Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-12-15 · Administracinė byla Nr. A-146-1863-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-12-15
Bylos Nr.
A-146-1863-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Romanas Klišauskas
Atsakovas
V. J., Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijai
Pareiškėjas
G. Š.
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Kategorijos
  • 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 16.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A146-1863/2008Procesinio sprendimo kategorija 16.6; 16.7 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. gruodžio 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Romano Klišausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant atsakovams V. J. ir advokatui V. K.,trečiojo suinteresuoto asmens atstovui J. D.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Š. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai bei Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijai (tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas G. Š. patikslintu skundu (t. 1; b.l. 105-107) prašė panaikinti:

1) Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2003 m. liepos 24 d. įsakymą Nr.221-k., kuriuo panaikintas leidimas dirbti su valstybės paslaptį turinčia informacija nuo 2003 m. liepos 24 d.;

2) Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos 2003 m. rugsėjo 5 d. sprendimą, įformintą protokolu Nr.5.

Pareiškėjas paaiškino, kad 1991 m. balandžio 16 d. įsidarbino Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje (toliau – URM, Ministerija) protokolinio skyriaus specialisto pareigose. 2001 m. lapkričio 5 d. buvo paskirtas šios ministerijos Konsulinio departamento direktoriumi.Visą diplomatinės tarnybos ministerijoje laiką jokių nuobaudų už netinkamai vykdytas pareigas neturėjo, buvo skatinamas už nepriekaištingą tarnybą. 2003 m. liepos 23 d. buvo atšauktas iš atostogų, atšaukimo dokumente nurodant, kad reikia vykti į posėdį, kuriame bus svarstomi supaprastinto tranzito geležinkeliu dokumentų klausimai. 2003 m. liepos 24 d. atvykęs į darbą ir nuėjęs pas ministrą sužinojo, kad posėdžio nebus ir jis nebuvo šaukiamas, jam liepta atsistatydinti. Dalyvaujant URM valstybės sekretoriui ir nepažįstamam Valstybės saugumo departamento (toliau – VS departamentas, tretysis suinteresuotas asmuo) darbuotojui, jam buvę pagrasinta, jog neatsistatydinus, jis būsiąs atleistas iš tarnybos už įvairius veiklos pažeidimus. Jam paprašius paaiškinti reikalavimo atsistatydinti priežastį, buvo parodytos kelios nuotraukos ir pagarsinti kelių neaiškių telefoninių pokalbių fragmentai. Jokių dokumentų ar kitų tariamus veiklos pažeidimus patvirtinančių faktų nebuvo pateikta. Minėto pokalbio metu sužinojęs, kad ministras yra priėmęs skundžiamą įsakymą Nr.221-k, kuriuo jam atimta teisė dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija. Paaiškinta, kad bus iškelta baudžiamoji byla už kažkokius nusižengimus.

Skundžiamas 2003 m. liepos 24 d. įsakymas Nr.221-k, kuriuo jam atimtas leidimas dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktu (sistemingas nustatytos darbo su įslaptinta informacija tvarkos pažeidinėjimas). Pareiškėjo teigimu, atsakovas jo nesupažindinęs su jokiais dokumentais ar medžiaga, kuri patvirtintų ne tik jo matytų nuotraukų bei neaiškių telefoninių pokalbių įrašų atsiradimo aplinkybes, bet ir jo kaltę dalyvavus atitinkamuose įvykiuose, todėl jis nežinantis už kokius sistemingus darbo su įslaptinta informacija pažeidimus skundžiamu įsakymu jam atimtas leidimas dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija. Drausminių nuobaudų ar kitokių pretenzijų tiek dėl savo tiesioginio darbo, tiek dėl darbo su slapta informacija neturėjęs. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 9 straipsnio 2 dalis numato, kad eiti pareigas, susijusias su valstybės paslaptį sudarančios informacijos naudojimu ar jos apsauga, bei susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija gali tik specialius leidimus turintys asmenys. Pretendentai į valstybės tarnybą, atrinkti pareigoms, susijusioms su valstybės paslaptį sudarančios informacijos naudojimu ar jos apsauga, skiriami patikrinus kandidatūras Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka ir kai jie gauna leidimus dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo užimama pareigybė priskirta prie tų, kurias einant yra dirbama su informacija, turinčia valstybės paslaptį, todėl leidimo dirbti su valstybės paslaptį turinčia informacija panaikinimas apriboja ne tik jo teisę grįžti į buvusias pareigas, bet ir galimybę eiti tas valstybės tarnautojo pareigas, kurios susiję su valstybės paslaptį turinčia informacija.

Pareiškėjo nuomone, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas galėjo būti taikomas, kai nustatytos ir neginčijamos šios aplinkybės: prieš įsakymo priėmimą jis ne mažiau kaip du kartus pažeidė nustatytą darbo su slapta informacija tvarką ir šie pažeidimai įstatymo nustatyta tvarka buvo užfiksuoti, o jis su juos fiksuojančiais dokumentais supažindintas (sistemingas pažeidinėjimas); jis buvo supažindintas su visomis jo leidimo dirbti su įslaptinta medžiaga panaikinimo aplinkybėmis. Minėtos aplinkybės nenustatytos.

Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisija (toliau – Koordinavimo komisija arba Komisija) 2003 m. rugsėjo 5 d. posėdyje protokolu Nr.19, vadovaudamasi Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 7 punktu (kai asmuo pagal asmenines savybes netinkamas darbui su įslaptina medžiaga), Užsienio reikalų ministro 2003 m. liepos 24 d. įsakymą Nr.221-k paliko galioti. Pareiškėjo nuomone, Komisija, nagrinėdama jo prašymą, peržengė savo kompetencijos ribas, kadangi nesprendė ginčo dėl leidimo dirbti su įslaptinta medžiaga panaikinimo, kaip tai numatyta Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 7 punkte, o pati perkvalifikavo leidimo dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informaciją panaikinimo teisinį pagrindą iš Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkto (sistemingas nustatytos darbo su įslaptinta informacija tvarkos pažeidinėjimas) į to paties straipsnio 1 dalies 7 punktą (asmuo pagal savo asmens duomenis, asmenines ir dalykines savybes ar sveikatos būklę tampa netinkamas darbui su įslaptinta informacija), nors perkvalifikavimo galimybės nenumato nei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, nei kiti teisės aktai. Šis faktas, pareiškėjo manymu, leidžia teigti, jog Koordinavimo komisija pripažino, kad ministro įsakymas yra neteisėtas. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nebuvęs pakviestas į Komisijos posėdį, neišklausyti jo argumentai bei paaiškinimai, nors tokia galimybė numatyta Koordinavimo komisijos darbo reglamento 5 punkte. Pasak pareiškėjo, šis pažeidimas svarbus dėl to, kad Komisija svarstė ne objektyvius duomenis ar kitą faktinę medžiagą, o jo asmenines savybes (subjektyvųjį kriterijų), lemiančias darbo su įslaptinta informacija galimybę. Mano, kad protokolinis sprendimas yra nepagrįstas ir ydingas, todėl turėtų būti panaikintas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigė, kad buvo pažeista jo teisė į tinkamą savo teisių gynimą. Koordinavimo komisija nepatenkino jo prašymo, nepateikė jam visos informacijos, kuri buvo įvertinta priimant sprendimą, tuo sudarydama tiesioginę ir akivaizdžią kliūtį realizuoti teisę į tinkamą teisių gynimą, o tai akivaizdžiai prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 30, 31 straipsniam. Be to, suvaržomos procesinės teisės, numatytos Administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ABTĮ), t.y.: nežinodamas skundžiamų administracinių aktų priėmimo aplinkybių negalįs nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas ir tai patvirtinančius įrodymus (ABTĮ 23 straipsnis); negalįs pateikti savo reikalavimus pagrindžiančius įrodymus (ABTĮ 24 straipsnis), susipažinti su visa bylos medžiaga (ABTĮ 51 straipsnis), pateikti savo samprotavimus ir argumentus, dalyvauti tiriant įrodymus ( ABTĮ 53 straipsnis).

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija prašė skundą atmesti. Atsiliepime (t.2; b.l. 4-5) paaiškino, kad pareiškėjas, sudarydamas diplomato tarnybos sutartį, įsipareigojo vykdyti diplomato pareigas, nustatytas Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatyme bei kituose teisės aktuose, davė diplomato priesaiką Lietuvos Respublikai, prisiekė gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją bei įstatymus, sąžiningai vykdyti diplomato pareigas, saugoti valstybines ir tarnybines paslaptis. Po priesaikos tekstu jis pasirašė. Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnis nustato valstybės tarnautojų pareigas, tarp jų pareigą būti lojaliam Lietuvos valstybei, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme numatytas funkcijas, laikytis teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių ir kt. Be to, pareiškėjui, kaip Lietuvos Respublikos diplomatui, teisės aktai nustatė specialųjį reikalavimą – turėti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 2, 5, 9 straipsniai). Atsakovas nurodė, jog Ministerija pareiškėjui Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 9 straipsnyje nustatyta tvarka ir pagrindais 2002 m. lapkričio 26 d. išdavė leidimą Nr.740 dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „visiškai slaptai“. Tačiau VS departamentas 2003 m. liepos 24 d. Ministerijai pateikė operatyvinio tyrimo medžiagą, kurioje buvo nurodyti pareiškėjo veiksmai, pažeidžiantys diplomatinės tarnybos saugumą, užfiksuoti netarnybiniai pareiškėjo ryšiai su užsienio šalių piliečiais. VS departamentas motyvuotu teikimu kreipėsi į Užsienio reikalų ministeriją, be kitų aplinkybių nurodydamas, jog pareiškėjas dėl neigiamų asmeninių ir dalykinių savybių tapo netinkamu dirbti su įslaptinta informacija. Pareiškėjui buvo pagarsinta tyrimo medžiaga apie jo netarnybinius ryšius, pokalbio metu pareiškėjas jokių prieštaravimų ar pastabų dėl medžiagoje nurodytų faktų nepareiškė. Nurodyti duomenys, atsakovo manymu, sudarė pakankamą pagrindą padaryti išvadą, jog pareiškėjas padarė veikas, kuriomis buvo pakenkta valstybės diplomatinio saugumo interesams. Todėl Užsienio reikalų ministras 2003 m. liepos 24 d. išleido įsakymą Nr.221-k „Dėl leidimo dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija panaikinimo“, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas dirbti su įslaptinta informacija. Komisija, 2003 m. rugsėjo 5 d. posėdyje išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, nutarė netenkinti prašymo panaikinti minėtą įsakymą. Komisija konstatavo, jog G. Š. netarnybinių ryšių su turistinėmis firmomis palaikymas sudarė prielaidas užsienio šalių žvalgybos ir saugumo tarnyboms daryti įtaką diplomato veiksmams, kad pareiškėjas savo veiksmais sudarė sąlygas, leidžiančias jį šantažuoti ar daryti jam kitokį spaudimą, o tai sukėlė grėsmę Lietuvos Respublikos įslaptintos informacijos saugumui. Komisija padarė išvadą, kad sprendimas panaikinti pareiškėjui leidimą dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija yra pagrįstas. Atsakovas pažymėjo, kad Komisijos sprendimai paslapčių subjektams, tame tarpe ir Ministerijai, yra privalomi. Atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime konstatavo, kad valstybės institucijos, sprendžiant, ar asmuo turi teisę dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia ar kita įslaptinta informacija, turi paisyti imperatyvo, jog tam, kad asmuo turėtų tokią teisę, valstybė turi besąlygiškai pasitikėti juo, o asmeniui, praradusiam pasitikėjimą, minėta teisė turi būti atimama.

Atsakovas Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisija su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime (t.2, b.l. 16-17) paaiškino, kad susipažinusi su Užsienio reikalų ministerijos pateikta informacija bei VS departamento operatyvinio tyrimo įslaptinta medžiaga, nusprendė pareiškėjo prašymo netenkinti, remdamasi Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 7 punktu, numatančiu, jog leidimas dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija panaikinamas, jeigu asmuo pagal asmenines savybes tampa netinkamas darbui su įslaptinta informacija.

Komisija nustatė, kad 1999 m. balandžio 15 d. su pareiškėju buvo sudaryta diplomato tarnybos sutartis Nr.136. Tarnybos metu pareiškėjo pareigos (Konsulinio departamento direktorius) buvo susijusios su valstybės paslaptį sudarančios informacijos naudojimu. Teisės aktų nustatyta tvarka G. Š. buvo išduotas leidimas dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija. VS departamentas, vykdydamas užsienyje esančių Lietuvos Respublikos valstybės įstaigų saugumo užtikrinimo bei valstybės paslapčių apsaugos kontrolės funkciją, nuo 2003 m. vasario mėnesio atliko operatyvinį tyrimą Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse ir konsulinėse įstaigose. Tyrimo metu buvo nustatyti G. Š. veiksmai, kuriais buvo pažeistas diplomatinės tarnybos saugumas. VS departamento tyrimo metu surinkta informacija patvirtina, kad pareiškėjas palaikė netarnybinius ryšius su turistinėmis firmomis dėl kvotų Lietuvos Respublikos vizoms gauti nustatymo, sudarė joms išskirtines sąlygas tarpininkauti dėl Lietuvos Respublikos vizų išdavimo, taip pat gavo atlygį, nesusijusį su diplomatine tarnyba, naudojo darbo laiką privatiems interesams tenkinti. Darbo laiko ir tarnybos teikiamų galimybių panaudojimą ne tarnybos tikslams, kito atlygio gavimą draudžia Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo 29 straipsnis. Tyrimo metu nustatyti faktai atskleidė neigiamas pareiškėjo asmenines savybes, dėl kurių VS departamentas, vadovaudamasis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi, Ministerijai pateikė siūlymą panaikinti pareiškėjui leidimą dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija. Komisija, nagrinėdama G. Š. prašymą, nurodė įvertinusi Ministerijos sprendimo panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija pagrįstumo faktą.

Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalies (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija), 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nutarimu, kuriame konstatuota, jog asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliami tam tikri reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, kurie sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu; valstybės nepasitikėjimą tam tikru asmeniu gali lemti jo paties veikla, padaryti teisės pažeidimai, taip pat asmens savybės, ryšiai, kitos svarbios aplinkybės; su valstybės paslaptimis gali būti leidžiama susipažinti tik tokiam asmeniui, kurio veikla, savybės, ryšiai ir kt. negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam sužinojus valstybės paslaptį, kils grėsmė, juolab bus padaryta žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams, bus pažeisti svarbiausi Lietuvos Respublikos Konstitucijos reguliuojami, ginami ir saugomi santykiai, kuriuos kaip tik ir turi padėti apsaugoti ir apginti tai, kad tam tikra informacija pagal įstatymus yra įslaptinama; asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, teisė susipažinti ar dirbti su informacija, sudarančia valstybės paslaptį, turi būti atimama. Komisijos manymu, patikrinimo metu surinkti duomenys pagrįstai leido daryti išvadą, jog pareiškėjas netinka darbui su įslaptinta informacija.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjo G. Š. skundą atmetė (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas nustatė, kad 1999 m. balandžio 15 d. su pareiškėju buvo sudaryta diplomato tarnybos sutartis Nr.136, o nuo 2001 m. lapkričio 5 d. jis buvo paskirtas į Užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento direktoriaus pareigas (t.1; b.l. 4). Įstatymu nustatyta tvarka 2002 m. lapkričio 26 d. G. Š. buvo išduotas leidimas Nr.740 dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „visiškai slaptai“. VS departamentas 2003 m. liepos 24 d. raštu Nr.(A)-19-298s informavo Užsienio reikalų ministrą, kad atlikto operatyvinio tyrimo metu išaiškėjo kai kurių Lietuvos Respublikos diplomatų, tarp jų - Ministerijos Konsulinio departamento direktoriaus G. Š. netarnybiniai ryšiai su Lietuvos bei užsienio šalių turistinėmis firmomis, buvo nustatyti Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo pažeidimo požymiai. Minėtame rašte nurodyta, jog netarnybiniai ryšiai atskleidžia neigiamas diplomatų asmenines bei dalykines savybes, dėl kurių svarstytinas jų tinkamumas dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija (t. 1; b.l. 141-143). Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2003 m. liepos 24 d. įsakymu Nr.221-k, vadovaujantis Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktu (už sistemingą nustatytos darbo su įslaptinta informacija tvarkos pažeidinėjimą), G. Š. nuo 2003 m. liepos 24 d. panaikintas leidimas dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, o 2003 m. liepos 24 d. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro įsakymu Nr.222-K nutraukta su pareiškėju sudaryta diplomatinės tarnybos sutartis (nuo 2003 m. liepos 31 d.; t.1; b.l. 8, 97). Koordinavimo komisija 2003 m. rugsėjo 5 d. protokoliniu sprendimu Nr.19 pareiškėjo skundą dėl Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2003 m. liepos 24 d. įsakymo Nr.221-k (t.1, b.l. 93-94) panaikinimo atmetė.

Šalies argumentai

Nors G. Š. patikslintu skundu prašė panaikinti Koordinavimo komisijos 2003 m. rugsėjo 5 d. sprendimą, įformintą protokolu Nr.5, atsižvelgęs į skundo motyvus bei byloje esančius įrodymus, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas siekia Koordinavimo komisijos 2003 m. rugsėjo 5 d. sprendimo, įforminto protokolu Nr.19, panaikinimo. Šis formalus netikslumas įvertintas kaip korektūros klaida, neturinti įtakos ginčo išnagrinėjimui.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatavo, jog skundžiamo Užsienio reikalų ministro 2003 m. liepos 24 d. įsakymo priėmimo metu galiojusi Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalies redakcija numatė, kad sprendimas dėl leidimo dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija panaikinimo gali būti skundžiamas Komisijai, kuri priima galutinį sprendimą. Analogiška nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr.407 patvirtintų Koordinavimo komisijos nuostatų (toliau – Koordinavimo komisijos nuostatai) 6.7 punkte (2000 m. balandžio 10 d. redakcija), kuriame nurodoma, jog Komisija sprendžia paslapčių subjektų ginčus, taip pat paslapčių subjektų ir kitų asmenų ginčus dėl informacijos, sudarančios valstybės ar tarnybos paslaptį, įslaptinimo, saugojimo, naudojimo, išslaptinimo, apsaugos kontrolės, dėl leidimų dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija ir asmens patikimumo pažymėjimų neišdavimo ar panaikinimo pagrįstumo. Koordinavimo komisijos nuostatų 7.2 punkte nurodoma, kad ši Komisija turi teisę gauti iš paslapčių subjektų ir kitų asmenų informaciją, paaiškinimus, sprendimus ar kitus dokumentus, kurių reikia jos uždaviniams ir funkcijoms vykdyti. Atsižvelgiant į minėtus teisės aktus, padaryta išvada, jog Koordinavimo komisija, spręsdama ginčą dėl leidimo dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija panaikinimo pagrįstumo, nėra saistoma skundžiamame sprendime nurodytų leidimo dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informaciją panaikinimo pagrindų, privalo įvertinti visus pateiktus įrodymus bei nurodytas faktines aplinkybes, sąlygojusias sprendimo priėmimą.

Teismas nustatė, kad Koordinavimo komisija, prieš priimdama sprendimą, įvertino VS departamento šiai Komisijai bei Užsienio reikalų ministerijai pateiktą įslaptintą operatyvinio tyrimo medžiagą (t.1, b.l.93-94). Dalis telefoninių pokalbių išrašų VS departamento buvo išslaptinti, todėl teismas juo vertino kaip įrodymus administracinėje byloje (t.1, b.l. 144-157). Teismas susipažino su įslaptinta operatyvinio tyrimo medžiaga - telefoninių pokalbių suvestinėmis bei vaizdo įrašu (t.2; b.l. 20). Įvertinęs išslaptintų telefoninių pokalbių išrašų turinį bei susipažinęs su įslaptinta operatyvinio tyrimo medžiaga, atsižvelgęs į įrodymų visumą, teismas nusprendė, jog G. Š. netarnybinių ryšių su trečiaisiais asmenimis palaikymas sudarė prielaidas užsienio šalių žvalgybos ir saugumo tarnyboms daryti įtaką jo, kaip diplomato, veiksmams, šantažuoti ar daryti kitokį spaudimą, tai sukėlė realią grėsmę Lietuvos įslaptintos informacijos saugumui, sudarė prielaidas tretiesiems asmenims paveikti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos bei diplomatinių atstovybių darbą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame konstatuota, kad asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliami tam tikri reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, kurie sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu; valstybės nepasitikėjimą tam tikru asmeniu gali lemti to asmens veikla, inter alia padaryti teisės pažeidimai, taip pat to asmens savybės, ryšiai, kitos svarbios aplinkybės; su valstybės paslaptimis gali būti leidžiama susipažinti tik tokiam asmeniui, kurio veikla, savybės, ryšiai ir kt. negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam sužinojus valstybės paslaptis, kils grėsmė, juo labiau bus padaryta žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams, bus pažeisti svarbiausi Lietuvos Respublikos Konstitucijos reguliuojami, ginami ir saugomi santykiai, kuriuos kaip tik ir turi padėti apsaugoti ir apginti tai, kad tam tikra informacija pagal įstatymus yra įslaptinama; asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, teisė susipažinti ar dirbti su informacija, sudarančia valstybės paslaptį, turi būti atimama.

Teismo vertinimu, valstybės institucijoms sprendžiant, ar asmuo turi teisę dirbti ir susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, būtina paisyti imperatyvo, jog tam, kad asmuo turėtų tokią teisę, valstybė turi besąlygiškai juo pasitikėti, o asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, minėta teisė turi būti atimama. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) numatyta, jog Koordinavimo komisija – speciali įslaptintos informacijos apsaugą koordinuojanti institucija, kurios viena iš funkcijų - spręsti ginčus tarp paslapčių subjektų, taip pat ginčus tarp paslapčių subjektų ir kitų asmenų, kylančius dėl informacijos, sudarančios valstybės ar tarnybos paslaptis, įslaptinimo, saugojimo, naudojimo, išslaptinimo, apsaugos kontrolės bei dėl leidimų dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija ir asmens patikimumo pažymėjimų neišdavimo ar panaikinimo pagrįstumo (12 straipsnio 3 dalies 7 punktas). Pagal šį įstatymą Koordinavimo komisija - speciali administracinė ikiteisminė institucija, turinti inter alia įgaliojimus prireikus vertinti, ar valstybės paslapčių (ar kitos įslaptintos informacijos) subjektai laikosi Įstatymo reikalavimų, o nustačius įstatymo pažeidimus – tai konstatuoti ir priimti sprendimą panaikinti asmeniui leidimą dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Vadovaujantis Įstatymo 12 straipsnio 4 dalimi, Komisijos priimti sprendimai paslapčių subjektams yra privalomi.

Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 7 punktą leidimas dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija panaikinamas, jeigu asmuo pagal savo asmens duomenis, asmenines ir dalykines savybes ar sveikatos būklę tampa netinkamas darbui su įslaptinta informacija. Teismas padarė išvadą, kad Koordinavimo komisija 2003 m. rugsėjo 5 d. protokoliniu sprendimu Nr.19 pagrįstai konstatavo, jog G. Š. pagal savo asmenines bei dalykines savybes yra netinkamas darbui su slapta informacija, kad minėtas sprendimas laikytinas pagrįstu bei teisėtu. Nors pareiškėjo skundžiamame Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro įsakyme nurodytas kitas leidimo dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija panaikinimo teisiniai pagrindas negu nurodė Koordinavimo Komisija, teismo konstatavimu, nagrinėjamu atveju buvo vertinama ta pati VS departamento operatyvinio tyrimo metu surinkta bei atsakovams pateikta informacija ir įrodymai, todėl skundžiamas 2003 m. liepos 24 d. įsakymas Nr.221-k iš esmės yra pagrįstas. Išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas nusprendė, kad Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2003 m. liepos 24 d. įsakymas Nr.221-k bei Koordinavimo komisijos 2003 m. rugsėjo 5 d. protokolinis sprendimas Nr.19 yra pagrįsti ir teisėti, juos naikinti nėra pagrindo.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad Užsienio reikalų ministro 2003 m. liepos 24 d. įsakymas Nr. 221-k priimtas vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktu (sistemingas nustatytos darbo su įslaptinta informacija tvarkos pažeidinėjimas), o Koordinavimo komisija savo sprendime rėmėsi šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 7 punktu (asmeniui pagal savo asmens duomenis, asmenines ir dalykines savybes ar sveikatos būklę tapus netinkamam darbui su įslaptinta informacija). Nors teismas sprendime nurodė, kad Komisija yra speciali administracinė ikiteisminė institucija, turinti įgaliojimus prireikus vertinti, ar valstybės paslapčių subjektai laikosi Įstatymo reikalavimų, o nustačius Įstatymo pažeidimus - tai konstatuoti ir priimti sprendimą panaikinti asmeniui leidimą dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, apelianto teigimu, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas tokių teisių Komisijai nesuteikia. Apeliantas pažymi, jog viešojo administravimo subjektams galioja principas, kad leidžiama tik tai, kas tiesiogiai numatyta įstatyme. Remiantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi, leidimą dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija panaikina paslapčių subjektas savo iniciatyva arba VS departamento motyvuotu teikimu. Koordinavimo komisija, kaip nustatyta šio įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 7 punkte, turi tik teisę spręsti ginčus tarp paslapčių subjektų, taip pat ginčus tarp paslapčių subjektų ir kitų asmenų, kylančius dėl informacijos, sudarančios valstybės ar tarnybos paslaptį, įslaptinimo, saugojimo, naudojimo, išslaptinimo, apsaugos kontrolės bei dėl leidimų dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija ir asmens patikimumo pažymėjimų neišdavimo ar panaikinimo pagrįstumo. Apelianto teigimu, Komisija neturi teisės savo iniciatyva vertinti Įstatymo reikalavimų laikymosi, konstatuoti pažeidimus ir panaikinti asmenims leidimus dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija.

Apeliantas pažymi, kad ikiteisminiam ginčų nagrinėjimui taikomi nešališkumo, objektyvumo, rungtyniškumo ir kiti reikalavimai, ginčą nagrinėjanti institucija privalo objektyviai įvertinti faktines aplinkybes ir priimti nešališką sprendimą. Jeigu priimtas sprendimas neatitinka teisėtumo ar pagrįstumo reikalavimų, jis turėtų būti naikinamas. Koordinavimo komisijos nuostatų 7.2 punkte numatyta, kad Komisija turi teisę kviesti ginčo šalis dalyvauti jos posėdyje, kuriame nagrinėjamas ginčas, prašyti pateikti įrodymus ar paaiškinimus. Jai pačiai atliekant tyrimą dėl faktinių bylos aplinkybių, renkant įrodymus, apelianto teigimu, pažeistas nešališkumo reikalavimas, neįgyvendintas ikiteisminio nagrinėjimo procedūros tikslas - patikrinti viešojo administravimo subjekto sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, užtikrinant pažeistų asmens teisių apsaugą. Nagrinėjamu atveju Koordinavimo komisija ėmėsi vertinti pareiškėjo veiksmus bei nustatinėti naujas faktines aplinkybes, šiais savo veiksmais peržengė savo kompetencijos ribas, veikė ne kaip ginčą nagrinėjanti, o kaip savarankiška tyrimo institucija, nors tokios teisės neturėjo. Apelianto teigimu, aplinkybės, sudarančios pagrindą palikti galioti Užsienio reikalų ministro sprendimą, nustatytos nebuvo.

Apeliantas pažymi, jog tam, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu būtų galima panaikinti leidimą dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, turi būti nustatytos asmeninės ir dalykinės asmens savybės, lemiančios jo netinkamumą darbui su įslaptinta informacija. Sprendimą priimanti institucija privalo išsamiai įvardinti tokias savybes, nurodydama jas patvirtinančias faktines aplinkybes, ir išsamiai pagrįsti, kodėl jos lemia netinkamumą darbui su valstybės paslaptį sudarančia informacija. Šiuo atveju nei Koordinavimo komisija, nei teismas nenurodė aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti minėtą normą.

Šalies argumentai

Apeliantas teigia, kad teismas neanalizavo byloje esančių įrodymų, nors dalis telefoninių pokalbių įrašų yra išslaptinta ir teismas turėjo galimybes išsamiai išanalizuoti šiuos įrodymus, nurodyti jų fragmentus, konkrečius teiginius, patvirtinančius darbui su įslaptinta informacija netinkamas pareiškėjo asmenines bei dalykines savybes. Apeliantas pažymi, jog pagal Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimą joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, kad teismas turi išsamiai išdėstyti priimamo sprendimo motyvus.

Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nesprendė operatyvinio tyrimo metu surinktų įrodymų leistinumo klausimo, nors trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad operatyvinis tyrimas buvo atliekamas ne jo atžvilgiu. Apeliantas pažymi, jog pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 5 dalį tik įstatymų nustatyta tvarka surinkti bei užfiksuoti įrodymai turi įrodomąją galią, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad administracinių bylų teisenoje bylai spręsti reikšmingos aplinkybės gali būti nustatinėjamos tik leistinais įrodymais, t.y. įrodymais gali būti tik įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais gauti ir teisėtai naudojami duomenys. Duomenys, kurie buvo surinkti ar panaudoti neteisėtai, pažeidžiant žmogaus teises, yra neleistini administracinių bylų teisenoje, procesinės reikšmės neturi ir jais teismo sprendimas negali būti grindžiamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A3-750-2004).

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, jog pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį operatyvinės veiklos metu negali būti pažeistos žmogaus ir piliečio teisės bei laisvės. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalimi, informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Asmens teisė į jo privataus gyvenimo gerbimą įtvirtinta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje. Pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsnio 1 dalį techninių priemonių naudojimą ir informacijos gavimą iš telekomunikacijų operatorių bei telekomunikacijų paslaugų teikėjų sankcionuoja teismas. Nagrinėjamu atveju, kaip teismo posėdžio metu nurodė trečiojo suinteresuoto asmens atstovas, operatyvinis tyrimas buvo atliekamas ne jo atžvilgiu, taigi, techninių priemonių naudojimas jo atžvilgiu sankcionuotas nebuvo. Apeliantas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. lapkričio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A3-750-2004 pažymėjo, kad vykdant operatyvinę veiklą, panaudojamos itin didelės valstybės galios ir esmingai veikiamos žmogaus teisės - viena didžiausių demokratinės ir teisinės valstybės vertybių. Todėl, aiškinant Operatyvinės veiklos įstatymo taisykles, turi būti besąlygiškai laikomasi viešosios teisės principo, nustatančio, kad asmens teises ribojančios teisės normos negali būti aiškinamos ir taikomos plečiamai. Esant teisinio reglamentavimo neaiškumui ar neišbaigtumui, Operatyvinės veiklos įstatymo teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos žmogaus, o ne valstybės naudai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtame sprendime rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais, kuriuose aiškinant „privataus gyvenimo" sąvoką pažymima, kad telefoniniai pokalbiai patenka į šią sąvoką (Klass ir kiti prieš Vokietiją, 1978 m. rugsėjo 6 d., z 41; Huvig prieš Prancūziją, 1990 m. balandžio 24 d., z 25; Malone prieš Jungtinę Karalystę, 1984 m. rugpjūčio 2 d., z 64) ir kad policijos pareigūno pokalbiai įstaigos telefonu patenka į "privataus gyvenimo" sąvoką (Halford prieš Jungtinę Karalystę, 1997 m. birželio 25 d., z 42-46). Daroma išvada, kad byloje esantys duomenys, gauti kito asmens atžvilgiu vykdyto operatyvinio tyrimo metu, nėra leistini įrodymai nagrinėjamoje byloje.

Pažymima, kad iš teismo sprendimo neaišku, kuo remiantis konstatuota, kad netarnybinių ryšių palaikymas su trečiaisiais asmenimis gali daryti įtaką jo veiksmams bei jį šantažuoti. Neaišku ir ką teismas laiko trečiaisiais asmenimis, netarnybiniais ryšiais. Apeliantas nurodo, jog bendravimas su įvairiais žmonėmis bei dalyvavimas civilinėje apyvartoje pats savaime negali būti siejamas su galimybe užsienio šalių žvalgybos tarnyboms daryti įtaką asmeniui, teismo sprendimas yra nepagrįstas, nes aplinkybės, sudarančios pagrindą panaikinti jo leidimą dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, nenustatytos.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, byloje esantys įrodymai, priešingai, patvirtina puikias jo asmenines bei dalykines savybes, reikalingas dirbant diplomato darbą: visą diplomatinės tarnybos Užsienio reikalų ministerijoje laiką jis jokių nuobaudų už netinkamai vykdytas pareigas neturėjo, buvo tik skatinamas už nepriekaištingą tarnybą, planuota jį skirti Lietuvos ambasadoriumi Turkijoje. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad diplomatinių atstovybių darbuotojai nėra pavaldūs Užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento direktoriui, todėl, eidamas šias pareigas, jis negalėjo daryti įtakos diplomatinių atstovybių darbuotojų priimamiems sprendimams, negalėjo pasinaudoti tarnybine padėtimi, siekdamas paveikti šiuos asmenis. Valstybės pasitikėjimo praradimas, kaip pažymi apeliantas, reiškia ne vieno ar keleto asmenų subjektyvią nuomonę, o pakankamai pagrįstą abejonę asmens tinkamumu dirbti su įslaptinta informacija, tokia abejonė turi būti pagrįsta objektyviais, svariais duomenimis. Priešingu atveju sudaromos sąlygos piktnaudžiauti paslapčių subjekto teise panaikinti leidimą asmeniui dirbti su įslaptinta informacija.

Atsiliepimas

Atsakovas Užsienio reikalų ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo manymu, apelianto skunde išdėstyti argumentai nepatvirtina, jog leidimas dirbti su įslaptinta informacija buvo panaikintas nepagrįstai ar pažeidus teisės aktais nustatytą tvarką. Atsakovas atkreipia dėmesį aplinkybę, jog apelianto leidimas dirbti su įslaptinta informacija galiojo iki 2007 m. spalio 29 d. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 25 d. nutarimo Nr.462 „Dėl Lietuvos Respublikos įslaptintos informacijos apsaugos tvarkos patvirtinimo" 30 punktą, pasibaigus nustatytam leidimo galiojimo laikui, asmens kandidatūra tikrinama iš naujo. Pagal šį nutarimą, siekiant nustatyti, ar tikrinamas asmuo laikosi Lietuvos Respublikos įstatymų, tikrinama ir tai, ar nėra aplinkybių, leidžiančių asmenį šantažuoti ar jam daryti kitokį spaudimą (22.2 punktas).

Atsiliepimas

Atsakovas remiasi iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo išdėstyti atsiliepime pirmosios instancijos teismui dėl pareiškėjo skundo. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimo nuostatomis, o ši nutarimą Konstitucinis Teismas priėmė išnagrinėjęs Vilniaus apygardos administraciniam teismo, nagrinėjusio analogišką bylą pagal pareiškėjo D. R. skundą, kreipimąsi į Konstitucinį Teismą dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, 11 straipsnio 1 ir 2 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Atsakovas Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas remiasi pirmosios instancijos teismui išdėstytais argumentais, mano, kad Komisijai, kaip specialiai administracinei ikiteisminei institucijai, patikrinimo metu surinkti duomenys pagrįstai leido padaryti išvadą, jog pareiškėjas netinka darbui su įslaptinta informacija.

Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Tretysis suinteresuotas asmuo pažymi, kad G. Š., turėdamas teisę susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija bei iš šios teisės kylančią pareigą paisyti tam tikrų reikalavimų, susijusių su jo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, dėl savo paties veiklos prarado valstybės pasitikėjimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl paslapčių subjekto - Užsienio reikalų ministerijos įsakymo, kuriuo pagal diplomato tarnybos sutartį šioje Ministerijoje dirbančiam Konsulinio departamento direktoriui G. Š. buvo panaikintas leidimas dirbti su valstybės paslaptį turinčia informacija, taip pat dėl įslaptintos informacijos apsaugą koordinuojančios institucijos - Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos sprendimo, priimto išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl leidimo dirbti su valstybės paslaptį turinčia informacija panaikinimo, pagrįstumo bei teisėtumo.

Nagrinėjamam ginčui spręsti taikytina teisė: Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr.IX-1694), Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas (2000 m.kovo 16 d. įstatymo Nr.VIII-1574 redakcija), Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr.VIII-1443 ir 2003 m. birželio 5 d. įstatymo Nr.IX-1603 redakcijos), Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr.407. Taip pat remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu, kuriame pasisakyta dėl nagrinėjamam ginčui spręsti taikytinų materialinės ir procesinės teisės normų, t.y. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) bei Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalies (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Dėl leidimo dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija panaikinimo pagrįstumo ir teisėtumo

Diplomatinės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos diplomatinė tarnyba yra valstybės tarnybos dalis, kuri per Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos institucijas įgyvendina ir vykdo Respublikos Prezidento, Seimo ir Vyriausybės nustatytą užsienio politiką. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos diplomatinė tarnyba yra vientisa. Ją sudaro Užsienio reikalų ministerijoje bei Užsienio reikalų ministerijai atskaitingose Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse užsienio valstybėse, Lietuvos Respublikos atstovybėse prie tarptautinių organizacijų, konsulinėse įstaigose, specialiosiose misijose, Prezidentūroje, Seime, Vyriausybėje, kitose ministerijose ar Vyriausybės įstaigose bei derybų grupėse ir derybų delegacijose dirbantys diplomatai. Iš bylos medžiagos matyti, kad 1999 m. balandžio 15 d. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija ir G. Š. pasirašė diplomato tarnybos sutartį Nr.136, pagal kurią buvo priimtas į diplomato. Nuo 2001 m. lapkričio 5 d. pareiškėjas vykdė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento direktoriaus pareigas.

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento direktoriaus pareigos susijusios su valstybės paslaptį turinčios informacijos naudojimu. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad eiti pareigas, susijusias su valstybės paslaptį sudarančios informacijos naudojimu ar jos apsauga, bei susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija gali tik specialius leidimus turintys asmenys. Minimo straipsnio 3 dalyje numatyta, kad leidimus dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija išduoda paslapčių subjektas, asmenų kandidatūras patikrinus Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka bei suderinus, išskyrus slaptuosius operatyvinės veiklos dalyvius, su Valstybės saugumo departamentu. Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 2 straipsnio 8 dalį valstybės, savivaldos institucijos bei jų steigiamos įmonės ir įstaigos, kurių veikla yra susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga ir kurioms šio įstatymo nustatyta tvarka suteikiama teisė įslaptinti bei išslaptinti informaciją, yra paslapčių subjektai. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (paslapčių subjektas) 2002 m. lapkričio 26 d. Konsulinio departamento direktoriui G. Š. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 9 straipsnio nustatyta tvarka išdavė leidimą dirbti su įslaptinta informacija, kuri žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“, galiojantį iki 2007 m. spalio 29 d. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 9 straipsnio 6 dalis nustatė, kad asmenims, turintiems leidimus dirbti ar susipažinti su informacija, pažymėta aukštesnio laipsnio slaptumo žyma, atskiras leidimas dirbti ar susipažinti su informacija, pažymėta žemesnio laipsnio slaptumo žyma, nereikalingas. Vadinasi, pareiškėjas pagal jam išduotą leidimą turėjo teisę susipažinti su visų apsaugos lygių, numatytų minimo įstatymo 3 straipsnyje, informacija, kuria disponuoja šį leidimą išdavęs paslapčių subjektas. Be to, pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 11 straipsnio nuostatas, leidimą dirbti su valstybės paslaptį turinčia informacija, žymima slaptumo žymomis „Visiškai slaptai“, „Slaptai“ bei „Konfidencialiai“ turintis asmuo, institucijos, kurioje dirba vadovo tiksliniu siuntimu turi teisę susipažinti su atitinkamo apsaugos lygio įslaptinta informacija, susijusia su leidimo turėtojo pareigų atlikimu, kuria disponuoja kitas paslapčių subjektas.

Visuotinai aišku, kad dirbti su valstybės paslaptį turinčia informacija gali būti leidžiama tik tokiam valstybės tarnautojui, kuris pagal savo asmenines, dalykines ir kitas šiuo aspektu reikšmingas savybes yra nepriekaištingos reputacijos, yra visiškai patikimas ir lojalus Lietuvos valstybei. Nagrinėjamame kontekste yra reikšminga, kad diplomato tarnyba yra pagrįsta priesaika Lietuvos Respublikai (DTĮ 20 straipsnis). Duodant diplomato priesaiką prisiekiama ištikimai dirbti Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai vykdyti diplomato pareigas, saugoti valstybės ir tarnybos paslaptis (DTĮ 21 straipsnis). Pareiškėjas Lietuvos Respublikai buvo prisiekęs. Kadangi Lietuvos Respublikos diplomatinė tarnyba yra valstybės tarnybos dalis (DTĮ 2 straipsnio 1 dalis, VTĮ 4 straipsnio 2 dalis), diplomatinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo vykdyti bendrąsias valstybės tarnautojų pareigas, kurias numato Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnis: laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų; būti lojalus Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai; nepiktnaudžiauti tarnyba; nesinaudoti tarnybine ar su tarnyba susijusia informacija kitaip, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai, ir kt. (VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1,2,5, 9 punktai). Taigi, pareiškėjas, dirbdamas diplomatinėje tarnyboje, privalėjo vykdyti Diplomatinės tarnybos įstatyme, kituose įstatymuose ir teisės aktuose nustatytas pareigas. Pareiškėjas, pasirašydamas diplomato tarnybos sutartį, šias diplomato pareigas įsipareigojo vykdyti.

Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnis numato leidimo dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija panaikinimo institutą. Pagal šio straipsnio 2 dalį, leidimą dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija panaikina paslapčių subjektas savo iniciatyva arba Valstybės saugumo departamento motyvuotu teikimu. Apie priimtą sprendimą panaikinti leidimą valstybės paslapčių subjektas informuoja Valstybės saugumo departamentą. Leidimo dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija panaikinimo pagrindai numatyti Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje: 1) asmuo atsisako arba netenka Lietuvos Respublikos pilietybės; 2) asmuo sistemingai pažeidinėja nustatytą darbo su įslaptinta informacija tvarką; 3) su paslapčių subjektu nutraukiami asmens darbo (tarnybos) santykiai arba asmuo perkeliamas į pareigas, nesusijusias su valstybės paslaptį sudarančios informacijos naudojimu; 4) asmuo nuteisiamas už valstybinio nusikaltimo ar už tyčinio nusikaltimo padarymą; 5) asmuo įstatymo nustatyta tvarka pripažįstamas neveiksniu ar ribotai veiksniu; 6) nustatoma, kad leidimas asmeniui buvo suteiktas nepagrįstai; 7) asmuo pagal savo asmens duomenis, asmenines ir dalykines savybes ar sveikatos būklę tampa netinkamas darbui su įslaptinta informacija; 8) atsiranda ar paaiškėja kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 9 straipsnio 5 dalies 3-9, 12, 13 ar 14 punktuose. Iš minėto teisinio reglamentavimo darytinos šios išvados: 1) leidimą dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija panaikina jį išdavęs paslapčių subjektas savo iniciatyva arba Valstybės saugumo departamento motyvuotu teikimu; 2) Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 1 dalis paslapčių subjektui diskrecijos teisės nesuteikia – leidimas dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija panaikinamas, jeigu nustatomas bent vienas iš šios dalies 1-8 punktuose nurodytų pagrindų.

Naginėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas 2003 m. liepos 24 d. įsakymu Nr.221-k panaikino pareiškėjui išduotą leidimą dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, remdamasis 2003 m. liepos 24 d. Valstybės saugumo departamento motyvuotu teikimu Nr.(A)-19-298s. Šiame teikime (t. 1, b. l. 141-143) nurodyta, jog vykdant diplomatinės tarnybos saugumo užtikrinimo funkciją, atlikus operatyvinį tyrimą paaiškėjo, kad kai kuriose Lietuvos Respublikos konsulinėse įstaigose užsienyje buvo pažeistas diplomatinės tarnybos saugumas, nustatyti kelių Užsienio reikalų ministerijos pareigūnų netarnybiniai ryšiai su Lietuvos ir užsienio valstybių turistinėmis įmonėmis išduodant vienkartines ir daugkartines Lietuvos Respublikos vizas, nustatyti Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo pažeidimo požymiai. Teikime konstatuota, kad netarnybiniai ryšiai atskleidžia neigiamas diplomatų asmenines ir dalykines savybes, dėl kurių svarstytinas jų tinkamumas dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija. Pažymėta, jog tiriant atskleista, kad Užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento direktorius G. Š. ne tik žino apie šią neteisėtai veikiančia sistemą, bet ir tiesiogiai dalyvauja. Skundžiamą įsakymą atsakovas priėmė vadovaudamasis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame numatytas pagrindas panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, kai asmuo sistemingai pažeidinėja nustatytą darbo su įslaptinta informacija tvarką. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą, nustatė, kad G. Š. palaikė netarnybinius ryšius su trečiaisiais asmenimis. Teismas sutiko su Koordinavimo komisijos konstatavimu, kad tai sudarė prielaidas užsienio šalių žvalgybos ir saugumo tarnyboms daryti įtaką jo, kaip diplomato, veiksmams, šantažuoti ar daryti kitokį spaudimą, tai sukėlė realią grėsmę Lietuvos įslaptintos informacijos saugumui, sudarė prielaidas tretiesiems asmenims paveikti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos bei diplomatinių atstovybių darbą. Teismo vertinimu, atsakovo 2003 m. liepos 24 d. įsakymas Nr.221-k., kuriuo G. Š. panaikintas leidimas dirbti su valstybės paslaptį turinčia informacija, iš esmės yra pagrįstas, nors nagrinėjamu atveju leidimo dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija panaikinimo pagrindas atitinka Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 7 punktą (asmuo netinkamas darbui su slapta informacija pagal savo asmenines bei dalykines savybes), t.y. pirmosios instancijos teismas sutiko su leidimo leidimas dirbti su valstybės paslaptį turinčia informacija panaikinimo pagrindu, kurį nustatė Koordinavimo komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo 2003 m. rugpjūčio 14 d. prašymą dėl leidimo panaikinimo pagrįstumo.

Nors ginčo teisinių santykių atsiradimo metu galiojusių redakcijų Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme ir Koordinavimo komisijos nuostatuose tiesiogiai nebuvo nurodyta, kad Komisija gali pakeisti paslapčių subjekto nustatytą leidimo dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija panaikinimo teisinį pagrindą, tačiau iš sisteminio Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, šio straipsnio 3 dalies 7 punkto ir 4 dalies bei Koordinavimo komisijos nuostatų 5, 6, 7 punktų normų aiškinimo darytina išvada, kad Komisija tokią teisę turėjo. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme nurodyta, kad Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija – tai speciali įslaptintos informacijos apsaugą koordinuojanti institucija, kurios viena iš funkcijų - spręsti ginčus tarp paslapčių subjektų, taip pat ginčus tarp paslapčių subjektų ir kitų asmenų, kylančius dėl informacijos, sudarančios valstybės ar tarnybos paslaptis, įslaptinimo, saugojimo, naudojimo, išslaptinimo, apsaugos kontrolės bei dėl leidimų dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija ir asmens patikimumo pažymėjimų neišdavimo ar panaikinimo pagrįstumo (VTPĮ 12 straipsnio 3 dalies 7 punktas, Koordinavimo komisijos nuostatų 5, 6 punktai).Šio įstatymo 10 straipsnio 4 dalis nustatė, kad paslapčių subjekto sprendimas dėl leidimo dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija panaikinimo gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijai, kuri priima galutinį sprendimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarime konstatuota, kad pagal šį įstatymą Komisija buvo speciali administracinė ikiteisminė institucija, turinti inter alia įgaliojimus prireikus vertinti, ar valstybės paslapčių (ar kitos įslaptintos informacijos) subjektai laikosi Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo reikalavimų, o nustačius įstatymo pažeidimus – tai konstatuoti ir priimti sprendimą panaikinti asmeniui leidimą dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad nėra jokio teisinio pagrindo kvestionuoti Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostatos (kuria siekiama užtikrinti viešąjį interesą – apsaugoti valstybės ir tarnybos paslaptis nuo atskleidimo) konstitucingumą ir pripažino, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalis (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 12 straipsnio 4 dalis ir Koordinavimo komisijos nuostatų 7.1 punktai nustatė, kad Komisijos priimti sprendimai paslapčių subjektams yra privalomi. Kadangi leidimas dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija gali būti panaikintas tik tuo atveju, jei nustatomas bent vienas iš Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1-8 punktuose nurodytų pagrindų, spęsdama ginčus dėl leidimo dirbti su valstybės paslaptį turinčia informacija panaikinimo pagrįstumo, Komisija turi patikrinti, ar šie pagrindai yra nustatyti. Nagrinėjamam ginčui aktualios redakcijos Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalies ir 12 straipsnio 4 dalies nuostatos, pagal kurias galutinį sprendimą dėl leidimo panaikinimo priima Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisija ir šis sprendimas paslapčių subjektui yra privalomas, leidžia daryti išvadą, jog Koordinavimo komisijai ginčo nagrinėjimo metu nustačius, kad paslapčių subjektas pagrįstai nusprendė, jog yra pagrindas panaikinti asmeniui išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, tačiau netinkamai kvalifikavo leidimo panaikinimo pagrindą pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1-8 punktus, Komisija savo sprendime leidimo panaikinimo pagrindą galėjo motyvuotai pakeisti (perkvalifikuoti). Remdamasi šiais argumentais Kolegija konstatuoja, kad Koordinavimo komisija, perkvalifikuodama atsakovo 2003 m. liepos 24 d. įsakyme Nr.221-k. nurodytą leidimo dirbti su valstybės paslaptį turinčia informacija panaikinimo pagrindą iš Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkto į to paties straipsnio 1 dalies 7 punktą, kompetencijos neviršijo.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad Koordinavimo komisija pažeidė nešališkumo principą, nesilaikė Koordinavimo komisijos nuostatų 7.2 punkto reikalavimų, skundžiamą sprendimą priėmė veikdama ne kaip ginčą nagrinėjanti institucija, o kaip savarankiška tyrimo institucija, nors tokios teisės neturėjo. Kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus vertina kaip nepagrįstus. Koordinavimo komisijos 2003 m. rugsėjo 5 d. protokole Nr.19 aiškiai nurodyta, kad Komisija šiuo protokolu įformintą sprendimą priėmė išnagrinėjusi G. Š. prašymą patikrinti leidimo dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija panaikinimo pagrįstumą, jį nagrinėdama rėmėsi paslapčių subjekto – Užsienio reikalų ministerijos pateikta informacija, taip pat VS departamento pateikta įslaptinta medžiaga (1 t., b.l.93-94). Įvertinusi visą medžiagą, Koordinavimo komisija nustatė, jog G. Š., vykdydamas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento direktoriaus pareigas, palaikė netarnybinius ryšius su turistinėmis firmomis, tuo buvo pažeistas diplomatinės tarnybos saugumas (sudarytos prielaidos privačioms įmonėms, turinčioms komercinių interesų vizų išdavimo srityje, užsienio šalių žvalgybos ir saugumo tarnyboms dėl priešiškų Lietuvos Respublikai interesų daryti įtaką diplomato veiksmams ar paveikti Užsienio reikalų ministerijos ar Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų darbą), sukompromituotas Lietuvos Respublikos vardas bei Lietuvos Respublikos diplomatinė tarnyba, sudarytos sąlygos, leidžiančias šantažuoti diplomatą, ar daryti kitokį spaudimą, o tai sukėlė realią grėsmę Lietuvos įslaptintos informacijos saugumui. Remdamasi šia medžiaga, Komisija padarė išvadą, kad G. Š. pagal savo asmenines bei dalykines savybes yra netinkamas darbui su slapta informacija, todėl paslapčių subjekto Užsienio reikalų ministerijos sprendimą panaikinti jam išduotą leidimą dirbti su valstybės paslaptį turinčia informacija pripažino pagrįstu ir atitinkančiu Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytą leidimo panaikinimo pagrindą. Komisijos sprendime motyvuotai išdėstyti jo priėmimo faktiniai ir teisiniai pagrindai. Apeliantas Komisijos šališkumą patvirtinančių įrodymų nepateikė. Nei Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas, nei Koordinavimo komisijos nuostatai nenustatė Komisijai pareigos nagrinėjant ginčą kviesti į Komisijos posėdį asmenį, pateikusį skundą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija panaikinimo pagrįstumo. Todėl apelianto nurodyta aplinkybė, kad jis nebuvo pakviestas į Komisijos posėdį, nelaikytina Koordinavimo komisijos nuostatų 7.2 punkto pažeidimu, ar Komisijos šališkumo įrodymu. Argumentus kodėl nesutinka su atsakovo įsakymu dėl leidimo panaikinimo, pareiškėjas buvo išdėstęs savo prašyme Komisijai.Atsakovo Koordinavimo komisijos atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad Komisijos 2003 m. rugsėjo 9 d. protokole minima įslaptinta VS departamento medžiaga, kuria Komisija rėmėsi priimdama skundžiamą sprendimą, yra ta pati, kurią tretysis suinteresuotas asmuo šioje byloje pateikė susipažinti pirmosios instancijos teismui. Įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovui Užsienio reikalų ministerijai buvo pagrindas panaikinti pareiškėjui leidimą dirbti su valstybės paslaptį turinčia informacija, remiantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nepateikta. Tokio pagrindo nenustatė ir ginčą ikiteismine tvarka nagrinėjusi Koordinavimo komisija. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad su Koordinavimo komisijos 2003 m. rugsėjo 5 d. sprendime Nr.19 pateiktu leidimo panaikinimo pagrindo perkvalifikavimu (pagal VTPĮ 10 straipsnio 1 dalies 7 punktą) atsakovas Užsienio reikalų ministerija iš esmės sutinka. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju byloje yra nustatytas leidimo dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija panaikinimo pagrindas, numatytas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 7 punkte.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliami tam tikri reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, kurie yra sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu; valstybės nepasitikėjimą tam tikru asmeniu gali lemti paties to asmens veikla, inter alia padaryti teisės pažeidimai, taip pat to asmens savybės, ryšiai, kitos svarbios aplinkybės; su valstybės paslaptimis gali būti leidžiama susipažinti tik tokiam asmeniui, kurio veikla, savybės, ryšiai ir kt. negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam sužinojus valstybės paslaptį, kils grėsmė, juo labiau bus padaryta žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams, bus pažeisti svarbiausi Konstitucijos reguliuojami, ginami ir saugomi santykiai, kuriuos kaip tik ir turi padėti apsaugoti ir apginti tai, kad tam tikra informacija pagal įstatymus yra įslaptinama; asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, teisė susipažinti ar dirbti su informacija, sudarančia valstybės paslaptį, turi būti atimama.

Byloje ištirtų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjui leidimas dirbti su valstybės paslaptį turinčia informacija yra atimtas pagrįstai, kadangi atsakovų yra nustatytos aplinkybės, jog G. Š., eidamas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento direktoriaus pareigas, palaikė netarnybinius ryšius su Lietuvos Respublikos ir užsienio šalių turizmo įmonėmis tarpininkaujant dėl Lietuvos Respublikos vizų išdavimo, tokiu savo elgesiu kompromitavo Lietuvos Respublikos diplomatinę tarnybą bei Lietuvos Respubliką. Šių aplinkybių nustatymas, kaip matyti ir iš minimos konstitucinės justicijos konteksto, yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog asmuo pagal savo asmenines ir dalykines savybes prarado valstybės pasitikėjimą ir leidimas dirbti su valstybės paslaptį turinčia informacija tokiam asmeniui turi būti panaikintas (VTPĮ 10 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

Apelianto argumentai, kad jis visą diplomatinės tarnybos laiką dirbo nepriekaištingai, nagrinėjamo ginčo atveju nėra reikšmingi. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatos imperatyvios. Paslapčių subjektas, nustatęs bent vieną iš minėtos įstatymo normos 1-8 punktuose nurodytų pagrindų, patvirtinančių, jog asmuo prarado valstybės pasitikėjimą, jam išduotą leidimą dirbti ar susipažinti valstybės paslaptį turinčia informacija turi panaikinti.

Kolegija pažymi, jog byloje nustatyta aplinkybė, kad atsakovo 2003 m. liepos 24 d. įsakyme Nr.221-k nurodytas kitas įstatymo pagrindas leidimui dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija panaikinimo pagrindas (VTPĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas), negu nustatė ginčą nagrinėjusi Koordinavimo komisija (VTPĮ 10 straipsnio 1 dalies 7 punktas) ir kurio buvimą patvirtina byloje ištirtų įrodymų visuma, nagrinėjamo ginčo atveju nelaikytinas pagrindu panaikinti minimą administracinį aktą. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad atsakovai Užsienio reikalų ministerija ir Koordinavimo komisija, remdamiesi ta pačia medžiaga, padarė tą pačią išvadą, kad pareiškėjas prarado valstybės pasitikėjimą ir dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija jam negali būti leidžiama, tik skirtingai kvalifikavo leidimo panaikinimo pagrindą. Taigi skundžiamas administracinis aktas negalėtų būti panaikintas vien formaliu pagrindu, kad atsakovo įsakyme yra nurodytas kitas leidimo panaikinimo pagrindas, negu nustatyta pagal bylos aplinkybes. Be to, pirmiau minėta, kad pagal nagrinėjamam ginčui aktualiu laiku galiojusį teisinį reglamentavimą, Koordinavimo komisija, nagrinėdama asmens prašymą dėl leidimo dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija panaikinimo pagrįstumo, leidimo panaikinimo pagrindą perkvalifikuoti galėjo.

Apibendrindama kolegija konstatuoja, kad įsakymą dėl leidimo dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija panaikino ir ginčą dėl leidimo panaikinimo pagrįstumo išnagrinėjo kompetentingi subjektai, leidimas panaikintas esant įstatyme numatytam pagrindui, pagrindinės procedūros ir taisyklės nepažeistos.

Dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka.

Nagrinėdamas bylą ir priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įrodymais, kuriuos tretysis suinteresuotas asmuo VS departamentas išslaptino visiškai arba iš dalies (2003 m. liepos 24 d. teikimu Nr. (A)-19- 298s, 2003 m. rugpjūčio 13 – rugsėjo 5 d. telefoninių pokalbių suvestinėmis, 1 t., b.l.140-157), taip pat tenkindamas atsakovų prašymą dėl susipažinimo su VS departamento žinioje esančia įslaptinta medžiaga ir jos pripažinimo įrodymais šioje byloje, teismo posėdyje susipažino su trečiojo suinteresuoto asmens pateikta įslaptinta medžiaga (telefoninių pokalbių suvestinėmis, vaizdo įrašu, 2 t., b.l.20,21-24) ir ja rėmėsi kaip įrodymais juos vertindamas kartu su byloje esančiais neįslaptintais įrodymais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad minėtoje įstatymo normoje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Šiame kontekste pabrėžta, kad valstybės institucijoms sprendžiant, ar asmuo turi teisę dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, būtina paisyti imperatyvo, jog tam, kad asmuo turėtų tokią teisę, valstybė turi besąlygiškai pasitikėti juo, taigi ir kad asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, minėta teisė turi būti atimama. Minimame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) negalima daryti išvados, kad kriterijai, kuriais vadovaudamasis bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, ar faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, gali būti įrodymai toje byloje, gali priklausyti nuo kokių nors subjektyvių aplinkybių. Sprendimą, ar minėti faktiniai duomenys gali būti įtraukti į bylą kaip įrodymai, teismas gali priimti tik atsižvelgęs į atitinkamos bylos medžiagą ir įvertinęs, ar jis be tų faktinių duomenų galės įvykdyti teisingumą. Taigi nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas teismui pareiškėjo nurodytu aspektu traktuoti bylos šalis kaip nelygias.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisiniai santykiai, iš kurių kilo nagrinėjamas ginčas, susiję su viešuoju interesu – būtinybe apsaugoti valstybės paslaptį sudarančią (ar kitą įslaptintą) informaciją. Paslapčių subjektas (Užsienio reikalų ministerija) ėmėsi priemonių šį interesą apsaugoti jos kompetencijai priskirtu būdu - panaikino pareiškėjui išduotą leidimą dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija paaiškėjus, kad dirbdamas diplomatinėje tarnyboje G. Š. prarado valstybės pasitikėjimą. Nagrinėjant ginčą teisme to paties viešojo intereso (valstybės paslaptį sudarančios (ar kitos įslaptintos) informacijos) apsaugos poreikis išliko. Atsižvelgus į šias aplinkybes, įvertinus į bylą pateiktos išslaptintos informacijos apimtį, turinį, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju turėjo pagrindą pripažinti, jog be faktinių duomenų, kurie yra įslaptinti ir kuriais atsakovai rėmėsi priimdami pareiškėjo ginčijamus sprendimus, jis įvykdyti teisingumą negalės. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas patenkino atsakovų atstovų teismo posėdyje pareikštą prašymą dėl VS departamento žinioje esančios įslaptintos medžiagos pripažinimo įrodymais (bylos šalių galimybė pareikšti teismui tokio pobūdžio prašymus aptarta numatyta Konstitucinio teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarime kartu pažymint, kad tai turi būti sureglamentuota įstatymu), susipažino su įslaptinta medžiaga ir priimdamas sprendimą ją vertino kaip įrodymus kartu su kita bylos medžiaga. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su ta pačia įslaptinta medžiaga, kurią pirmosios instancijos teismas pripažino įrodymais, sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad ši medžiaga kartu su byloje esančiais įrodymais patvirtina pareiškėjo netarnybinius ryšius, kurių konstatavimas atsakovui Užsienio reikalų ministerijai buvo pakankamas pagrindas pripažinti, jog leidimą dirbti su valstybės paslaptį turinčia informacija turintis URM Konsulinio departamento direktorius G. Š. prarado pasitikėjimą, todėl turėjo būti taikoma įstatyme numatyta priemonė – panaikintas leidimas dirbti su valstybės paslaptį turinčia informacija.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju bylos aplinkybės nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog buvo pažeista pusiausvyra tarp būtinybės apsaugoti valstybės paslaptį sudarančią (ar kitą įslaptintą) informaciją (viešojo intereso) ir pareiškėjo teisių apsaugos. Teismas, nustatęs kad atsakovai, priimdami pareiškėjo skundžiamus administracinius aktus, rėmėsi įslaptinta informacija, administracinės bylos rengimo nagrinėjimui stadijoje pasiūlė trečiajam suinteresuotam asmeniui medžiagą išslaptinti. Dalis medžiagos, tarp jos ir VS departamento 2003 m. kovo 24 d. teikimas, kuriuo tretysis suinteresuotas asmuo informavo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją apie kai kurių diplomatų, tarp jų – pareiškėjo, netarnybinius ryšius, buvo visiškai arba iš dalies išslaptinta ir pateikta į nagrinėjamą bylą. Susipažinti su šia medžiaga pareiškėjui kliūčių nebuvo. Iš minėto teikimo bei telefoninių pokalbių suvestinių turinio netarnybinių ryšių pobūdis yra aiškus. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas įrodymų visuma, o ne vien tik įslaptinta informacija. Teisėjų kolegija pažymi, kad įslaptinta informacija nėra lemianti, ji kartu su byloje esančiais įrodymais patvirtina pareiškėjo netarnybinius ryšius, kurių konstatavimas paslapčių subjektui suteikė pagrindą pripažinti, jog jis prarado valstybės pasitikėjimą ir dėl to turi būti atimtas leidimas dirbti su valstybės paslaptį turinčia informacija. Pareiškėjas turėjo galimybę apskųsti ir apeliaciniu skundu apskundė pirmosios instancijos teismo sprendimą tuo aspektu, kad teismas savo sprendimą pagrindė taip pat ir įslaptinta medžiaga. Šie pareiškėjo argumentai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka patikrinti.

Apeliantas teigia, kad byloje esantys įrodymai negali būti laikomi leistinais įrodymais nagrinėjamoje byloje, kadangi jie buvo gauti vykdant operatyvinį tyrimą kito asmens atžvilgiu. Šiuos savo argumentus apeliantas pagrindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 9 d. sprendimu Administracinėje byloje Nr. A3-750-2004 (Administracinių teismų praktika Nr.6, 167-185 l.)

Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 3 dalis nustato, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės visiškai identiškos, sprendžiant ginčą buvo taikytas ir aiškintas tas pats įstatymas (atitinkama jo norma). Apelianto nurodytas teismo sprendimas skiriasi tiek pagal faktines aplinkybes, tiek pagal taikytą teisę. Administracinėje byloje Nr. A3-750-2004 buvo nagrinėjamas ginčas dėl statutinio valstybės tarnautojo atleidimo iš valstybės tarnybos. Šioje byloje buvo suformuota praktika, kad operatyvinės informacijos, gautos operatyvinių veiksmų metu darant slaptą telefoninių pokalbių įrašą, panaudojimas skiriant tarnybinę nuobaudą, to nenustačius įstatyme, yra neteisėtas.

Iš VS departamento 2003 m. liepos 24 d. teikimo bei trečiojo suinteresuoto asmens atstovo apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateiktų paaiškinimų nustatyta, kad į bylą pateikti (tiek išslaptinti, tiek neišslaptinti) duomenys buvo gauti Operatyvinės veiklos įstatymu nustatyta tvarka, t. y. teismui sankcionavus techninių priemonių naudojimą operatyvinėje veikoje trečiųjų asmenų atžvilgiu VS departamentui vykdant diplomatinės tarnybos saugumo užtikrinimo funkciją. Taip buvo nustatyta, kad su kontroliuojamais asmenimis netarnybinius ryšius palaikė pareiškėjas, kuris tuo laiku dirbo Lietuvos Respublikos diplomatinėje tarnyboje. Duomenų apie tai, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privataus gyvenimo gerbimą, byloje nėra. Visi į bylą pateikti duomenys yra dėl pareiškėjo tarnybos.

Remdamasi išdėstytais argumentais kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, sprendimą motyvavo pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

pareiškėjo G. Š. apeliacini skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėRomanas KlišauskasArūnas Sutkevičius