Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

Šalies argumentai

1. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės: 1) 3 185,82 Eur skolos; 2) 6 662,81 Eur palūkanų susidariusių nuo vekselių išrašymo dienos iki ieškinio pateikimo dienos (2021 m. kovo 15 d.); 3) nuo 9 848,63 (3 185,82 + 6 662,81) Eur skolos sumos 10 proc. metinių mokėjimo (pelno) palūkanų, skaičiuojamų nuo 2021 m. kovo 15 d. iki visiško prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymo natūra dienos; 4) 5 proc. metinių kompensuojamų palūkanų, skaičiuojamų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 5) bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad 2013 m. atsakovė nutarė pradėti savo verslą. Tam tikslui įgyvendinti ji iš ieškovės per du kartus pasiskolino 3 185,82 Eur (11 000 Lt). Paskolos teisiniams santykiams patvirtinti atsakovė išdavė ieškovei du paprastus neprotestuotinus vekselius: 2013 m. kovo 12 d. 5 000 Lt (1 448,10 Eur) sumai ir 2013 m. lapkričio 15 d. 6 000 Lt (1 737,72 Eur) sumai. Atsakovė už suteiktas paskolas įsipareigojo ieškovei mokėti 10 proc. dydžio metines palūkanas skaičiuojamas nuo vekselių išrašymo iki visiško atsiskaitymo pagal vekselį dienos, kurios ieškinio pateikimo dienai sudaro 6 662,81 Eur. Šalių sutarimu, atsakovės išduoti vekseliai turėjo būti apmokėti juos pateikus. 2021 m. sausio 28 d. ieškovė pateikė atsakovei pranešimą dėl vekselių apmokėjimo. 2021 m. vasario 9 d. ieškovė informavo atsakovę dėl vekselių neapmokėjimo. Atsakovė, atsakydama į ieškovės pranešimus dėl vekselių pateikimo ir jų neapmokėjimo, nurodė, kad jos pasiskolinti pinigai ieškovei yra grąžinti. Ieškovė nurodė, kad vekseliais įforminti paskolos santykiai, tai yra vekselyje įtvirtinta atsakovės pareiga atsiskaityti su ieškove, todėl nesant įrodymų, jog atsakovė minėtus vekselius yra apmokėjusi, vekseliuose nurodyta skolos suma ir palūkanos turi būti priteistos iš atsakovės ieškovės naudai. Vekseliuose numatytos 10 proc. palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Pareiga mokėti pelno palūkanas (pinigų skolinimo kaina) yra pagrindinė paskolos prievolę apibrėžianti sąlyga (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma. Kadangi ieškovės reikalavimas sumokėti pelno palūkanas yra reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, pelno palūkanoms netaikomos netesybų mažinimą reglamentuojančios teisės normos, taip pat draudimas šias palūkanas priteisti kartu su netesybomis. Tokia kreditoriaus teisė (reikalauti tiek pelno, tiek kompensuojamųjų palūkanų sumokėjimo) išlieka tol, kol išlieka jo teisė reikalauti prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymo natūra, t. y. iki tol, kol šalis sieja paskolos sutartiniai teisiniai santykiai. Atsakovė taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – CK 6.37 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamas procesines palūkanas. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą.

3. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovės vyras R. O. kartu su atsakovės tuo metu draugu, dabartiniu sutuoktiniu J. P., susipažino turgavietėje. Atsakovei reikėjo asmeniniams poreikiams pinigų. R. O. pasakojo J., kad jo sutuoktinė šiuo metu turi pinigų, kuriuos galėtų paskolinti. 2013 m. kovo 12 d. ieškovė paskolino atsakovei 5 000 Lt, o 2013 m. lapkričio 15 d. papildomai paskolino 6 000 Lt, minimas paskolas užtikrino pasirašiusios vekselius. Atsakovė jautėsi dėkinga už suteiktas paskolas, vyrai dar labiau susidraugavo, atsirado pasitikėjimas. 2014 m. vasario mėn. atsakovė atidavė paskolintus pinigus ieškovei, tačiau ieškovė atgavusi skolą neatidavė atsakovei pasirašytų vekselių, neva tą dieną teigė juos pamiršusi. Jokio rašytinio patvirtinimo atsakovė iš ieškovės negavo, ieškovė buvo draugiška ir geranoriška, todėl nepasitikėti ieškove atsakovė tada neturėjo jokio pagrindo. Ieškovė žadėjo atsakovei turimus vekselius grąžinti vėliau, o vėliau tvirtino juos suplėšiusi. Atsakovė tuomet patikėjo ieškove, kad ji suplėšė apmokėtus vekselius. Dėl minimos skolos ir laiku grąžintų pinigų tarp šalių atsirado bendrų interesų. Ieškovės sutuoktinis R. O. pasiūlė atsakovei su tuo metu sugyventiniu, o dabar sutuoktiniu, nupirkti jau veikiančios įmonės akcijas ir kartu kurti verslą. Atsakovės sutuoktinis J. P. išmano mėsos sūdymo technologijas, tačiau verslo subtilybių neišmanė, todėl R. O. papasakojus, kad jis turi daug patirties versle ir pažįsta daugybę žmonių, padėsiančių gauti higienos pasą, atitikti veterinarijos reikalavimų ir apskritai padės išvystyti pardavimus bei kt., buvo nutarta pasinaudoti minėtu pasiūlymu dėl bendro verslo kūrimo. Romanas nurodė, kad jo sutuoktinė turi laisvų pinigų, kuriuos norėtų investuoti į akcijas, todėl pasiūlė lygiavertį bendradarbiavimą akcijas perkant 50 proc. ir 50 proc. Tuo metu atsakovei neturint patirties verslo kūrime buvo patrauklus pasiūlymas, ji sutiko. 2014 m. liepos 23 d. buvo pasirašyta (duomenys neskelbtini) akcijų pirkimo - pardavimo sutartis, kurią ieškovė ir atsakovė įgijo lygiomis dalimis po 50 proc. akcijų. 2014 m. rugpjūčio 1 d., praėjus savaitei po akcijų pirkimo pardavimo sutarties sudarymo ieškovės vyras atnešė (duomenys neskelbtini) akcininkų sutartį bei paaiškino, kad siekiant maksimaliai suderinti visas sąlygas, būtina pasirašyti ir šią sutartį. Atsakovė neįtardama klastos ir neturėdama jokios verslo patirties, pasitikėdama ieškove su jos sutuoktiniu, pasirašė minimą sutartį nesuprasdama jos turinio pasekmių. Tik vėliau paaiškėjo, kad 2014 m. rugpjūčio 1 d. atsakovė pasirašo sutartį, kuria ateityje akcijas galės pirkti tik atsakovei ieškovės pageidavimu ir už 20 000 Eur, taigi, 2014 m. liepos 23 d. akcijų kaina buvo 3 041,01 Eur (10 500 Lt), o po savaitės pasirašius minimą sutartį - 20 000 Eur. Netrukus prasidėjo nesusipratimai, ieškovė su vyru pradėjo kištis į verslą, nurodinėti bei reikalauti atlikinėti nenaudingus versle veiksmus. Po kelių mėnesių atsakovė suprato padariusi klaidą nupirkusi (duomenys neskelbtini) akcijas kartu su ieškove. Atsakovė siūlė pirkti ieškovei jos dalį akcijų, tačiau ieškovė atsisakė tai padaryti. Ieškovė ėmėsi šantažo ir norėjo, kad atsakovė akcijas pirktų už minėtą neadekvačią sumą. Tuomet pykčio valdoma ji pripažino, kad nėra sunaikinusi ginčo vekselių ir, jeigu atsakovė nepirks iš jos akcijų, tuomet prisiteis iš jos dar kartą skolą pagal turimus vekselius. 2020 m. pabaigoje šalys galutinai susipyko. Siekiant įgyvendinti savo grasinimus ir galimai įbauginti atsakovę 2021 m. sausio 28 d. ieškovė pranešimu prašė apmokėti vekselius, nors pinigus yra gavusi dar 2014 m. vasario mėn. Ignoruodama atsakovės atsakymą, kuriame atsakovė aiškiai nurodė, kad kreipsis į prokuratūrą, nes ieškovės veiksmai prilyginami sukčiavimui baudžiamąją prasme, ieškovė 2021 m. vasario 9 d. pakartotinai prašė apmokėti vekselius ir prisegtame lydraštyje nurodė, kad buvo keturi vekseliai, nors nagrinėjamoje byloje patvirtino, kad tarp šalių buvo pasirašyti du vekseliai. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovė ilgą laiką nepaprašė grąžinti pinigų pagal vekselius, tai tik patvirtina, kad šiuo metu pykčio vedama ieškovė pareiškė nagrinėjamą ieškinį su tikslu pakenkti atsakovei. Tai, kad pinigai grąžinti, ieškovė ne kartą yra pripažinusi žodžiu, apie tai kalbėjo buhalterei ir kitiems girdint. Atsakovė tapo atsargesnė ir kai kuriuos bendrus pokalbius yra įrašiusi. Norėdama įrodyti, kad pinigus už vekselius grąžino, atsakovė pridėjo 2016 m. garso įrašą, kuriame eilinio barnio metu ieškovė pripažįsta, jog pinigus pagal vekselius gavo, tačiau jų neatiduos, nebent atsakovė pirktų iš jos akcijas už norimą kainą. Minimame garso įraše girdėti ieškovės ir jos vyro R. O. balsas, atsakovės ir jos vyro J. P. balsas bei pokalbyje dalyvavusios buhalterės S. A. balsas. Atsakovė nurodė, kad ieškovė prašė teismo priteisti netesybas, kurios du kartus didesnės negu skolos suma. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra nesąžininga ir negrąžino apmokėtų vekselių, tačiau šiuo metu nepagrįstai siekia pasipelnyti, taikytina priešingas teismų išaiškinimas dėl palūkanų mokėjimo. 2020 m. gegužės 25 d. kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 išaiškino, kad teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės, dėl to netesybos gali būti mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant. Nagrinėjamu atveju skola grąžinta, ieškovė nepatyrė jokių nuostolių, tačiau net ir teismui pripažinus vekselius neapmokėtais, palūkanų dydis, du kartus viršijantis skolos sumą, negali būti pripažintas protingu ir pagrįstu, todėl teismo turėtų būti mažinamas.

4. Ieškovė dublike nurodė, kad atsakovė pinigų gavimo fakto neginčija ir pripažįsta. Atsakovė taip pat patvirtino, kad neturi skolos dokumentų (vekselių) ar pakvitavimų apie paskolos grąžinimą. Atsakovė nuo pareikšto reikalavimo ginasi teigdama, kad 2014 m. vasario mėnesį grąžino ieškovei pasiskolintas sumas. Atsakovė nėra į bylą pateikusi jokių rašytinių įrodymų, tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinančių pinigų grąžinimo faktą. Taip pat nėra pateikusi jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, kad rašytiniai įrodymai, patvirtinantys pinigų grąžinimą, yra prarasti ne dėl atsakovės kaltės. Piniginės prievolės įvykdymo aplinkybes atsakovė ketina įrodinėti 2016 m. garso įrašu, kurio iki šiol ieškovei nėra pateikusi, dėl to ieškovė neturi galimybių pasisakyti dėl jo turinio. Atsakovė pinigų grąžinimo faktą grindžia bendro verslo, tarpusavio pasitikėjimo faktinėmis aplinkybėmis iš savo pusės ir nesąžiningumo bei apgaulės faktinėmis aplinkybėmis iš ieškovės pusės, kurios neturi jokio objektyvaus pagrindo ir laikytinos atsakovės gynybine pozicija byloje. Pagal kasacinio teismo praktiką dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo, įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino. Atsakovė nėra raštu įforminusi pinigų grąžinimo, dėl to ji negali byloje remtis liudytojų parodymais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl įrodymų leistinumo taisyklių paskolų bylose nurodė, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Bendroji rašytinės sandorio formos nesilaikymo pasekmių taisyklė yra ta, kad rašytinės formos reikalavimo pažeidimas paprastai nedaro sandorio negaliojančiu, tačiau nesilaikiusios įstatymo reikalaujamos rašytinės formos šalys netenka teisės remtis liudytojų parodymais įrodinėdamos sandorio sudarymo ir jo įvykdymo faktą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Paskolos sutarties atveju yra svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisinės pasekmės. Atsakovė nesilaikė įstatymo reikalavimo sudaryti pakvitavimą rašytine forma, todėl kartu ji prisiėmė ir riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginču. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad rašytinės sandorių formos reikalavimas ir draudimas remtis liudytojų parodymais šį reikalavimą pažeidus (CK 1.93 straipsnio 2 dalis) įstatyme nustatyti tam, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose sukurtų daugiau stabilumo, sumažintų ginčų tikimybę bei palengvintų kilusių ginčų sprendimą, o ne tam, kad pasunkintų civilinę apyvartą ir įrodinėjimo procesą. Rašytiniai įrodymai paprastai laikomi aiškesni ir patikimesni nei kitos įrodinėjimo priemonės, jie yra atsparūs laiko poveikiui, skirtingai nei liudytojų parodymai, kuriems neišvengiamai daro įtaką tiek laiko veiksnys, tiek liudytojo požiūris į aplinkybes, apie kurias jis duoda parodymus. Šiuo atveju liudytojai liudys apie įvykius, kurie neva įvyko 2014 m., t.y. prieš 7 metus. Liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus. S. A. yra įmonės (duomenys neskelbtini), kurioje atsakovė yra savininkė ir dirba direktore, vyriausioji finansininkė, o J. P. yra atsakovės sutuoktinis ir bendradarbis (duomenys neskelbtini). Dėl šių aplinkybių asmeniniai šių asmenų liudijimai patikimumo prasme turėtų būti vertinami kaip labai subjektyvaus pobūdžio ir silpnos įrodomosios galios įrodymai. Nagrinėjamoje byloje nėra CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nurodytų aplinkybių, įgalinančių teismą taikyti nurodytą rašytinės sandorio formos nesilaikymo padarinių taisyklės išimtį, pagal kurią teismui suteikta teisė draudimo remtis liudytojų parodymais netaikyti. Atsakovė nėra pateikusi objektyvių duomenų buvus tokioms aplinkybėms, kurioms esant šalims nebuvo galima sudaryti sandorio raštu ir atitinkamai raštu įforminti pinigų grąžinimą. Atsakovės teiginiai apie ieškovės nesąžiningumą ir apgaulę neturi jokio objektyvaus pagrindo ir laikytini atsakovės gynybine pozicija byloje. Be to, byloje nepateikta kitokių rašytinių įrodymų, kurie netiesiogiai patvirtintų pinigų ieškovei grąžinimą.