- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-15
- Bylos Nr.
- 2S-497-56/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė, Tatjana Žukauskienė, Petras Jaržemskis (pran.)
- Atsakovas
- UAB ,,Brevitra“
Teisėjas M. Bajoras Proc. sprendimo kategorijos:110.1;121.14;
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2011 m. kovo 15 d.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Petro Jaržemskio,
rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB ,,Brevitra“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutarties, kuria civilinėje byloje pagal ieškovo UAB ,,Clemence Richard“ ieškinį atsakovui UAB ,,Brevitra“ dėl nuostolių atlyginimo, atsakovui UAB ,,Brevitra“ taikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas UAB ,,Clemence Richard“ su ieškiniu kreipėsi į teismą kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo UAB ,,Brevitra“ 34416,79 Lt nuostolių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2009 m. spalio 2 d. ginčo šalys sudarė vežimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo nuvežti krovinį (ažuolinius baldus) į Azerbaidžiano Respubliką, kurioje nuo 2009 m. spalio 21 d. iki 2009 m. spalio 24 d. vyko baldų paroda. Krovinys buvo pakrautas 2009 m. spalio 7 d. Kaišiadoryse ir tą pačią dieną išvyko į Lenkiją. 2009 m. spalio 15 d. likus 2 dienoms iki sutartyje numatytos pristatymo dienos krovinys kirto Lenkijos - Ukrainos sieną, 8 2009 m. spalio 20 d. Ukrainos – Rusijos sieną ir į pristatymo vietą atvyko 2009 m. spalio 23 d. t.y. 7 dienos po pristatymo termino pabaigos ir 1 dieną iki parodos pabaigos. Kadangi krovinys buvo pavėluotai pristatytas dėl tyčių atsakovo veiksmų, t.y. krovinio buvimo vietos slėpimo, suvokimo jog Lenkijoje bus sudėtingas krovinio formavimas ir vežimo tikslas pasiektas nebuvo, nes ieškovas negalėjo dalyvauti parodoje, ieškovas patyrė 34 416,79 Lt nuostolių: 23099,23 Lt už parodos ploto nuomą, registracijos ir administravimo mokestį; 2030 Lt už lėktuvo bilietus; 3190 Lt už viešbutį; 1920 Lt dienpinigių ir 4 176,92 Lt mokestį sumokėtą atsakovui. Kadangi atsakovas geruoju kilusios problemos spręsti nenorėjo ieškovas kreipėsi į teismą.
Ieškovas suformulavo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriame nurodė, kad ieškinio suma pakankamai didelė ir egzistuoja didelė tikimybė, kad sužinojęs apie pareikštą ieškinį atsakovas mėgins paslėpti turimą turtą ar perleisti jį tretiesiems asmenims siekdamas apsunkinti ar padaryti neįmanomu teismo sprendimo įvykdymą.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartimi ieškovo prašymas patenkintas. Ieškinio užtikrinimui areštuotas atsakovui priklausantis nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas esantis pas atsakovą ar trečiuosius asmenis uždraudžiant turtą perleisti kitiems asmenims; nesant ar nepakankant turto areštuotos atsakovo piniginės lėšos esančios atsakovo sąskaitose, leidžiant iš areštuotų lėšų atsiskaityti su įmonės darbuotojais bei atlikti būtinus mokėjimus valstybei, atsiskaityti su ieškovu.
Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į ieškovo reikalavimo pobūdį, reikalavimo sumą, neaiškų atsakovo mokumą darytina išvada, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįvykdomas, todėl vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 2 dalimi bei teismų formuojama praktika dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas sprendė, kad ieškinio reikalavimų užtikrinimui tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas teismas ieškovo prašymą nagriėjo nepraneščs apie tai atsakovui (CPK 148 str.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą teisiniai argumentai
Atsakovas UAB ,,Brevitra“ atskiruoju skundu prašo nutartį panaikinti.
Nurodo, kad priimdamas skundžiamą nutartį teismas nemotyvavo, kodėl netaikant laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimas gali pasunkėti ar tapti neįvykdomu. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovo prašymas nemotyvuotas nepagrįstas konkrečiais įrodymais patvirtinančiais grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, todėl teismas neturėjo pagrindo tenkinti ieškovo prašymo. Ieškovas prašyme nepagrįstai nurodė, jog reikalavimo suma yra didelė, o teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovo reikalavimai bus nukreipti į atsakovo pasitelktus trečiuosius asmenis kurie tinkamai nesuteikė pervežimo paslaugos. Priimdamas skundžiamą nutartį teismas nepagrįstai vadovavosi Civilinio proceso kodekso 148 straipsniu ir nepranešė atsakovui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą atsakovui, nes byloje duomenų apie tai, kad atsakovas bandys turtą perleisti tretiesiems asmenims nėra.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB ,,Clemence Richard“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašė jį atmesti, o teismo nutartį palikti nepakeistą.
Nurodo, kad atsakovo argumentas, jog teismo nutartis nemotyvuota nepagrįstas, nes teismas nurodė kokiais kriterijais buvo remiamasi sprendžinat laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Teismas pagrįstai įvertino aplinkybę, jog ieškinio suma yra didelė. Be to sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimus pakanka padaryti prielaidą, kad atsakovas gali imtis veiksmų kurie apsunkins ar padarys neįmonomu teismo sprendimo įvykdymą Atsakovo finansiniai rodykliai taip pat nepaneigia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės, nes per bylos nagrinėjimo laiką jie gali keistis ir teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu. Be to atsakovas teigdamas jog ieškinio suma jam nėra didelė nepateikė tai pagrindžiamnčių įrodymų, todėl teismas tinkamai įvertinęs turimus duomenis padarė pagrįstą išvadą, jog teismo sprendimas gali pasunkėti ar tapti neįvykdomas ir pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones.
Atskiriesiems skundams nagrinėti taikytinos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Teisėjų kolegija įvertinusi civilinės bylos medžiagą, atskirojo skundo bei atsiliepimo į atskirąjį skundą teisinius argumentus, konstatuoja, kad pirmos instancijos teimo nutartis yra teisėta bei pagrįsta ir jos naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 263 str.).
Civilinio proceso kodekso 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas reiškia, kad pažeista ar ginčijama subjektinė teisė bus apginta tik tada, kai teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys, bus pilnai įvykdytas. Teismo sprendimas, kuriuo būtų tik patvirtinamas ieškovo reikalavimų pagrįstumas, neužtikrintų tinkamos pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynybos teismine tvarka. Tikimybė, jog sprendimą ateityje įvykdyti bus sunkiau, gali atsirasti tiek dėl objektyvių, tiek dėl subjektyvių priežasčių, kurias teismui būtina įvertinti taikant laikinąsias apsaugos priemones. Sutinkamai su Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nevertina ieškinio reikalavimų pagrįstumo, o į bylą pateiktus įrodymus vertina tik ta apimtimi, kurį yra būtina sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo klausimą.
Byloje nustatyta, kad ginčas tarp šalių kilo dėl atsakovo UAB ,,Brevitra“ galimai netinkamai įvykdyto ieškovo ,,Clemence Richard“ prekių vežimo į Azerbaidžiano Respubliką, ko pasekoje ieškovas patyrė 34 416,79 Lt nuostolių.
Šalies argumentai
Nesutikdamas su skundžiama teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartimi, kuria atsakovui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, atsakovas atskirajame skunde nurodo, kad teismo nutartis nemotyvuota, o teismas priimdamas skundžiamą nutartį neatsižvelgė į tai, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu. Atsakovo nuomone teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovo reikalavimai bus nukreipti į trečiuosius asmenis kurie nesuteikė tinkamos vežimo paslaugos. Taip pat remiasi aplinkybe, kad teismas nepagrįstai vadovavosi Civilinio proceso kodekso 148 straipsnio nuostatomis ir nepranešė apie nagrinėtą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovo argumentais.
Teisėjų kolegijos vertinimu teismo nutarties nepakankamas motyvavimas nėra absoliutus negaliojimo pagrindas pagal Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikomas tik tuomet kai nutartis yra visiškai nemotyvuota. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tuo atveju, kai teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 str. 1 d.), todėl teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentus dėl skundžiamosios teismo nutarties nepakankamos motyvacijos kaip teisiškai nepagrįstus. Civilinio proceso įstatyme nėra įtvirtintas galutinis atveju, kada galima taikyti laikinąsias apsaugos priemones sąrašas, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai yra pagrindas manyti, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu. Šiuo atveju teismas turi teisę diskrecijos teisę nuspręsti ar pateiktų (nurodytų) aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Teisėjų kolegija pažymi, kad taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-127/2005, 2006 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-105/2006), nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005, 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007). Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė ieškinį dėl 34416,79 Lt nuostolių atlyginimo, todėl atsakovui nepateikus duomenų apie atsakovo finansinę padėtį teismas neturi galimybės įsitiktinti atsakovo mokumu ir galimybe realiai įvykdyti ieškovui galimai palankų teismo sprendimą, todėl teisėjų kolegija atmeta kai nepagrįstus atskirojo skundo argumentus, jog teismas ieškovui nepateikus įrodymų apie ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą ar negalimumą jį įvykdyti nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones. Kaip jau minėta sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nevertina ieškinio pagrįstumo, todėl atskirojo skundo argumentas, jog ieškovo reikalavimai bus nukreipti į trečiuosius asmenis netinkami įvykdžiusius krovinio vežimą, šioje stadijoje nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamosios teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Be to pirmos instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, jog atsakovas yra juridinis asmuo ir pinigines lėšas esančias atsakovo sąskaitose leido areštuoti tik kraštutiniu atveju, nenustačius, kad atsakovas turi pakankamai nekilnojamojo ir kilnojamojo turto. Iš areštuotų lėšų teismas leido atsiskaityti ne tik su ieškovu, bet ir su atsakovo įmonės darbuotojais ir atlikti būtinus mokėjimus valstybei, todėl proporcingumo principas sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taip pat pažeistas nebuvo. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstumą ir neteisėtumą atsakovas ginčija ir tuo pagrindu, kad jam nebuvo pranešta apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą, kad ieškovas neprašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepranešus atsakovui (CPK 148 str. 1 d.). Susiklosčius aplinkybėms, kai laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos netikėtai, pirmenybė teikiama ieškovo interesams, siekiant apsisaugoti nuo galimų nesąžiningų atsakovo veiksmų. Tokiu atveju atsakovui suteikiama teisė būti išklausytam vėliau, tai yra kreipiantis į teismą su skundu dėl priimtos nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu teisėtumo ir pagrįstumo. Tokią savo teisę apeliantas realizavo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsižvelgiant į tai, jog buvo pakankamas teisinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, vien tik nepranešimas atsakovui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą šiuo atveju neturėjo įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui ir teisėtumui, todėl pats savaime nesudaro teisinio pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį (CPK 148 str. 1 d., 328 str., 329 str. 1 d., 338 str.).
Motyvuojamoji dalis
Nurodytais argumentais atskirasis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 str. 1 p., kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-18373-790/2010 palikti nepakeistą, o atsakovo UAB ,,Brevitra“ atskirąjį skundą atmesti.