Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-07-04 · Administracinė byla Nr. I-1912-394/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-07-04
Bylos Nr.
I-1912-394/2016
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00662-2016-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jarūnė Sedalienė
Pareiškėjas
A. B.-D.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1912-394/2016Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00662-2016-9Procesinio sprendimo kategorija: 1.15.2.3.2.; 3.21. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. liepos 4 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėja Jarūnė Sedalienė,sekretoriaujant Janinai Morkūnienei,nedalyvaujant pareiškėjai A. B.-D.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. B.-D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja A. B.-D. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2-6 b. l.), prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėja skunde nurodė, kad ryšium su laisvės apribojimu buvo laikoma Šiaulių tardymo izoliatoriuje skirtingais laikotarpiais nuo 2012-06-18 iki 2015-07-10, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, asmens ir daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais. Kalinama netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t.y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą.

Pareiškėja į teismo posėdį neatvyko, pranešta tinkamai – teismo šaukimu, prašė bylą nagrinėti jai nedalyvaujant (6, 76, 78 b. l.).

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atstovas į teismo posėdį neatvyko, pranešta tinkamai – teismo šaukimu (77 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (13-21 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Atsiliepime taip pat nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėja įstaigoje periodiškai buvo laikoma nuo 2012-06-29 iki 2015-07-10, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.

Atsakovas paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo" 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėja Šiaulių TI laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, t.y. nuo 2013-03-17 iki 2015-07-10, buvo laikoma skirtingose kamerose ir jai teko nuo 1,97 iki 15,8 kv. m., taip pat buvo laikoma drausmės izoliatoriuje, kur ji buvo viena pati. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojamas į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Atsakovas pabrėžia, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m. ploto, bet tokia situacija nėra pastovi, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t.y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjos pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjos laikymo Šiaulių TI laikotarpiu jos kalinimo kamerose nebuvo atlikta patikrinimų dėl jų neatitikimo higienos normų reikalavimams. Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. LR Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės kameroje. Visose kamerose įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Visos kameros aprūpintos reikalingu inventoriumi – lovomis, spintelėmis, stalais, taburetėmis, maisto produktų lentyna, kamerose yra veidrodžiai, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge. Gyvenamosiose kamerose dirbtinis apšvietimas įrengtas vadovaujantis higienos normos reikalavimais. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

Atsakovas nurodo, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjos buvimo ŠTI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. 2014-10-03 patikrinimo akte Nr. EP-406 užfiksuota, kad atvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos. 2015-03-13 patikrinimo akte Nr. EP-84 nurodyta, kad vonelės daiktams sudėti labai nešvarios, 2015-08-27 patikrinimo akte Nr. EP-354 užfiksuota, kad kratos atlikimo patalpoje esančios vonelės daiktams sudėti išplautos. Patikrinimo akto turinys paneigia pareiškėjos dėstomas aplinkybes, esą sąlygos apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje antisanitarinės. Pareiškėjos teiginiai dėl šalčio ir purvo yra abstraktūs, netikslūs, nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Dėl šių priežasčių byloje negalima nustatyti neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo.

Atsakovas nurodo, kad Higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (14 p.). Nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančiųjų asmenų. Nuo 2010 m. Šiaulių tardymo izoliatoriuje taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, pareigūnai išsiaiškina naujai atvykusios asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia nuteistojo (suimtojo) paskyrimo į gyvenamąją patalpą klausimą. Įstaiga pareiškėjo teisių nepažeidė, nes pareiškėja buvo laikomas nesant jokių jo pretenzijų dėl Tabako kontrolės įstatymo nuostatų įgyvendinimo.

Pareiškėjos dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėja savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėja nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą

Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsakovas prašo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjai klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjos laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėja A. B.-D. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jai nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikoma sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

LR ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundu siekia, jog jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2012-06-18 iki 2015-07-10, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų kamerų plotui ir higienos normų reikalavimų.

Pasisakydamas dėl faktinių bylos aplinkybių reikšmės pareiškėjos prašomos atlyginti žalos atsiradimui, teismas laiko, kad turi būti atsižvelgta į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.

Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis), tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėja prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jos laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjos nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėja apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pareiškėja Šiaulių TI buvo laikoma skirtingais laikotarpiais nuo 2012-06-29 iki 2015-07-10 (23-29 b. l.), o į teismą kreipėsi tik 2016 m. kovo 16 d. (pagal spaudą ant voko – 7 b. l.), nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurios pateisintų tokį ilgą delsimą, todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2012-06-29 iki 2013-03-15 turi būti taikoma ieškinio senatis, o pareiškėjos teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2013-03-16 iki 2015-07-10 d.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš byloje esančios 2016-04-04 pažymos Nr. 60/09-12701 (23-29 b. l.) matyti, kad pareiškėja A. B.-D. laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikoma nuo 2013-03-16 iki 2015-07-10, viso 231 dieną. Pareiškėja gyvenamojoje kameroje Nr. 109 buvo laikoma nuo 2013-03-16 iki 2013-04-11, nuo 2013-04-16 iki 2013-05-13, nuo 2013-06-04 iki 2013-06-06, 2013-09-12, nuo 2014-03-06 iki 2014-03-07 ir nuo 2015-02-05 iki 2015-02-06 viena arba su dar 1-5 asmenimis ir jai teko nuo 2,63 iki 15,81 kv. m., kameroje Nr. 107 – nuo 2013-05-27 iki 2013-05-28, nuo 2013-05-30 iki 2013-06-04, nuo 2013-07-02 iki 2013-09-12, nuo 2013-09-23 iki 2013-10-02, nuo 2013-10-24 iki 2014-03-06, nuo 2014-03-12 iki 2014-03-14 ir nuo 2015-06-11 iki 2015-07-10 viena arba su dar 1-7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 1,97 iki 15,81 kv. m., kameroje Nr. 33 – 2013-09-12 – 2013-09-13 su dar 3 asmenimis ir jai teko 3,10 kv. m., kameroje Nr. 108 – nuo 2013-10-02 iki 2013-10-08, nuo 2015-06-08 iki 2015-06-11 viena arba su dar 1-3 asmenimis ir jai teko nuo 1,96 iki 7,87 kv. m., kameroje Nr. 81 – nuo 2015-05-07 iki 2015-05-12 viena arba su dar 1 asmeniu ir jai teko nuo 3,67 iki 7,35 kv. m., kameroje Nr. 76 – 2015-05-12 su dar vienu asmeniu ir jai teko 4,62 kv. m., kameroje Nr. 37 – nuo 2015-05-12 iki 2015-05-21 su dar vienu asmeniu ir jai teko 3,84 kv. m., ir kameroje Nr. 70 – nuo 2015-05-21 iki 2015-06-08 viena arba su dar vienu asmeniu ir jai teko nuo 4,76 iki 9,53 kv. m. Laikotarpiais nuo 2013-04-11 iki 2013-04-16 ir nuo 2013-05-28 iki 2013-05-30 pareiškėja buvo laikoma drausmės izoliatoriuose Nr. DI-3 ir DI-4 viena ir jai teko nuo 6,35 iki 6,66 kv. m.

Taigi iš pateiktos pažymos matosi, kad 104 dienas pareiškėjai tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, 90 dienų pareiškėjai pastoviai teko mažiau, negu 3,6 kv. m., o 37 dienas pareiškėjai tenkantis kameros plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus (teko nuo 1,97 iki 3,98 kv. m.), tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti, kiek laiko pareiškėja buvo laikoma šias dienas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių, atsakovas pateikė duomenis tik kamerose buvusių asmenų skaičių ryte 7.30 val. ir vakare 19.30 val., todėl 2016-04-04 pažymos turinys vertintinas pareiškėjos naudai (LVAT 2014-12-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1469/2014) ir konstatuotina, jog laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėja 127 dienas (90 + 37) buvo laikoma sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kamerų plotui. Įvertinęs tai, kad kamerų plotas buvo užstatytas suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, dalį kameros ploto užėmė sanitarinis mazgas (31-32 b. l.), teismas sprendžia, jog iš tiesų pareiškėjai tenkantis plotas tam tikru laikotarpiu buvo itin mažas (teko tik 1,97 kv. m.) ir jos teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjai patirti nepatogumus, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pareiškėja skunde nurodė, kad kamerose, kuriose ji buvo laikoma, šalta, drėgna, nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, t.y. kamerų būklė neatitiko higienos normų reikalavimų. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjos laikymo Šiaulių TI metu jos laikymo kamerose nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų, į bylą pateikė Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, iš kurių matosi, kad buvo atliekama periodinė Šiaulių TI valstybinė visuomenės sveikatos saugos kontrolė, gyvenamosios kameros, kuriose buvo laikoma pareiškėja, tų patikrinimų metu nebuvo tikrinamos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), taigi atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Tuo tarpu pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013 ir kt.). Atsakovas šiuo atveju nepateikė duomenų, kurie paneigtų pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl gyvenamųjų kamerų būklės, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėja buvo kalinama kamerose, kuriose šalta, drėgna, neužtikrintas natūralus apšvietimas (LVAT 2016-02-02 nutartis byloje Nr. A-227-858/2016).

Pareiškėja neturtinę žalą kildina ir dėl asmens apžiūros atvykstant ir išvykstant į / iš Šiaulių TI. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – Instrukcija) 145.1 p. numatyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 146 punktas detaliai numato visą procedūros atlikimo tvarką: visa asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje, karceryje) atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama, po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių, šie daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Iš byloje esančių Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matosi, kad 2013-06-26 patikrinimo metu (2013-07-09 patikrinimo aktas Nr. EP-224 – 34-41 b. l.) nustatyta, jog priėmimo –paskirstymo skyriuje yra kratų atlikimo, švarinimo patalpa, kurioje įrengtos 3 persirengimo kabinos, jos tvarkingos, išvalytos, kilimėlių, kratos indų dezinfekavimą atlieka dezinfektorė. 2014-09-25 patikrinimo metu (2014-10-03 patikrinimo aktas Nr. EP-406 – 52-55 b. l.), nustatyta, jog išvykstančiųjų apžiūros patalpos įrengtos naujai, jos tvarkingos. Kratos atlikimo patalpos tikrintos ir 2015-03-04 patikrinimo metu (2015-03-13 patikrinimo aktas Nr. EP-84 – 57-61 b. l.), užfiksuota, kad laikino laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpoje esančios 4 vonelės daiktams sudėti labai nešvarios (tiek vidus, tiek išorė) – pažeidžiamas HN 76:2010 54 p. reikalavimas). 2015-08-27 patikrinimo akte Nr. EP-354 (62-65 b. l.) nurodyta, kad kratos atlikimo patalpoje esančios vonelės daiktams sudėti išplautos. Taigi 2015-03-04 patikrinimo metu užfiksuotas higienos normos pažeidimas kratų atlikimo patalpoje, tačiau iš byloje esančios 2016-04-04 pažymos matosi, kad pareiškėja iš Šiaulių TI išvyko 2015-02-06 ir vėl atvyko 2015-05-07, todėl kratų atlikimo patalpoje 2015 m. kovo mėn. nebuvo ir nešvariomis vonelėmis nesinaudojo, todėl nėra pagrindo laikyti, kad dėl nešvarių vonelių galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus. Be to, pareiškėjos teiginiai dėl asmens ir daiktų apžiūros antisanitarinėmis sąlygomis yra abstraktūs ir nepagrįsti objektyviomis aplinkybėmis, pareiškėja skunde tik nurodė, jog asmens ir daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau nenurodė, kad būtent jai jos apžiūra buvo atlikta antisanitarinėmis sąlygomis, kuo tas pasireiškė ir kada tai buvo padaryta, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjai atvykstant/išvykstant iš Šiaulių TI jos krata buvo atliekama pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką ir dėl to pareiškėja patyrė neturtinę žalą.

Pareiškėja skunde teismui nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje rūkantieji ir nerūkantieji asmenys laikomi kartu, tai žemina asmens orumą. Pažymėtina, kad nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nenumato, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, taigi toks skirstymas į kameras Suėmimo vykdymo įstatyme ir Bausmių vykdymo kodekse neįtvirtintas. Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos Nr. HN76-2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, 14 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsakovas nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje, įgyvendinant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatas, asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius (asmuo raštu nurodo, jei pageidauja būti paskirtas į rūkančiųjų kamerą) ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Pakitus suimtojo (nuteistojo) įpročiams, jis rašytiniu prašymu administracijai perkeliamas į rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamąją patalpą. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2013 m. birželio 26 d. ir 2014 m. rugsėjo 25 d. patikrinimų metu nustatė, kad Šiaulių TI rūkantys asmenys apgyvendinami atskirose kamerose nuo nerūkančiųjų (suimtieji pildo prašymus) (34-41, 52-55 b. l.). Pareiškėja skunde nenurodė, kad ji pati yra nerūkanti, o iš byloje esančių pareiškėjos sutikimo bei Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių TI, apklausos anketų, kuriuos pareiškėja užpildė 2013-06-06, 2015-02-06 ir 2015-05-08, matosi, kad pareiškėja sutiko būti laikoma gyvenamojoje kameroje su rūkančiais asmenimis (68-70 b. l.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo yra pasisakęs, jog tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad jo kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Pareiškėja nenurodo, kad galimai pasikeitus jos įpročiams ji kreipėsi į Šiaulių TI administraciją dėl perkėlimo į nerūkančiųjų kamerą ir nebuvo perkelta, todėl darytina išvada, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjos laikymo rūkančiųjų kamerose, nėra.

Pareiškėja skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015-05-04 iki 2015-07-10 ji buvo nėščia, tačiau laikoma perpildytose kamerose. Iš įrašų pareiškėjos asmens sveikatos istorijoje matosi, kad nėštumas pareiškėjai nustatytas 2015-02-06. Šiaulių TI nėštumo laikotarpiu ji buvo laikoma 2015-02-05 – 2015-02-06 ir nuo 2015-05-07 iki 2015-07-10 (27-29, 72 b. l.) kamerose Nr. 109, 81, 76, 37, 70, 108 ir 107 viena arba su dar 1-3 asmenimis ir jai teko nuo 3,95 iki 9,53 kv. m., taigi tuo metu minimali kameros ploto norma atitiko reikalavimus. Per visą laikymo Šiaulių TI laikotarpį pareiškėja medikams tik keletą kartų skundėsi rėmens griaužimu, kitų nusiskundimų neturėjo, įrašų apie nėštumo komplikacijas laikant ją Šiaulių TI kamerose nėra, taigi byloje esantys medicininiai dokumentai nesudaro pagrindo teigti, kad dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI būtų pablogėjusi pareiškėjos sveikata.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

LR CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsižvelgus į pareiškėjos patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėja patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjos teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdama pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėja patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjos laikymas šaltose, drėgnose kamerose, pažeidžiant nustatytą minimalią kameros ploto normą, sukėlė pareiškėjai dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjos skundą bei priteisti jai visą jos reikalaujamą sumą – 30 000 Eur. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog pareiškėja kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kamerų būklės ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jos laikymo sąlygų, nesiskundė (30 b. l.), jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėja nepateikė, nenurodė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jos laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjos orumą ar nežmoniškai su ja elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kuomet Šiaulių TI kalinamiems asmenims už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną, kai ženkliai pažeidžiami reikalavimai nustatytam minimaliam kameros plotui, yra priteisiamas vidutiniškai apie 9 Eur neturtinės žalos atlyginimas (2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015, 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015, 2016 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2588-624/2015 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjos patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjos patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1300 Eur. Todėl pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 str. 1 d. (redakcija, galiojanti nuo 2016-07-01) teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjos A. B.-D. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjai A. B.-D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1300,00 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Spendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.

Teisėja Jarūnė Sedalienė