- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-16
- Bylos Nr.
- 1A-333-300-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Irena Ivanovienė, Zigmas Kavaliauskas
- Nuteistasis
- J. R.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. R. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo
pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. - laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. R. nuteistas už tai, kad 2009 m. lapkričio 16 d. apie 19 val., bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) m., dėl asmeninių paskatų, tyčia suduodamas smūgį iš kojos į veidą nukentėjusiajam R. G., padarė nosies sumušimą, lydimą nosies kaulų skeveldrinių lūžių, ir dėl nosies kaulų skeveldrinių lūžių nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. G. sveikatą.
Šalies argumentai
Nuteistasis J. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2010-06-08 nuosprendį ir jį išteisinti, kadangi neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Skunde nurodo, jog nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi nebuvo nustatyta jo kaltė, nes, pasak apelianto, jo nekaltumą patvirtino visi liudytojai. Taip pat nurodo, kad teismas rėmėsi tik nukentėjusiojo parodymais, kurie, nuteistojo nuomone, yra kritiški, be to, pasak apelianto, teismas negalėjo remtis vien nukentėjusiojo parodymais. Be kita ko nuteistasis nurodo, jog nusikaltimo, kurio padarymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas nepadarė, ką, pasak apelianto, patvirtina bylos aplinkybės.
Apeliacinio proceso metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras pašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl teismo nustatytų faktinių nusikaltimo padarymo aplinkybių ir kitų nuteistojo apeliacinio skundo argumentų.
Apylinkės teismas išsamiai, nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo apelianto nusikalstamus veiksmus. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį J. R. atžvilgiu, apylinkės teismas pagrįstai nuosprendį pagrindė nukentėjusiojo R. G., liudytojų L. G., iš dalies A. A. parodymais, ekspertizės aktu, kitais ištirtais bei teismo nuosprendyje aptartais įrodymais ir padarė teisingą išvadą, kad J. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., tačiau, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies, teismas nuteistajam paskirdamas terminuotą laisvės atėmimo bausmę, nenurodė laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos, kuom pažeidė Lietuvos Respublikos BK 50 str. 3 d. reikalavimus bei nuosprendžio aprašomojoje dalyje nepagrįstai nurodė, kad J. R. iš chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, todėl nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 4 p.).
Nuteistasis J. R. savo apeliaciniame skunde neigia padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas apylinkės teismo nuosprendžiu ir prašo jį išteisinti.
Nuteistojo V. R. apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, jog apylinkės teismas jį nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. už tai, ko jis nebuvo padaręs, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, vertina kaip siekį palengvinti savo teisinę padėtį ir juos atmeta, kadangi minėtus apelianto teiginius, kuriais jis neigia savo kaltę, paneigia nukentėjusiojo R. G. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis parodė, kad V. R. spyrė jam iš kojos į nosį (b. l. 34-36), ką patvirtino ir akistatų metu (b. l. 49, 58-59). Be to, minėtus parodymus nukentėjusysis patvirtino ir pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu ir parodė, kad J. R. spyrė jam vieną kartą iš kojos į nosį (b. l. 162-163). Taigi, nukentėjusiojo R. G. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme (b. l. 34-36, 49, 58-59, 162-163) abejonių nekelia, todėl netikėti jais teismas neturi jokio pagrindo, kadangi jie siejasi ir su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, o būtent su teismo medicinos eksperto R. R. parodymais, kad nosies sužalojimas R. G. negalėjo būti padarytas jam griūnant ar atsitrenkiant į krosnį (b. l. 17), kas paneigia A. A. (b. l. 45, 163) ir nuteistojo parodymus (b. l. 58-59, 93-94, 98, 162), jog nukentėjusysis konflikto metu griuvo ant grindų ir taip susižalojo. Be to, paminėtina ir tai, kad liudytoja A. A. yra artima apelianto draugė, kas leidžia teigti, kad jos parodymai nėra objektyvūs, todėl jie atmetami. Atsižvelgiant į paminėtą, apeliacinės instancijos teismas nuteistojo J. R. apeliaciniame skunde nurodytą deklaratyvų kaltės neigimą vertina kaip jo pasirinktą gynybos būdą, siekiant sušvelninti savos teisinę padėtį. Vertinant aukščiau išdėstytus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl J. R. kaltės ir šių duomenų visumos pagrindu, kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai nenuginčijamai patvirtina nuteistojo J. R. kaltę, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d.
Kiti nuteistojo skunde nurodyti teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik nukentėjusiojo parodymais, kurie, nuteistojo nuomone, yra kritiški, be to, pasak apelianto, teismas negalėjo remtis vien nukentėjusiojo parodymais, atmestini. Kaip nustatyta Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d., įrodymų vertinimas baudžiamojoje byloje ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo prerogatyva. Pagal šią normą teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Atkreiptinas nuteistojo dėmesys į tai, kad teismo proceso dalyvių manymas, jog įrodymai turėtų būti vertinami kitaip, savaime nerodo Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. pažeidimo. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas ne prielaidomis, o patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados, o kaltinimui prieštaraujantys duomenys turi būti paneigti. Šioje byloje apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išdėstė kaltinančius J. R. bylos duomenis, pakankamai motyvuotai atmetė kaltinamojo, jo artimos draugės A. A., L. M. parodymus ir visiškai pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo R. G., eksperto R. R. parodymais, kita rašytine bylos medžiaga.
Dėl paskirtos bausmės nuteistajam.
Paskirdamas nuteistajam J. R. terminuotą laisvės atėmimo bausmę, apylinkės teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 54 str., bausmės skyrimo taisyklėmis, įtvirtintomis Lietuvos Respublikos BK 61 str. Skiriant bausmę atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – tyčinis nesunkus nusikaltimas, apelianto asmenybę, nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.
Vertinant J. R. asmenybę – teistas 7 kartus, teistumas neišnykęs, Lietuvos Respublikos BK 27 str. prasme – recidyvistas, charakterizuojamas neigiamai, baustas administracine tvarka, padarė vieną tyčinį nusikaltimą, kuris priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, todėl visiškai pagrįstai apylinkės teismas paskyrė J. R. terminuotą laisvės atėmimo bausmę.
Įvertinusi aukščiau išdėstytas bausmei skirti reikšmės turinčias aplinkybes, kolegija laiko, kad apylinkės teismas pagrįstai nustatė, jog kitos rūšies bausmės, nei terminuoto laisvės atėmimo už nusikalstamą veiką paskyrimas, nepakeis J. R. nusikalstamų polinkių. Bausmės paskirtis, numatyta Lietuvos Respublikos BK 41 str. – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, apriboti nuteistajam asmeniui galimybę padaryti naujas nusikalstamas veikas ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą gali būti pasiekta J. R. už padarytą nusikaltimą tik paskyrus realiai atlikti terminuotą laisvės atėmimo bausmę.
Atsižvelgusi į visas minėtas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas visiškai teisingai įvertino ne tik nuteistojo padaryto nusikaltimo tyčios turinį, bei tinkamai kvalifikavo jo veiką, bet atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir kitas aplinkybes, paskyrė teisingą savo dydžiu ir rūšimi bausmę.
Tačiau, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies, teismas skirdamas bausmę J. R. netaikė Lietuvos Respublikos BK 50 straipsnio 3 dalies nuostatų, t. y. nuteistajam J. R. nuosprendžiu neparinko bausmės atlikimo vietos, kuom pažeidė minėtos BK normos reikalavimus. Šioje Lietuvos Respublikos BK normoje įtvirtinta nuostata, kad laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose, ir, jog bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgęs į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Laisvės atėmimo bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato Bausmių vykdymo kodeksas. Lietuvos Respublikos BVK 63 straipsnyje nustatyta, kad pataisos įstaigos, kurioje nuteistasis turi atlikti laisvės atėmimo bausmę, rūšį teismas nustato remdamasis Lietuvos Respublikos BK 50 straipsniu.
Be to, kaip matyti iš apylinkės teismo nuosprendžio aprašomosios dalies, teismas nurodė, jog – „J. R. veika kvalifikuota pagal LR BK 138 str. 1 d. tinkamai, nes jis ir iš chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. G. sveikatą“, nors, kaip matyti iš bylos medžiagos, J. R. pripažintas kaltu ir nuteistas už Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., o chuliganiškos paskatos numatytos minėto straipsnio 2 dalies 8 punkte, todėl teiginys – „chuliganiškos paskatos“ šalintinas iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio.
Be kita ko, aukštesnės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, atkreipia pirmosios instancijos teismo dėmesį į tai, kad kaltinamųjų, liudytojų, kitų proceso dalyvių parodymai ar teiginiai negali būti („vertintini kritiškai“, b. l. 180), parodymai ar teiginiai turi būti motyvuotai atmetami arba jais remiamasi, o nuosprendyje minėti išsireiškimai nevartotini. Paminėtina ir tai, jog šis pirmosios instancijos teismo pažeidimas nėra esminis, ir jis nesutrukdė pirmosios instancijos teismui priimti pagrįstą ir teisėtą nuosprendį.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p., 332 str.,
nutaria:
Nuteistojo J. R. apeliacinį skundą atmesti.
Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 8 d. nuosprendį pakeisti:
Pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., J. R. paskirtą laisvės atėmimo bausmę 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams paskirti atlikti pataisos namuose.
Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies teiginį – „iš chuliganiškų paskatų“.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.