- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-12-05
- Bylos Nr.
- Iv-465-561/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01870-2010-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- D. K.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, sekretoriaujant Daliai Švilpienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. (D. K.) skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas D. K. prašyme teismui (b. l. 1-3) nurodė, jog laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 31 iki 2008 m. spalio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – Valstybės tarnybos įstatymas) 23 str. 2 dalies bei kitų Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatų taikymo už atliktas pareigas nepagrįstai ir neteisėtai buvo nesumokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis (išmokėta tik priemokų ir priedų sumos dalis, neviršijusi 70 procentų pareiginės algos), todėl prašė teismo iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Komisariatas) priteisti jam 2264,85 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį.
D. K. pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2009 gruodžio 11 d. nutarimu minėtos darbo užmokesčio dalies neišmokėjimas dėl Valstybės tarnybos įstatyme 23 str. 2 dalyje įtvirtinto ribojimo buvo pripažintas neteisėtu. Nurodė, kad apie teisės į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą pažeidimą objektyviai sužinojo nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos, t. y. nuo 2009 m. gruodžio 11 d., todėl mano, jog nuo šios dienos atsirado teisė dėl pažeistų teisių kreiptis į teismą. Pažymėjo, jog darbo užmokesčio dalis turi būti priteistina už trejus metus, tačiau juos skaičiuojant atgal ne nuo kreipimosi su skundu į teismą dienos, bet nuo pareiškėjo skunde nurodytos paskutinės laikotarpio, už kurį jis prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį dienos. Nurodė, jog darbo užmokesčio nepriemokos už 2007 metų sausio ir balandžio mėn. (340,96 Lt) patenka į ieškinio senatį, todėl prašė teismo, atsižvelgiant į tai, kad darbo užmokesčio nemokėjimas buvo susijęs su antikonstitucinio teisės akto taikymu, atnaujinti ieškinio senaties terminą.
Atsiliepimas
Atsakovas Komisariatas atsiliepime į prašymą (b. l. 14-17) nurodė, jog Komisariatas, apskaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį, veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymą. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius, buvo vadovaujamasi galiojančiais tesės aktais, todėl mano, jog Komisariatas nepažeidė nė vieno teisės akto, mokėdamas priedus ir priemokas pareiškėjui D. K.. Pažymėjo, jog Komisariatas šioje byloje nėra tinkamas atsakovas, mano, jog vienintelis tinkamas atsakovas byloje galėtų būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Nurodė, jog reikalavimams dėl darbo užmokesčio ar kitų socialinių garantijų išmokų priteisimo taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – Darbo kodeksas) 27 str. 2 dalyje nustatytas bendrasis trijų metų senaties terminas. Kadangi pareiškėjas prašo priteisti dalį lėšų, kurios buvo atskaitytos (neišmokėtos) 2007 metais sausio, kovo mėnesiais, t. y. 340,96 Lt, šioje dalyje prašė taikyti senaties terminą, nes į teismą pareiškėjas D. K. kreipėsi 2010-06-19, kas sudaro pagrindą bylos nutraukimui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 d. 6 punktas).
Komisariatas nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. yra priėmęs Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-45/2010) ištirti, ar: Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. (1993 m. vasario 3 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str. 2 d., 107 str. 1 d., Konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. (1993 m. vasario 3 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str. 2 d., 107 str. 1 d., konstituciniam teisinės valstybės principui. Minėtomis aplinkybėmis prašė administracinės bylos nagrinėjimą sustabdyti. Taip pat prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams. Pažymėjo, jog pareiškėjo D. K. paskaičiavimuose yra aritmetinė klaida, t. y. vietoje nurodytos 2264, 85 Lt sumos turėtų būti 2244, 85 Lt (pagrindas – asmens kortelės).
Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui D. K. už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl to, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas, pareiškėjui D. K. buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį.
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Valstybės tarnybos įstatymo (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855) 25 ir 26 straipsniuose numatyta, kad valstybės tarnautojams mokami priedai ir priemokos bei nurodytas priedų ir priemokų sąrašas. Minėto įstatymo 23 str. 1 dalyje numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos (Valstybės tarnybos įstatymo 2002-04-23 redakcija Nr. IX-855, 2007-06-07 įstatymo Nr. X-1175 redakcija).
Konstitucinis Teismas 2009 gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinio teismo nutarime taip pat konstatuota, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Todėl ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nesant nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą maksimalią mokėtiną ribą, pažeistos Konstitucijos nuostatos. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija (2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010) taip pat konstatavo, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo. Kolegija taip pat pabrėžė, kad pažeista teisė teismo turi būti ginama, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.
Motyvuojamoji dalis
Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje numatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija (2010 birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010) konstatavo, jog ginčuose dėl darbo užmokesčio (teisingo atlyginimo už darbą) priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atlikti apmokėjimai už atliktą darbą yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Todėl dėl šios priežasties Konstitucijai prieštaravęs aktas negali būti taikomas tik į ateitį (Konstitucinio teismo įstatymo 72 str. 4 dalis), o taip pat nėra pagrindo išvadai, kad įstatymo nuostatos yra įvykdytos iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo. Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog pareiškėjo D. K. pareikštas reikalavimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra pagrįstas.
LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2010-06-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 teismas konstatavo, kad ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (teisingo atlyginimo už darbą) yra laikytinas tarnybiniu ginču. Taip pat pažymima, jog tinkamu atsakovu tarnybiniuose ginčuose dėl pareigūnams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo laikytina vidaus reikalų statutinė įstaiga, kurioje tarnavo pareigūnas ir kuri nagrinėto ginčo laikotarpiu visa apimtimi įgyvendino asmens darbdavio funkcijas. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1–638/2005 („Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316-329). Nagrinėjamu atveju, tinkamu atsakovu laikytinas Komisariatas, o ne Lietuvos valstybė. Todėl kaip nepagrįsti atmestini atsakovo Komisariato argumentai, kad šioje byloje atsakovu turi būti laikytina Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
Iš teismui pateiktų asmens kortelių (b. l. 5-8) matyti, kad pareiškėjui D. K. už 2007 metus, ribojant priedus ir priemokas, neišmokėta 503,09 Lt, už 2008 metus, ribojant priedus ir priemokas, neišmokėta 1741,76 Lt. Atkreiptina, jog pareiškėjas D. K. prašyme 2008 rugsėjo mėnesio sumą įvardina – 280,45 Lt, tačiau Asmens kortelėje už 2008 metus rugsėjo mėnesio suma – 260,45 Lt.
LVAT yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, nustatomas, vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (LVAT 2009 sausio 23d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, 2009 rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-859/2009). Darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteistinos ne daugiau kaip už trejus metus.
Pareiškėjas D. K. prašė priteisti susidariusią nepriemoką už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Darbo kodekso 27 str. 2 dalies nuostatos ieškiniui dėl darbo santykių pareikšti numato trijų metų senaties terminą. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). LVAT yra konstatavęs, kad šios kategorijos bylose privalo būti taikomas trejų metų senaties terminas. Trejų metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos. Pareiškėjas D. K. į teismą su prašymu dėl nepriemokos priteisimo kreipėsi 2010 birželio 19 d., todėl, šiuo atveju, pareiškėjo D. K. reikalavimas gali būti tenkinamas darbo užmokesčio dalį priteisiant tik už laikotarpį nuo 2007 m. birželio 19 iki 2010 m. birželio 19 (Darbo kodekso 27 str. 2 dalis), t. y. viso 1903,89 Lt. Pareiškėjo D. K. prašoma priteisti neišmokėta darbo užmokesčio dalis ir už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 31 d. iki 2007 m. birželio 18 d. vien todėl, kad pareiškėjo D. K. atžvilgiu darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms, nelaikytina aplinkybe, dėl ko senaties terminas už paminėtą laikotarpį galėtų būti atnaujintas (LVAT 2011 lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1839/2011).
Asmens kortelėse nurodytų pareiškėjui D. K. susidariusių nepriemokų sumų Komisariatas neginčija, tačiau, motyvuodamas lėšų skirtų darbo užmokesčiui mokėti stygiumi, prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Argumentams, kad tokio dydžio reikalavimo Komisariatas negalės įvykdyti arba tai reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį, Komisariatas nepateikė įrodymų, apibūdinančių realią įstaigos finansinę padėtį sprendimo priėmimo teisme momentu, todėl, esant šioms aplinkybėms, taip pat tai, kad priteisiama neišmokėto darbo užmokesčio suma yra nedidelė bei remiantis LVAT suformuota praktika analogiškose administracinėse bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo (LVAT 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011; 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-236/2011) prašymas vieneriems metams atidėti sprendimo vykdymą netenkinamas.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui D. K. yra priteistina 1903,89 Lt suma neišmokėto darbo užmokesčio.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 str. 2 punktu, 127 str. 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas
nusprendė:
pareiškėjo D. K. (D. K.) skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti D. K. (D. K.) iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 1903,89 Lt (vieną tūkstantį devynis šimtus tris litus ir 89 ct) neišmokėto darbo užmokesčio.
Kitoje dalyje pareiškėjo D. K. (D. K.) skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.