Vilniaus apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

ieškovas A. K. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui pateikė ieškinį atsakovui UAB „Kopranas“, kuriuo prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo UAB „Kopranas“ neteisėtu bei priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką, 38 549,34 Lt nesumokėto darbo užmokesčio, piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 0,06 proc. dydžio delspinigius nuo priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti praėjus 7 kalendorinėms dienoms po to, kai darbo užmokestis darbo sutartyje nustatytu laiku turėjo būti sumokėtas, taip pat visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad drausminėmis nuobaudomis nebuvo baustas, nebuvo supažindintas su pareiginiais nuostatais, darbo tvarkos taisyklėmis, kitais darbovietėje galiojančiais aktais, jam nebuvo išduotas darbo pažymėjimas. Laikotarpyje nuo 2007-10-31 iki 2007-11-23 ieškovas sirgo, į darbą atvykti negalėjo, jam buvo nustatytas laikinasis nedarbingumas, nepaisant to atsakovas be pagrindo atleido ieškovą iš darbo, nenurodė atleidimo iš darbo priežasties ir pagrindo. Ieškovas nurodė, kad atsakovas neįformino darbo sutarties darbo santykių pasibaigimo fakto ieškovo darbo sutartyje ir neatsiskaitė su ieškovu atleidimo iš darbo dieną, vadinasi, atsakovas nesilaikė darbo sutartyje nustatytų terminų, kuriais turėjo būti išmokamas darbo užmokestis, be to atsakovas nėra išmokėjęs ieškovui viso jam priklausančio darbo užmokesčio.

Šalies argumentai

Ieškovas A. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimą, o ieškinį tenkinti pilnai. Ieškovas nurodo, kad teismas prieštaringai ir neteisėtai konstatavo, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas ir 2007 m. spalio 30 d., ir 2007 m. lapkričio 22 d., nes DK 131 str. 1 d. 1 punktas tiesiogiai draudžia atleidimą laikinojo nedarbingumo metu, vadinasi, teismas turėjo konstatuoti, jog atleidimas laikinojo nedarbingumo metu buvo neteisėtas. Ieškovas taip pat nurodo, kad 2007 m. spalio 30 d. buvo darbingas, susirgo tik 2007 m. spalio 31 d., jau po atleidimo iš darbo, todėl atsakovo argumentai, jog ieškovo atleidimo data perkelta dėl nedarbingumo, nepagrįsti. Ieškovas teigia, kad atsakovas neįrodė šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, nes 2007 m. spalio 30 d. įsakyme dėl atleidimo iš darbo nenurodė už ką ieškovas buvo atleistas, atleidimo pagrindą nurodė teismas, nustatydamas, jog juo laikomas nebuvimas darbe, tačiau tai turėjo įrodyti darbdavys. Ieškovas nurodo, jog atsakovas kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, kas sudarė atleidimo iš darbo pagrindą, pateikė informacijos iš kompiuterio ištrynimą, nors už šį pažeidimą ieškovui jau buvo paskirta kita nuobauda 2007 m. spalio 29 d. darbdavio įsakymu, todėl atsakovas pažeidė DK 239 str., pagal kurį už darbo drausmės pažeidimą gali būti skirta tik viena drausminė nuobauda. Ieškovas darbo laiko apskaitos žiniaraščio duomenis, pagal kuriuos laikotarpyje nuo 2007-10-29 iki 2007-11-22 ieškovui buvo žymėtos pravaikštos, vertina kaip neteisingus, nes darbdavys savo pranešimuose nurodo, kad ieškovas 2007 m. spalio 29 d. neva trynė informaciją iš kompiuterio, o nuo 2007 m. spalio 30 d. ieškovas buvo atleistas iš darbo. Ieškovas taip pat teigia, kad joks tyrimas dėl informacijos ištrynimo po 2007 m. spalio 29 d. nebuvo atliekamas, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas į darbą neatvyko, vengdamas tyrimo. Ieškovas nurodo, kad teismas neįvertino svarbios aplinkybės, jog ieškovas nebuvo supažindintas su pareiginiais nuostatais, kuriuose numatoma konkretaus darbuotojo darbo tvarka, tame tarpe – darbo dienos pradžia ir pabaiga, ieškovo darbo pobūdis reikalavo važinėti po objektus, be to tai, kad ieškovas nebuvo supažindintas su aukščiau nurodytais darbovietės dokumentais, drausminė atsakomybė dėl darbo režimo laiko nesilaikymo negalėjo būti jam skirta. Ieškovas teigia, kad teismas nepagrįstai nenustatė atsakovo DK 240 str. 1 dalyje įtvirtintos drausminių nuobaudų skyrimo tvarkos pažeidimo, nes pranešimai dėl pasiaiškinimo ieškovui išsiųsti 2007 m. lapkričio 5 dieną, jau po 2007 m. spalio 30 d. įsakymo priėmimo ir atleidimo iš darbo, todėl ieškovas neprivalėjo reaguoti į atsakovo išsiųstus pranešimus dėl pasiaiškinimo (LR teismų praktikos, taikant DK normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą pagal 136 str. 3 d. 1 ir 2 punktus, apibendrinimo apžvalgą, patvirtinta LAT 2004-06-18 nutarimu Nr. 45). Ieškovas teigia, kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai perkėlė atleidimo datą iš 2007 m. lapkričio 22 d. į 2007 m. lapkričio 24 d., nes iš darbo ieškovas buvo atleistas, kaip teisėtai nustatė teismas, 2007 m. spalio 30 d., atsakovas perkelti atleidimo datos nereikalavo, teismas gali viršyti pareikštus reikalavimus darbuotojų, o ne darbdavio teisių, gynimo atžvilgiu (CPK 414 str. 3 d.). Ieškovas nesutinka, kad teismas pagrįstai pripažino, jog ieškovui buvo išmokėtas darbo užmokestis grynaisiais pinigais, nes atsakovo pateiktuose 2005-04-11, 2005-05-13, 2006-02-15, 2006-04-14, 2006-05-15, 2006-07-14 datos žiniaraščiuose ieškovo parašo nėra, todėl vadovaujantis LR Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarime Nr. 179 patvirtintame Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 19 p., turi būti vienareikšmiškai pripažinta, jog šiuose žiniaraščiuose nurodyta 8 481,36 Lt dydžio suma ieškovui sumokėta nebuvo, be to atsakovas nepateikė kasos išlaidų orderio, kuriuo privalomai įforminamas darbuotojo darbo užmokesčio išmokėjimas, kuris yra pagrindinis pinigų išmokėjimą iš kasos patvirtinantis dokumentas, vadovaujantis taisyklių 4, 6, 7 ir 9 p. Ieškovas taip pat nurodo, kad buvo pažeista Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. 1 d. įtvirtinanti, jog buhalterinės apskaitos dokumentai juridinę galią įgyja tik turėdami visus būtinus rekvizitus, numatytus to paties įstatymo 13 str. 1 d., ko atsakovo pateiktuose išlaidų orderiuose ir mokėjimo žiniaraščiuose nebuvo. Ieškovas teigia, kad darydamas banko pavedimus, darbo užmokesčio sumokėjimo klausimo pats nesprendė, nes tai būtų buvę nuskalstami veiksmai, todėl teismas nepagrįstai nustatė, kad ieškovas tai galėjo padaryti pats.

Šalies argumentai

Ieškovas A. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismas prieštaringai ir neteisėtai konstatavo, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas ir 2007 m. spalio 30 d., ir 2007 m. lapkričio 22 d., nes DK 131 str. 1 d. 1 punktas tiesiogiai draudžia atleidimą laikinojo nedarbingumo metu, todėl teismas turėjo konstatuoti, jog atleidimas laikinojo nedarbingumo metu buvo neteisėtas. Ieškovas taip pat nurodo, kad 2007 m. spalio 30 d. buvo darbingas, susirgo tik 2007 m. spalio 31 d., jau po atleidimo iš darbo, todėl atsakovo argumentai, jog ieškovo atleidimo data perkelta dėl nedarbingumo, nepagrįsti, be to ieškovas perkelti atleidimo datos nereikalavo, teismas gali viršyti pareikštus reikalavimus darbuotojų, o ne darbdavio teisių gynimo atžvilgiu (CPK 414 str. 3 d.). Byloje nustatyta, kad ieškovui 2007-10-30 buvo paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo (b.l. 107). Ieškovas į darbą neatvyko 2007-10-30. To nepaneigia ir pats ieškovas, bandydamas įrodyti, kad jis neprivalėjo būti darbo vietoje, nes jis nebuvo supažindintas su pareiginėmis instrukcijomis (b.l.2, II tomas). Kadangi ieškovo 2007-10-30 darbo vietoje nebuvo, darbdavys neturėjo galimybės ieškovui pasirašytinai pranešti (darbovietėje) apie drausminės nuobaudos skyrimą, kas privaloma vadovaujantis DK 240 str. 3 d. Ieškovas taip pat neatvyko į darbą ir 2007-10-31 bei tą pačią dieną, paskambinęs telefonu nurodė, jog jam išduotas nedarbingumo pažymėjimas. DK 240 str. yra įtvirtinta nuobaudos skyrimo tvarka, kuri susideda iš kelių etapų, tai yra 1) darbdavys prieš skirdamas drausminę nuobaudą turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo, 2) tik po to darbdavys įsakymu gali paskirti drausminę nuobaudą, 3) apie nuobaudos skyrimą darbuotojui darbdavys privalo pranešti pasirašytinai. Iš bylos aplinkybių matyti, kad darbdavys vieną iš nuobaudos skyrimo tvarkos etapų įgyvendino darbuotojui dar esant darbingam, tai yra 2007-10-30 paskyrė įsakymu drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, tačiau paskutinio etapo, tai yra pranešimo darbuotojui pasirašytinai apie drausminės nuobaudos skyrimą darbingumo laikotarpiu įgyvendinti nespėjo, nes 2007-10-30 ieškovas į darbą neatvyko, o 2007-10-31 pranešė, kad yra nedarbingas. Darbuotojo nedarbingumas yra pakankamas įrodymas, leidžiantis nustatyti, kad tuo laikotarpiu darbuotojas negalėjo būti darbe, vadinasi, negalėjo susipažinti pasirašytinai su drausminės nuobaudos skyrimu. Kadangi darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad drausminės nuobaudos skyrimo tvarka konkrečiu atveju nebuvo pažeista ir apskritai drausminė nuobauda buvo skirta pagrįstai, logiška, kad atsakovas nespėjęs ieškovui pasirašytinai pranešti apie drausminės nuobaudos skyrimą iki jo nedarbingumo pradžios, taip pat suvokdamas, kad darbuotojas pasirašytinai nebuvęs informuotas apie atleidimą iš darbo, galėjo kaip dirbantis asmuo išsiimti nedarbingumo pažymėjimą, žinodamas, kad darbuotojo negalima atleisti iš darbo jo nedarbingumo laikotarpiu (DK 131 str.) ir nenorėdamas rizikuoti pažeisti griežčiausios drausminės nuobaudos skyrimo tvarką, įtvirtintą DK 240 str., ko pasėkoje atleidimas iš darbo gali būti pripažintas neteisėtu (DK 242 str. 2 d.), turėjo tikslą ieškovo atleidimo datą nustatyti dieną, einančią po ieškovo telefonu nurodyto nedarbingumo laikotarpio pabaigos. Kaip teisingai nustatė pirmos instancijos teismas, šį atsakovo siekį galima nustatyti ir iš atsakovo įstatymų nustatyta tvarka 2007-11-23 pateikto pranešimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui apie ieškovo atleidimą iš darbo 2007-11-22 (b.l. 122). Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas ir atsakovas nurodė, jog ieškovas apie nedarbingumą pranešė telefonu (b.l. 1, 94), šalys neįrodinėjo, kad ieškovas būtų atsakovui pateikęs nedarbingumo pažymėjimą, iš ko atsakovas būtų galėjęs nustatyti tikslų ieškovo nedarbingumo laikotarpį, ieškovui jo nurodyto nedarbingumo laikotarpiu buvo siunčiami prašymai pasiaiškinti, įsakymas dėl nuobaudos skyrimo bei pranešimas apie nuobaudos paskyrimą (b.l. 108-115, 119-121), į kuriuos ieškovas nereagavo. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas visapusiškai išanalizavo byloje pateiktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė, kad atsakovas neturėjo tikslo atleisti ieškovą jo nedarbingumo laikotarpiu, kas yra draudžiama pagal DK 131 str., o priešingai, laukė kol jis pasibaigs, nenorėdamas pažeisti drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos, bet dėl to, kad ieškovas nepateikė tikslios informacijos apie nedarbingumo pradžią ir pabaigą, atleidimo datą perkėlė iš 2007-10-30 į 2007-11-22, o teismas šį formalų pažeidimą ištaisė ir pakeitė atleidimo datą į 2007-11-24. Pažymėtina, kad 2008-10-31 LAT nutartyje c.b. 3K-3-542 A.M. v. sodininkų bendrija „Volungėlė“, bendrijos pirmininkas A.A.L. yra konstatuota: „jeigu darbuotojas padaro tokį darbo drausmės pažeidimą, kad yra pagrindas jį atleisti iš darbo be įspėjimo, tai būtų neteisinga naudotis tokios pat apimties teisine gynyba dėl ligos, kuria naudojasi darbuotojas, jeigu jis atleidžiamas be įspėjimo ir ne dėl darbo drausmės pažeidimo, t. y. ne drausminės nuobaudos taikymo tvarka. Tai neatitiktų teisingumo principo, nes teisė negali ginti pažeidėjo daugiau, negu nieko nepažeidusio asmens. [...] Jeigu sprendimas dėl darbuotojo atleidimo iš darbo už padarytą darbo drausmės pažeidimą priimtas darbuotojo ligos metu, tai darbuotojo atleidimo iš darbo data turi būti perkeliama iki to laiko, kada turėjo pasibaigti laikinas nedarbingumas. Tokiu atveju drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimas sukeltų pasekmes – atleidimo iš darbo datos perkėlimą pagal DK 130 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta tvarka, bet nesudarytų pagrindo pripažinti atleidimą neteisėtu ir taikyti DK 297 straipsnio 3 dalį.“. Ieškovas taip pat neteisingai nurodo, kad atleidimo datos perkėlimas iš 2007-11-22 į 2007-11-24 yra darbdavio interesų gynimas, nes būtent darbuotoją yra draudžiama atleisti iš darbo jo nedarbingumo laikotarpiu (DK 131 str. 1 d. 1 p.), todėl pirmos instancijos teismas net nekvestionuodamas, ar darbuotojas tinkamai įvykdė savo pareigą ir pateikė darbdaviui pažymą apie nedarbingumą, vadovaudamasis CPK 417 str. įtvirtinta teismo teise, priėmė sprendimą dėl reikalavimo, kuris nebuvo pareikštas, tačiau yra tiesiogiai susijęs su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu, ir perkėlė darbuotojo atleidimo datą į 2007-11-24. Atsižvelgiant į išdėstyta, ieškovo apeliacinio skundo motyvai šioje dalyje yra nepagrįsti, todėl atmetami.

Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas neįrodė šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, nes 2007 m. spalio 30 d. įsakyme dėl atleidimo iš darbo nenurodė už ką ieškovas buvo atleistas, teismas nustatė, jog tai buvo nebuvimas darbe, tuo tarpu atsakovas atsiliepime teigė, jog šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, kas sudarė atleidimo iš darbo pagrindą yra tam tikros informacijos iš kompiuterio ištrynimas, nors už šį pažeidimą ieškovui jau buvo paskirta kita nuobauda 2007 m. spalio 29 d. darbdavio įsakymu. Ieškovas nurodo, kad pagal DK 239 str., už darbo drausmės pažeidimą gali būti skirta tik viena drausminė nuobauda. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje yra nepagrįsti, nes atsakovo atsiliepime nurodoma, kad ieškovui buvo paskirta drausminė nuobauda – 2007-10-29 papeikimas už konfidencialios darbdavio informacijos sunaikinimą, o 2007-10-29 ir 2007-10-30 neatvykus į darbą be svarbių priežasčių, ieškovui 2007-10-30 paskirta kita drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Šiuo atveju atsakovas nepažeidė ieškovo nurodyto DK 239 str., nes dvi skirtingas nuobaudas skyrė už du skirtingus darbo drausmės pažeidimus, ką ir konstatavo pirmos instancijos teismas. Atsakovas, 2007-10-30 skirdamas drausminę nuobaudą ieškovui – atleidimą iš darbo, įsakyme nurodė, kad ieškovas yra atleidžiamas už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. Kitaip tariant atsakovas įsakyme nurodė tik teisinį atleidimo pagrindą, o faktinio, tai yra neatvykino į darbą visą darbo dieną be svarbių priežasčių nenurodė. Darbo kodeksas neįtvirtina konkrečios darbdavio įsakymo formos ar apibrėžto kiekio informacijos, kuri turi būti nurodyta darbdavio įsakyme, skiriant drausminę nuobaudą. Vadinasi tai, kad atsakovo 2007-10-30 įsakyme nebuvo nurodytas drausminės nuobaudos ieškovui skyrimo faktinis pagrindas, tai yra pravaikšta, savaime nedaro ieškovo atleidimo iš darbo neteisėtu, tačiau tai apsunkina darbdavio padėtį įrodinėjant, kad drausminė nuobauda buvo paskirta pagrįstai. Atsakovas pateikė rašytinius įrodymus, tai yra 3 darbuotojų 5 tarnybinius pranešimus (b.l.100-104), kurie pagrindė ieškovo darbo pareigų pažeidimą - konfidencialios informacijos, pasinaudojant tarnybine padėtimi, ištrynimą, ko pasėkoje ieškovui buvo skirta 2007-10-29 drausminė nuobauda – papeikimas. Atsakovas taip pat pateikė rašytinius įrodymus, tai yra spalio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštį (b.l.126-128), kuriame pažymėtos ieškovo pravaikštos be svarbių priežasčių 2007-10-29 ir 2007-10-30. Tuo tarpu liudytojai, kurie ieškovo kvietimu dirba ieškovo įmonėje UAB „Aknera“ M. L. ir ieškovo brolis D. K. paliudijo, kad ieškovas iki nedarbingumo darbe buvo. Atsižvelgiant į tai, kad liudytojas D. K. yra ieškovo brolis bei į tai, kad abu liudytojai šiuo metu dirba pas ieškovą, kas sudaro pagrindą manyti, jog liudytojai gali būti įtakojami ieškovo ir to pasėkoje duoti šališkus parodymus ieškovo naudai, pirmos instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai ištyręs byloje pateiktus įrodymus, tinkamai nusprendė, kad 2007-10-30 atsakovas pagrįstai skyrė ieškovui drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo.

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščio duomenys, kuriuose nurodyta, jog laikotarpyje nuo 2007-10-29 iki 2007-11-22 ieškovui buvo žymimos pravaikštos, yra neteisingi, nes darbdavys savo pranešimuose nurodo, kad ieškovas 2007 m. spalio 29 d. neva trynė informaciją iš kompiuterio, o nuo 2007 m. spalio 30 d. ieškovas buvo atleistas iš darbo, todėl visiškai nesuprantamas pravaikštų žymėjimas žiniaraštyje nuo pastarosios datos. Ieškovas teigia, kad nebuvo supažindintas su pareiginiais nuostatais, kuriuose numatoma konkretaus darbuotojo darbo tvarka. Kadangi ieškovo teigimu jo darbas buvo susijęs su važinėjimu ir jis nebuvo supažindintas su pareiginiais nuostatais bei vidaus darbo tvarkos taisyklėmis, nustatančiomis darbo režimą, drausminė atsakomybė dėl darbo režimo laiko nesilaikymo negalėjo būti jam skirta. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos ieškovo argumentus kaip nepagrįstus. DK 235 str. 2 d. 9 p. nurodyta, kad pravaikšta yra apibrėžiama kaip neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną, tai yra pravaikšta darbuotojui gali būti nustatyta tik esant dviem aplinkybėms: neatvykimui į darbą visą darbo dieną ir neatvykimui į darbą be svarbių priežasčių. Darbuotojas laikomas atvykusiu į darbą, kuomet jis yra savo darbo vietoje ir atlieka jam pavestas darbo funkcijas. Tai kad ieškovas kurį laiką 2007-10-29 buvo darbdavio patalpose, kuriose tuo metu darė drausminį nusižengimą - naikino konfidencialią informaciją, ir tuo metu visiškai neatliko jokių darbo funkcijų negali būti traktuojama kaip darbuotojo atvykimas į darbą. Ieškovas nepateikė darbdaviui jokių savo neatvykimą į darbą pagrindžiančių priežasčių 2007-10-29 ir 2007-10-30. Ieškovas taip pat teigia, kad jo darbas susijęs su važinėjimu po objektus, bet nepateikė jokių įrodymų, kad jis tą darė. Pareiginiai nuostatai nėra privalomas darbovietės dokumentas (DK 99 str. 4 d.), todėl jų nebuvimas nesuponuoja ieškovui besąlyginio pateisinimo dėl neatvykimo į konkrečią darbo vietą. Su darbo tvarkos taisyklėmis ieškovas buvo supažindintas 2005-05-30 (b.l.98). Ieškovas tik telefonu atsakovui 2007-10-31 nurodė, kad jis turi nedarbingumą, tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų realiai pateikęs darbdaviui tai įrodančią nedarbingumo pažymą, todėl atsakovas pagrįstai pravaikštas žymėjo žiniaraščiuose iki 2007-11-22.

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas nepažeidė DK 240 str. 1 dalyje nustatytos drausminių nuobaudų skyrimo tvarkos, nes pranešimai dėl pasiaiškinimo ieškovui išsiųsti 2007 m. lapkričio 5 dieną, jau po 2007 m. spalio 30 d. įsakymo priėmimo ir atleidimo iš darbo, todėl ieškovas neprivalėjo reaguoti į atsakovo išsiųstus pranešimus dėl pasiaiškinimo. Kaip jau nurodyta aukščiau, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovas turėjo tikslą ieškovui paskirtos drausminės nuobaudos skyrimo datą dėl ieškovo negalėjimo su ja susipažinti dėl pravaikštos ir nedarbingumo, perkelti į kitą dieną po nedarbingumo laikotarpio pasibaigimo. Tuo pagrindu ieškovas ir vykdė DK 240 str. įtvirtintą drausminių nuobaudų skyrimo tvarką, tai yra siuntė prašymus dėl pasiaiškinimų pateikimo 2007-11-12 ir 2007-11-15 (b.l.108-115) ir negavęs iki nustatyto termino pasiaiškinimo, 2007-11-22 skyrė drausminę nuobaudą (b.l.119), bei ieškovui nepasirodžius darbe, išsiuntė ją 2007-11-23 (b.l.120) susipažinimui. Apeliacinės instancijos teismas dalinai sutinka su ieškovu, kad formaliai DK 240 str. 1 d. įtvirtinta drausminės nuobaudos skyrimo tvarka buvo pažeista, tai yra atsakovas dviem skirtingų datų įsakymais apiformino darbuotojo atleidimą iš darbo, darbuotojas nebuvo pasirašytinai supažindintas su šiais įsakymais. Tačiau teismas negali apsiriboti vien formaliu įstatymo raidės taikymu ar formaliu įrodymu tyrimu. Darbo drausmės pažeidimai buvo padaryti, tai yra darbuotojas neatvyko į darbą visą darbo dieną, darbdavys, darbuotojui neatvykus į darbą bei nurodžius, kad jis nedarbingas, siuntė prašymus pasiaiškinti paštu, kuriuos ieškovas nepaneigė gavęs, bet nurodė atsisakęs į juos reaguoti, sulaukęs pasiaiškinimui skirtų terminų pabaigos darbdavys skyrė drausminę nuobaudą bei darbuotojui neatvykus į darbą, išsiuntė apie ją pranešimą. LAT 2008-08-18 nutartyje c.b. I.T. v. UAB „Šiaulių bankas“ yra konstatavęs, kad: „nagrinėjant iš darbo teisinių santykių kylančius ginčus, atsižvelgiant į DK 2 straipsnyje įtvirtintą darbo teisės subjektų lygybės principą, negali būti ginami tik darbuotojo interesai. Jeigu darbo drausmės pažeidimas tikrai buvo padarytas, o paskirta drausminė nuobauda atitinka pažeidimo sunkumą, tai vien formalūs drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimai nėra pakankamas pagrindas naikinti paskirtą drausminę nuobaudą, nes priešingu atveju teisė gintų nesąžiningą asmenį“. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad formalūs DK 240 str. 1 dalyje įtvirtinti drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimai, kuriuos padarė atsakovas, nėra besąlyginis pagrindas pripažinti ieškovą buvus neteisėtai atleistu iš darbo ir ieškovo apeliacinio skundo argumentus šioje dalyje atmeta.

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai pripažino, jog jam buvo išmokėtas darbo užmokestis grynaisiais pinigais, nes atsakovo pateiktuose 2005 m. žiniaraščiuose ieškovo parašo nėra, kas reiškia, kad 8 481,36 Lt dydžio suma ieškovui sumokėta nebuvo, atsakovas nepateikė kasos išlaidų orderio, kuriuo privalomai įforminamas darbuotojo darbo užmokesčio išmokėjimas. Ieškovas taip pat nurodo, kad buvo pažeista Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. 1 d. įtvirtinanti, jog buhalterinės apskaitos dokumentai juridinę galią įgyja tik turėdami visus būtinus rekvizitus, numatytus to paties įstatymo 13 str. 1 d., ko atsakovo pateiktuose išlaidų orderiuose ir mokėjimo žiniaraščiuose nebuvo. Ieškovas teigia, kad darydamas banko pavedimus, darbo užmokesčio sumokėjimo klausimo pats nesprendė, nes tai būtų buvę nusikalstami veiksmai, todėl teismas nepagrįstai nustatė, kad ieškovas tai galėjo padaryti pats. Apeliacinės instancijos teismas atmeta ieškovo argumentus šioje apeliacinio skundo dalyje kaip nepagrįstus ir pripažįsta pagrįsta pirmos instancijos teismo išvadą, jog formalūs dokumentų neatitikimai teisės aktams negali būti traktuojami kaip neabejotinas įrodymas, jog darbo užmokestis neišmokėtas. Ištyrus liudytojų parodymus, jog pasirašius žiniaraščiuose atlyginimai kartais vėluodavo, bet visą laiką būdavo sumokami (b.l. 252) bei atsižvelgiant į tai, kad tarp ieškovo ir atsakovo niekada nekildavo konfliktų dėl darbo užmokesčio mokėjimo, taip pat kad kasos išlaidų orderiuose nurodytos sumos, skirtos darbuotojų darbo užmokesčiui sumokėti sutampa su darbo užmokesčio žiniaraščiuose nurodytomis sumomis, žiniaraščiuose nėra žymos apie pinigų deponavimą (grąžinimą į kasą tuo atveju, jei jie neišmokėti pagal paskirtį (b.l. 172-190)) bei atsižvelgiant į kitų byloje pateiktų įrodymų visetą, pirmos instancijos teismas tinkamai vadovavosi tikimybių pusiausvyros principu ir padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog skolos ieškovo atžvilgiu nebuvo.