- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-15
- Bylos Nr.
- 2A-1074-115/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė, Neringa Švedienė, Algirdas Auruškevičius (pran.)
- Atsakovas
- V. P., M. P., K. Ž., A. R., Vilniaus apskrities viršininko administracijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Vilniaus
- Ieškovas
- Vilniaus apygardos vyriausiojo
- Kategorijos
- 30.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėjas Algirdas Auruškevičius Civilinė byla Nr. 2A-1074-115/2009
Teisėjas Visvaldas Kazakiūnas Procesinio sprendimo kategorijos: 30.4.; 121.21.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2009 m. gruodžio 15 d.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Algirdo Auruškevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 21 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-678-432/2009 pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, V. P., M. P., V. P., K. Ž., A. R., tretieji asmenys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Vilniaus m. 26-ojo notarų biuro notarė Rima Vižinytė, dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo dalies panaikinimo ir paveldėjimo teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, su ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005-06-15 sprendimo Nr. 2.4-01-3081 „Dėl nuosavybės teisių į žemę Vilniaus mieste pilietei J. P.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 0,52 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pripažinti negaliojančia 2005-08-04 paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo (reg. Nr. 8-9308), išduoto Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarės Rimos Vižinytės, dalį, pagal kurią V. P., K. Ž., M. P., V. P. ir A. R. paveldėjo 0,52 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); taikyti restituciją natūra įpareigojant V. P., K. Ž., M. P., V. P. ir A. R. grąžinti valstybei 0,52 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (I t., b.l. 2-5).
Ieškovas nurodė, kad VAVA 2005-06-15 sprendimu Nr. 2.4-01-3081 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J. P.“ buvo atkurtos J. P., mirusios 2001-03-26, nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko M. R. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto dalį -l,18 ha žemės Naujakiemio kaime, teritorijoje, LR1996-04-24 įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui. Šiuo sprendimu nuspręsta J. P. grąžinti natūra bendrą 1,03 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai (kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai). 2005-06-30 Nekilnojamojo turto registre minėto sprendimo pagrindu buvo įregistruota J. P. nuosavybės teisė į 0,5200 ha ploto žemės ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra 0,1000 ha miško žemės. Pagal LR aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008-06-28 pažymą Nr. 16244, 2008-06-28 LR miškų valstybės kadastro Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentą Nr. P0806-0039 ir 2008-06-19 LR miškų kadastro duomenų patikrinimo aktą Nr. 214 minėtame žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra 0,08 ha valstybinės reikšmės miško žemės. LR Konstitucijos 47 str. ir LR miškų įstatymo 4 str. 4 d., numato, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. LR miškų įstatymo 4 str. 4d. 2p. miestų miškus priskiria valstybinės reikšmės miškams. LR žemės įstatymo (2004-11-17 redakcija, įsig. 2004-11-17) 6 str. l d. 4 p. numato, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams, o to paties straipsnio 2 d. numato, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2005-06-09 redakcija, įsig. 2005-06-09) 6 str. 2 d., 4d., 13 str. l ir 3 p. miškai, kurie yra priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat - miestų miškams, iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, išperkami valstybės, ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, t. y. nuosavybės teisių atkūrimo būdu privačion nuosavybėn jie neperduodami. Mano, jog VAVA 2005-06-15 sprendimu Nr. 2.4-01-3081 atkuriant J. P. nuosavybės teises į ginčo žemės ūkio paskirties žemės sklypą Vilniaus mieste, kuriame yra valstybinės reikšmės miškas, buvo pažeistos imperatyvios LR Konstitucijos 47 str., ir minėtų įstatymų nuostatos. Dėl šios priežasties VAVA 2005-06-15 sprendimo Nr. 2.4-01-3081 dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. P. grąžinant natūra minėtą 0,5200 ha ploto žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai naikintina. J. P. 2001-03-26 mirė,po jos mirties minėtą 0,5200 ha žemės sklypą pagal 2005-08-04 paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą (reg. Nr. 8-9308), išduotą Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarės R.Vižinytės, paveldėjo J. P. vaikai V. P., K. Ž., M. P., V. P. ir A. R.. Kadangi minėtas žemės sklypas neteisėto VAVA sprendimo pagrindu J. P. nuosavybėn buvo perduotas neteisėtai, jis negalėjo būti perduodamas J. P. įpėdinių nuosavybėn (LR CK 1.80 str. 1d.). Restitucija taikytina natūra, t. y. ginčo žemės sklypas grąžintinas valstybės nuosavybėn, nes V. P., K. Ž., M. P., V. P. ir A. R. nuosavybėn jis buvo įgytas neatlygintinai (LR CK 1.80 str. 2 d., 4 d., 4.96 str. 3 d.).
Vilniaus apskrities viršininko administracija nesutiko su ieškiniu (I t., b.l. 88-90). Nurodė, kad pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 str. 6 d. nuosavybės teisių, į Naujakiemio kaimo teritorijoje turėtą žemę, atkūrimas pretendentams buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje. Vilniaus apskrities viršininkas 2004-11-29 įsakymu Nr. 2.3-9435-01 „Dėl Vilniaus apskrities Vilniaus miesto Naujakiemio kaimo teritorijos, Lietuvos Respublikos 1996 04 24 įstatymu Nr. 1-1304 priskirtos Vilniaus miestui žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“, patvirtino valstybės įmonės Valstybinio žemėtvarkos instituto parengtą D. L. kadastro vietovės Naujakiemio kaimo teritorijos, priskirtos Vilniaus miestui žemės reformos žemėtvarkos projektą ir jame suformuotas žemės sklypų ribas, nustatytas specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas. Žemės reformos žemėtvarkos projekto 5 priede pretendentė J. P. įrašyta eilės Nr. 27. Jai pagal LR žemės reformos įstatymo 10 str. nurodytą asmenų, įsigyjančių žemę, mišką ir vandens telkinius, eilę, priskirta pirma eiliškumo grupė (sklypai grąžintini savininkams natūra). Atsižvelgiant į Žemės reformos žemėtvarkos projektu J. P. vardu suformuotus natūra grąžintinus žemės sklypus bei į Valstybinio žemėtvarkos instituto parengtus žemės sklypų kadastro duomenis, žemės sklypų planus, žemės sklypo paženklinimo vietoje dokumentus, VAVA parengtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietės J. P. vardu. Ieškovas neginčijo minėto sklypo suformavimo dokumentų, taigi neįrodžius, jog ginčijamas sprendimas priimtas neteisėtų administracinių aktų pagrindu, nėra teisinio pagrindo jį naikinti. VAVA, prieš priimdama ginčijamą sprendimą, vadovavosi LRV 1998-04-08 nutarimu Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“ patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo tvarka, t. y. Žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo derintas su kitomis atsakingomis institucijomis (2004-10-08 suderinta ir su Vilniaus miškų urėdijos projektų derinimo inžinieriumi). Vilniaus miškų urėdija, jai priskirtoje teritorijoje atliekanti miškų valdymo ir tvarkymo funkcijas, derindama Žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuriuo suformuotas ir natūra grąžintinas ginčo žemės sklypas, pastabų nepateikė. Mano, kad ieškovas, atsižvelgdamas į Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie LR aplinkos ministerijos 2008-06-8 pažymą Nr. 16244, kurioje nurodoma, kad minimame 0,52 ha ploto žemės sklype yra 0,08 ha miško, teigia, kad iš ginčijamo pilietės vardu grąžinto žemės ploto tik dalis yra miško ploto, tačiau nepaaiškina, kokiu pagrindu reikalauja panaikinti ginčijamą sprendimą visa apimtimi, nenurodo, kokia imperatyvi įstatymo norma buvo pažeista grąžinant natūra tą žemės ploto dalį, kurioje nėra valstybinės reikšmės miško. Pažymėjo, kad LR žemės reformos įstatymo 18 str. numato sprendimų dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, priimtų pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką panaikinimo ar patikslinimo galimybę administracine tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovai V. P., M. P., V. P., K. Ž. ir A. R. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko (I t., b.l. 95-99). Nurodė, jog ieškovas nepateikė duomenų, kad Vilniaus apskrities viršininko 2005-06-15 sprendimo Nr. 2.4-01-3081 priėmimo metu ieškinyje nurodytas žemės sklypas ar jo dalis teisės aktų nustatyta tvarka kompetentingos valstybės institucijos aktu būtų pripažinta mišku, priskirtinu prie valstybinės reikšmės miškų plotų. Teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios. Pagal LR Miškų įstatymo 4 str. 5 d. bei 5 str. 2 d. nuostatas valstybinių miškų savininko teises ir pareigas įgyvendina LR vyriausybė ar jos įgaliota Aplinkos ministerija. Pažymėjo, kad būtina nustatyti ar ieškovo ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko 2005-06-15 sprendimo priėmimo metu ginčo žemės sklypas (jo dalis) buvo priskirtas prie valstybinės reikšmės miško ploto. Ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojo LR Vyriausybės 2004-11-03 nutarimas Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2004, Nr. 162-5910), kuriuo buvo patvirtinti 1.093,71 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų plotai pagal Aplinkos ministerijos patvirtintas schemas, tačiau šios schemos nebuvo viešai skelbtos oficialiame valstybės leidinyje „Valstybės žinios“. Todėl ginčo žemės sklypo ar jo dalies priskyrimo valstybinių miškų plotui faktinis pagrindas (atitikimas miško ar miško žemės reikalavimams) bei laikas atsakovams nėra žinomi. Atsakovai mano, kad ginčijamu Vilniaus apskrities viršininko sprendimu nuosavybės teisės J. P. nebuvo atkurtos į mišką ir šiuo sprendimu nebuvo nuspręsta jai natūra grąžinti miško žemės, taigi šis administracinis aktas nesudarė teisinio pagrindo registruoti J. P. nuosavybės teises į mišką ar miško žemę. Kokiu pagrindu ir dėl kokių institucijų kaltės viešame registre atsirado įrašas apie atsakovų motinai atkurtas nuosavybės teises į 0,1 ha ploto miško žemę, atsakovai nežino. Kadangi ginčijamu administraciniu aktu J. P. nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į Vilniaus m. esanti mišką ar miško ūkio paskirties žemę, nėra pagrindo šį Vilniaus apskrities viršininko sprendimą naikinti. Todėl nėra pagrindo ir pripažinti negaliojančiu 2005-08-04 paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo dalies dėl šio žemės sklypo paveldėjimo po J. P. mirties. Ieškovo prašomos taikyti teisinės priemonės yra neadekvačios ieškinyje konstatuojamam teisės pažeidimui: miško žemės plotas, jei toks yra, užima tik 0,08 ha viso atsakovams nuosavybės teise priklausančio 0,52 ha dydžio žemės sklypo dalį, t. y. užima mažesnę nei 1/6 viso sklypo dalį. Be to, atsakovai daugiau kaip 3 metus prižiūri ginčo žemės sklypą.
Tretysis asmuo LR aplinkos ministerija atsiliepimu sutiko su ieškiniu, prašė jį patenkinti (I t., b.l. 112-114). Nurodė, jog Vilniaus apskrities viršininkas ginčijamu sprendimu pažeidė LR miškų įstatymo 4 str. 4 d., LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 str. , 13 str.
Tretysis asmuo Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarė R. Vižinytė atsiliepime nurodė, kad paveldėjimo teisę reguliuojantys įstatymai, išduodant atsakovams V. P., K. Ž., M. P., V. P. ir A. R. J. P. turto paveldėjimo teisės liudijimą nebuvo pažeisti. Notarė rėmėsi įgaliotų institucijų priimtais sprendimais ir jais vadovaudamasi išdavė įpėdiniams paveldėjimo teisės liudijimus (I t., b.l. 91-93).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009 m. gegužės 21 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies (II t., b.. 54-59), nusprendė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2005-06-15 sprendimo Nr. 2.4-01-3081 „Dėl nuosavybės teisių į žemę Vilniaus mieste pilietei J. P.“ dalį, kuria J. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės (grąžinant natūra) į 0,08 ha ploto valstybinės reikšmės miško, įeinančio į 0,52 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pripažinti negaliojančia dalį 2005-08-04 paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo (reg. Nr. 8-9308), išduoto Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarės Rimos Vižinytės, pagal kurią V. P., K. Ž., M. P., V. P. ir A. R. po palikėjos J. P. mirties lygiomis dalimis (po 1/5 dalį kiekvienas) paveldėjo 0,08 ha ploto valstybinės reikšmės miško, įeinančio į 0,52 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pritaikyti restituciją ir priteisti valstybei iš V. P., M. P., V. P., K. Ž., ir A. R. po 1/5 dalį iš kiekvieno 0,08 ha ploto valstybinės reikšmės miško, įeinančio į 0,52 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); kitą ieškinio dalį atmetė.
Pirmos instancijos teismas nustatė, kad VAVA 2005-06-15 sprendimo Nr. 2.4-01-3081 priėmimo metu galiojo LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2005 m. gegužės 26 d. įstatymo Nr. X-223 redakcija. Pagal šio įstatymo 6 str. 2 ir 4 d. bei 13 str. 1 d. 1 ir 3 p. nuostatas miškai, priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims, miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina įstatymų nustatyta tvarka; natūra negrąžintinų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė. LRV 2002-12-20 nutarimu Nr. 2013 Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo patvirtino valstybinės reikšmės miškų plotų schemas, į kurias įtraukta dalis žemės sklypo, kuris VAVA 2005-06-15 sprendimu Nr. 2.4-01-3081 buvo natūra grąžintas J. P. (kartu su kitais žemės ūkio paskirties žemės plotais buvo grąžinti 0,08 ha valstybinės reikšmės miško). VAVA 2003-02-19 gavo LR aplinkos ministerijos pateiktas LRV 2002-12-20 nutarimu Nr. 2013 savivaldybių, įeinančių į Vilniaus apskritį, teritorijose patvirtintų valstybinės reikšmės miškų plotų schemas bei šių miškų sąrašus, taigi ginčijamo sprendimo priėmimo metu atsakovas žinojo (privalėjo žinoti), kad dalis J. P. natūra grąžinti numatyto žemės sklypo yra valstybinės reikšmės miškas, pagal LR Konstitucijos 47 str. išimtine nuosavybės teise priklausantis Lietuvos Respublikai. Teismas konstatavo, kad ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko sprendimo dalis, kuria pretendentei natūra atkurtos nuosavybės teisės į 0,08 ha valstybinės reikšmės miško, įeinančius į 0,52 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini) yra neteisėta, kadangi prieštarauja LR Konstitucijos 47 str., LR miškų įstatymo 4 str. 4 d., LR žemės įstatymo 6 str. 1 d. 4 p. ir LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2005 m. gegužės 26 d. įstatymo Nr. X-223 redakcija) 6 str. 2 ir 4 d. bei 13 str. 1 d. 1 ir 3 p. nuostatoms. Taip pat konstatavo, jog nustačius, kad nuosavybės teisės į 0,08 ha valstybinės reikšmės miško J. P. atkurtos neteisėtai, 0,08 ha valstybinės reikšmės miško paveldėjimas, kaip sandoris, prieštarauja imperatyvioms minėtų įstatymų normoms. Kadangi 0,08 ha ploto valstybinės reikšmės miškas, įeinantis į 0,52 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) J. P. buvo perduotas neatlygintinai, J. P. įpėdiniams perėjo taip pat neatlygintinai, todėl teismas taikė CK 1.80 str. 2 d. ir 4.96 str. nuostatas, reglamentuojančias restituciją.
Šalies argumentai
Atsakovas (apeliantas) VAVA pateikė teismui apeliacinį skundą (II t., b.l. 61-64), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad ginčijamas grąžintinas miško plotas buvo suprojektuotas žemės reformos žemėtvarkos projekte, kuris 2004-11-29 įsakymu Nr. 2.3-9435-01 „Dėl Vilniaus apskrities Vilniaus miesto Naujakiemio kaimo teritorijos, Lietuvos Respublikos 1996-04-24 įstatymu Nr. 1-1304 priskirtos Vilniaus miestui žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko. Nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu buvo atlikti veiksmai bei buvo priimti administraciniai aktai vadovaujantis Žemės reformos įstatymo nuostatomis bei 1997-07-01 LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 str. 6 d. nuostatomis, kuriose yra numatyta, kad nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio l d., atkuriamos šio įstatymo 4 str. nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, t.y. kaip kaimo vietovėje, nustatant valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės teritorijas. Teismas neįvertino aplinkybės, kad Žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo derintas su kitomis atsakingomis institucijomis, tarp jų ir su Vilniaus miškų urėdija, kuri teisės aktų nustatyta tvarka jai priskirtoje teritrijoje atlieka miškų valdymo ir tvarkymo funkcijas, derindama Žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuriuo suformuotas natūra grąžintinas ginčo žemės sklypas, pastabų nepateikė. Todėl neaišku dėl kokių priežasčių Aplinkos ministerija arba Vilniaus miškų urėdija tinkamai ir laiku nesinaudojo jai pagal Miškų įstatymo 4 str. 5 d. numatytą kompetenciją įgyvendinti valstybinių miškų savininko teises ir pareigas, kol asmenims nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į mišką. Atsakovui VAVA nebuvo pagrindo svarstyti klausimą ar ginčo žemės sklypas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams pagal 2002-12-20 nutarimo Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-10-23 nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ nuostatas. Teismas neįvertino aplinkybės, jog Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro nurodomas 0,08 ha ploto miško žemės sklypas, kaip nekilnojamasis daiktas, neegzistuoja ir teismas negalėjo jo identifikuoti. Ieškovas, privalo nurodyti konkrečią ir identifikuotą miško žemės sklypo buvimo vietą, priešingu atveju tokio teismo sprendimo įvykdyti nebus galimybės. Pažymi, kad pagal LR aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008-06-28 pažymą Nr. 16244, LR miškų valstybės kadastro Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos 2008-06-28 fragmentą Nr. P0806-0039 ginčijame žemės sklype yra tik 0,0800 ha, o ne 0,1000 ha (2008-08-01 VĮ „Registrų centras“ išrašas) miško paskirties žemės. Mano, kad teismas priimdamas 2009-05-21 sprendimą pažeidė CPK 265 str. 2 dalį ir peržengė byloje pareikštus reikalavimus, nes ieškovas neginčijo sprendimo dėl 0,08 ha valstybinės reikšmės miško panaikinimo.
Ieškovas atsileipimu į apeliacinį skundą (II t., b.l. 68-72) prašė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, jog minėto VAVA sprendimo priėmimo metu LR Konstitucijos 47 str., Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 str. 4 d., LR žemės įstatymo 6 str. 1 d. 4 p. ir LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 str. , 13 str. nuostatos imperatyviai nustatė, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso tik Lietuvos Respublikai. Mano, jog apelianto minima LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 str. 6 d. nuostata reiškia tiktai, jog į joje nurodytų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995-06-01 priskirtą žemę nuosavybės teisės turi būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų, kaip ir kaimo vietovėse, tačiau tai negali būti traktuojama kaip leidimas pažeisti minėtus imperatyvius Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintus draudimus, galiojančius nuo minėtų įstatymų priėmimo. Byloje esančiais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad ginčo sprendimo priėmimo metu ginčo žemės sklype buvo miško. Iš Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktų dokumentų matoma, kad ginčo miškas įregistruotas LR miškų valstybės kadastre, pažymėtas valstybinės reikšmės miškų plotų schemoje, patikrintas vietoje 2008 m. birželio mėn. ir atitinka Miškų įstatymo 2 str. nustatytus miškui keliamus reikalavimus. Teritorija, kurioje yra ginčo žemės sklypas, 1996-04-24 LR Vilniaus į miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu Nr. 1-1304 buvo priskirta Vilniaus m. savivaldybės teritorijai. Pagal LR miškų įstatymo 2 str. 5 d. miestų teritorijose esantys miškai yra miestų miškai, o pagal to paties įstatymo 4 str. 4 d. 2 p. miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai. Šios įstatymo nuostatos reiškia, kad miestų miškai valstybinės reikšmės miškais laikomi nepriklausomai: nuo to, ar Vyriausybė juos yra papildomai specialiai tokiems priskyrusi ir įtraukusi į kokias nors valstybinės reikšmės miškų plotų schemas. Pažymi, kad LR Konstitucinis Teismas 2007-09-06 nutarime taip pat konstatavo, jog nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Nepagrįstas apelianto argumentas dėl CPK 265 str. 2 d. reikalavimų pažeidimo, nes teismas, pripažindamas nuosavybės teisių atkūrimą neteisėtu ne viso ginčo žemės sklypo atžvilgiu (0,52 ha), o tik jo dalyje, kuri užimta valstybinės reikšmės mišką (0,08 ha), ieškovo pareikštų reikalavimų neperžengė, o tenkino juos mažesnėje apimtyje, todėl CPK 265 str. 2 d. nuostatų nepažeidė.
Tretysis asmuo LR aplinkos ministerija atsileipimu į apeliacinį skundą (II t., b.l. 74-77) prašė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, jog pagal Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktus duomenis LR miškų valstybės kadastre yra įregistruotas Vilniaus miškų urėdijos 552 kvartalo taksacinis miško sklypas Nr. 6, kuris Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (Žin., 1997, Nr. 97-2451; 2002, Nr. 123-5571) priskirtas valstybinės reikšmės miškams ir dalis jo patenka į ginčo sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Atkreipia dėmesį, kad ginčo žemės sklypo nuosavybės atkūrimas buvo įteisintas apskrities viršininko 2005-06-15 sprendimu Nr. 2.4-01-3081 (t.y. po Nutarimo Nr. 2013 priėmimo, kuriuo minėta teritorija buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams). Ginčijamo VAVA sprendimo priėmimo metu ginčo žemės sklype esant valstybinės reikšmės miškui, šis VAVA sprendimas yra neteisėtas. Mano, jog žemėtvarkos projektas turėjo būti koreguojamas atsižvelgiant į Nutarimu Nr. 2013 patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.).
Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.).
Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.
Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija, nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu, kuriuo jis iš dalies patenkino prokuroro ieškinį ginant vieąjį interesą ir panaikino: Vilniaus apskrities viršininko 2005-06-15 sprendimo Nr. 2.4-01-3081 „Dėl nuosavybės teisių į žemę Vilniaus mieste pilietei J. P.“ dalį, kuria J. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės (grąžinant natūra) į 0,08 ha ploto valstybinės reikšmės miško, įeinančio į 0,52 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pripažino negaliojančia dalį 2005-08-04 paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo (reg. Nr. 8-9308), išduoto Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarės Rimos Vižinytės, pagal kurią V. P., K. Ž., M. P., V. P. ir A. R. po palikėjos J. P. mirties lygiomis dalimis (po 1/5 dalį kiekvienas) paveldėjo 0,08 ha ploto valstybinės reikšmės miško, įeinančio į 0,52 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pritaikė restituciją ir priteisė valstybei iš V. P., M. P., V. P., K. Ž., ir A. R. po 1/5 dalį iš kiekvieno 0,08 ha ploto valstybinės reikšmės miško, įeinančio į 0,52 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).
Pažymėtina, kad su tokiu teismo sprendimu kiti atsakovai(fiziniai asmenys) iš esmės sutiko, nes apeliacinio skundo nepadavė, o apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškė, kad juos pirmos instancijos teismo sprendimas tenkina, nors atsiliepime palaikė apeliacinį skundą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje yra nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Analogiška Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio nuostatai įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnyje, pagal kurio 4 dalį Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, o pagal šio straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatą, valstybinės reikšmės miškų kategorijai yra priskiriami miestų miškai. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 6 straipsnio 2 ir 4 dalis, 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų nuostatas, valstybinės reikšmės ir miestų miškams priskirti miškai natūra negrąžinami, jie yra išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėta, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005-05-13, 2006-03-14 nutarimai). Taigi, valstybinės reikšmės miškai yra priskirti išimtinai valstybės nuosavybei ir jokiu pagrindu, taip pat ir atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tokie miškai negali būti perduodami privačion nuosavybėn. Tuo tarpu pirmos instancijos tesimas nustatė, kad atsakovas skundžiamu 2005-06-15 sprendimu atkūrė J. P. nuosavybę į 0,52ha ploto žemės sklypą, kuriame yra 0,08ha valstybinės reikšmės miško. Toks žemės (miško) statusas yra nustatytas dar 2002-12-20 LR Vyriausybės nutarimu Nr.2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (Žin., 1997, Nr. 97-2451; 2002, Nr. 123-5571). Priskirto valstybinės reikšmės miško dalis, t.y. 0,08ha yra 552 kvartale (žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir patenka į atsakovams priklausantį žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 9-17, t.1, b.l. 5, 6, t.2). Todėl kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo argumentais, kad į 0,08ha ploto miško atsakovų motinai nuosavybė pagal 2004m. patvirtintą žemėtvarkos projektą negalėjo būti atkurta. Šis projektas faktiškai turėjo būti koreguojamas ir tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas(žr.adm. b. Nr.A-1021/2006). Nepagrįsti ir apelianto argumentai, kad teismas negalėjo panaikinti tik dalies sprendimo, nes nėra aiškios valstybinio miško ribos. Šią aplinkybę paneigia tai, kad žemės sklype kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) esančio valstybinio miško ribas ir 0,08ha plotą galima nustatyti pagal LR miškų valstybės kadastre įregistruotus duomenis ir atliktus miško taksacinius plotų skaičiavimus (b.l. 9-13, t.1, 5-6,, 8-12, t.2). Tai rodo, kad teismo sprendimas atitinka CK 1.109 straipsnyje nustatytas reikalavimas miško plotams, nes jame nurodyta valstybei grąžintino miško dislokacija ir dydis (0,08ha valstybinis miškas, įeinantis į 0,52ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
Kiti apeliacinio skundo argumentai reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, nes tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 326str.1d.1p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 21 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-678-432/2009 palikti nepakeistą.
Priteisti iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos 12,60Lt valstybei procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinėje teismo instancijoje.