turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-529/2005; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2018 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018). Šiuo atveju paminėtina ir tai, jog tikslinės paskirties išmokos, kurios skirtos konkretiems vieno iš sutuoktinio poreikiams tenkinti, pavyzdžiui, žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, atlyginimas, tikslinė materialinė parama, nėra laikomos bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Pažymėtina, kad, sprendžiant turto teisinio režimo (bendroji jungtinė ar asmeninė nuosavybė) klausimą, aktualu yra ir tai, kokia buvo kito sutuoktinio pozicija šiuo klausimu. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių dokumentų nustatyta, jog santuokos metu S. G. M. ir K. B. įgijo du nekilnojamuosius daiktus – butą ir ginčo žemės sklypą. Kaip minėta, po santuokos nutraukimo teismo sprendimu nebuvo padalintas santuokoje įgytas turtas. Vis tik, kaip teismo posėdžio metu nurodė pats ieškovas, sutuoktiniai iškart po priimto sprendimo geranoriškai pasidalino turimą nekilnojamąjį turtą ir vienas į kito turtą nepretendavo. Pastebėtina, jog minėtas aplinkybes iš dalies patvirtina ir Kauno miesto apylinkės teismo 1996 m. vasario 14 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2076/96 m., kuriuo S. G. M. ieškinys tenkintas ir ieškovas K. B. pripažintas netekęs teisių į santuokos metu įgytą butą. Šio sprendimo pagrindu santuokos metu įgytas butas Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas asmenine S. G. M. nuosavybe. Teismo posėdžio metu išklausyti proceso dalyvių paaiškinimai patvirtina, kad santuokos nutraukimo S. G. M. niekuomet nereiškė pretenzijų ieškovui dėl jo vardu registruoto žemės sklypo priklausomybės, o pats ieškovas K. B. nereiškė pretenzijų į S. G. M. vardu registruotą butą, taip pat visą laiką jo vardu registruotą žemės sklypą laikė savo asmenine nuosavybe. Teismo vertinimu, iš minėtų duomenų galima spręsti, kad S. G. M., ieškovo K. B. vardu įgytą žemės sklypą, pripažino esant asmenine ieškovo K. B. nuosavybe, o ieškovas, S. G. M. vardu registruotą butą – jos asmenine nuosavybe, todėl niekuomet nei viena iš šalių jokių pretenzijų dėl minėto turto kitai pusei nereiškė.

Be kita ko, kaip minėta, ginčo žemės sklypas buvo įgytas už ieškovo K. B. asmeninius investicinius čekius, jis vienintelis ginčo žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartyje nurodytas pirkėju, taip pat vėlesniuose dokumentuose, susijusiuose su minėtu žemės sklypu, ieškovo buvusi sutuoktinė niekuomet nefigūravo ir, kaip paaiškėjo teismo posėdžio metu, ginčo žemės sklype nesilankė bei prie išlaikymo neprisidėjo.

Įvertinus byloje surinktus duomenis, teismas konstatuoja, kad atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, į tai, kad ginčo žemės sklypas faktiškai įgytas asmeninėmis ieškovo lėšomis (investiciniais čekiais), o vėlesnis buvusių sutuoktinių elgesys, po santuokos nutraukimo, taip pat patvirtina, kad nei vienas iš buvusių sutuoktinių nereiškė kitam sutuoktiniui jokių pretenzijų dėl kito sutuoktinio vardu registruoto nekilnojamojo turto priklausomybės, taip pat, atsižvelgus į tai, kad ginčo žemės sklypą visą šį laikotarpį išlaikė, prižiūrėjo ir valdė tik ieškovas, tuo tarpu buvusi ieškovo sutuoktinė S. G. M. po santuokos nutraukimo niekada nebuvo net apsilankiusi minėtame ginčo žemės sklype, suponuoja išvadą, jog ginčo žemės sklypas buvo įgytas asmeninėn ieškovo K. B. nuosavybėn. Teismo vertinimu, vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, apibendrinant tai, kas išdėstyta, šiuo konkrečiu atveju, egzistuoja pagrindas pripažinti ginčo žemės sklypą ieškovui K. B. priklausant asmeninės nuosavybės teise.

Ieškovas neprašo priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nespręstinas.

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje yra mažesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija), nustatytą minimalią 8 Eur valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl šios išlaidos iš šalių nepriteistinos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Apie priimtą sprendimą atsakovei R. S. praneština viešo paskelbimo būdu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–292 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį patenkinti visiškai.

Pripažinti, žemės sklypą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovo K. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) asmenine nuosavybe.

Įsiteisėjusio teismo sprendimo kopiją išsiųsti valstybės įmonei Registrų centrui.

Apie priimtą sprendimą atsakovei R. S. pranešti viešo paskelbimo būdu specialiame interneto tinklalapyje paskelbiant pranešimą: „Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmuose Prienuose 2025 m. kovo 13 d. civilinėje byloje Nr. e2-301-1231/2025 priimtas sprendimas, kuriuo tenkintas ieškovo K. B., gimusio 1933 metais, ieškinys, pareikštas atsakovei R. S., gimusiai 1958 metais, dėl nekilnojamojo turto pripažinimo asmenine nuosavybe. Atsakovės gyvenamoji ir darbo vietos nėra žinomos, todėl sprendimas jai įteikiamas viešo paskelbimo būdu. Su minėtu dokumentu galima susipažinti Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmuose Prienuose, J. Brundzos g. 12, Prienai. Atsakovė informuojama, jog procesiniai dokumentai laikomi įteiktais pranešimo paskelbimo specialiame interneto tinklapyje dieną. Atsakovė per trisdešimt dienų gali skųsti priimtą sprendimą Kauno apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per sprendimą priėmusį teismą.“

Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per sprendimą priėmusį teismą.