Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-253-135/2007

Teisėjas Laisvydas Zederštremas Procesinio sprendimo kategorija 1.2.26.1

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. liepos 11 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. apeliacinį skundą dėl Pakruojo r. apylinkės teismo 2007-05-05 nuosprendžio, kuriuo S. B. nuteistas pagal LR BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. B. nuteistas už tai, kad jis 2006-04-01 apie 16 val. viešoje vietoje, automobilių stovėjimo aikštelėje prie parduotuvės ,,Kanrugė“, Vytauto Didžiojo g. 23, Žeimelio mst., Pakruojo r., įžūliais veiksmais, tyčia vieną kartą kumščiu suduodamas V. Š. į veidą, tuo jam sukeldamas fizinį skausmą, demonstravo nepagarbą nukentėjusiajam ir aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai, nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai S. B. pripažino kaltu jam inkriminuoto nusikaltimo padarymu.

Nors nuteistasis skunde nurodė nemušęs V. Š., šis jo teiginys paneigiamas teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas LR BPK 20 str. nustatytų jų vertinimo taisyklių. Teismas apkaltinamąjį nuosprendį S. B. atžvilgiu grindė nukentėjusiojo V. Š., liudytojų I. R., J. B. parodymais, kurie yra išsamūs, nuoseklūs, papildo vieni kitus. Nors iš pradžių V. Š. teigė, kad jį sumušė ne S. B., o jo brolis J. B., tačiau vėliau paaiškėjo, kad įvyko klaida dėl tyrėjo neapdairumo, jam įrašius ne tą kaltininko vardą. Nukentėjusysis tiek apklausiant jį ikiteisminio tyrimo metu, akistatos su nuteistuoju metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nekeitė parodymų dėl nusikaltimo padarymo aplinkybių, paaiškino, kodėl įvyko klaida, tai išsiaiškinus, nuosekliai tvirtino, kad jį sumušė S. B. (b. l. 109-110, 140, 186-187). Tai patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu tuomet kaltinamuoju apklaustas nuteistojo brolis J. B., teigdamas, kad brolis S. B. sudavė vieną smūgį kumščiu V. Š. į veidą (b. l. 71). Pats nuteistasis S. B. teisiamojo posėdžio metu teigė nukentėjusiojo atsiprašęs, su juo susitaikęs, susitaręs dėl žalos atlyginimo (b. l. 204), tokiu būdu pats sau prieštaraudamas ir paneigdamas savo anksčiau duotus parodymus, kad V. Š. nemušė, jokio nusikaltimo nepadarė. Liudytojos I. R., J. B. nuosekliai teigė, kad J. B. kieme S. B. sugyventinei (tuo metu) R. S. suteikiant pagalbą nukentėjusiajam V. Š., į klausimą, kas sumušė V. Š., R. S. atsakiusi, kad jos vyras, be to, J. B. parodė prieš pat įvykį per langą mačiusi, kaip link V. Š. ėjo būtent S. B., kad S. B. stovėjo arčiausiai nukentėjusiojo, sūnui pašaukus, vėl pažiūrėjusi per langą pamatė, kad V. Š. sumuštas, jos sūnus, matęs įvykį, pasakęs, kad nukentėjusįjį sumušė tas, kuris nešioja auskarą ausyje bei gyvena su R. S., ir pati J. B. teigė mačiusi, kad S. B. nešioja auskarą, bei žinojusi, kad jis gyvena su R. S. (b. l. 125-126, 132-133, 195-196). Ir pats nuteistasis S. B. apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu pripažino turėjęs ausyje auskarą (b. l. 143, 185), o tai, kad nuteistasis skunde ginčijo šią aplinkybę, negali paneigti visų kitų byloje surinktų jo kaltės įrodymų. Apelianto skundo argumentai, kad M. Š., J. B. davė melagingus parodymus, kad liudytojai buvo papirkti, yra deklaratyvūs, byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų, apeliantas šio savo teiginio taip pat visiškai nemotyvavo. Tai, kad nebuvo atlikta medicininė ekspertizė, nesukelia abejonių nuteistojo S. B. kaltumu, byloje surinkta pakankamai jo kaltės įrodymų. Apelianto ginčijama aplinkybė, kad jis, pasak liudytojų J. B., M. Š., įvykio metu buvo išgėręs, nepasunkino jo padėties, teismas, skirdamas jam bausmę, minėtos aplinkybės nepripažino sunkinančia jo atsakomybę, ji neturėjo įtakos bausmės skyrimui (b. l. 218). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė S. B. parodymus ir vadovavosi nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, kurie atskleidžia išsamų nusikalstamos veikos vaizdą, neabejotinai patvirtindami S. B. kaltę jam inkriminuoto nusikaltimo padarymu, kad jis viešoje vietoje įžūliais veiksmais, tyčia kumščiu suduodamas V. Š. į veidą, pažeidė visuomenėje nusistovėjusias elgesio ir moralės normas, parodė nepagarbą nukentėjusiajam ir aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Nors pirmosios instancijos teismas ir nepasisakė dėl nukentėjusiojo V. Š. pateikto prašymo, kuriame jis nurodė neturįs jokių pretenzijų S. B., prašė nutraukti baudžiamąją bylą S. B. atžvilgiu, kolegija laiko, jog nėra įstatyminio pagrindo S. B. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir bylą nutraukti. S. B. teigė nukentėjusiojo atsiprašęs, su juo susitaikęs, tą patvirtino ir nukentėjusysis, tačiau LR BK 38 str. pagrindu asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės tik esant visoms minėto straipsnio 1 dalyje išvardytoms būtinoms sąlygoms. Byloje surinkti duomenys liudija, kad S. B. nepripažino savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo, dėl savo elgesio nesigailėjo, neigė esmines padarytos veikos aplinkybes, be to, jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas. To pakanka konstatuoti, kad nėra visų būtinų LR BK 38 str. taikymui sąlygų, todėl S. B. negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, ir byla jo atžvilgiu negali būti nutraukta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo S. B. apeliacinį skundą atmesti.