- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-08-29
- Bylos Nr.
- 1A-128-879/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-2-00081-2020-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Donatas Jatužis
- Kaltinamasis
- I. S.
- Advokatai
- Audrius Leonavičius
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų
Donato Jatužio, Valdo Petro Meidaus ir Dainos Vaidachavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
neviešame teismo posėdyje, apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės Aušros Gilytės (toliau – prokurorės) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2022 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo I. S. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. I. S. buvo kaltinama tuo, kad ji 2020 m. liepos 16 d. apie 13 val. 42 min., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), naudodamasi telefonu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), paskambino (duomenys neskelbtini) prokuroro padėjėjui K. B. į tarnybinį telefoną (darbo vieta (duomenys neskelbtini)), kurio Nr. (duomenys neskelbtini) ir pokalbio metu grasino nužudyti (duomenys neskelbtini) prokurorę L. L., nurodydama, kad L. L. ketina apipilti sieros rūgštimi ir nori ją pribaigti, bei tęsdama savo nusikalstamą veiką, 2020 m. liepos 28 d. apie 8 val. 04 min., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), naudodamasi telefonu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) paskambino K. B. į tarnybinį telefoną, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) ir pokalbio metu grasino sunkiai sutrikdyti L. L. sveikatą, nurodydama, kad išdegins akis sieros rūgštimi, bei tęsdama savo nusikalstamą veiką, 2020 m. liepos 28 d. apie 8 val. 36 min., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), naudodamasi telefonu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) paskambino K. B. į tarnybinį (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) vyriausiosios specialistės-administratorės V. Š. tarnybinį telefoną, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), ir pokalbio metu grasino nužudyti L. L., nurodydama, kad atvažiuos ir užmuš prokurorę L., tokiais savo pakartotinais veiksmais nukentėjusiajai L. L. sudarydama pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorė Aušra Gilytė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2022 m. balandžio 28 d. nuosprendį dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti I. S. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje ir skirti kaltinamajai 50 MGL (2 500 eurų) baudą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Dėl 2020-07-16 telefono skambučio pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš garso įrašo nėra aišku, kam konkrečiai adresuoti I. S. žodžiai, todėl jos išsakyti grasinimai nėra realūs. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad I. S. buvo nepatenkinta nukentėjusiosios prokurorės L. L. nutarimu ir tuo, kad aukštesnioji prokurorė R. G. minėtą nutarimą paliko galioti. I. S., paskambinusi į (duomenys neskelbtini) prokuratūrą, išsakė grasinimus prokurorėms suprasdama, kad jos žodžiais bus patikėta, kad tokie veiksmai kaip „aklas palikti“ gali būti realiai padaryti. I. S. pokalbio metu nurodė realų ketinimą – „nužudyti prokurores“. 2020-07-28 telefono skambučio metu I. S. grasino, kad užmuš prokurorę L. L.. Nukentėjusioji L. L. apklausiama teisme pažymėjo, kad sužinojus, jog į prokuratūrą skambino I. S., jai pasidarė neramu ir dėl savęs, ir dėl kolegų. Dėl išsakytų grasinimų nukentėjusioji prokurorė L. L. patyrė didelę nervinę įtampą, nerimą. Kad grasinimai buvo realūs, patvirtina tai, kad L. L. ėmėsi veiksmų – kreipėsi į prokuratūros vadovybę, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Be to, I. S. serga (duomenys neskelbtini), yra neprognozuojamo elgesio ir tai rodo, kad ji realiai galėjo įgyvendinti ar bandyti įgyvendinti savo grasinimus.
2.2. I. S. 2020-07-28 skambučio metu išsakė konkrečius žalingus veiksmus – „išdeginsiu akis sieros rūgštimi“. Grasinimas yra įgyvendinamas ir realus. Norint įsigyti sieros rūgšties leidimas nereikalingas, o užpilti ją nukentėjusiajai į akis nereikia didelių fizinių pastangų, net ir atsižvelgiant į I. S. garbų amžių. Taigi, ji būtų pajėgi tai įvykdyti.
2.3. I. S. grasinimus išsakė paskambinusi ne vieną kartą, juos išsakė ir nukentėjusiajai tiesiogiai, ir per prokuroro padėjėją K. B. ir šie grasinimai nukentėjusiajai sukėlė pagrindą manyti, kad grasinimas nužudyti gali būti realiai įvykdytas. Nukentėjusioji, ilgą laiką dirbanti prokuratūroje, būtų atribojusi grasinimą nuo neigiamų emocijų. Tačiau I. S. daug kartų pavartoti smurtinius veiksmus apibūdinantys išsireiškimai buvo pakankami sukelti nukentėjusiajai baimės jausmą. Šie duomenys teisme buvo įvertinti netinkamai, kaip nepakankami nukentėjusiajai vertinti grasinimą kaip realų ir įrodyti tyčios I. S. veiksmuose buvimą.
2.4. I. S. keliamo pavojaus realumą įrodo ir tai, kad 2021-09-03 nuvykus pas I. S. dukrą D. S. siekiant ją pristatyti į (duomenys neskelbtini), I. S. su dukra pradėjo rankomis stumdyti pareigūnus. Be to, I. S. bausta administracine tvarka už nedidelį viešosios tvarkos pažeidimą. Tai rodo, kad I. S. yra emociškai nestabili, jai nepalankioje situacijoje elgiasi neprognozuojamai, kelia pavojų pašaliniams asmenims.
2.5. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą buvo šališkas, t. y. demonstravo galimą tendencingumą ir išankstinį nusistatymą, kyla abejonių, ar teismas iš anksto I. S. nelaikė nekalta. Bylą nagrinėjant teisme, 2022 m. sausio 17 d. vykusiame teismo posėdyje suabejojus I. S. psichine būkle, prokurorė kreipėsi į teismą prašydama paskirti jai stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę. Nors ikiteisminio tyrimo metu I. S. buvo skirta ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė, tačiau jos psichinė būklė tyrimo metu galimai pablogėjo. Tačiau teismas prokurorės prašymo niekaip nesprendė. Be to, 2022 m. kovo 23 d. vykusiame teismo posėdyje išklausius Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos teismo psichiatrės ekspertės paaiškinimą, kuriame ji nurodė, kad būtų tikslinga I. S. skirti stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę, prokurorė vėl kreipėsi į teismą, prašydama skirti tokią ekspertizę, tačiau teismas prašymą atmetė,o tai rodo teismo šališkumą.
Atsiliepimas
3. Išteisintosios I. S. gynėjas advokatas J. P. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Prašo apeliacinį skundą atmesti, o Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2022 m. balandžio 28 d. nuosprendį palikti nepakeistą. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas šiais argumentais:
3.1. Byloje yra pateikti pokalbių telefonu įrašai. 2020-07-16 graso įraše negirdėti konkretaus grasinimo būtent L. L.. 2020-07-28 įraše paminėta L. L. pavardė, tačiau minimos ir kitos pavardės, o dėl žodžių dėl akių išdeginimo sieros rūgštimi apskritai neaišku, kam jie adresuoti.
3.2. I. S. yra senyvo amžiaus, ligota, be kitų pagalbos negali nuvykti į teisėsaugos institucijas, o visi jos atliekami veiksmai buvo tik kalbos telefonu.
Šalies argumentai
3.3. Apeliaciniame skunde prašoma priimti apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau kartu keliamos abejonės dėl I. S. psichikos būklės. Tokiu atveju būtų tikslinga pirmiausia nustatyti I. S. psichikos būklę.
3.4. Papildomai gautas I. S. raštas, kuriuo pakartotinai prašoma skirti balso ekspertizę.
4. Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji ir jos gynėjas advokatas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.
6. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 str. 3 d.). Apeliaciniu skundu prokurorė nesutinka su įrodymų vertinimu ir teigia, kad I. S. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėtis, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą apeliacinio skundo ribose, t. y. ar I. S. veiksmai - išsakyti žodžiai - atitinka BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.
7. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamojoje byloje surinktais ir ištirtais įrodymais daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai išteisino I. S. dėl kaltinimo padarius BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismo išvados, priešingai nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų.
8. Šiuo atveju pažymėtina, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas nusprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su prokurorės įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis, kuriuo I. S. išteisinta, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nuosprendyje išsamiai išdėstyti įrodymai, kuriais teismas grindė išvadas dėl I. S. nekaltumo. Nesutikti su teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo. Visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes ir atlikdamas teisinį I. S. inkriminuotos veikos vertinimą, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Teismas išanalizavo tiek išteisintosios I. S., tiek nukentėjusiosios L. L. ir liudytojų K. B., R. G., M. M., V. M. parodymus, rašytinius bylos duomenis, įvertino tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą ir išvadas dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių nebuvimo I. S. veiksmuose pagrindė ne atskirais įrodymais ar jų dalimi, o jų visumos vertinimu.
9. BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkių neigiamų padarinių. Įstatymas nenustato, kokiomis priemonėmis turi būti išreikštas grasinimas, taigi jis gali būti išreiškiamas įvairiomis formomis, pvz., žodžiu, raštu, pasitelkiant elektronines ryšio priemones, konkliudentiniais veiksmais. Grasinimas – tai bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas; grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-12/2011, 2K-410-693/2015). Grasinimas turi būti realus. Vertinant grasinimo realumą, reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, ir kt. Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir, kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, panašūs į grasinimą, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Baudžiamosios atsakomybės taikymas už BK 145 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką suponuoja būtinumą konstatuoti tiesioginę kaltininko tyčią – kad jis suvokia, jog grasinimą kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-219/2014, Nr. 2K-14-222/2016).
10. Pagal šioje byloje kaltinamajame akte išdėstytas aplinkybes, I. S. 2020 m. liepos 16 d. apie 13.42 val. telefoninio pokalbio metu grasino nužudyti nukentėjusiąją L. L., nurodydama, kad ketina apipilti sieros rūgštimi ir nori ją pribaigti - „Ar čia kviestis taksi ir važiuoti ten sudoroti tas prokurores, vis tiek mana širdis jau baigias, vienu žodžiu aklas palikti, nežinau, kažką tai reikia daryti, rimtą reikia daryti“, o tęsdama nusikalstamą veiką, 2020 m. liepos 28 d. apie 8.04 val. telefoninio pokalbio metu grasino sunkiai sutrikdyti L. L. sveikatą, nurodydama, kad išdegins akis sieros rūgštimi - „Aš nežinau, aš išdegisiu akis vienam sieros rūgščia, neliksit taip jūs nuošaly.“ Taigi, aptariamu atveju grasinimas buvo išreikštas žodžiais, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, I. S. išreikšti žodžiai apylinkės teismo teisingai įvertinti, kaip konkrečiu atveju nesiekiantys baudžiamajai atsakomybei taikyti reikšmingų grasinimo pavojingumo ir jo realumo požymių.
11. Kaip matyti, apylinkės teismas pagrįstai motyvavo, jog abiem atvejais nėra aišku, kokiam/kokiems asmenims konkrečiai adresuoti šie žodžiai. Pirmo pokalbio metu išsakyti žodžiai - klausimas užduotas retorine forma, o 2020-09-08 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistas išvadoje Nr. 11-1705(20) nurodė, kad minimas galimas veiksmas – fizinis susidorojimas („tas prokurores <...> aklas palikti“) – ir apsisprendimas, kad „rimtą reikia daryti“, nelaikytini grasinimais, kadangi pasakyme nėra suformuluoti reikalavimai adresatui ar adresatams bei nėra įvardyti konkretūs žalingi veiksmai asmenų gyvybei, sveikatai ar gerovei, o tik svarstymai ir užuominos į tai. Antro pokalbio metu, nors ir išsakomi žalingi veiksmai, tačiau 2020-09-08 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistas išvadoje Nr. 11-1705(20) nurodė, jog frazėje „Aš nežinau, aš išdeginsiu akis vienam su sieros rūgščia, neliksit taip jūs nuošaly!“ yra išsakomi konkretūs realūs žalingi veiksmai – akių išdeginimas sieros rūgštimi, tačiau šis veiksmas vienareikšmiškai negali būti laikytinas grasinimu, todėl priskirtinas prie ankstesnio siekio įbauginti, gąsdinti adresatą, kadangi frazėje kalbėtoja neįvardija konkretaus adresato bei išreiškia abejojimą šio veiksmo būsimu atlikimu. Apylinkės teismas teisingai įvertino ir tai, kad I. S. ir nukentėjusiąją L. L. bei liudytojus K. B., M. M., R. G., V. M. siejo procesiniai santykiai, I. S. buvo nepatenkintina tiek civilinėje, tiek baudžiamojoje byloje priimtais minėtų asmenų procesiniais sprendimais, pati I. S. teigė, kad jokių grasinimų nesakė, tik išreiškė savo nepasitenkinimą dėl priimto procesinio sprendimo, ji nepažįsta ir nėra mačiusi L. L., pati nukentėjusioji L. L. bei liudytojai K. B., R. G., V. M. taip pat nėra tiesiogiai bendravę su I. S.. Teismas įvertino ir faktą, kad tiriamos veikos metu I. S. sirgo (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 187-192) - „kalbėjimas labai emocionalus, pereinantis į šaukimą, kalbėjimo tonas piktas, nepagarbus, kategoriškas, kalbama familiariai, gan greitai, mintys išsakomos spontaniškai, dar nepabaigus vienos minties skubama pereiti prie kitos, <...>. Vartojami įžeidžiantys, asmenį žeminantys epitetai...“ (1 t., b. l. 120). Be to, vertinant patį grasinimo faktą ir jo realumą, apylinkės teismas įvertino ir tai, kad I. S. yra garbaus amžiaus ((duomenys neskelbtini) metų), dėl sveikatos problemų sunkiai vaikšto, reikalinga palyda, kaltinime nurodytu metu I. S. buvo namuose, skambino iš namų telefono, nebuvo tuo metu nuvykusi į prokuratūrą, skambinant bendravimas vyko ne tiesiogiai su nukentėjusiąja L. L., o per liudytoją K. B., skambučių metu pokalbių turinys buvo orientuotas ne į asmenį (nukentėjusiąją), o į I. S. rūpimą klausimą dėl žemės, jokių aktyvių veiksmų, kurie sukeltų realų pavojų nukentėjusiosios gyvybei, ar sveikatai, taip pat neatliko. Taigi, teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo išvadoms, jog šiuo atveju nepakanka objektyvių ir patikimų įrodymų, sudarančių pagrindą vienareikšmiškai spręsti, jog pirma, I. S., išsakydama nukentėjusiajai L. L. kaltinime nurodytus žodžius, realiai grasino nukentėjusiajai ją nužudyti, ir sunkiai sutrikdyti jos sveikatą ir antra, kad nukentėjusiajai L. L. buvo pakankamas pagrindas manyti, jog kaltinamoji I. S. gali ją nužudyti ir sunkiai sutrikdyti jos sveikatą.
12. Be to, I. S. buvo inkriminuotas ir kitas grasinimo nužudyti epizodas, t. y. I. S. 2020 m. liepos 28 d. apie 8.36 val. telefoninio pokalbio metu grasino nužudyti L. L., nurodydama, kad atvažiuos ir užmuš prokurorę L.. Iš 2020-07-28 K. B. tarnybinio pranešimo matyti, kad I. S. pasakė „atvažiavusi užmušiu prokurorę L., nes vis tiek mano sveikata jau prasta“. Tačiau kaip teisingai įvertino apylinkės teismas, jokių įrodymų, patvirtinančių liudytojo K. B. nurodytas aplinkybes, kad I. S. pasakė, jog atvažiavusi užmuš prokurorę, byloje nėra, o nustatyti I. S. 2020 m. liepos 28 d. pokalbio telefonų turinio ir ar I. S. iš tiesų turėjo nusikalstamą sumanymą grasinti nukentėjusiajai L. L., ir apie tai kalbėjo pokalbio telefonu metu liudytojui K. B., nėra galimybės. Maža to, apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad liudytojas K. B. vertindamas grasinimo realumą, tokias išvadas padarė iš viso pokalbio su I. S. neigiamo konteksto, o lingvistinis tyrimas parodė, kad I. S. išsakomi žodžiai yra retoriniai, nenukreipti į konkretų asmenį, liudytojas K. B. tik iš konteksto sprendžia, kad skirti nukentėjusiajai L. L.. Taigi, jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog I. S. iš tiesų pasakė liudytojo K. B. nurodomus grasinimus L. L. atžvilgiu nėra. Tokių duomenų nepateikta ir apeliaciniame skunde.
13. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad ji turėjo pagrindą I. S. išsakytus žodžius vertinti kaip realų grasinimą, kuris galėjo būti lengvai įgyvendinamas, ir tokį manymą prokurorė grindžia I. S. atliktų skambučių intensyvumu, žalingų veiksmų išsakymu, kurie jai sukėlė nerimą, baimės jausmą, ji kreipėsi į prokuratūros vadovybę. Šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka, kad I. S. išsakytos frazės nėra pateisinamos, tačiau įvertinus šios konkrečios bylos faktines aplinkybes, tarp bylos šalių susiklosčiusius procesinius santykius, pokalbių, kurių metu buvo išsakytos tokio pobūdžio frazės, turinį (nėra įvardijamas konkretus adresatas), I. S. amžių, sveikatos būklę, pačios nukentėjusiosios L. L. asmenybę (prokurorė), tai, kad jos (I. S. ir L. L.) asmeniškai nebuvo susitikusios, vertinti tokius I. S. pasisakymus kaip realius, sudarančius pakankamą pagrindą nukentėjusiajai bijoti, kad jie gali būti realiai įvykdyti, nėra pagrindo. Čia svarbu pažymėti ir tai, kad šioje byloje neįrodyta, jog I. S. siekė, jog nukentėjusioji iš tikrųjų jos bijotų. Apklausiama teismo posėdyje, tiek ikiteisminio tyrimo metu, I. S. paaiškino, jog skambino, kad pasakytų, jog buvo neteisingai išspręsta byla, jokių grasinimų ji tikrai nesakė, tik pareiškė nepasitenkinimą dėl priimto sprendimo. Nežino iš kur būtų galėjusi įsigyti tos sieros rūgšties, be to, sunkiai dėl sveikatos problemų vaikšto, nes yra stuburo išvarža, klubų sąnariai susidėvėję, jau nuo šių metų pavasario pati sunkiai eina, o jau kokie du metai vaikščioti gali tik su palyda, todėl negalėtų net nuvykti pati į (duomenys neskelbtini), o tuo labiau sužaloti prokurorę (2 t., b. l. 59-60)(4 t., b. l. 9). Nors prokurorė vienareikšmiškai tvirtina, kad I. S. išsakė grasinimus prokurorėms suprasdama, kad jos žodžiais bus patikėta, kad tokie veiksmai kaip „aklas palikti“ gali būti realiai padaryti, tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad tokiems teiginiams pagrįsti, prokurorė nepateikia jokių pagrįstų argumentų. Vien tai, kad prokurorė pateikia subjektyvų I. S. išsakytų frazių vertinimą ir nurodo jos neetiško elgesio pavyzdžius (bausta administracine tvarka už viešosios tvarkos pažeidimą,,, savo namuose prieš policijos pareigūnus gestikuliavo rankomis), negali turėti esminės įtakos I. S. kaltės pagal BK 145 straipsnio 1 dalį įrodinėjimui.
14. Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, L. L. yra prokurorė ir jos darbinei veiklai yra keliami aukštesni profesiniai reikalavimai, kas abejotinai reiškia, jog nepagrįsta kritika, neetiškas proceso dalyvių elgesys bei pasisakymai, konfliktinių situacijų susidarymas bei tikrovės neatitinkančių versijų pateikimas iš tokių asmenų, kurie ne visais atvejais gali adekvačiai suvokti ir vertinti susidariusias situacijas, turi būti priimta kaip neišvengiama šios profesinės veiklos dalis. Todėl prokurorė, kaip turinti ilgametę darbinę patirtį, turėtų atriboti grasinimą nuo neigiamų emocijų. Galiausiai pastebėtina, kad prokurorės pateikta teismų praktika (kasacinės bylos Nr. 2K-292/2013, 2K-131-1073/2018) nėra analogiška nagrinėjamos bylos aplinkybėms (grasinimai konkretiems asmenims, turi ryšių su teistais asmenimis, grasinimo išreiškimo būdas), todėl jomis remtis ir vadovautis kaip precedentu nėra jokio pagrindo.
15. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas teismo šališkumo klausimas, teigiant, kad teismas demonstravo galimą tendencingumą ir išankstinį nusistatymą, atmetė prokuroro prašymą skirti I. S. stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę, o tai anot prokurorės, patvirtina teismo šališkumą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie skundo teiginiai yra visiškai nepagrįsti. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015). Teisėjų kolegijos manymu, nagrinėjamos bylos duomenys nesudaro pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę nuomonę ir neužtikrino proceso objektyvumo. Tokių argumentuotų ir konkrečiais faktais pagrįstų duomenų nenurodė ir prokurorė. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo sprendžiamas klausimas dėl reikalingumo skirti I. S. teismo stacionarinę ekspertizę, buvo išklausytas prokurorės prašymas, kitų proceso dalyvių nuomonė. Kaip matyti, teismas atmesdamas prokurorės prašymą dėl ekspertizės skyrimo, išdėstė pakankamai išsamius argumentus dėl stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimo pagrindų nebuvimo, o tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra nei baudžiamojo proceso pažeidimas nei teismo šališkumą parodantis faktas.
16. Apibendrindama išdėstytas ir įvertintas aplinkybes, teisėjų kolegija nemato faktinio ir teisinio pagrindo pritarti prokurorės argumentams, jog teismas neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, išsamiai neišnagrinėjo bylos aplinkybių, neteisingai įvertino byloje surinktus duomenis, todėl nepagrįstai išteisino I. S. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Nors I. S. elgesys vertinamu atveju nėra toleruotinas ir pateisinamas, tačiau nenustačius jos veiksmuose nusikaltimo sudėties požymių, nėra pakankamo pagrindo jos veiksmus vertinti kaip nusikalstamus ir jai taikyti baudžiamąją atsakomybę.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės Aušros Gilytės apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.