Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja R. Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-915-255/2013

2013 m. gruodžio 30 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Bertašienės, teisėjų Remigijaus Preikšaičio, Daliaus Jocio, sekretoriaujant Aušrai Čybienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. J. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 16 d. nuosprendžio, kuriuo MINDAUGAS JAUNIUS pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 1 m. (vienerių metų) laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per 1 mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atsiprašyti nukentėjusiosios.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. J. nuteistas už tai, kad 2012 m. gegužės 13 d., apie 8.30 val., (duomenys neskelbtini), savo bute, naudojo smurtą artimoje aplinkoje, o būtent: tyčia dėl asmeninių paskatų, ranka sudavė vieną smūgį O. R. į veidą ir spyrė į dešinę šlaunį, taip padarydamas nukentėjusiajai O. R. veido sumušimą apie kairę akį ir dvi poodines kraujosruvas su minkštųjų audinių sutinimu dešinės šlaunies viršutiniame trečdalyje, kas nukentėjusiajai O. R. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apkaltinamasis 2013 m. liepos 16 dienos Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendis yra netei­singas ir nepagrįstas, todėl jis yra keistinas. M. J. skunde teigia, kad jis nepagristai buvo apibūdintas kaip teistas asmuo, nes nuosprendžio įžanginėje dalyje apie jį teigiama, kad jis „teistas, teistumas išnykęs", tačiau BK 97 str. 6 d. yra nurodyta, kad: "Kai sueina šiame straipsnyje nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais". Mano, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje nurodydamas, kad M. J. anksčiau teistas, siekė jį parodyti iš neigiamosios, blogosios pusės, tačiau minėta teisės norma aiškiai pasako, kad jo ankstesniajam teistumui išnykus, jis laikomas neteistu, tad teismo nuosprendyje taip ir turėjo būti nurodyta.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas netinkamai įvertino O. R. patirtų sužalojimų padarymo laiką, pobūdį ir kitas su sužalojimo nustatymu susijusias aplinkybes. Vertinant O. R. parodymus, M. J. jai tariamai sudavė smūgį į veidą ir koja spyrė į jos koją 2012 m. gegužės 13 d. ryte. O. R. pas gydytoją kreipėsi tik po 8 dienų – 2013 m. gegužės 21 d. M. J. teigimu, vertinant liudytojos V. K. parodymus yra akivaizdu tai, kad jokių veido sumušimų ši gydytoja 2012 m. gegužės 21 d. apžiūros metu nematė ir nefiksavo, o ant kojos buvo ne viena, o netgi dvi hematomos ir ši aplinkybė tik dar kartą parodo, kad O. R. koja galėjo būti sužalota ne vieno, o dviejų traumuojančių kontaktų pasekmėje, net ne 2012 m. gegužės 13 d. Minėtos liudytojos parodymai apie tai, kad hematomos galėjo būti kelių dienų senumo, kai tuo tarpu nuo 2012 m. gegužės 13 d. iki 2012 m. gegužės 21 d. buvo praėjusios jau 8 dienos. Be to, iš šios liudytojos parodymų apie tai, kad O. R. apžiūros metu buvo labai susijaudinusi, jautri, verkė, mano, kad tai yra tik dar vienas gudrus O. R. veiksmas, kadangi 2012 m. gegužės 13 d. iškart po tariamų M. J. suduotų smūgių į veidą ir koją M. J. buto miegamajame kambaryje, O. R. ramiausiai nuėjo į virtuvę gerti kavos. Be to, O. R. sūnus G. R. ikiteisminio tyrimo pareigūnams nurodė, kad ant mamos veido kraujosruvų nematė. M. J. mano, kad sūnus kraujosruvų nematė todėl, kad kraujosruvų nebuvo, nes M. J. prieš O. R. nesmurtavo.

Liudytoja D. A. ikiteisminio tyrimo pareigūnams nurodė, kad grįžus iš Rietavo turgaus jos sesuo O. R. jai parodė ant kojos didžiulę kraujosruvą, kurią palietus jai labai skaudėjo, o jau pirmosios instancijos teismui ši liudytoja duodama parodymus tvirtino, kad vieną didelę mėlynę ant kojos sesuo jai parodė ryte atėjusi pas ją dar prieš vykstant į Rietavo turgų, mėlynė ant kojos buvo labai didelė ir tamsiai mėlynos spalvos. M. J. teigia, kad sprendžiant apie mėlynės spalvą, tamsiai mėlyną spalvą mėlynės įgauna ne iškarto, o po kurio laiko, po keleto dienų, todėl mano, kad teismas nepagrįstai į teismo posėdį net ir prašomas M. J. gynėjo neiškvietė ir nepaklausė Teismo medicinos eksperto gydytojo G. P., kuris specialisto išvadą Nr.G971/12(03) pateikė net po 25 dienų skaičiuojant nuo 2012 m. gruodžio 13 d. Mano, kad šis specialistas būtų atsakęs, iš kur pas O. R. ant veido atsirado kraujosruvos, kai jų nematė nei D. A., nei G. R., nei pirminę apžiūra atlikusi gydytoja V. K.. Be to, mano, kad būtina nustatyti, kodėl O. R. kojoje yra du nustatyti sužalojimai, nes specialistas savo išvadoje nurodė, kad "arba paveikus dešinę šlaunį nemažiau du kartus kietu buku daiktu...", kai O. R. vienuose parodymuose tvirtino, kad M. J. jai tariamai spyrė vieną kartą. Dėl šios priežasties mano, kad akivaizdu, jog O. R. galėjo susižaloti koją dar iki ateinant pas M. J.. M. J. prašė išsiaiškinti, per kokį laiko tarpą nuo sumušimo momento mėlynės tampa labai ryškios tamsiai mėlynos spalvos, tačiau pirmosios instancijos teismo nuomone apklausti ekspertą buvo netikslinga ir jis į teismą net nebuvo pakviestas.

Skunde taip pat teigiama, kad nebuvo įvertinti nukentėjusiosios O. R. parodymų esantys prieštaravimai. O. R. tvirtina, kad M. J. jai tariamai "...vieną kartą sudavė ranka į veidą, po to tikriausiai man spyrė, ir pataikė į dešinę šlaunį", po to O. R. nurodo, kad "Ant veido mėlynių man neatsirado...". Vertinant šiuos jos parodymus matyti, kad O. R. nėra tikra, ar M. J. jai iš viso spyrė, tačiau kategoriškai pasisako, kad ant veido mėlynių neatsirado, tuomet kyla klausimas, iš kur specialisto išvadoje konstatuoti veido sumuši­mai apie kairę akį ir dėl ko tokie kaltinimai atsiranda kaltinamajame akte, o vėliau ir apkaltinamaja­me nuosprendyje. M. J. taip pat mano, kad teismas neįvertino to, kad O. R. davė melagingus parodymus, kadangi O. R. 2012 m. birželio 13 d. teisme davusi priesaiką dėl atsakomybės apie žinomai melagingų parodymų davimą, ikiteisminio tyrimo teisėjai parodė "Kumščių žentas nenaudojo, bet kitą dieną pamėlo akis. Man nesudavė žentas kumščiu į veidą. Po konflikto atsirado "mėlynė" akyje. Policijoje užrašyta netiksliai, aš negaliu patvirtinti, kad sudavė su ranka, nes nepamenu tiksliai". Tokiu būdu šiuose parodymuose O. R. kategoriškai tvirtina, kad M. J. jai ranka į veidą nesudavė, tačiau pirmosios instancijos teismas į tokius melagingus O. R. parodymus duotus teisme neatkreipė dėmesio net ir tada, kai apie tai paklausta teismo posėdžio metu O. R. pripažino, kad ji melavo ikiteisminio tyrimo teisėjai. Teismas taip ir neįvertino O. R. duotų parodymų, nes liko neaišku, kur O. R. melavo: ar ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tvirtindama, kad M. J. prieš ją smurtavo, ar apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kur nurodė, kad M. J. kumščiu jai nesudavė. Apeliantas teigia, kad iš O. R. parodymuose esančių netikslumų yra akivaizdu, kad O. R. teisme melavo, mano, kad jos tariamas sumušimas 2012 m. gegužės 13 d. turėtų būti įvertintas kaip jos prasimanymai.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teisme tebuvo apklausta tik O. R. ir jo sutuoktinė J. J., o kitų šioje byloje ikiteisminio tyrimo pareigūnų apklaustų liudytojų teismas nepakvietė į teisiamąjį posėdį ir nepatikrino jų duotų parodymų, todėl M. J. prašo, kad apeliacinės instancijos teismas iškviestų šiuos liudytojus į teismo posėdį ir juos apklaustų. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino ne tik bylos aplinkybes, tačiau ir neteisingai vertino liudytojų parodymus, nes apeliantas mano, kad jo kaltė įrodyta nebuvo, kadangi jis nusikalstamos veikos nepadarė. Mano, kad teismas neįsigilino į baudžiamosios bylos medžiagą, kadangi M. J. kaltę grindė nukentėjusiosios, liudytojų, kaltinamojo parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, specialisto išvada. Apelianto teigimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas negalėjo priimti apkaltinamojo nuosprendžio, nes minėtus įrodymus perskaičius įdėmiai, matosi, kad jie vienas kitam prieštarauja arba neatitinka faktinių aplinkybių, mano, kad negalima remtis vien tik nukentėjusiosios parodymais. Dėl išvardintų motyvų mano, kad 2013 m. liepos 16 d. Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl prašo jį visiškai išteisinti ir nuosprendį pakeisti.

Nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras ir nukentėjusioji prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo M. J. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Jo įvykdytą nusikalstamą veiką dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajai O. R. tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Teisėjų kolegija išnagrinėjusi byloje esančius duomenis konstatuoja, kad byloje yra įrodyta, jog apeliantas asmeninio konflikto metu pavartojo fizinį smurtą prieš O. R. ir padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą. Nuteistasis ir jo gynėjas ginčija atskirų bylos duomenų įrodomąją reikšmę, o pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą bei tarpusavio atitikimą ir vienas kito papildymą. Šitaip vertinant įrodymus abejonių dėl nuteistojo kaltumo nekyla. Teismas palygino tarpusavyje nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, specialisto išvadą, kitus bylos duomenis, ir pripažino, jog šių duomenų, kaip visumos, pakanka nuteistojo M. J. kaltumui nustatyti. Apeliantas ginčija teismo padarytą išvadą apie K. J. kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, nes teismas priimdamas nuosprendį netinkamai vertino įrodymus, neapklausė teismo medicinos eksperto. Apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje apklausė medicinos ekspertą G. P., nukentėjusiąją O. R. ir nustatė, kad papildomai ištirti įrodymai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų apie M. J. kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos. Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies pats atlikęs įrodymų tyrimą, pirmosios instancijos teismo išvadas pripažįsta teisingomis. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Apeliantas deklaratyviai teigia, kad jo kaltės nežymiai sužalojus O. R. nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Tačiau tokį apelianto teiginį paneigia byloje surinkti duomenys.

Nuteistojo kaltę neabejotinai įrodo nukentėjusiosios O. R., liudytojų G. R., M. R., D. A., V. B. parodymai, 2012 m. birželio 7 d. specialisto išvada Nr. G 971/12(03), specialisto G. P. parodymai ir kiti byloje surinkti įrodymai. Apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas tuo, kad apylinkės teismas įrodymus vertino selektyviai ir atskirai vieną nuo kito, pirmenybę teikdamas kaltinantiems įrodymams. Tačiau teisėjų kolegija tokius apelianto teiginius atmeta kaip nepagrįstus.

Kaip vieną iš apeliacinio skundo argumentų nuteistas nurodo nukentėjusiosios O. R. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo bei teisiamojo posėdžio metu, prieštaravimą. Ir tai, apelianto įsitikinimu, įrodo, kad nukentėjusioji viską meluoja. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi O. R. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariatui 2012 m. gegužės 23 d. pateiktame pareiškime, 2012 m. gegužės 23 d., 2012 m. birželio 8 d., 2012 m. birželio 13 d., 2012 m. birželio 14 d., 2012 m. birželio 20 d. apklausų metu duotus parodymus, 2013 m. liepos 2 d. teisiamojo posėdžio metu nurodytas aplinkybes nustatė, kad iš esmės nukentėjusioji nurodė tapačias 2012 m. gegužės 13 d. rytinio konflikto su M. J. aplinkybes. Tuo tarpu esantys tam tikri neatitikimai nevertinti kaip esminiai, kurių pagrindu būtų galima abejoti nukentėjusiosios parodymų teisėtumu bei objektyvumu. Nukentėjusioji O. R. 2012 m. birželio 13 d. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad „žentas (M. J.) nesudavė kumščiu į veidą <…> policijoje užrašyti mano parodymai, kad sudavė su ranka yra netikslumas, nes aš to nepamenu. Po smūgio žentas dar mane tampė paėmęs už rankų, pečių“ (1 t., b. l. 14 – 15), tačiau iš karto kitą dieną 2012 m. birželio 14 d. papildomos liudytojo apklausos metu nukentėjusioji nurodė, kad „teisme labai išsigandau pamačiusi ir žentą M. J., ir dukrą J. J. <...> apklausos metu buvau strese, ne viską nurodžiau teisingai <...> iš tiesų buvo taip, kaip pasakojau pas tyrėją: žentas kumščiu trenkė į veidą, o po to tampant pajutau smūgį į koją“ (1 t., b. l. 16). Atsižvelgiant į visas įvykio aplinkybes, galima daryti pagrįstą išvadą, kad nukentėjusioji tiek paties įvykio metu, tiek po jo buvo stipriai susijaudinusi ir negalėjo visiškai aiškiai įvardyti įvykio aplinkybių, todėl neatmetama galimybė, kad duodama parodymus ji galėjo suklysti ir nurodyti netikslias įvykio aplinkybes. Savo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato tyrėjams duotus parodymus nukentėjusioji O. R. patvirtino Šilutės rajono apylinkės teisme 2013 m. liepos 2 d. teisiamojo posėdžio metu, kur nurodė, kad „man sudavė kumščiu į kairę akį ir koja buvo mėlyna <...> kumščiu sudavė į kairę akį. Kojos šlaunis buvo mėlyna. Mėlynė ant kojos atsirado nuo kaltinamojo smūgio. Aš net nemačiau su kuo jis sudavė. Jis man spyrė į koją. Aš niekur neatsitrenkiau. Jis man įspyrė. Aš jaučiau, kai jis man įspyrė“ (1 t., b. l. 176 – 177). Šiuos savo parodymus nukentėjusioji O. R. patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme. Taigi, iš šių nukentėjusiosios parodymų matosi, kad jos parodymai iš esmės sutampa ir yra nuoseklūs, visose apklausose pas tyrėjus ji nurodė, kad ją sužalojo būtent M. J., sudavė į veidą ir po to ji pajuto smūgį į koją, šiuos parodymus nukentėjusioji patvirtino teisiamojo posėdžio metu. Tai, kad nukentėjusioji apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad M. J. į veidą jai nesudavė, nepaneigia jos teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų. Įrodymais pripažįstami tik duomenys, ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Todėl teismas, teisiamojo posėdžio metu apklausęs nukentėjusiąją O. R. ir taip patikrinęs jos parodymus, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai rėmėsi teisiamojo posėdžio metu duotais O. R. parodymais, kurie atitiko jos ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotus parodymus. Be to, teisiamojo posėdžio metu duoti O. R. parodymai atitinka ir kitą baudžiamosios bylos medžiagą, todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad nukentėjusiosios parodymai apie jos sužalojimą 2013 m. gegužės 13 d. yra prasimanymai.

Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama, kad teismas netinkamai įvertino O. R. patirtų sužalojimų padarymo laiką, pobūdį ir kitas su sužalojimo nustatymu susijusias aplinkybes, mano, kad specialistas negalėjo duoti tikslios išvados praėjus 25 dienoms po sužalojimo. Specialisto išvadoje Nr. G 971/12(03) nustatyta, kad O. R. padaryti šie sužalojimai ir jų lokalizacija: dvi poodinės kraujosruvos su minkštųjų audinių sutinimu dešinės šlaunies viršutiniame trečdalyje, veido sumušimas apie kairę akį. Sužalojimai gavosi nuo tiesioginių kontaktų su kietais bukais daiktais, kas neprieštarauja užduotyje nurodytoms aplinkybėms. Sužalojimai padaryti anksčiau kaip 2012-05-21, kas neprieštarauja užduotyje nurodytam įvykio laikui. Pateiktuose medicininiuose dokumentuose nurodytos dvi trauminių kontaktų sritys – veido sritis apie kairę akį ir dešinės šlaunies viršutinio trečdalio sritis, kurios buvo paveiktos tiesiogiai nemažiau kaip po vieną kartą kietais bukais daiktais. Kadangi dešinėje šlaunyje yra nurodytos dvi poodinės kraujosruvos, todėl dešinės šlaunies sužalojimas galėjo būti padarytas arba vienmomentiškai daiktu, turinčiu du bukus iškilimus, arba paveikus dešinę šlaunį nemažiau du kartus kietu buku daiktu (1 t., b. l. 25 – 26). Siekiant išsiaiškinti visas apelianto nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas teismo medicinos ekspertas G. P., kuris parodė, kad „specialisto išvada duota remiantis dokumentais. Dokumentuose nenurodyta nei sužalojimų spalva, nei forma, nei intensyvumas, nei kraštai, pagal kuriuos galima būtų spręsti apie sužalojimo laiką, kažkokio daikto dydį ar formą. Pagal tokius aprašymus, kurie yra dokumentuose, galima tik sakyti, kad tie sužalojimai padaryti plačios grupinės priklausomybės požymiais, nurodančiais į kietų bukų daiktų poveikį <...> Hematomos tamsi spalva paprastai susidaro kada būna didelis sužalojimas, apimantis gana didelę dalį, išplitimas į gilesnius audinius, tada jau yra senesnis dalykas. Pačioje pradžioje būna rausva, melsva, paskui tampa žalsva, dar vėliau gelsva, o jei būna intensyvūs dalykai, tai būna tamsi hematoma gelsvais pakraščiais, nykstančiomis ribomis, paskui pradeda blankti, pilkėti, taip ir gyja. Objektyviai nebuvo užfiksuota nei daktarų, nei skaitmenine fotografija, kurią pripažintų teisėsauga <...> kraujosruva gali pasirodyti iš karto po smūgio. Ji susidaro iš karto traumuojant audinius, tik ji palaipsniui ryškėja, intensyvėja. Pradžioje būna rausva, paksui melsvai rausva paskui violetinė ir t.t. Mėlynė tai yra kraujo išsiliejimas į aplinkinius audinius, per odą ji prasišviečia. Mėlynės intensyvumas, išplitimo dydis priklauso nuo smūgio smarkumo <...> Išvadoje remiamasi pirminiu sužalojimo užfiksavimu. Šlaunis užfiksuota 21 d., vadinasi, ne vėliau kaip 21 dieną ir buvo sužalota“ (2 t, b. l. 15 – 16). Išanalizavus teismo medicinos eksperto parodymus, paneigtas M. J. apeliacinio skundo argumentas, kad tamsiai mėlyną spalvą mėlynės įgauna ne iškarto, kadangi kraujosruva gali pasirodyti ir iš karto po suduoto smūgio. Taigi, specialisto išvada ir specialisto paaiškinimai apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu patvirtina O. R. parodymus apie jai padarytus sužalojimus. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad nenustatytas O. R. sužalojimo laikas ir padarymo mechanizmas. Kadangi specialisto išvada buvo duota pagal specialistui pateiktus O. R. medicininius dokumentus, teismo medicinos ekspertas negalėjo tiksliai nurodyti O. R. patirtų sužalojimo laiko, todėl konstatavo, kad „sužalojimai padaryti anksčiau kaip 2013 m. gegužės 21 d., kas neprieštarauja užduotyje nurodytam laikui“. Tačiau pažymėtina, kad iš teismo medicinos ekspertui pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad O. R. medikams buvo nurodžiusi savo sužalojimų laiką. Nors nukentėjusioji į gydymo įstaigą kreipėsi 2012 m. gegužės 21 d. ir tik tada buvo apžiūrėta specialistų, tačiau medicininiuose dokumentuose užfiksuota informacija patvirtina, kad O. R. iš karto medikams nurodė, kad būtent 2012 m. gegužės 13 d. ją sužalojo žentas M. J.. Specialisto išvados tiriamojoje dalyje nurodyta, kad Žemaičių Naumiesčio sveikatos priežiūros reabilitacijos ir korekcijos ĮĮ asmens sveikatos istorijoje užfiksuota, kad O. R. prieš savaitę sumušė žentas. VšĮ Šilutės asmens sveikatos istorijos 2013 m. gegužės 23 d. įraše nurodyta, kad O. R. patyrė traumą prieš 10 dienų, buitinio konflikto metu sumušė žentas. Taigi, šiuose medicininiuose dokumentuose užfiksuota objektyvi informacija atitinka O. R. duotus parodymus, todėl nekelia abejonių, kad O. R. sužalojimus patyrė būtent 2012 m. gegužės 13 d. Tuo tarpu aplinkybės, kad O. R. į medikus kreipėsi tik praėjus 8 dienoms po įvykio, nėra ta aplinkybė, kuri absoliučiai paneigtų kitus faktinius bylos duomenis, patvirtinančius M. J. inkriminuotos veikos padarymą. Šiuo atveju pačios nukentėjusiosios apsisprendimas buvo, kada kreiptis į gydytojus, nukentėjusioji ne vieną kartą nurodė, kad į gydytojus iš karto nesikreipė, nes tikėjosi, kad žentas jos atsiprašys, nenorėjo kelti į viešumą šeimos problemų, jai buvo didelis stresas. Tai, kad nukentėjusioji į gydymo įstaigą kreipėsi po kurio laiko, nėra tas faktas, kuris keltų pagrįstų abejonių dėl patirtų sužalojimų atsiradimo laiko bei kitų aplinkybių. Juolab, kad tiek pirminę pagalbą suteikę medikai, tiek specialisto išvadą teikęs teismo ekspertas konstatavo tuos sužalojimus, kurie visiškai atitinka nukentėjusiosios nurodytas jos sužalojimo aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie specialisto nustatyti sužalojimai visiškai atitinka nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes dėl jos sužalojimų padarymo laiko bei mechanizmo, t. y. kad 2012 m. gegužės 13 d. apie 08.30 val. nukentėjusiąją sumušė jos žentas M. J.. Nors niekas daugiau nematė, kaip buvo sužalota O. R., tačiau teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios O. R. parodymais, kad M. J. jai sudavė ranka į veidą bei spyrė jai į koją. Nukentėjusioji O. R. nurodė, kad po suduotų smūgių ji nenugriuvo ir niekur neužkliuvo, byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti pati arba kad ją galėjo sužaloti kas nors kitas.

Nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismas be pagrindo nesirėmė liudytojos J. J. parodymus, kadangi jos tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme metu duoti parodymai yra teisingi, nuoseklūs ir teisinantys jį, todėl būtent šiais parodymais ir turėjo remtis teismas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad liudytojos J. J. parodymai nesutampa su kitais bylos duomenimis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šios liudytojos parodymus. Pažymėtina, kad faktą, jog 2012 m. gegužės 13 d. M. J. namuose kilo konfliktas tarp O. R. ir M. J., patvirtino ir pati J. J., taip pat liudytoja R. J., šis faktas įrodytas ir kita bylos medžiaga. Nors liudytoja R. J. teisiamojo posėdžio metu (b. l. 179) pasinaudojo įstatymo jai suteikta teise neduoti parodymų prieš savo tėvą, tačiau apklausiama ikiteisminio tyrimo metu patvirtino faktą, kad 2012 m. gegužės 13 d. namuose kilo konliktas tarp jos tėvo M. J. ir jos močiutės O. R., kad M. J. piktai šaukė ant O. R. (1 t., b. l. 34). Iš šių parodymų galima pagrįstai teigti, kad M. J. buvo agresyviai nusiteikęs O. R. atžvilgiu, todėl konflikto metu ir pavartojo fizinį smurtą. Nukentėjusiosios O. R. parodymus patvirtina ir liudytojo G. R., M. R., V. B., D. A. parodymai. Tai, kad apie įvykį nukentėjusioji I. R. papasakojo tik savo aplinkos žmonėms, šių asmenų parodymai negali būti savaime atmesti vien todėl, kad tai nukentėjusiosios aplinkos žmonės, nes šiuos parodymus patvirtina ir kiti faktiniai bylos duomenys.

Apeliantas savo skunde dėsto daug argumentų apie tai, kad jo nesutarimai su O. R. yra seni, nes O. R. nepatinka, kad jis susituokęs su jos dukra ir O. R. dėl to nuolat priekaištauja. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad šie skundo argumentai, sprendžiant klausimą, ar M. J. veiksmuose yra nusikalstamos veikos sudėtis, nėra teisiškai reikšmingi. Pažymėtina, kad esami nesutarimai dėl tarpusavio bendravimo problemų negali pateisinti O. R. atžvilgiu pavartoto fizinio smurto.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas turi pagrįsti įrodymais, kurie vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą apie tai, jog M. J. padarė O. R. nežymų sveikatos sutrikdymą ir jo veika kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. Pirmos instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo M. J. padarytus nusikalstamus veiksmus vertinti kitaip nei pirmosios instancijos teismas. Todėl apeliacinis skundas dėl M. J. išteisinimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. J. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje. Paskirdamas bausmę nuteistajam M. J., pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, tinkamai įvertino kaltininko asmenybę. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kaltinamasis padarė nesunkų nusikaltimą, teisiamas ne pirmą kartą, tačiau teistumas išnykęs, charakterizuojamas teigiamai, yra dirbantis, todėl atsižvelgęs į šias aplinkybes skyrė jam laisvės apribojimo bausmę bei įpareigojo M. J. atsiprašyti nukentėjusiosios. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas apeliantui skyrė vieną iš švelnesnių BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytų bausmės rūšių – laisvės apribojimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgus į teismo nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo motyvus, bausmės rūšis bei jos dydis paskirti teisingai, ji nėra per griežta. Apeliantą išteisinti, švelninti jam paskirtą bausmę ar kitaip keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą – nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, byloje pateiktą specialisto išvadą, padarė pagrįstą išvadą dėl M. J. kaltės ir pagrįstai jam paskyrė bausmę. Nuteistojo M. J. kaltė dėl O. R. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo yra įrodyta ir abejonių nekelia, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra tokie svarūs, kad dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kolegija galėtų daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. J. apeliacinį skundą atmesti.