Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Kęstučio Jucio ir Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 5 p. ir 10 p. , 286 str., 187 str. 1 d., ir nuteistas:

pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 5 p ir 10 p. laisvės atėmimu 8 metams;

pagal BK 286 str. laisvės atėmimu 1 metams;

pagal BK 187 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2 p. paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir V. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 8 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš V. V. nukentėjusiesiems T. A. ir Z. J. priteista po 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2009-09-27 apie 23.04–23.15 val., (duomenys neskelbtini), Šalčininkų r., savo gyvenamojo namo kieme, laikydamas rankose į Vilniaus apskrities VPK Šalčininkų r. PK VTS VTKPP patrulius Z. J. ir T. A. nukreiptą lygiavamzdį medžioklinį šautuvą IŽ 27 E Nr. 8863419, nevykdydamas teisėtų pareigūnų reikalavimų padėti ginklą, įžeidinėjo juos necenzūriniais žodžiais ir grasino nužudyti nušaunant, tokiu būdu pasipriešino valstybės tarnautojams, tuo metu kai jie, uniformuoti, vykdydami tarnybą pagal grafiką, atlikdami viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldiems asmenims, atvykę pagal M. V. pranešimą dėl šeimyninio konflikto, pareikalavo padėti šaunamąjį ginklą ir nusiraminti.

Be to, V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu, toje pat vietoje, pasipriešinęs valstybės tarnautojams, pasikėsino nužudyti du asmenis dėl jų tarnybos pareigų vykdymo, o būtent: 2009-09-27 apie 23.04–23.15 val., (duomenys neskelbtini), Šalčininkų r., savo gyvenamojo namo kieme, siekdamas išvengti sulaikymo, turėdamas tikslą nužudyti du policijos pareigūnus dėl jų tiesioginių tarnybos pareigų vykdymo, laikydamas rankose horizontaliai ištiestą, į patrulių Z. J. ir T. A. pusę nukreiptą lygiavamzdį šautuvą IŽ 27 E Nr. 8863419, užtaisytą 16 kalibro medžiokliniais šoviniais, nevykdydamas teisėtų pareigūnų reikalavimų padėti ginklą, siekdamas sukliudyti Z. J. ir T. A. teisėtai veiklai vykdant tarnybines pareigas, iš ne didesnio kaip 5 metrų atstumo tyčia iššovė du šūvius iš lygiavamzdžio šautuvo IŽ 27 E Nr. 8863419 į patrulių Z. J. ir T. A. pusę, tačiau į juos nepataikė, o vienu iš šūvių pataikė į tarnybinio automobilio FORD TRANSIT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio Vilniaus apskrities VPK, žymėto skiriamaisiais policijos ženklais, priekinį kairės pusės žibintą, sugadindamas automobilio žibintą, 381,15 Lt vertės, ir langų plovimo skysčio bakelį, 173,46 Lt vertės, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, pareigūnams perbėgus per kelią ir pasislėpus griovyje, jis, sekdamas paskui, išėjo ant asfaltuoto kelio ir tamsoje išgirdęs pareigūnų balsus, iš artimo atstumo (apie 10 m) į jų pusę iš lygiavamzdžio šautuvo IŽ 27 E Nr. 8863419 tyčia iššovė trečią šūvį, bet nepataikė, ir savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes Z. J. ir T. A. pasislėpė.

Nuteistasis V. V. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 27 d. nuosprendį ir išteisinti jį iš kaltinimo pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5 p. ir 10 p. ir 286 str. bei atmesti nukentėjusiųjų T. A. ir Z. J. ieškinius.

Apelianto nuomone, teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas dėl jo kaltės. Jis nesikėsino nužudyti policijos pareigūnų ir kaltu prisipažįsta toje dalyje, kad netyčia šaudamas į grindinį, galėjo sugadinti tarnybinį policijos automobilį.

Teismas nuosprendyje besąlygiškai rėmėsi nukentėjusiųjų T. A. ir Z. J. parodymais, nors tie parodymai nėra nuoseklūs ir neprieštaraujantys vieni kitiems. Kaip matyti iš nukentėjusiųjų pokalbių su Šalčininkų rajono PK budėtoju ( t. I, b.l. 51-57 ), jie nepranešė, jog kėsinamasi į jų gyvybę, o kalbėjo apie tai, kad yra šaudoma. Tačiau sekančią dieną po įvykio apklaustas liudytoju T. A. parodė, kad į juos buvo taikomasi horizontaliai nukreipus medžioklinį šautuvą, grasinama, o po to buvo du kartus iššauta ( t. II, b.l. 104-105 ). Iš šių T. A. parodymų matyti, kad buvo iššauta du kartus, o ne tris, kaip konstatuojama nuosprendyje. Tai, kad buvo paleisti du šūviai – vienas į orą, o kitas – nukreipus vamzdį žemyn, patvirtina policijos pareigūno Z. J. pokalbio su PK budėtoju turinys, bei ta aplinkybė, jog įvykio vietoje buvo rastos tik dvi iššautos tūtelės.

Objektyviai nepatvirtinti bei nepagrįsti kitais įrodymais nukentėjusiųjų parodymai apie tai, kad šūvių metu šautuvas buvo nukreiptas į jų pusę. Apeliantas teigia, kad norėdamas pagąsdinti sūnų šovė vieną kartą į orą, antrą kartą – nuleidęs vamzdį žemyn. Tai patvirtina specialistų išvada, jog šūvio metu šovusysis ir ginklas automobilio atžvilgiu buvo iš priekio ir iš dešinės pusės, esant ginklo vamzdžiui nukreiptam žemyn (t. 1, b. l. 46). Ši aplinkybė taip pat paneigia teismo išvadą, jog 2 šūvius iš nedidesnio kaip 5 m atstumo jis iššovė į T. A. ir Z. J. pusę, šautuvą laikant horizontaliai rankose. Atstumas nuo žemės iki automobilio kairiojo žibinto stiklo apatinės briaunos yra apie 63 cm, o iki viršutinės – 87 cm, šaudamas horizontaliai apeliantas negalėjo pataikyti į automobilio žibintą, nes atstumas nuo horizontaliai laikomo šautuvo iki žemės būtų ne mažiau 1,5 m. T. A. parodymų patikrinimo metu parodė kurioje vietoje jis stovėjo pirmojo šūvio metu ir matyti, kad jis stovėjo už atidarytų vairuotojo durelių. Specialisto išvadoje nurodyta šūvio trajektorija – šūvio kryptis yra iš priekio atgal, 20-25? kampu iš viršaus žemyn ir 30-35? kampu iš dešinės į kairę, vertinant automobilio atžvilgiu. Remdamasis šiais įrodymais, apeliantas kritikuoja T. A. parodymus, kad kai buvo iššauta pirmą kartą, ginklas buvo nukreiptas į policijos pareigūnus. Apelianto nuomone, tuo atveju, jei šautuvas būtų laikomas horizontalioje padėtyje ir iš tokios padėties šaudoma į policijos pareigūnus, negalėjo nelikti šūvio pėdsakų ant automobilio durelių, o stiklai liktų neišdaužti. Be to, atstumas tarp išlipusių iš automobilio pareigūnų buvo apie 2 metrus, todėl T. A. parodymai prieštarauja elementariai logikai, kad jis vienu šūviu galėjo šauti į abu nukentėjusiuosius kartu. Nukentėjusieji T. A. ir Z. J. buvo ne kartą apklausti ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, tačiau nei vienas iš jų nematė į kurią pusę buvo iššautas antrasis ir trečiasis šūviai. Dėl skunde paminėtų aplinkybių, apeliantas sprendžia, kad teismas nenustatė, jog jis pasikėsino nužudyti du policijos pareigūnus, laikydamas horizontaliai rankose į jų pusę nukreiptą lygiavamzdį šautuvą, tyčia du kartus šovė į jų pusę, o vėliau, tęsdamas nusikalstamą veiką, išėjo ant asfaltuoto kelio ir tamsoje išgirdęs pareigūnų balsus, iš artimo maždaug 10 metrų atstumo, iššovė į jų pusę trečią šūvį.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad jis nematė į kiemą įvažiavusių policijos pareigūnų, nes buvo apakintas automobilio žibintų šviesomis. Tuo metu jis buvo tikras, kad į namus automobiliu sugrįžo jo sūnus, kuris prieš tai buvo stipriai jį sumušęs ir ketina toliau tęsti konfliktą, todėl ketino nuo jo gintis panaudodamas šautuvą. Teismo išvada, kad jo parodymai dėl įjungtų žibintų yra paneigti nukentėjusiųjų parodymais, t.y., kad įvažiavus į kiemą variklis buvo išjungtas ir liko degti tik gabaritiniai žibintai, kurie negalėjo tamsoje akinti, yra nepagrįsta. Savo nuomonę apeliantas grindžia A. V. parodymais, kuris teisme parodė, kad tuo metu, kai buvo pirmasis ir antrasis šūviai, policijos automobilio žibintai buvo įjungti. Liudytoja M. V. taip pat nepatvirtino nukentėjusiųjų parodymų, kad privažiavęs prie namų T. A. išjungė variklį ir liko degti tik gabaritinės šviesos. Be to, ir patys nukentėjusieji apklausti ikiteisminio tyrimo metu sekančią dieną po įvykio parodė, kad atvažiavus prie namo nieko nesimatė, buvo tamsu, todėl jie tarnybiniu automobiliu įvažiavo į kiemą, o gabaritines šviesas išjungė tik vėliau.

Apeliantas skunde taip pat pažymi, kad yra patyręs medžiotojas, todėl jei būtų norėjęs nužudyti pareigūnus, tai būtų nesunkiai padaręs, nes šūvio nuotolis buvo nedidelis. Remiantis tuo, teismo išvada, jog nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, kadangi nukentėjusieji pasislėpė, yra nepagrįsta. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog apeliantas turėjo tiesioginę apibrėžtą tyčią atimti T. A. ir Z. J. gyvybes. Be to, teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodė motyvo, dėl kurio apeliantas galėjo kėsintis į pareigūnų gyvybes.

Nuteistasis V. V. taip pat teigia esąs nepagrįstai nuteistas pagal LR BK 286 str. Nurodo, jog dėl patirto streso ir kūno sužalojimų, apakintas šviesų, nesuvokė, kad priešinosi policijos pareigūnams, manė, jog atvažiavo jo sūnus ir vėl nori jį mušti. V. V. tvirtina, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios priešintis policijos pareigūnams, nes suvokęs, kad kieme stovi policijos automobilis, jis grįžo į namą ir ginklą padėjo į seifą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. V. ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, kolegijos nuomone, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos. Šios išvados pilnai pasitvirtino ir apeliacinės instancijos teisme atlikus papildomą įrodymų tyrimą. Priešingai nei teigiama V. V. skunde, pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindė ne samprotavimais ar prielaidomis, o byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, kolegijos nuomone, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai, kuriais teismas pagrindė nuteistojo V. V. kaltę, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. V. iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo pripažinimo kaltu ir nuteisimo už pasikėsinimą tyčia nužudyti du asmenis, jiems einant tarnybines pareigas, o taip pat dėl pasipriešinimo valstybės tarnautojams, jiems atliekant viešojo administravimo įgaliojimus. Apeliantas nurodo, kad jis buvo apakintas į kiemą atvažiavusio automobilio žibintų šviesomis, be to, buvo sumuštas savo sūnaus A. V. ir galvojo, kas sūnus atvyko tikslu pratęsti jo atžvilgiu smurto veiksmus. V. V. aiškina, kad iš medžioklinio šautuvo jo iššauti du šūviai buvo tik gynybinė reakcija, jis neturėjo tyčios sužaloti, o tuo labiau nužudyti policijos pareigūnus ir tai įrodo tas faktas, kad vieną šūvį jis iššovė į orą, o kitą – palenkęs vamzdį žemyn.

Šios nuteistojo V. V. versijos yra nepagrįstos, nes jo kaltė pasikėsinus nužudyti du pareigūnus ir jiems pasipriešinus yra įrodyta byloje surinktais ir teismo pakankamai išsamiai ištirtais įrodymais, su kurių vertinimu teisėjų kolegija sutinka.

Baudžiamoji atsakomybė už pasikėsinimą galima tik bylose dėl tyčinių nusikalstamų veikų, dėl to būtina nustatyti, ar V. V. suvokė savo vykdomos pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį, o taip pat, ar numatė dėl tokios veikos galinčius kilti pavojingus padarinius, numatytus BK 129 straipsnyje. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. V. suprato, jog bendrauja su atvykusiais į kiemą policijos pareigūnais ir tyčia jiems pasipriešino, panaudodamas šaunamąjį ginklą. Skunde išdėstyti teiginiai, kad V. V. nesuvokė, kad į kiemą atvyko policijos pareigūnai, yra paneigti nukentėjusiųjų T. A., Z. J., iš dalies – liudytojos M. V., A. V. parodymais, įvykio vietos apžiūra, specialistų išvadomis. Nukentėjusieji T. A. ir Z. J. pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose davė vienodus parodymus ir paaiškino, kad sustojus kieme ir lipant iš automobilio, pastebėjo besiartinantį V. V., kuris laikė į jų pusę atkreipęs ginklą. Kai V. V. buvo įspėtas, kad atvyko policija ir jam liepta mesti ginklą, pastarasis į jų pusę iššovė. Po šūvio abu pareigūnai pasislėpė už automobilio galinės dalies, dar kartą įspėjo mesti ginklą, iššovė į orą įspėjamąjį šūvį, tačiau V. V. perspėjimų nepaisė, įžeidžiamai replikavo pareigūnų adresu ir iššovė antrąjį kartą. Šiuos nukentėjusiųjų T. A. ir Z. J. parodymus patvirtino liudytoja M. V., kuri pirmoji pamatė su ginklu rankose besiartinantį nuteistąjį, taip pat įvykio vietos apžiūros metu kieme rastos dvi tūtelės, o taip pat ta aplinkybė, kad nuo šūvio buvo sugadintas policijos tarnybinio automobilio kairės pusės priekinis žibintas ir vidinės detalės. V. V. ikiteisminio bylos tyrimo metu apklaustas įtariamuoju, o taip pat teisme pripažino tik tai, kad du kartus iššovė, siekdamas apsiginti nuo sūnaus smurto, tačiau kategoriškai neigia, kad pareigūnai jam šaukė, jog atvyko policija ir liepė mesti ginklą, o taip pat neigia buvus įspėjamąjį šūvį. Tokie V. V. parodymai yra nepagrįsti ir jie vertinami tik mėginimu išvengti atsakomybės už labai sunkaus nusikaltimo padarymą. V. V. negalėjo apakinti automobilio žibintų šviesos, nes artimosios ir tolimosios šviesos buvo išjungtos, o jam priartėjus prie automobilio per maždaug 5 metrus, buvo įjungti tik gabaritiniai žibintai. Eksperimento metu nustatyta, kad išjungus automobilio variklį ir ištraukus raktą iš uždegimo spynos, tai patvirtino padarę abu pareigūnai, lieka degti tik gabaritinių šviesų žibintai. Nuteistojo sūnus A. V. naudojasi VW Passat markės automobiliu, o pareigūnai buvo atvykę Ford Transit markės automobiliu, kuris skiriasi tiek išoriniu dizainu, tiek gabaritais, be to, jis buvo pažymėtas specialiais ženklais ir su švyturėliu. Prieštaraujančiais logikai laikytini ir V. V. teiginiai, kad atvykę pareigūnai neprisistatė, o juo labiau, iššovus šūvį iš medžioklinio šautuvo į pareigūnų pusę, jie tylėjo ir nesiėmė priemonių, kad nutraukti daromą viešosios tvarkos pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų parodymais priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nes nenustatyta objektyvių priežasčių, dėl kurių jie turėtų pagrindo apkalbėti nuteistąjį.

Byloje ištirtais įrodymais paneigti V. V. paaiškinimai ir apie tai, kad įvykio vietoje jis nesiorientavo, kadangi tik ką buvo stipriai sumuštas savo sūnaus A. V., nuo ko jam buvo sulaužytas skruostikaulis, padarytos kraujosruvos ir spengė galvoje. Apeliacinės instancijos teisme buvo patikrinta nuteistojo versija, paskiriant ekspertizę, ar jis nuo patirtų sužalojimų ir dėl to susidariusios situacijos galėjo įvykio vietoje suprasti bei valdyti savo veiksmus ir būti didelio susijaudinimo būsenoje. Teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertai nustatė ir pateikė išvadą, kad nėra objektyvių duomenų apie tai, kad dėl patirtų sužalojimų V. V. buvo trauminės kilmės sąmonės sutrikimo ar dėl susidariusios situacijos – laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje, todėl jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Taip pat ekspertai konstatavo, kad įvykio metu V. V. nebuvo fiziologinio afekto būsenoje ( t. III, b.l. 1-6 ).

Nuteistasis V. V. skunde nurodo, kad objektyviai nepatvirtinti ir nepagrįsti įrodymais nukentėjusiųjų policininkų T. A. ir Z. J. parodymai, kad šautuvo vamzdį laikė nukreipęs į jų pusę ir tada iššovė. Savo teiginiams paremti, nuteistasis remiasi specialisto išvada ( t. II, b.l. 46 ), kad šūvio metu šovusysis ir ginklas automobilio atžvilgiu buvo iš priekio ir iš dešinės pusės, esant ginklo vamzdžiui nukreiptam žemyn. Kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo teiginiais ir juos motyvuotai atmeta. Specialistas davė išvadą atsakydamas į tyrėjos klausimą, kokia kryptimi buvo laikomas ginklo vamzdis šūvio metu, kai buvo pataikyta į policijos tarnybinio automobilio kairiosios pusės priekinį žibintą. Tačiau byloje nepavyko nustatyti, pirmojo ar antrojo šūvio metu buvo apgadintas automobilio žibintas. Remiantis nukentėjusiųjų T. A. ir Z. J. parodymais, pirmą kartą V. V. iššovė atsukęs ginklą į jų pusę, o iki antrojo šūvio nukentėjusieji spėjo pasislėpti už automobilio galinės dalies, tačiau byloje neginčijamai nustatyta tai, kad V. V. šaudė nukentėjusiųjų buvimo kryptimi.

Baudžiamosios teisės teorijoje faktinių daromos veikos aplinkybių suvokimas reiškia, kad asmuo suvokia faktines savo poelgio aplinkybes, t.y. jis aiškiai įsivaizduoja, kokią daro veiką ir kuriai vertybei kelia pavojų darydamas veiką, o nagrinėjamoje byloje svarbu yra tai, koks pasirinktas veikos padarymo būdas. V. V. buvusioje situacijoje turėjo aiškiai suvokti, kad priešais jį stovėjo du žmonės, jis šaudė į jų pusę iš medžioklinio lygiavamzdžio šautuvo, užtaisyto 5 mm skersmens grankulkėmis ir šių aplinkybių pakanka pripažinti kaltu dėl kėsinimosi nužudyti. Nusikalstama veika teisingai kvalifikuota kaip pasikėsinimas, kadangi ji nebuvo baigta dėl priežasčių, nepriklausančių nuo V. V. valios – jis nepataikė, nes nukentėjusieji pasitraukė ir pasislėpė.

Nuteistasis V. V. tiek bylos teisminio nagrinėjimo metu, tiek apeliaciniame skunde neigia šovęs į policijos pareigūnų pusę trečiąjį kartą ir šį teiginį grindžia tuo, kad įvykio vietoje buvo surastos tik dvi iššautos tūtelės, o Z. J. telefonu kalbėdamas su policijos komisariato budėtoju pasakė, kad buvo šauta du kartus.

Tačiau apie tai, kad buvo norėta susidoroti su policijos pareigūnais, papildomai patvirtina ta aplinkybė, kad po antrojo šūvio kieme, T. A. ir Z. J. pasitraukė iš kiemo ir pasislėpė už kelio esančiame griovyje, o tuo metu V. V. išėjo į kelią, vadino pareigūnus „mentais“, liepė jiems nesislėpti ir pasirodyti, o išgirdęs kaip jie kalba telefonu su policijos komisariato budėtoju, iššovė trečią kartą. Šias aplinkybes nukentėjusieji patvirtino duodami parodymus apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Nors nukentėjusieji nepastebėjo į kurią pusę trečiojo šūvio metu buvo nukreiptas šautuvo vamzdis, tačiau tai, kad V. V. toliau persekiojo policijos pareigūnus, parodo nuteistojo tyčios kryptingumą pasikėsinti į jų gyvybę. Byloje yra nukentėjusiųjų pokalbio su budėtoju stenograma ( t. II, b.l. 55- 57 ), iš jos turinio matyti, kad 23 val. 06 min. pareigūnai pranešė budėtojui, kad automobilį paliko kieme ir išėjo, taip pat T. A. praneša, jog „dabar gatvėje su ginklu šaudo“, todėl galima spręsti, kad pareigūnai tuo metu jau buvo pasitraukę iš kiemo, o V. V. ėjo paskui juos. Taip pat nukentėjusieji pranešė, kad padarė įspėjamąjį šūvį ir tai dar kartą paneigia V. V. aiškinimus, kad jokio šūvio jis negirdėjo. Z. J. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad galimai budėtojui buvo pranešta apie du šūvius, o apie trečią šūvį jam nebepranešė. Ši aplinkybė atitinka 23 val. 24 min. įvykusio pokalbio turinį, kurio metu Z. J. informuoja, kad „kartą į mus, kitą kartą atsakomąjį šūvį, policija, stovėk, policija, į viršų, jis dar kartą į mus“ ( t. II, b.l. 56 ). Trečiojo šūvio buvimo fakto nepaneigia, jog įvykio vietoje rastos tik dvi, o ne trys tūtelės, nes įvykio vietos apžiūros metu viena tūtelė buvo rasta 33,5 m atstumu nuo V. V. gyvenamojo namo laiptų pradžios ant asfaltuoto kelio (duomenys neskelbtini) vidurio, priešais įvažiavimą į minėto namo kiemą. Ši aplinkybė parodo, kad V. V. ėjo paskui policijos pareigūnus, kai šie atsitraukė iš kiemo ir prie kelio iššovė.

Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo V. V. veiksmus ir nuteisė jį pagal BK 286 straipsnį dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams T. A. ir Z. J., kurie yra valstybės tarnautojai ir atliko viešojo administravimo funkcijas. Nors V. V. prašo išteisinti, kaip nepadarius šios nusikalstamos veikos, tačiau šioje dalyje skundas taip pat yra atmetamas remiantis tais pačiais motyvais, kurie buvo išdėstyti nutartyje, nagrinėjant klausimą, ar V. V. buvo pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas dėl pasikėsinimo nužudyti du asmenis dėl tarnybos pareigų vykdymo. Dar kartą tų pačių argumentų, kurie jau išdėstyti šioje nutartyje, kolegija nebekartoja.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. V. bausmę, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, jo stadiją, kaltės formą, į vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, teigiamą charakteristiką, t. y., įvertino visas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje. V. V. pagrįstai paskirta laisvės atėmimo bausmė, atitinkanti sunkiausio iš padarytų nusikaltimų - BK 129 straipsnio 2 dalies - sankcijoje numatytą bausmės minimumą, todėl ją švelninti, taikant BK 62 straipsnį ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nors to skunde ir neprašoma, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. V. apeliacinį skundą atmesti.