- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-03
- Bylos Nr.
- 1A-2-397-2009
- Teisminio proceso Nr.
- 20-1-0920-06
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gytis Večerskas (pirm.), Arvydas Stankus, Danguolė Šiugždinytė
- Nuteistasis
- T. R., D. R.
- Advokatai
- Artūras Bauža
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gyčio Večersko, teisėjų: Arvydo Stankaus, Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, gynėjams advokatams Artūrui Baužai ir Elenai Gylienei, nuteistiesiems T. R. ir D. R., specialistei Audronei Kiškienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. R. ir D. R. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo
- pagal Lietuvos Respublikos BK 223 str. 1 d. 50 MGL (6250 litų) dydžio bauda;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 208 str. 1 d. 50 MGL (6250 litų) dydžio bauda;
Bausmes subendrinus Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d. pagrindu dalinio sudėjimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė - 70 MGL (8750 litų) dydžio bauda.
D. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 223 str. 1 d. 50 MGL (6250 litų) dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. R. ir D. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 223 str. 1 d. nuteisti už tai, kad: T. R., būdamas UAB „R.“ (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir kasininku, vadovaujantis LR Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 11 06 Nr. IX-574) 21 str., būdamas atsakingas už UAB „Rasada“ buhalterinės apskaitos organizavimą, ir D. R., būdamas UAB „R.“ (duomenys neskelbtini) vyriausiu buhalteriu ir, vadovaujantis LR Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 11 06 Nr. IX-574) 11 str., būdamas atsakingas už UAB ,,R.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą ir įrašų teisingumą, laikotarpiu nuo 2005-10-01 iki 2006-09-05 pažeidė 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 16 str. 1 p., kad ,,ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“ 3 p., kad ,,apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo“, nes pateikė kelis kasos registro (sąs. 2720) variantus 2006-01-01 dienai, viename jų nurodytas likutis 20 000 Lt, kitame nurodytas likutis 0,00 Lt, 2006-04-28 kasos išlaidų orderio 20 000 Lt sumai neįrašė į kasos registrą (sąs. 2720) ir nepasirašė apskaitos registrų (sąs. 2720), LR Vyriausybės 2000-02-17 nutarimo Nr. 179 ,,Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ 4 p., kad ,,pinigai iš kasos išmokami pagal kasos išlaidų orderį“ ir 16 p., kad ,,visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą, turi būti išsaugoti visi būtinieji kasos rekvizitai: data, kasos pajamų ir išlaidų orderių numeriai“, nes ne visas išmokas iš kasos išmokėjo pagal kasos išlaidų orderius, t.y. 2006-04-28 kasos registre (sąs. 2720) įrašė kasos išlaidas 75 000 litų, 2006-05-29 kasos registre (sąs. 2720) įrašė kasos išlaidas 47 000 Lt, 2006-03-31 kasos registre (sąs. 2720) įrašė kasos išlaidas 75 462,45 Lt, tačiau kasos išlaidų orderių nėra bei nevedė kasos knygos, nesunumeravo kasos išlaidų orderių, tuo aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB ,,R.“ turto dydžio.
Be to, T. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 208 str. 1 d. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „R.“ (duomenys neskelbtini), direktoriumi, UAB ,,R.“ būnant skolingai už prekes UAB „G.“ 86 060,73 Lt, UAB „K. G.“ – 10 509,02 Lt, UAB „G.“– 23 126,83 Lt, esant sunkiai ekonominei padėčiai, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorinių reikalavimų, patenkino tik savo reikalavimą – pagal 2004-10-04 autorinę sutartį Nr. 1 laikotarpiu nuo 2006-01-20 iki 2006-07-28 išsimokėjo sau autorinį atlyginimą 82 215,92 Lt ir dėl to padarė UAB „G.“, UAB „K. G.“, UAB „G.“ 82 215,92 Lt turtinę žalą.
Abu nuteistieji apeliaciniais skundais prašo bylą grąžinti pirmos instancijos teismui trūkumams pašalinti bei pažeistoms procesinėms teisėms apginti, taip sudarant sąlygas pasiruošti tinkamai gynybai, ir panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 15 d. nuosprendį. Apeliaciniuose skunduose išdėstyti šie tapatūs argumentai: 1) Dėl teisės į gynybą suvaržymo. Nuteistieji nurodo, kad 2008-02-15 apkaltinamasis teismo nuosprendis buvo skelbiamas pastariesiems nedalyvaujant, tuo pažeidžiant BPK 308 straipsnio nuostatas, kadangi nebuvo tinkamai išaiškinta nuosprendžio apskundimo tvarka, terminai bei paskirtos bausmės vykdymo ypatumai. Be to, teisė į tinkamą gynybą buvo suvaržyta ir dėl to, kad jie negalėjo tinkamai susipažinti su visa baudžiamosios bylos medžiaga, kadangi baudžiamoji byla iki 2008-02-22 nebuvo pateikta į raštinę. Pažeidžiant BPK 313 str. 6 d. reikalavimus, buvo apribota teisė susipažinti su byla ir pasiruošti tinkamai gynybai, kadangi, gavę bylos medžiagą vėliau nei planavo, apeliantai prarado galimybę samdyti advokatus apeliacinių skundų surašymui. Dėl šių aplinkybių savo apeliaciniuose skunduose nuteistieji nespėjo pilnai ir argumentuotai paneigti visų kaltinimų. Atsižvelgiant į tai, anot nuteistųjų, byla grąžintina pirmos instancijos teismui trūkumams pašalinti bei pastarųjų pažeistoms procesinėms teisėms apginti; 2) Dėl kaltinimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Apeliantai teigia, jog nagrinėjamoje byloje kaltinimas dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo suformuluotas nekonkrečiai, nenurodyta, kokius padarinius sukėlė kaltinamųjų padarytos veikos. Kaltinimo formulavimo trūkumai nebuvo ištaisyti ir nagrinėjant bylą teisme, dėl ko, anot nuteistųjų, nebuvo pagrindo teigti, kad jie padarė BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Apeliaciniuose skunduose pažymima, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo imtasi priemonių, siekiant nustatyti bendrovės turtą, o tik pasiremta specialisto išvada, kuri kelia pagrįstų abejonių. Be to, ikiteisminiam tyrimui buvo teikiami ir kiti registruose atvaizduotas ūkines operacijas patvirtinantys dokumentai, iš kurių galima spręsti, ar tokia ūkinė operacija buvo atlikta, ar nurodytos operacijos turinys yra teisingas. Apeliantų teigimu, dokumentų neišsaugojimo faktas nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodinėjamas tinkamai. Proceso metu buhalteriniai dokumentai buvo gauti per kelis kartus, nė karto jokiame procesiniame dokumente nebuvo konkrečiai išvardyta, kokie dokumentai buvo pateikti. Išvada, kad tam tikri dokumentai neišsaugoti, byloje padaryta, remiantis specialisto išvada, tačiau specialistas tyrė tik tuos dokumentus, kuriuos gavo iš ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Iš bylos medžiagos, anot nuteistųjų, nėra visiškai aišku, kokių dokumentų buvo reikalaujama pateikti tyrimui ir kokie dokumentai buvo paimti, negali būti paneigiama tikimybė, kad specialistui galėjo būti perduoti ne visi reikšmingi dokumentai. Taip pat ir teismo posėdyje specialistas A. Girnys, peržengdamas visas kompetencijos ribas, kaip teigia apeliantai, teikė preliminarias išvadas, kad už aplaidžią buhalterinę apskaitą yra atsakingi direktorius ir vyriausiojo buhalterio pareigas ėję asmenys, nors tokias išvadas gali teikti tik ikiteisminį tyrimą atliekantys ar bylą nagrinėjantys proceso subjektai. Be to, anot nuteistųjų, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 18 straipsnį yra leidžiamas klaidų taisymas (18 str. 3 ir 4 dalys), kuris galimas tik dokumento surašymo metu. Klaidos apskaitos registruose, pastebėtos po metinės finansinės atskaitomybės sudarymo ir patvirtinimo, taisomos tik surašant buhalterinę pažymą. Apeliaciniuose skunduose pažymima, kad, iškėlus bankroto bylą, nuteistieji šiomis teisėmis pasinaudoti neturėjo galimybės.
Šalies argumentai
Apeliantų teigimu, teismas neteisingai nurodo, kad sutartis su audito bendrove sutvarkyti UAB „R.“ buhalterinę apskaitą už 2002-2004 m. buvo sudaryta 2005-03-24 ir pratęsta 2006 metams, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi būtent po to, kai VMI patikrino UAB „R.“ už laikotarpį nuo 2002-01-01 iki 2005-01-20 ir pareiškė pastabas dėl buhalterijos vedimo, buvo imtasi visų priemonių, kad būtų tinkamai tvarkoma buhalterinė apskaita, t.y., reaguojant į VMI pastabas, buvo sudaryta sutartis su audito firma, nelaukiant ir akto patvirtinimo. Tai, anot apeliantų, patvirtina, kad jie ėmėsi visų priemonių, vykdant įstatymų reikalavimus dėl buhalterijos darbo organizavimo; 3) Dėl kasos knygos. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad teismas neteisingai nustatė, kad UAB „R.“ buvo kasininko pareigybė. Pagal LR Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintas Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisykles kasininkas yra įmonės darbuotojas, įmonės vadovo (savininko) paskirtas atlikti kasos operacijas. Tačiau tokio paskyrimo nebuvo, t.y. kasininko pareigybės nebuvo. Be to, apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad pagal minėtas taisykles, jeigu įmonėje nėra kasininko pareigybės, atlikti kasos operacijas ta pačia tvarka pavedama kitiems įmonės darbuotojams. Tų pačių taisyklių 28 p. nurodoma, kad įmonėse, kuriose neprivaloma buhalterinės apskaitos tarnyba ir nėra kasininko pareigybės, kiekvieną kasos pajamų ir išlaidų orderį tik vienoje vietoje pasirašo šių įmonių vadovai, jie nustato atskaitingų asmenų atsiskaitymo tvarką ir terminus. Tokios įmonės nevykdo šių taisyklių 7, 8, 12, 13, 16, 17, 18 ir 22-27 punktų nuostatų, jos kasos operacijas įrašo į apskaitos registrus, o tai reiškia, kad yra nevedama taisyklių 16 p. numatyta kasos knyga, o operacijos tik įrašomos į apskaitos registrus. Todėl, pasak apeliantų, atkreiptinas dėmesys, kad specialistas Algimantas Girnys yra nekompetentingas arba tyčia klaidina teismą.
Be paminėtųjų nuteistasis T. R. apeliaciniame skunde išdėsto ir kitus argumentus, o būtent: Dėl kaltinimo pagal BK 208 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo teigimu, specialisto A. Girnio parodymai bei specialisto išvada (b.l. 117- 143, 3 t.) dėl įmonės mokumo yra nevertintini, kadangi tai yra tik specialisto subjektyvi nuomonė, neparemta įstatymo nuostatomis bei finansiniais rodikliais. Anot apelianto, atkreiptinas dėmesys, kad specialisto A. Girnio vertinimas atliktas, nevertinant veiklą tęstinumo aspektu, o vertinant tik tam tikrą epizodą už trumpą įmonės ūkinės veiklos laikotarpį. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pagal įstatymą bendrovę neprivalėjo tikrinti ir nepatikrino išorinio audito firma, dėl ko ypač sudėtinga numatyti įmonės smukimą. Tvirtinama, kad nei direktorius, nei savininkas, kol nebuvo sudaryta finansinės ataskaita, nežinojo ir negalėjo numatyti, kad įmonė yra nemoki. Esant laikinoms finansinėms problemoms, atsiskaitymai vyko įprastai. Be to, pasak apelianto, ir specialisto A. Girniaus išvadoje teigiama, jog 2005 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėn. įvairiems verslo partneriams buvo išmokėta virš 300 tūkst. litų, įmonė tuo metu buvo moki ir patenkino įvairių kreditorių finansinius reikalavimus, 2006 m. sausio - gegužės mėnesiais iš kasos išmokėta veiklos išlaidoms 248709,22 Lt, tai yra pagal specialisto išvadą dar 2005 m. gruodžio 31 d. įmonė buvo moki, o jau 2006 m. sausio mėn. 1 d. - tik dalinai moki. Anot nuteistojo, teismas visiškai nesigilino į tai, ar vyko atsiskaitymai su verslo partneriais, teigdamas, kad pagal AB SEB Vilniaus banko duomenis yra nustatyta, jog UAB „R.“ su kreditoriais laikotarpyje nuo 2006-01-01 iki 2006-08-31 atsiskaitymų nevykdė, nors pagal specialisto pateiktą išvadą yra nustatyta, kad įvairiems kreditoriams vien per sausio - gegužės mėn. sumokėta netoli 250 tūkst. Lt. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog ypatingas dėmesys atkreiptinas į galiojančią sutartį su UAB „M.“, pagal kurią apyvarta turėjo sudaryti 6 mln. litų, planuotas pelnas - virš 600 tūkst. litų. Dėl šios sutarties vykdymo administratorius yra padavęs ieškininį pareiškimą Kauno apygardos teismui. Apelianto teigimu, šios sutarties buvimas visiškai nevertintas nei specialisto išvadoje, nei ikiteisminį tyrimą atliekančios institucijos, nei pirmos instancijos teismo, nors apie tai buvo suteikta informacija, teismui teikiami tai patvirtinantys dokumentai. Nuteistasis nurodo, kad, iškilus problemoms dėl šios sutarties įvykdymo dėl kitos sutarties šalies kaltės, jis ėmėsi visų priemonių, kad sutartis būtų vykdoma. Anot nuteistojo, tai, kad jis nevengė ir nevengia atsiskaityti su UAB „R.“ verslo partneriais, patvirtina ir ta aplinkybė, kad jis yra UAB „M.“ 50 proc. akcijų savininkas, UAB „M.“ turtas nepriklausomų turto vertintojų buvo įvertintas virš 1 mln. litų, apeliantas teisme palaiko administratoriaus pateiktą ieškinį ir yra įtrauktas trečiuoju asmeniu į bylą. Priteisus nuostolius pagal šią sutartį, būtų pilnai atsiskaityta su visais bendrovės kreditoriais.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, atkreiptinas dėmesys, kad UAB „M.“ direktorius A. P. dirba ir toje pačioje UAB „G.“, kuri reiškia pretenzijas dėl skolos apmokėjimo, jam yra iškelta byla dėl sukčiavimo. Be to, ta pati advokatė atstovauja ir UAB „G.“ kreditorių susirinkimuose UAB „R.“ bankroto byloje bei UAB „M.“ byloje dėl skolos priteisimo, kitas UAB „M.“ akcininkas V. J. dirba UAB „G.“ turto valdymo departamento direktoriumi. Visi šie asmenys, kaip tvirtinama apeliaciniame skunde, veikė ir veikia specialiai susitarę, kad UAB „R.“ būtų bankroto sužlugdyta, tyčia žlugdydami minėtos sutarties vykdymą, kadangi norėjo perimti žirnių perdirbimo technologiją, kurią apeliantui buvo pavykę įdiegti pagal autorinę sutartį.
Teismas, išreikšdamas abejones dėl autorinio atlyginimo išmokėjimo teisėtumo, anot nuteistojo, nesiaiškino aplinkybių dėl „unikalios“ žirnių apdirbimo technologijos. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad UAB „R.“ turima įranga pagal savo charakteristikas negalėjo perdirbti žirnių, nes ji buvo skirta tik miltų gamybai, ką, atlikus ekspertizę, nesunku būtų nustatyti. Turima įranga buvo patobulinta, kad būtų galima perdirbti žirnius nepažeidžiant branduolio. Kad tokia produkcija buvo gaminama, anot apelianto, paliudija tai, kad UAB „G.“ iš UAB „R.“ pirko perdirbtus žirnius. Tokiu būdu UAB „R.“ bankrotą iš esmės lėmė nesąžiningas UAB „M.“ direktoriaus elgesys vykdant sutartį bei tai, kad dėl objektyvių aplinkybių rinkoje susidarė tokia situacija, kai tapo sunku įsigyti perdirbimui žemės ūkio produkcijos. Būtent suvokimas, kad rinkoje su stambiomis įmonėmis taps problemiška konkuruoti įsigyjant produkciją, lėmė akcininko sprendimą dėl bendrovės likvidavimo. Nuteistasis tvirtina, kad jo sąžiningą elgesį vykdant atsiskaitymus paliudija tas faktas, kad, išsimokėjus dalį autorinio atlyginimo, visi priklausantys mokesčiai VMI Kauno skyriui nedelsiant buvo sumokėti. Teigia, kad pirmos instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog nėra duomenų apie tai, kad UAB „R.“ yra skolinga T. R. autorinio atlyginimo dalį, nes dokumentai, patvirtinantys tai, kad bankroto byloje yra patvirtintas kreditorinis reikalavimas, kurio pagrindas yra autorinė sutartis, buvo pateikti; Dėl UAB „K. G.“ skolos. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ši bendrovė privalėjo pagal sutartį pateikti produkciją, o UAB „R.“ atsiskaityti. Kadangi ši bendrovė nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų pagal sutartį patiekti produkciją, buvo sulaikytas atsiskaitymas, vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis. Dėl UAB „G.“ skolos. Byloje nustatyta, kad su šia bendrove apyvarta siekia apie 800 tūkst. litų. Su šia bendrove buvo pasirašytos įvairios sutartys, pagal vieną iš kurių ši bendrovė produkciją iš UAB „R.“ pirko už vienokią kainą pardavimui Lietuvoje ir už kitą kainą - eksportui. Ši bendrovė, anot nuteistojo, pati nevykdė savo įsipareigojimų ir elgėsi nesąžiningai. Anot nuteistojo, tiek su UAB „G.“, tiek su UAB „K. G.“, tiek ir su UAB „G.“ yra sutartiniai civiliniai santykiai, ir visi kilę ginčai turi būti sprendžiami civiline tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų T. R. ir D. R. apeliaciniai skundai atmestini.
Pirmos instancijos teismas vadovaudamasis BPK 20 str., 301 str., išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai T. R. pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 223 str. 1 d. ir BK 208 str. 1 d., o D. R. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 str. 1 d.
Nors nuteistieji neprisipažino padarę inkriminuotas nusikalstamas veikas, nurodė, kad buhalterinę apskaitą vykdė pasamdyta audito bendrovė „S.“, kuriai pristatydavo visus buhalterinius dokumentus, ten buvo saugomi ir visi dokumentai, ir todėl jie neatsakingi už įmonės buhalterinės apskaitos vedimą, jų kaltė padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas yra įrodyta pirmos instancijos teismo išsamiai ištirtais įrodymais.
Dėl aplaidaus UAB „R.“ apskaitos tvarkymo
Iš nuteistojo T. R. paaiškinimų seka, kad jis suprato, jog iki 2006 m. rugsėjo mėn. dirbdamas UAB „R.“ direktoriumi bei tvarkydamas įmonės kasą buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos ir kasos įmonėje tvarkymą. T. R. pripažino ir tai, kad kasos knyga bendrovėje nebuvo vedama, paimant iš kasos pinigus jis rašydavo kasos išlaidų orderius, bet jų numeravimo tvarka nebuvo nustatyta, kasos apyskaita nebuvo sudaroma, jis negalėjo paaiškinti ir kokia buvo nustatyta bendrovėje dokumentų saugojimo tvarka, kodėl nebuvo rasti kasos išlaidų orderiai. Taip pat T. R. nurodė, kad 2004 m. su bendrove buvo sudaręs autorinę sutartį ir sau 2006 m. išsimokėjo tik dalį šio autorinio atlyginimo – 82215,92 Lt, tuo metu jis žinojo, kad bendrovė turi skolų, bet nemanė, kad dėl skolų bendrovės padėtis bloga.
Iš nuteistojo D. R. paaiškinimų seka, kad laikotarpiu nuo 2005-10-01 iki 2006-09-05 jis UAB „R.“ dirbo buhalteriu, taip pat buhalterinę apskaitą vedė pasamdyta audito bendrovė, kuriai pristatydavo visus dokumentus. Nuteistasis pripažino, kad audito bendrovei pristatomų dokumentų apyrašai nebuvo sudaromi, nebuvo nustatyta šios bendrovės dokumentų pristatymo ir jų saugojimo tvarka. Taip pat D. R. negalėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių nėra kasos išlaidų orderių, patvirtinančių įrašus kasos registre.
Iš byloje esančio UAB „R.“ akcininko sprendimo Nr. 8 (t.3, b.l. 148) seka, kad 2001-07-23 bendrovės direktoriumi buvo paskirtas T. R., o vyr. buhalteriu T. R..
Tad vertinant paminėtus pačių nuteistųjų paaiškinimus bei byloje esančius rašytinius duomenis, nekyla abejonių, kad bendrovėje laikotarpiu nuo 2005-10-01 iki 2006-09-05 direktoriaus ir kasininko funkcijas vykdė T. R., o buhalterio funkcijas vykdė D. R.. Nuteistųjų aiškinimas, kad jie pagal sutartį buhalterinę apskaitą buvo pavedę vesti UAB „S.“, kuri ir turėtų būti atsakinga už kilusias pasekmes (aplaidų apskaitos tvarkymą), vertintinas tik kaip gynybinė nuteistųjų versija ir faktiškai neatitinka objektyvių bylos aplinkybių. Iš 2005-03-24 sudarytos sutarties tarp UAB „R.“ ir UAB „S.“ (t.1, b.l.182) matyti, kad iš tikrųjų tarp minėtų bendrovių buvo sudaryta sutartis dėl 2002 -2004 m. buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymo bei dėl buhalterinių paslaugų teikimo 2005 metais. Iš sutarties pratęsimo (t.4, b.l.51) matyti, kad 2006-01-04 tos pačios bendrovės tolimesniam laikui pratęsė susitarimą, pagal kurį UAB „S.“ įsipareigojo teikti buhalterines paslaugas. Iš minėtų sutarčių matyti, kad UAB „S.“, priešingai negu nurodė nuteistieji, atliko ne buhalterinės apskaitos tvarkymą, o tik kai kurias buhalterines paslaugas, pasireiškusias suvestinių darymu, metinių bandomųjų balansų pelno nuostolio ataskaitų atspausdinimu, analitinių sąskaitų atspausdinimu, ir, be to, visus šiuos darbus atliko pagal UAB „R.“ pateiktus buhalterinius dokumentus. Minėtose sutartyse buhalterinių dokumentų vedimas (pildymas), jų tvarkymas, saugojimas, perdavimas tikrinančioms institucijoms, paslaugas teikiančios įmonės atsakomybė nebuvo numatyta ir todėl iš to seka, kad už šias funkcijas liko atsakinga pati UAB „R.“, atstovaujama jos direktoriaus ir buhalterio. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoja apklausta UAB „S.“ direktorė Č. S., kuri parodė, kad sutartis su audito bendrove buvo sudaryta tik dėl finansinių atskaitomybių atspausdinimo ir kad ji UAB „R.“ kasos knygos nevedė, pirminių dokumentų nesudarinėjo, o už buhalterinę apskaitą liko atsakingas pats tos įmonės vadovas.
Iš byloje esančios specialisto išvados Nr.5-2/24 (t-3 b.l.112-143) seka, kad patikrinus UAB „R.“ ūkinę finansinę veiklą laikotarpiu nuo 2005-10-01 iki 2006-09-05 buvo nustatyti sekantys pažeidimai: nuo 2005-10-01 iki 2006-09-05 UAB „R.“ nebuvo vedama, o tuo pačiu ir tyrimui nebuvo pateikta kasos knyga, į kasos registrą nebuvo įrašytos visos kasos operacijos, ne visos išmokos iš kasos pagal kasos registrą išmokėtos pagal kasos išlaidų orderius, bendrovėje išrašyti kasos išlaidų orderiai nesunumeruoti, nepasirašyti finansininko, surašyti keli to paties laikotarpio kasos registro variantai (viename variante kasos likutis įrašytas 0,00 Lt, kitame - 20000 Lt likutis), kasos registrai, atsargų registrai, pardavimų registrai ir kiti bendrovėje vesti apskaitos registrai už laikotarpį nuo 2005-01-01 iki 2005-12-31 nepasirašyti juos sudariusių asmenų, į kasos registrą įrašytos ne visos kasos operacijos, ne visos išmokos iš kasos išmokėtos pagal kasos registrą ir pagal kasos išlaidų orderius, kasos išlaidų orderiai nesunumeruoti, nepasirašyti finansininko. Tokiu buhalterinės apskaitos ir kasos operacijų tvarkymu buvo pažeista 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 16 str. 1 d. (ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose) ir 16 str. 3 d. (apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo), 2000-02-17 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ 4 punktas (pinigai iš kasos išmokami pagal kasos išlaidų orderį) ir 16 punktas (visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą, turi būti išsaugoti visi būtinieji kasos rekvizitai).
Specialisto išvadoje konstatuojama, kad dėl visų paminėtųjų pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „R.“ turto, jo dydžio. Netikėti byloje esančiomis specialisto išvadomis, juolab, kad jas apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino ir specialistė Audronė Kiškienė, nėra pagrindo. Bendrovės finansinės ūkinės veiklos tyrimas buvo atliktas remiantis ne tik visais UAB „R.“ pateiktais dokumentais, ką patvirtina ir byloje esantys dokumentų pateikimo protokolai (t.3, b.l. 102, 103, 104, 105, 106), liudytojo A. B. parodymai apeliacinės instancijos teisme (t.4, b.l. 202) ir specialisto išvadoje kiekvieno iš paimtų dokumentų aptarimas bei atlikta išsami jų analizė, bet ir ištirtais Valstybinės įmonės registrų centro Kauno filialo raštu pateiktais dokumentais, AB SEB Vilniaus banko pateikta informacija apie T. R. ir UAB „R.“ bankines sąskaitas. Būtent šie faktiniai bylos duomenys ir paneigia apeliacinių skundų argumentus, jog specialistas tyrė ne visus dokumentus ar neišsamiai ištyrė bendrovės vykdytą ūkinę finansinę veiklą. Kolegijos nuomone, nepagrįsti ir apeliantų argumentai dėl specialisto A. Girnio išvadoje, peržengiant visas kompetencijos ribas, pateikiamos tariamos nuteistųjų kaltės. Iš specialisto išvados turinio seka, kad šiame dokumente nuteistųjų kaltė, jos laipsnis nebuvo aptarinėjamas, specialistas tik nurodė konkrečius padarytus pažeidimus, jų pasekmes bei, sutinkamai su Buhalterinės apskaitos įstatymu, Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklėmis, atsakingus už tokių operacijų atlikimą ir padarytus pažeidimus asmenis (pagal pareigybes).
Kaip paminėta, byloje esančia specialisto išvada, apklaustų specialistų Algimanto Girnio, Audronės Kiškienės parodymais nustatyta, kad dėl nuteistųjų nusikalstamų veiksmų, pasireiškusių aplaidžiu apskaitos tvarkymu, nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „R.“ turto dydžio. Tokios nuteistųjų padarytų veikų pasekmės (padariniai) nurodytos ir pateikiant kaltinimą ikiteisminio tyrimo metu ir priimtame jų atžvilgiu nuosprendyje. Todėl apeliantų teiginiai, kad šioje dalyje nenurodyti (nesukonkretinti) jų veikos pasekoje atsiradę padariniai (pasekmės) ir tuo pareikštas kaltinimas yra nekonkretus bei tuo pažeista jų teisė į gynybą, yra niekuo nepagrįsti, neparemti faktiniais bylos medžiagos duomenimis.
Apeliacinių skundų argumentai, kad eilė padarytų pažeidimų turėtų būti laikomi tik klaidomis, kurių nuteistieji nespėjo ištaisyti, nes bendrovei buvo iškelta bankroto byla, laikytini tik nuteistųjų gynybine versija ir jų kaltės nepaneigia. Apeliantų nurodomi dokumentai su skirtingais juose užfiksuotais duomenimis buvo perduoti UAB „S.“, vėliau - bankrutuojančios UAB „R.“ administratoriui, tuo metu šiuose dokumentuose jokie taisymai nebuvo padaryti, o vadovaujantis Buhalterinės apskaitos įstatymo 18 straipsniu, pinigų apskaitos dokumente esant padarytai klaidai, toks dokumentas turi būti anuliuojamas ir surašomas naujas, apskaitos dokumente klaidos taisymas galimas, apie tai pažymint dokumento tekste, ir tokie taisymai galimi tik dokumento surašymo metu. Šiuo konkrečiu atveju apeliantų nurodomuose dokumentuose klaidų taisymai, vadovaujantis minėto teisės akto nuostatomis, išvis nebuvo daryti.
Iš pirmos instancijos teismo ištirtų įrodymų visumos seka, kad T. R. bendrovėje atliko ir direktoriaus, ir kasininko pareigas, o D. R. atliko vyriausiojo buhalterio pareigas, tad T. R., būdamas įmonės direktoriumi ir būdamas atsakingas už bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą, tvarkymą, organizavo ir kontroliavo D. R. darbą, tiesiogiai susijusį su buhalterinės apskaitos tvarkymu, abu bendrai pasirašinėjo buhalterinės atskaitomybės dokumentus, suprato šių dokumentų paskirtį, reikšmingumą, bei tuo pačiu jau D. R. kontroliavo ir buvo atsakingas už T. R. atliekamas kaip kasininko pareigybines funkcijas.
Tokiu būdu byloje pagrįstai nustatyta, kad T. R. ir D. R., atlikdami darbines funkcijas, dėl savo veiklos specifikos buvo glaudžiai tarpusavyje susiję, tuo pačiu ir vienas nuo kito priklausomi, atskaitingi vienas kitam ir kiekvienas iš jų atitinkamai kontroliavo vienas kito veiksmus. Įvertinus šias aplinkybes, o taip pat tai, kad ir T. R., ir D. R. kiekvieno iš jų atliekamos funkcijos buvo gerai žinomos, darytina išvada, kad visos atliktos buhalterinės bei kasos tvarkymo funkcijos buvo glaudžiai susijusios ir abipusiai žinomos, todėl nuteistųjų veiksmai laikytini kaip atlikti bendrai.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 1 punkte įtvirtinta, kad jos reglamentuoja juridinių asmenų (išskyrus Lietuvos banką, kredito ir pašto įstaigas), užsienio ūkio subjektų nuolatinių buveinių, advokatų kontorų, notarų biurų, antstolio (antstolių) kontorų kasos darbo organizavimo, kasos operacijų atlikimo ir įforminimo tvarką. Taigi į šį sąrašą kaip juridinis asmuo įeina ir uždarosios akcinės bendrovės, kurioms yra privalomas vykdyti ir šių taisyklių 16 punktas, kad visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, UAB „R.“ kasos knygos nevedė, nors, kaip nustatyta aukščiau paminėtais ir ištirtais įrodymais, kasininko funkcijas vykdė T. R., be to, bendrovėje kaip apskaitos forma buvo naudojami grynieji pinigai. Tai paneigia apeliacinio skundo teiginius, jog UAB „R.“ nebuvo kasininko pareigybės ir nebuvo privalu vesti kasos knygą.
Dėl skolininko nesąžiningumo
Iš paties nuteistojo T. R. paaiškinimų, byloje esančių pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų seka, kad jis, būdamas bendrovės direktoriumi, sau per eilę kartų išsimokėjo autorinį atlyginimą: 2006-01-20 12350,50 Lt, 2006-02-27 15359,50 Lt, 2006-03-31 18929,50 Lt, 2006-04-28 20000 Lt ir 2006-07-28 15576,42 Lt, viso 82215,92 Lt.
Pirmos instancijos teismas, remdamasis UAB „K. G.“ pareiškimu, (t.1, b.l. 4-5), sutartimis (t.1, b.l. 97, 114, t.3, b.l. 199), PVM sąskaita – faktūra (t.1, b.l. 98, t.3, b.l. 200), UAB „G.“ pareiškimu (t.1, b.l. 12-20), sutartimis (t.1, b.l. 23-24, t.2, b.l. 114), UAB „G.“ pateikta pažyma ir jos priedais (t.1, b.l. 25-92), UAB „G.“ pažyma ir atsiskaitymų suderinimo aktu (t.1, b.l. 101, 102-103), UAB „G.“ pranešimo kopija (t.3, b.l. 100), sutartimi (t.1, b.l. 117-118), AB SEB Vilniaus banko pateiktais vykdytų bankinių operacijų išrašais (t.3, b.l. 75-80), UAB „R.“ pažyma (t.4, b.l. 12), inventorizacijos aprašu (t.4, b.l. 13), UAB „R.“ pažyma (t.3, b.l. 93), Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimu (t.3, b.l. 94), pagrįstai nustatė, kad UAB „R.“ nuo 2005-11-29 pagal sutartinius įsipareigojimus neatsiskaitė su kreditoriumi UAB „G.“ ir yra skolinga 23126,83 Lt, nuo 2005 m. pabaigos iki 2006-07-20 pagal sutartinius įsipareigojimus UAB „R.“ bendrovei „G.“ už parduotą produkciją yra skolinga 86060, 73 Lt bei nuo 2006-03-24 pagal sutartinius įsipareigojimus ir pateiktą sąskaitą UAB „R.“ tapo skolinga 10509,02 Lt UAB „K. G.“, taip pat UAB „R.“ 2006-01-11 pagal VMI sprendimą turėjo sumokėti 83548,00 Lt mokesčių nepriemoką valstybei.
Byloje esanti specialisto išvada, ją pateikusio specialisto Algimanto Girnio parodymai patvirtina, kad nuo 2006 m. sausio mėnesio UAB „R.“ finansinė padėtis buvo sunki, bendrovė tapo tik dalinai mokia, nes turėjo daug skolų, sudarančių virš pusės milijono litų, kurių nevykdė. Tad visi virš paminėtieji įrodymai, vėliau sekę T. R. veiksmai (2006-08-09 ieškiniu kreipiantis į teismą dėl UAB „R.“ bankroto bylos iškėlimo, 2006-07-31 akcininkų susirinkime nusprendus nutraukti bendrovės veiklą) patvirtina, kad vieninteliam UAB „R.“ akcininkui bei tuo pačiu vykdžiusiam direktoriaus pareigas T. R. buvo aiškiai žinoma ir suprantama itin sunki bendrovės ekonominė padėtis, esantys įsiskolinimai kreditoriams, negalėjimas juos patenkinti, gresiantis bankrotas, tačiau jis, nevykdydamas kreditorinių reikalavimų, patenkino tik savo reikalavimą, per eilę kartų išsimokėdamas 82215, 92 Lt autorinį atlyginimą. Tokiais savo tyčiniais veiksmais nuteistasis T. R. padarė minėto dydžio turtinę žalą paminėtiems kreditoriams. T. R. dirbdamas UAB „R.“ direktoriumi, tuo pačiu vykdydamas ir organizuodamas bendrovės ūkinę veiklą, žinodamas itin sunkią bendrovės ekonominę padėtį ir padarydamas minėtų autorinių atlyginimų išmokėjimą sau, nesilaikė 1999-12-02 Lietuvos Respublikos Laikinojo mokėjimo eilės tvarkos įstatymo Nr.VIII-1463 3 str. 1 d. reikalavimų, kur nustatyta mokėjimų eilės tvarka, kai mokėtojas visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams neturi pakankamai lėšų, mokėjimai turi būti vykdomi tokia eilės tvarka: 1) su darbo santykiais susijusios išmokos, 2) valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos, 3) mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai į valstybės biudžetą, 4) kiti mokėjimai pinigų gavėjams.
Įvertinant paminėtus įrodymus, nuteistojo padarytieji nusikalstami veiksmai pirmos instancijos teismo teisingai kvalifikuoti ir pilnai atitinka BK 208 str.1 d..
Apelianto teiginiai skunde, kad pirmos instancijos teismas, spręsdamas jo kaltę dėl sąžiningumo grąžinant skolas, neatsižvelgė į tai, kad bendrovė per minimą laikotarpį vykdė kitus kreditorinius įsipareigojimus su kitomis bendrovėmis, vykdė mokėjimus valstybei, kad UAB „R.“ su bendrovėmis UAB „K. G.“, UAB „G.“, UAB „G.“ siejo abipusiai sutartiniai įsipareigojimai, buvo ir paminėtų bendrovių įsiskolinimai, yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir neatitinka faktinių byloje nustatytų aplinkybių. Kaip pagrįstai nustatė pirmos instancijos teismas, pačios bendrovės 2006-07-31d. pateiktos pažymos, inventorizacijos aprašas ( 3t.b.l. 91-93, 4t.b.l. 12), kuriuos yra pasirašęs bendrovės direktorius, priešingai apelianto teiginiams, nurodo, kad UAB „R.“ įsiskolinimas kreditoriams sudarė 480051,94 Lt, darbuotojams 19394,42 Lt, o tuo tarpu UAB „R.“ jos kreditoriai skolingi tik 7218,36 Lt, ten pat ir nurodoma skolos atsiradimo data UAB „G.“ 2005-01-25, UAB „G.“ – 2005-12-29, UAB „K. G.“ -2006-05-30.
Dėl teisės į gynybą suvaržymo
Apeliantų teiginiai, kad pirmos instancijos teismas, skelbdamas nuosprendį jiems nedalyvaujant, pažeidė baudžiamojo proceso normas, suvaržė jų teisę į tinkamą gynybą, nėra pagrįsti, nes, kaip matyti iš baudžiamos bylos medžiagos, nesuimtiems nuteistiesiems apie nuosprendžio skelbimo laiką ir vietą buvo pranešta teismo posėdyje. Patys nuteistieji savo skunde nurodo, kad į paskirtą teismo posėdį, kai turėjo būti skelbiamas teismo nuosprendis, atvykti nesuspėjo. Todėl pirmos instancijos teismas, paskelbdamas nuosprendį neatvykus nesuimtiems nuteistiesiems, kuriems apie posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta (t.4, b.l. 151), BPK 308 str. nuostatų nepažeidė. Iš apeliantų skundo seka ir tai, kad atvykus į teismą po valandos jiems teismo raštinėje buvo įteikti nuosprendžio (kurio paskelbime jie nedalyvavo) nuorašai. Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje išdėstytas ne tik sprendimas pripažinti kaltinamuosius kaltais, baudžiamas įstatymas, pagal kurį jie pripažinti kaltais, sprendimas dėl paskirtų bausmių, bet ir išdėstyta paskirtų bausmių (baudų) vykdymo ypatumai, nurodyta nuosprendžio apskundimo tvarka ir terminai. Tad nuteistiesiems, gavus nuosprendžio nuorašus, tapo žinomas kiekvieno jų atžvilgiu priimto nuosprendžio turinys, jų apskundimo tvarka ir terminai, ir todėl laikyti, kad kokiu nors būdu buvo suvaržyta nuteistųjų teisė į gynybą, nėra pagrindo.
Tai, kad nuteistiesiems atvykus 2008-02-21 į teismą ir įgyvendinant BPK 313 str. 6 d. numatytą teisę susipažinti su byla nebuvo suteikta galimybė perskaityti bylos medžiagos, iš dalies buvo suvaržyta jų teisė apskųsti nuosprendį apeliacine tvarka. Tačiau atsižvelgiant, kad vėliau šią teisę nuteistieji realizavo, su bylos medžiaga susipažino (tai jie pripažįsta ir savo apeliaciniame skunde), kad abu teismui padavė apeliacinius skundus, teismo padarytas pažeidimas nelaikytinas esminiu, užkirtusiu kelią nuteistiesiems realizuoti ir tinkamai įgyvendinti BPK XXIV skyriuje, reglamentuojančiame neįsiteisėjusio nuosprendžio apskundimą, numatytas teises. Abu apeliantai įstatymų garantuojamą teisę apskųsti teismo nuosprendį apeliacine tvarka realizavo ne tik pateikdami apeliacinius skundus, bet ir aktyviai dalyvaudami apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose.
Nenustačius BPK 327 str. - 329 str. numatytų pirmos instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, apeliaciniai skundai atmestini.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutarė:
nuteistųjų T. R. ir D. R. apeliacinius skundus atmesti.