Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo J. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutarimo J. L. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato (toliau – ir Institucija) įgaliotas pareigūnas 2010 m. gruodžio 2 d. J. L. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad ji 2010 m. spalio 29 d., apie 23.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, konflikto su seserimi S. G. metu, ją stumdė ir tampė už plaukų mažametės dukros R. R. akivaizdoje. Tokiais veiksmais J. L., vykdydama tėvų pareigą auklėti ir prižiūrėti savo dukrą, panaudojo tėvų valdžią priešingai dukros interesams ir padarė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 181 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu J. L. administracinė nuobauda buvo paskirta už ATPK 181 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą. ATPK 181 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tėvų valdžios nepanaudojimas arba panaudojimas priešingai vaiko interesams užtraukia įspėjimą tėvams.

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 1 punktas numato, kad tėvai ar kiti teisėti vaiko atstovai privalo sudaryti tinkamas sąlygas vaikui gyventi ir augti šeimoje, rūpintis juo. Remiantis minėto Įstatymo 8 straipsnio 1 punktu, vaiko teisė būti sveikam garantuojama priemonėmis, leidžiančiomis sudaryti vaikui sveiką ir saugią aplinką. Tėvai ar kiti teisėti vaiko atstovai privalo sudaryti sąlygas vaikui augti, vystytis ir tobulėti, turi auklėti savo vaikus humaniškai, dorais žmonėmis (Įstatymo 21 str. 1 d.). Atitinkamai Įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad už fizinio ar psichinio smurto demonstravimą vaikams, jų įtraukimą į nusikalstamą ar kitą neteisėtą veiką taikoma įstatymų nustatyta administracinė arba baudžiamoji atsakomybė.

Atkreiptinas dėmesys, kad tėvų valdžia negali būti naudojamasi priešingai vaiko interesams. Tiek nacionaliniuose, tiek tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintas ypatingos vaiko apsaugos principas – visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus. Tinkamas valdžios panaudojimas vaiko atžvilgiu siejamas su tuo, kad vaikui būtų užtikrinta teisė į visapusišką ir harmoningą vystymąsi fiziškai ir protiškai, siekiama vaiką apsaugoti nuo jo vystymuisi žalingo socialinės aplinkos poveikio. Draudžiamas bet koks valdžios panaudojimas priešingai vaiko interesams, tarp jų ir fizinio ar psichologinio smurto demonstravimas vaiko akivaizdoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog vaiko akivaizdoje atlikti veiksmai, pasireiškiantys amoraliu tėvų elgesiu (fiziniu smurtu, necenzūriniais žodžiais, agresyviais barniais, keliančiais vaikui baimę), traktuojami kaip tėvų valdžios panaudojimas priešingai vaiko interesams. Neigiamą poveikį vaikui gali daryti jau pats vaiko pamatytas netinkamo elgesio faktas, todėl vien už tokį elgesį vaiko akivaizdoje tėvai gali būti traukiami administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 181 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. sausio 22 d. konsultaciją Nr. 25-K, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 4, P. 420, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N2-818/2005, 2011 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N62-482/2011, 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-305/2012 ir kt.).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog J. L. kaltė padarius jai inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą įrodyta. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Pažymėtina, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad nagrinėjamo įvykio metu administracinėn atsakomybėn patraukta J. L. konflikto su S. G. metu tampė ją už plaukų ir jos abi apsistumdė mažametės R. R. akivaizdoje. Be to, iš byloje esančio S. G. protokolo-pareiškimo (b. l. 2-3) ir jos parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme (b. l. 33), Institucijos nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (b. l. 5-6) bei B. G. paaiškinimo (b. l. 8) matyti, jog minėto konflikto metu J. L., be kita ko, įžeidinėjo S. G.. Taigi, tarp asmenų esant konfliktui dėl atitinkamų asmeninių santykių, J. L. pasirinko nepriimtiną tokių santykių aiškinimosi būdą, sukėlusį jos mažametei dukrai baimę, stresą, taip akivaizdžiai traumuodama vaiko psichiką ir pažeisdama jo interesus. Toks J. L. elgesys dukros akivaizdoje yra netoleruotinas, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ją pripažino kalta padarius ATPK 181 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą ir skyrė administracinę nuobaudą. Minėti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veiksmai nevertintini kaip būtinoji gintis ir asmens atsakomybės padarius jam inkriminuotą pažeidimą nepašalina. ATPK 18 straipsnis numato, jog administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris kad ir numatytas šiame kodekse arba kituose normatyviniuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinosios ginties būklėje, tai yra ginant valstybinę ar viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, nustatytą valdymo tvarką nuo priešingo teisei kėsinimosi tokiu būdu, kad padaroma pasikėsintojui žalos, jeigu tik nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Tačiau nagrinėjamu atveju apeliantės veika (S. G. įžeidinėjimas, tampymas už plaukų ir apsistumdymas) nelaikytina jos dukros teisių ar laisvių gynimu, nes neatitinka būtinosios ginties teisėtumo sąlygų. Siekdama apginti savo dukrą nuo galimo neigiamo poveikio, J. L. galėjo vengti konflikto, tačiau, kaip pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė pati apeliantės dukra R. R., ji konflikto metu bandė atitraukti mamą nuo S. G., kad mama pastarajai nebetemptų plaukų (b. l. 33), kas rodo, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo aktyviais veiksmais toliau akivaizdžiai nepriimtinu ir prieštaraujančiu moralės normoms būdu, pažeidžiant vaiko interesus, konfliktavo su S. G.. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo teiginys, jog nagrinėjamas pažeidimas buvo padarytas būtinosios ginties būklėje, atmestinas kaip nepagrįstas ir vertintinas kritiškai, kaip mėginimas išvengti administracinės atsakomybės.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

J. L. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.