Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. A. gynėjo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 9 d. nuosprendžio, kuriuo G. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams aštuoniems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas D. L. , tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. A. nuteistas už tai, kad jis, bendrininkaudamas su D. L. ir kitu asmeniu, dėl kurio baudžiamoje byloje tyrimas išskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą, padėjo pagrobti automobilį, o būtent:

2005 m. balandžio 5 d., apie 2 val. nakties, prie namo Nr. 73 A, esančio (duomenys neskelbtini) gatvėje, nenustatytam asmeniui pagrobus svetimą turtą – V. A. individualiai įmonei ,,M” priklausantį 1997 m. laidos autovežį ,,MAN 18.224”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 62000 Lt vertės, su jame buvusiais V. A. individualiai įmonei ,,M” priklausiusiais daiktais: radijo stotimi ,,President” 600 Lt vertės, CD magnetola 1000 Lt vertės, pneumatiniu raktu varžtams atsukti 500 Lt vertės, pakėlėju 200 Lt vertės, D. L. , žinodamas, kad šis turtas pagrobtas, pagal susitarimą su pagrobėju nuvairuoti automobilį iki (duomenys neskelbtini) sankryžos, šį automobilį iš (duomenys neskelbtini) vairavo iki (duomenys neskelbtini) miestelio. Šioje vietoje automobiliui sugedus, G. A. pagal išankstinį susitarimą su D. L. padėjo paslėpti ir suremontuoti pagrobtą automobilį, pateikė automobilio užvedimui reikalingą dyzelinį kurą, surado vietą automobiliui paslėpti ir suremontuoti pas V. A. , gyvenantį (duomenys neskelbtini) kaime, ir ten šį automobilį kartu su D. L. nuvairavo.

Nuteistojo G. A. gynėjas apeliaciniame skunde prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, G. A. išteisinantį, nuosprendį. Apelianto tvirtinimu, apygardos teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas neadekvačiai įvertinus byloje esančius įrodymus, faktines bylos aplinkybes, netinkamai pritaikius BK normas ir padarius BPK nuostatų pažeidimus.

Apeliantui kelia abejonių ir informacija, gauta vykdant telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę. Pagrindiniai argumentai, dėl kurių apeliantas abejoja šia informacija, skunde nurodyti keli. Pirmas, byloje nėra duomenų, kad telefoniniai pokalbiai ir jų turinys užfiksuoti teisėtai. Tai yra šioje byloje nėra pridėtos atitinkamos teismo nutartys, iš kurių būtų matyti, kad telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolė buvo vykdoma teisėtai, yra tik tariami duomenys apie tariamai teisėtai kontroliuotą L. G. telefoniniais tinklais perduodamą informaciją. Apeliantas, esant tokiam atvejui, skunde prašo inter alia taikyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, analizuojant operatyvinių veiksmų metu gautų duomenų vertinimą įrodinėjimo procese, išdėstytas rekomendacijas: ,,...Jeigu operatyvinio tyrimo veiksmus sankcionavo apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, nagrinėjantis bylą teismas faktinio veiksmų atlikimo pagrindo paprastai netikrina. Byloje privalo būti faktinį operatyvinio tyrimo veiksmų, kuriuos sankcionavo generalinis prokuroras ar jo įgaliotas generalinio prokuroro pavaduotojas arba apygardų prokuratūrų vyriausieji prokurorai ar jų įgalioti vyriausiųjų prokurorų pavaduotojai, pagrindą patvirtinantys duomenys ir šį pagrindą teismas turi tikrinti atlikdamas BPK numatytus veiksmus. Teismas neturėtų tirti informacijos, su kurios turiniu negali būti supažindinti visi nagrinėjimo teisme dalyviai“. Antras, byloje yra tik duomenys, jog tarp abonentų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) buvo fiksuojami skambučiai, bet nėra duomenų, kurie leistų daryti kategorišką išvadą, kad minėti telefoniniai pokalbiai vyko tarp G. A. ir D. L. . Byloje esančios specialistų išvados, jog pokalbiuose galimai užfiksuotas G. A. balsas, yra tik tikėtinos, prielaidinio pobūdžio, todėl pagal susiformavusią teismų praktiką jomis negali būti remiamasi kaip įrodymu. Be to, apeliantas yra įsitikinęs, jog net jeigu būtų nustatyta, kad minėti telefoniniai pokalbiai vyko tarp D. L. ir G. A. , nieko nusikalstamo, o juo labiau išankstinio susitarimo daryti nusikalstamą veiką (telefoniniai pokalbiai byloje įvardinti Nr. 4271, 4276, 4282, 4289, 4293), nerodo ir pačių pokalbių turinys.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis G. A. ir jo gynėjas prašo tenkinti nuteistojo G. A. gynėjo apeliacinį skundą, prokuroras prašo atmesti nuteistojo G. A. gynėjo apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. A. gynėjo apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Iš bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų nebuvo padaryta, panaikinti dėl G. A. priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį, nėra pagrindo, tačiau nuteistojo G. A. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o dėl G. A. priimtas nuosprendis keičiamas dėl kai kurių nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1, 2, 3 punktai). Vadovaujantis BPK 320 straipsnio 5 dalimi nuostatomis, BPK 328 straipsnio 1, 2 numatyti nuosprendžio pakeitimo pagrindai turi būti taikomi ir kitam nuteistajam D. L. , dėl kurio nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas, todėl nuosprendis švelninamas ir šiam nuteistajam.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, šiuos nuteistojo G. A. parodymus teismas atmetė ir padarė išvadą, kad kiti byloje surinkti įrodymai: telefoninių pokalbių išklotinėse, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, fonoskopinio tyrimo ir kinologijos centro specialistų išvados, liudytojo V. A. ikiteisminio tyrimo metu pareigūnui duoti parodymai patvirtina, jog tarp G. A. ir D. L. buvo neatsitiktiniai santykiai, kaip aiškina G. A. , jie buvo iš anksto susitarę dėl G. A. pagalbos darant nusikalstamą veiką (didelės vertės svetimo turto vagystę) ir G. A. pagal išankstinį susitarimą su D. L. atliko veiksmus, kurie jį leidžia identifikuoti buvus bendrininku (padėjėju): jis padėjo paslėpti ir suremontuoti pagrobtą automobilį, pateikė automobilio užvedimui reikalingą dyzelinį kurą, surado vietą automobiliui paslėpti ir suremontuoti pas V. A. , gyvenantį (duomenys neskelbtini) kaime, ir ten šį automobilį kartu su D. L. nuvairavo, ir G. A. nuteisė pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 178 straipsnio 3 dalį. Telefoninių pokalbių išklotinėse, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, fonoskopinio tyrimo ir kinologijos centro specialistų išvados, liudytojo V. A. ikiteisminio tyrimo metu pareigūnui duoti parodymai yra iš esmės pagrindiniai įrodymų šaltiniai, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad G. A. veikė ne kaip atsitiktinis asmuo, o kaip bendrininkas, pagrobiant V. A. individualiai įmonei ,,M.“ priklausantį 1997 m. laidos autovežį ,,MAN 18.224“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 143 62000 Lt vertės su jame buvusiais V. A. individualiai įmonei ,,M” priklausiusiais daiktais. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad telefoninių pokalbių išklotinėse, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenimis, fonoskopinio tyrimo ir kinologijos centro specialistų išvadomis, liudytojo V. A. ikiteisminio tyrimo metu pareigūnui duotais parodymais nėra pagrindo, jų liečiamumas ir leistinumas nekelia abejonių, ir jų pakanka daryti išvadą, jog G. A. bendrininkavo su autovežį ,,MAN 18.224“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir šiame buvusiais daiktais, pagrobusiais asmenimis. Nuteistojo G. A. gynėjas apeliaciniame skunde skundžia šią pirmosios instancijos teismo išvadą. Jis be to, kad ginčija minėtų įrodymų, kuriais pirmosios instancijos teismas rėmėsi, leistinumą, nurodydamas visą eilę baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių, jo nuomone, jie turėtų būti pripažinti niekiniais, taip pat skunde laikosi tos pozicijos, jog jų nepakanka G. A. kaltei dėl padėjimo pagrobti didelės vertės svetimą turtą - autovežį ,,MAN 18.224“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir šiame buvusius daiktus, įrodyti. Apelianto teigimu, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, jog tarp G. A. ir autovežį ,,MAN 18.224“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pagrobusių asmenų buvo išankstinis susitarimas, kad G. A. teiks pagalbą pagrobiant minėtą autovežį, ir šis veikė bendrai su jais. Byloje surinktais įrodymais nustatyta tik tai, kad po to, kai buvo pagrobtas minėtas autovežis, ir šis, D. L. vairuojant, (duomenys neskelbtini) rajone, prie (duomenys neskelbtini) miestelio sugedo (to D. L. negalėjo numatyti), D. L. paskambino G. A. ir pastarojo paprašė kuro ir kokios nors asmens, kuris išmano apie automobilius, ir G. A. , nieko nežinodamas apie autovežio pagrobimą, davė kuro ir surado tokį asmenį, kas, apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju, tai yra nenustačius, jog tarp G. A. ir autovežį ,,MAN 18.224“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pagrobusių asmenų buvo išankstinis susitarimas dėl G. A. pagalbos, objektyviai negali būti vertinama kaip nusikalstama, užtraukianti G. A. baudžiamąją atsakomybę pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 3 dalį.

Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkaujant bent du asmenys susitaria veikti bendrai, siekdami realizuoti bendrus nusikalstamus ketinimus. Taigi susitarimas tarp bendrininkų yra būtinas bendrininkavimo subjektyvusis požymis. Todėl, apeliantas teisus teigdamas, kad norint G. A. pripažinti kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, pagal pareikšto kaltinimo pobūdį ir esmę nagrinėjamoje byloje būtina įrodyta, jog tarp D. L. ir G. A. buvo susitarimas dėl G. A. pagalbos, darant didelės vertės turto vagystę.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija teismo posėdyje patikrino visų byloje surinktų įrodymų, taip pat ir anksčiau minėtų, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismas grindė savo išvadas dėl G. A. kaltės, ir neturi pagrindo pripažinti jais niekiniais, kaip prašoma G. A. gynėjo apeliaciniame skunde. Tačiau kolegija laiko, jog nuteistojo G. A. gynėjas teisingai nurodo, kad juose nėra pakankamai informacijos, kurios pagrindu būtų galima daryti neginčijamą išvadą apie kokį nors G. A. bendrininkavimą su turtą - autovežį ,,MAN 18.224“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame buvusius daiktus, pagrobusiais asmenimis ir pastarojo padėjimą jiems pasiekti norimą rezultatą – pagrobti didelės vertės svetimą turtą. Nors pirmosios instancijos teismas ir konstatavo, jog telefoninių pokalbių išklotinėse, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, fonoskopinio tyrimo ir kinologijos centro specialistų išvados, liudytojo V. A. ikiteisminio tyrimo metu pareigūnui duoti parodymai įrodo, kad G. A. padėjo bendrininkams pagrobti V. A. individualiai įmonei priklausantį didelės vertės automobilį ir jame buvusį turtą, tačiau, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, laikantis nuostatos, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti teisminio nagrinėjimo metu, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai ir, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik kategoriškai, neginčytinai ir neabejotinai byloje surinktais įrodymais nustačius kaltinamojo kaltę dėl inkriminuotų veikų padarymo, minėtuose įrodymų šaltiniuose užfiksuotos informacijos dar nepakanka daryti tokią kategorišką išvadą. Išanalizavus minėtus įrodymus galima tik prielaida, kad G. A. yra asmuo, kuris bendrininkavo pagrobiant V. A. individualiai įmonei ,,M“ priklausantį 1997 m. laidos autovežį ,,MAN 18.224“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 143 62000 Lt vertės su jame buvusiais V. A. individualiai įmonei ,,M” priklausiusiais daiktais.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, vykdant telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę ir fiksavimą mobiliojo ryšio telefonu kitoje baudžiamojoje byloje, buvo užfiksuoti mobiliojo ryšio telefonų, kuriais naudojosi G. A. , D. L. ir kiti asmenys, skambučiai - nuo 2005 m. balandžio 4 d., 22 val. 50 min., iki 2005 m. balandžio 5 d., 4 val. 20 min. tarp abonentų Nr. (duomenys neskelbtini) (telefoninio ryšio operatorių yra priskirtas nuteistajam G. A. ) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (telefoninio ryšio operatorių yra priskirtas nuteistajam D. L. ) – dešimt, ir nuo 2005 m. balandžio 5 d., 4 val. 25 min., iki 5 val. 45 min. tarp abonentų Nr. (duomenys neskelbtini) (telefoninio ryšio operatorių yra priskirtas nuteistajam G. A. ) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (telefoninio ryšio operatorių yra priskirtas liudytojui V. A. ) – keturi, ir tai atliekant įrašyti šių asmenų pokalbiai (garso įrašai Nr. 4271, 4276, 4282, 4289, 4293). Ši gauta informacija – telefono abonentų Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinės ir garso įrašai Nr. 4271, 4276, 4282, 4289, 4293, vadovaujantis BPK 162 straipsnio nuostatomis, buvo panaudota šioje baudžiamojoje byloje. Ikiteisminio tyrimo metu, siekiant patikrinti šią informaciją ir nustatyti, ar garso įrašuose Nr. 4271, 4276, 4282, 4289, 4293 yra užfiksuoti G. A. ir D. L. balsai, ir, jeigu taip, tai kokias frazes jie pasakė, buvo paskirtas fonoskopinis tyrimas. Kaip matyti iš speclialisto išvados NR. 11-1931-(05), specialistas, atlikęs specialų akustinį-parametrinį tyrimą, nustatė, jog garso įrašuose Nr. 4276, 4289, 4293 užfiksuoto asmens, kurio pasakytos frazės pažymėtos raidėmis ,,L“ protokolo priede esančiose pokalbių suvestinėse, balsas yra vieno ir to paties asmens - D. L. . Taip pat, jog yra tikėtina, kad garso įrašuose Nr. 4276, 4293 užfiksuotas G. A. balsas (Frazes, kurias tikėtina pasakė G. A. pateiktose tyrimui šių įrašų stenogramose pažymėtos raide ,,V“). Specialistas nustatyti, ar kituose tyrimui pateiktuose garso įrašuose Nr. 4271, 4289 yra užfiksuotas G. A. balas neturėjo galimybių, nes vieno iš pašnekovų (frazės pažymėtos raide ,,V“) kalbos trukmė per maža identifikacijai. (t. 1, b. l. 105-112). Kolegija laiko, jog netikėti ir nesivadovauti šia specialisto išvada kaip netinkamu įrodymu nėra pagrindo. Fonoskopinis tyrimas buvo atliktas panaudojant teisėtais būdais gautus duomenis ir laikantis šiam tyrimui nustatytos metodinės atlikimo tvarkos, todėl teismas ją pagrįstai pripažino įrodymu. Nuteistojo G. A. gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad šia išvada, kartu ir telefoninių pokalbių įrašais, negalima vadovautis kaip įrodymais, nes specialistui tyrimui pateikti telefoninių pokalbių įrašai ir pokalbių išklotinės neatininka įrodymams keliamo jų leistinumo reikalavimo, t. y. buvo gauti pažeidžiant įstatyme numatytą tvarką (nesant teisėjo nutarties), atmestinas kaip nepagrįstas. BPK 154 straipsnyje nurodyta, kad pagal prokuroro prašymą ikiteisminio tyrimo teisėjas gali priimti nutartį, kuria remdamiesi ikiteisminio tyrimo pareigūnai gali klausytis telefoninių pokalbių, kontroliuoti kitą telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, kitoje iškeltoje baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-1888-04 prokurorui pateikus prašymą leisti pasiklausyti L. G. telefoninių pokalbių, darant garso įrašus, tokį leidimą 2005 m. sausio 17 d. Kauno miesto apylinkės teismo teisėja suteikė. Taigi BPK 154 straipsnyje nustatyta telefoninių pokalbių pasiklausymo ir kitos telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės sankcionavimo tvarka pažeista nebuvo. Vykdant L. G. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę ir fiksavimą mobiliojo ryšio telefono abonentu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo užfiksuoti ir kitų asmenų pokalbiai. Ši surinkta informacija, kaip jau buvo minėta sutinkamai su BPK 162 straipsnio nuostatomis, buvo panaudota nagrinėjamoje byloje gavus 2005 m. balandžio 18 d. Kauno miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo sutikimą. BPK 162 straipsnis numato, kad vienoje baudžiamoje byloje taikant šiame Kodekse numatytas procesines prievartos priemones surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti panaudota kitoje baudžiamojoje byloje tik ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo sutikimu. Todėl kolegija laiko, kad visi telefoniniai pokalbiai bei kita telekomunikacijų tinklais perduodama informacija buvo užfiksuoti ir nagrinėjamoje byloje panaudoti teisėtai, ir ja nėra pagrindo nesiremti. Taip pat nepagrįstas ir apelianto teiginys, kad lyginamieji nuteistojo D. L. balso pavyzdžiai, kurie buvo naudojami atliekant fonoskopinį tyrimą, buvo gauti pažeidžiant BPK 144 straipsnyje įtvirtiną pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo tvarką (slapto sekimo metu), todėl negalėjo būti fonoskopinio tyrimo objektu. BPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras turi teisę paimti iš įtariamojo pavyzdžius lyginamajam tyrimui, tačiau D. L. ikiteisminio tyrimo metu nesutiko pateikti lyginamuosius balso pavyzdžius. Nesant galimybės tiesiogiai iš įtariamojo gauti pavyzdžius lyginamajam tyrimui, BPK numato, jog kitų procesinių prievartos priemonių metu gauti duomenys gali būti panaudoti lyginamajam tyrimui atlikti. Tokiu atveju svarbu, kad būtų laikomasi BPK numatytų kitų procesinių prievartos priemonių sankcionavimo tvarkos ir pagrindų. Nagrinėjamoje byloje nesant galimybės gauti D. L. lyginamąjį balso pavyzdį buvo panaudoti pastarojo balso įrašai, gauti ikiteisminio tyrimo pareigūnei atliekant BPK 158 straipsnyje numatytus slaptus tyrimo veiksmus. Kadangi BPK 158 straipsnyje numatyta savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų sankcionavimo tvarka ir pagrindai pažeisti nebuvo, todėl šios procesinės prievartos priemonės metu gauti D. L. balso pavyzdžiai (t. 1, b. l. 98) pagrįstai buvo panaudoti fonoskopiniam tyrimui atlikti. Tačiau, kolegijos nuomone, apeliantas skunde teisingai nurodo, jog vertinant užfiksuotus telefoninius pokalbius, įrodymų tarpusavio susietumo aspektu su kitais bylos faktiniais duomenimis, galima daryti tik prielaida, jog tarp G. A. ir D. L. buvo išankstinis susitarimas dėl to, kad G. A. padės darant nusikalstamą veiką (didelės vertės svetimo turto vagystę). G. A. 2005 m. balandžio 5 d. naktį naudojosi telefonu ir byloje yra užfiksuoti jo ir nuteistojo D. L. telefoniniai pokalbiai. Kaip jau minėta, specialistas tyrimo metu nustatė, kad tikėtina, jog 2005 m. balandžio 4 d. 23:03:11 garso įraše Nr. 4276 ir 2005 m. balandžio 5 d. 04:20:25 garso įraše Nr. 4293 užfiksuoto asmens, kurio pasakytos frazės pažymėtos raidėmis ,,V“ protokolo priede esančiose pokalbių suvestinėse, balsas yra G. A. . Tačiau šie telefoniniai pokalbiai, kolegijos nuomone, yra per mažai informatyvūs, kad galima būtų tvirtinti, jog D. L. buvo susitaręs su G. A. dėl jo pagalbos darant nusikalstamą veiką, ir G. A. veikė kaip nusikalstamos veikos bendrininkas, išvien su autovežį ,,MAN 18.224“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame buvusių daiktus, pagrobusiais asmenimis. Vien ta aplinkybė, jog G. A. galimai mobiliojo ryšio telefonu kontaktavo su D. L. iki vagystės (2005 m. balandžio 4 d. 23:03:11), nėra pakankama pagrįsti tokiai esminei išvadai. Be to, pažymėtina, kad specialistas, atlikto fonoskopinio tyrimo metu, davė tik tikėtiną išvadą, jog garso įraše Nr. 4276 yra užfiksuotas G. A. balsas. Pats G. A. , kaip ir D. L. , apklausti pirmosios instancijos teisme negalėjo paaiškinti apie šį užfiksuotą garso įraše pokalbį. D. L. pripažino tik tai, kad su G. A. kalbėjosi po to, kai sugedo autovežis. G. A. taip pat neneigė, kad tuo metu kalbėjosi mobiliojo ryšio telefonu su D. L. . Kitų byloje neabejotinų duomenų, įrodančių, jog iki autovežio vagystės būtent G. A. , o ne kuris nors kitas asmuo, kontaktavo telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini), nėra. Todėl negalima atmesti galimybės, kad telefonu, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), perduota informacija garso įraše Nr. 4276, kuriame specialistas kategoriškai nenustatė G. A. balso, yra įrašytas ne G. A. , o kito asmens balsas. Kolegijos nuomone, tik kategoriška specialisto ar eksperto išvada gali būti apkaltinamojo nuosprendžio pagrindu byloje surinktų įrodymų grandinėje. Tikėtinos (hipotetinio ar prielaidinio pobūdžio) išvados negali būti vieninteliu ar pagrindiniu apkaltinamojo nuosprendžio pagrindu, tokios išvados turi būti vertinamos įrodymų visete, analizuojant ir tikrinant kitus surinktus faktinius duomenis. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje taip pat nepagrįstai laikė, jog tą faktą, kad G. A. buvo informuotas apie veiklą, kurią atlieka bendrininkai, įrodo tai, jog G. A. pokalbiai (po tai, kai jau buvo pagrobtas autovežis) su D. L. buvo užslaptinti naudojant sutartinius žodžius, jų trumpinius. Iš tiesų, užmaskuota pokalbių forma leidžia teigti, kad G. A. turėjo suvokti ar numanyti, kad automobilis, kurio remontu jis rūpinosi (surado asmenį, kuris galėtų nutempti sugedusi autovežį) ir pateikė automobilio užvedimui reikalingą kurą, įgytas nusikalstamu būdu. Tačiau, kolegijos nuomone, šių pirmosios instancijos teismo nurodytų aplinkybių negalima aiškinti plečiamai ir laikyti, jog šios įrodo, kad tarp G. A. ir D. L. buvo susitarimas, jog G. A. teiks pagalbą, ir G. A. suvokė, kad dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Minėtuose telefoniniuose pokalbiuose nėra jokios informacijos, kad apie kokią nors G. A. pagalbą buvo kalbėta iki autovežio ,,MAN 18.224“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame buvusių daiktų pagrobimo, ar grobimo metu, ir G. A. pažadėjo ją suteikti. Šie duomenys patvirtina tik tai, kad D. L. skambino G. A. po to, kai sugedo jo (D. L. ) vairuojamas pagrobtas autovežis ,,MAN 18.224“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ką nurodė ir pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, ir pastarojo prašė kuro ir kokio nors asmens, kuris išmano apie automobilius, ir G. A. yra tas asmuo, kuris šiuos veiksmus atliko – davė kuro ir nurodė V. A. , kaip asmenį išmanantį apie automobilius. Šios, išanalizavus telefoninių pokalbių turinį, telefonų išklotines, nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės atininka ir liudytojo V. A. parodymuose nuodytoms aplinkybėms. Liudytojas V. A. apklaustas pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad G. A. jam skambino 2005 m. balandžio 5 d., ryte, apie 5-6 val. ir prašė patempti jo pažįstamo sugedusį automobilį, esantį prie (duomenys neskelbtini), ką jis ir padarė. Jis nuvažiavo iki autostrados ir ties (duomenys neskelbtini) esančiu viaduku rado autovežį ,,MAN“, prie kurio buvo D. L. , tačiau autovežio iš karto nutempti negalėjo, nes jo automobilis buvo per mažas. Tada jis grįžo atgal į savo sodybą, pasiėmė didesnį automobilį ir partempė autovežį į sodybą. Autovežį vairavo D. L. , kuris paprašė jo ir suremontuoti sugedusį autovežį, o sutvarkius paskambinti G. A. . Už autovežio sutvarkymą D. L. žadėjo atsilyginti, tai yra sumokėti 200-300 Lt. Ryte pas jį sodybą buvo užsukęs G. A. , kuriam jis sakė, jog eina remontuoti autovežio. Jis, kai suremontavo autovežį, apie 9-11 val., paskambino G. A. , tačiau autovežio niekas nepasiėmė. Tokias aplinkybes liudytojas V. A. patvirtino ir apklaustas 2005 m. birželio 10 d. ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 2, b.l. 36-37). Liudytojas V. A. , apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2005 m. balandžio 8 d. ir papildomai 2005 m. balandžio 11 d., taip pat nurodė, kad G. A. jam skambino 2005 m. balandžio 5 d., ryte, apie 5 val., ir prašė jo padėti nutempti draugo ar pažįstamo autostradoje, prie (duomenys neskelbtini), sugedusį automobilį ir jis tą padarė. Tačiau, kaip matyti iš minėtų liudytojo V. A. apklausų protokolų, liudytojas šių apklausų metu kai kurias aplinkybes aiškino kitaip, negu apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjo ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Liudytojas tvirtino, kad po to, kai savo automobiliu ,,Mercedes Benz 310“ nuvažiavo iki nurodytos vietos, prie autovežio rado stovinčius G. A. , D. L. ir dar vieną jam nepažįstamą vyrą. G. A. jam sakė, jog kažkas atsitiko su kuro padavimu ir paprašė suremontuoti, žadėjo sumokėti 300 Lt, po to kartu važiavo iki jo sodybos. Pirmosios instancijos teismas šiuos neatitikimus liudytojo V. A. parodymuose įvertino kaip V. A. bandymą tokiu būdu padėti G. A. išvengti atsakomybės, ir padarė išvadą, jog būtent ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui V. A. duotų parodymų dalis apie tai, kad G. A. buvo įvykio vietoje, rūpinosi dėl autovežio remonto ir žadėjo jam už tai atsilyginti, važiavo kartu į jo sodybą yra teisingi ir šiais rėmėsi kaip G. A. kaltę patvirtinančiais. Iš nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė remtis būtent šiais liudytojo V. A. ikiteisminio tyrimo metų ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais, nurodydamas iš esmės vienintelį tokio sprendimo motyvą. Nuosprendyje nurodoma, kad liudytojas V. A. logiškai negalėjo paneigti šių parodymų tikroviškumo, kas rodo, jog jis bando tokiu būdu padėti G. A. išvengti atsakomybės. Kitų motyvų, kodėl pirmosios instancijos teismas pripažino būtent šiuos V. A. parodymus teisingus nuosprendyje iš esmės nėra nurodyta. Kolegija laiko, kad toks liudytojo V. A. parodymų vertinimas negali būti pripažįstamas atitinkančiu BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes išvadas šis teismas padarė neįvertinęs visų liudytojo V. A. parodymų, suteikdamas išskirtinę reikšmę iš esmės vieninteliams šio liudytojo parodymams, tinkamai jų nepatikrinęs. Įtariamojo, kaltinamojo, liudytojo parodymai yra įrodymų šaltinis, numatytas baudžiamojo proceso įstatymo, ir faktiniai duomenys, esantys šiuose parodymuose turi būti vertinami pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, išanalizavus jau aptartus liudytojo V. A. parodymus, kolegija daro išvadą, kad teismo sprendimas remtis anksčiau minėtais liudytojo V. A. ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais, buvo nepagrįstas. Tokias išvadas kolegija daro dėl keleto priežasčių. Pirmiausia, iš bylos matyti, kad nurodytų V. A. parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai. Byloje, išskyrus šiuos ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, nėra neginčijamų faktinių duomenų, įrodančių, jog G. A. buvo prie autovežio ,,MAN 18.224“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būtent, kai V. A. atvažiavo autovežio nutempti, ir G. A. prašė šį suremontuoti, žadėdamas atsilyginti. Be to, net ir tikint šiais V. A. parodymais, tai, kad G. A. buvo prie autovežio, prašė šį suremontuoti, tikrai dar nepatvirtina, kad G. A. tai darė, tai yra rūpinosi autovežio remontu, būdamas susitaręs dėl to su D. L. . Kaip byloje nustatyta, D. L. pagrobtą autovežį ,,MAN 18.224“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), turėjo nuvairuoti iki (duomenys neskelbtini) sankryžos, tačiau autovežis (duomenys neskelbtini) miestelio sugedo, ko D. L. , kaip teisingai nurodo apeliantas, numatyti negalėjo. Pagal D. L. parodymus, jis iki to su G. A. dėl kuro ar kokios nors pagalbos nesitarė, su G. A. susisiekė, kai tik sugedo autovežis, norėdamas paprašyti kuro. Jis į G. A. dėl kuro kreipėsi, nes prisiminė, kad A. S. jam yra sakęs, jog G. A. prekiauja kuru. Paskambinęs G. A. , jis paprašė pastarojo kuro ir po to su G. A. susitiko prie pastarojo namų. Su juo dar važiavo R.. Gavus kuro, jis su R. sugrįžo prie autovežio, supylė kurą, tačiau autovežis vis tiek neužsivedė. Tada jis vėl paskambino G. A. ir pasiteiravo, kur autovežį galėtų palikti. G. A. susisiekė su kažkokiu savo draugu (V. A. ), kuris atvažiavo ir nutempė autovežį. Be to, pažymėtina, kad tuose parodymuose, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, V. A. nieko neparodė apie tai, kad G. A. jam sakė, jog autovežis yra pagrobtas, taip pat, kad dėl šio autovežio remonto, nuvarymo pas jį į sodybą, G. A. būtų tariąsis su juo iš anksto, tai yra iki autovežio pagrobimo. Tokių duomenų nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos V. A. duotose parodymuose nėra. Jie iš esmės patvirtina tik jau nustatytas aplinkybes, tai yra, jog po to, kai D. L. vairuojamas pagrobtas autovežis ,,MAN 18.224“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kelyje sugedo, D. L. skambino G. A. ir prašė G. A. kuro ir surasti asmenį, kuris gali nutemti sugedusi autovežį, ir G. A. šiuos veiksmus atliko.

Kiti pirmosios instancijos teismo nurodyti įrodymai, kolegijos nuomone, taip pat nepavirtina D. A. dalyvavimo jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Įvykio vietos apžiūros 2005 m. balandžio 8 d. protokolas patvirtina tik pagrobto autovežio ,,MAN 18.224“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame buvusių daiktų suradimo vietą ir laiką. Iš šio protokolo matyti, kad 2005 m. balandžio 8 d. V. A. sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, buvo rastas pagrobtas autovežis ,,MAN 18.224“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Apžiūrėjus autovežį jame rasta sulaužyta plastmasinė vairo apdaila, užvedimo spynelėje įkištas geležinis įrankis, ant vairuotojo durelių stiklo rastas pirštinės pėdsako fragmentas. Tačiau įvykio vietos apžiūros metu tokių duomenų, kurie neginčijamai patvirtintų G. A. buvus nusikalstamos veikos bendrininku, nebuvo surasta. Apžiūros metu nuo automobilio vairuotojo sėdynės paimtas kvapo pėdsakas, kuris kaip nustatė kinologijos centro specialistas yra nuteistojo G. A. , nesant byloje neabejotinų duomenų, leidžiančių spręsti apie tai, kad D. L. buvo susitaręs su G. A. dėl pastarojo pagalbos padėti ir suremontuoti pagrobtą automobilį, nėra pakankami daryti išvadą, jog G. A. dalyvavo jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad esant situacijai, kai pagrindas manyti, kad asmuo galėjo dalyvauti darant nusikalstamą veiką, yra vien tik odorologinio tyrimo rezultatai, negali būti konstatuota, kad asmens dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką yra patikimai nustatytas.

Tačiau tai nereiškia, kad G. A. negali būti traukiamas atsakomybėn už tuos veiksmus, kuriuos atliko. Kaip jau aptarta aukščiau, yra įrodyta, kad G. A. , D. L. paprašius, surado ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens pagrobtam automobiliui paslėpti vietą ir žmogų (V. A. ), kuris galėtų nutempti pagrobtą autovežį ,,MAN 18.224“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), į tą vietą, taip pat užpylė automobilio užvedimui reikalingo kuro. Tokiu būdu G. A. , atlikdamas šiuos veiksmus, paslėpė kito asmens nusikalstamu būdu įgytą didelės vertės daiktą - autovežį ,,MAN 18.224“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Ši G. A. veika yra pavojinga ir BK uždrausta. BK 237 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas iš anksto nepažadėjęs paslėpė, sunaikino ar sugadino kito asmens padaryto sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo pėdsakus, įrankius ar priemones, nusikalstamu būdu įgytus daiktus, kitus su slepiamu nusikaltimu susijusius dalykus, turinčius įrodomosios reikšmės, arba slėpė nusikaltimą padariusį asmenį. Nuteistasis G. A. tvirtina, kad jis nežinojo, kad autovežis ,,MAN 18.224“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra vogtas. Taip pat to negalėjo suvokti, nes prie šio autovežio priėjęs nebuvo, kaip ir įlipęs į autovežio kabiną. Tačiau, šie nuteistojo G. A. teiginiai, atmestini. Vien D. L. su G. A. užmaskuota pokalbių forma, skubus prašymas nakties metu surasti kažkokį žmogų, kuris galėtų nutempti autovežį nuo autostrados, leidžia teigti, kad G. A. turėjo suvokti ar numanyti, kad automobilis, kuriuo jis rūpinosi (surado asmenį, kuris galėtų nutempti sugedusi autovežį ir šį pataisyti ir pateikė automobilio užvedimui reikalingą kurą), įgytas nusikalstamu būdu. Be to, kaip matyti įvykio vietos apžiūros metu nuo autovežio ,,MAN 18.224“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo sėdynės buvo paimtas kvapo pėdsakas, kuris, kaip nustatė kinologijos centro specialistas, yra nuteistojo G. A. . Tai rodo, kad G. A. ne tik matė pagrobtą autovežį ,,MAN 18.224“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), žinojo, kaip šis atrodo, bet ir buvo įlipęs į pagrobto autovežio kabiną. Iš įvykio vietos apžiūros 2005 m. balandžio 8 d. protokolo nustatyta, kad apžiūrėjus autovežį jame rasta sulaužyta plastmasinė vairo apdaila, užvedimo spynelėje įkištas geležinis įrankis. Tai, kad autovežio ,,MAN 18.224“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užvedimo spynelėje nebuvo užvedimo rakto, buvo įkištas tik kažkoks geležinis įrankis, savo parodymuose nurodė ir liudytojas V. A. , pas kurį šis autovežis buvo atitemptas suremontuoti į sodybą. Visi šie duomenys – V. A. matė, koks tai yra autovežis, kad jo užvedimo spynelė yra sugadinta, joje įkištas ne užvedimo raktelis, o kažkoks geležinis įrankis, kolegijos nuomone, taip pat leidžia daryti išvadą, jog G. A. turėjo suvokti, kad jo parūpintas kuras, surastas asmuo, galintis nutempti autostradoje sugedusi pagrobtą autovežį, buvo reikalingi tam, kad būtų paslėptas autovežis, kuris įgytas padarant sunkų nusikaltimą – didelės vertės svetimo turto vagystę, tai yra nusikalamu būdu.

Paskiriant bausmę G. A. pagal BK 237 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiama į tai, kad nors padarytas nusikaltimas nėra sunkus ar labai sunkus, tačiau įvertinus G. A. asmenybę (G. A. nusikalstamą veiką padarė išnykus teistumui, tačiau anksčiau jau buvo teistas už dviejų nusikaltimų padarymą, jam buvo taikytos 1961 m. BK 54 straipsnio nuostatos, ir lygtinai paleistas iš įkalinimo vietos, tai yra G. A. turėjo galimybę dirbti, rūpintis savo šeima, vaikais, tačiau vėl nusikalto, kas rodo, jog jis išvadų dėl anksčiau padarytų nusikalstamų veikų nepadarė), kitas aplinkybes (G. A. paslėpė kito asmens nusikalstamu būdu įgytą didelės vertės daiktą - autovežį ,,MAN 18.224“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), tai pat, kad nėra nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jam skiriama griežtesnė sankcijoje numatyta bausmės rūšis - laisvės atėmimas, artimas medianai.

Nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas neviršijant apeliacinių skundų ribų ir tik dėl tų asmenų, dėl kurių paduoti skundai (BPK 320 straipsnis). Tačiau BPK 320 straipsnio 3 ir 5 dalyse numatytos dvi išimtys iš šios bendros taisyklės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 53 ,,Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 26 naujoji redakcija) 8 punkte nustatyta, kad švelnindamas nuosprendį nuteistiesiems, dėl kurių nuosprendis apskųstas, apeliacinės instancijos teismas turi apsvarstyti, ar nuosprendžio pakeitimo pagrindai neliečia nuteistųjų, dėl kurių jis neapskųstas. Kai nuosprendis apeliantui keičiamas taikant švelnesnį įstatymą, jis turi būti pakeistas ir skundų nepadavusiems nuteistiesiems, jei švelnesnio įstatymo taikymo pagrindai liečia ir juos (pvz., skundą padavusio nusikaltimo bendrininko veiką kvalifikuodamas pagal švelnesnį įstatymą, apeliacinės instancijos teismas ne tik gali, bet ir privalo atitinkamai pakeisti ir skundų nepadavusių to paties nusikaltimo bendrininkų veiksmų kvalifikavimą). Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad G. A. dėl padėjimo pagrobti didelės vertės automobilį – autovežį ,,MAN 18.224“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame buvusių daiktų, yra nuteistas nepagrįstai, byloje nėra pakankamai faktinių duomenų, įrodančių, jog G. A. veikė kaip nusikalstamos veikos bendrininkas, tai yra D. L. padarė nusikalstamą veiką kartu su tik nenustatytu asmeniu, atitinkamai turi būti pakeista ir nuosprendžio dalis, kiek tai liečia kitą nuteistąjį D. L. , neapskundusį dėl jo priimto nuosprendžio apeliacine tvarka. Kaip jau buvo minėta, bendrininkavimui konstatuoti būtinas bent dviejų asmenų, atitinkančių įstatymo nustatyto amžiaus ir pakaltinamumo požymius, dalyvavimas nusikalstamoje veikoje. D. L. padaryta nusikalstama veika kartu tik su nenustatytu asmeniu, kuris negali būti laikomas bendrininku, nes neįmanoma paneigti prielaidos, kad jis nėra sulaukęs įstatymo nustatyto amžiaus ar yra nepakaltinamas. Pagal teismų praktikoje susiformavusią nuostatą vieno asmens dalyvavimas nusikalstamoje veikoje kartu su nenustatytu asmeniu nesuteikia pagrindo konstatuoti bendrininkavimo ir pripažinti bendrininkų grupės kaip atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimo. Todėl iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinama aplinkybė, kad D. L. nusikalstamą veiką padarė bendrininkaudamas, kartu nepripažįstant ir bendrininkų grupės kaip D. L. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, nekeičiant D. L. veikos kvalifikacijos ir jam paskirtos bausmės. Tai pat neįrodžius, kad G. A. bendrininkavo pagrobiant didelės vertės svetimą turtą, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turi būti pašalinama ir G. A. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe.

Nuosprendžio dalyje, neįrodžius, kad G. A. bendrininkavo pagrobiant didelės vertės svetimą turtą, ir pašalinus aplinkybę, jog D. L. padaryta veika bendrininkaujant, turi būti nustatoma, kad 2005 m. balandžio 5 d., apie 2 val. nakties, prie namo (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje, nenustatytam asmeniui pagrobus svetimą turtą – V. A. individualiai įmonei ,,M” priklausantį 1997 m. laidos autovežį ,,MAN 18.224”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 62000 Lt vertės, su jame buvusiais V. A. individualiai įmonei ,,M” priklausiusiais daiktais: radijo stotimi ,,President” 600 Lt vertės, CD magnetola 1000 Lt vertės, pneumatiniu raktu varžtams atsukti 500 Lt vertės, pakėlėju 200 Lt vertės, D. L. , žinodamas, kad šis turtas pagrobtas, pagal susitarimą su pagrobėju nuvairuoti automobilį iki (duomenys neskelbtini) sankryžos, šį automobilį iš (duomenys neskelbtini) miesto (duomenys neskelbtini) gatvės vairavo iki (duomenys neskelbtini) rajono, (duomenys neskelbtini) miestelio. Minėtoje vietoje automobiliui sugedus, D. L. susisiekė su G. A. ir G. A. pateikė automobilio užvedimui reikalingą dyzelinį kurą, surado automobiliui vietą paslėpti ir suremontuoti pas V. A. , gyvenantį (duomenys neskelbtini) kaime, kur šį automobilį D. L. nuvairavo, ir tokiu būdu G. A. iš anksto nepažadėjęs paslėpė kito asmens nusikalstamu būdu įgytą daiktą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 9 d. nuosprendį pakeisti:

G. A. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 24 straipsnio 6 dalies, 178 straipsnio 3 dalies į BK 237 straipsnio 1 dalį ir skirti bausmę - laisvės atėmimą devyniems mėnesiams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Iš nuosprendžio pašalinti: aplinkybę, kad D. L. padarė nusikalstamą veiką (padėjo pagrobti didelės vertės svetimą turtą) bendrininkaudamas su nenustatytu asmeniu, taip pat D. L. ir G. A. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.