Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Petkevičienės ir E. S., dalyvaujant pareiškėjos atstovei G. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. F. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2016 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. 6-24-4147 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Valdyba) 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. (11.1)-I-2805 ir priteisti pareiškėjai iš VSDFV Vilniaus skyriaus motinystės pašalpos nepriemoką už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 15 d. iki 2016 m. birželio 19 d., kurią sudaro 13 017,18 EUR.

Pareiškėja skunde nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. kovo 16 d. priėmė sprendimą Nr. 6-24-4147 dėl pareiškėjos teisės į motinystės pašalpą. Sprendimu nuspręsta skirti pareiškėjai motinystės pašalpą, kurios bendra suma sudaro 5899,47 EUR. Sprendime nurodyta, jog pareiškėjos dienos kompensuojamasis uždarbis yra 217,44 EUR. Tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje nustatytu maksimaliu kompensuojamuoju uždarbiu pašalpoms apskaičiuoti, pareiškėjos faktinis dienos kompensuojamasis uždarbis buvo sumažintas iki 67,81 EUR, pagal kurį ir buvo apskaičiuota bendra motinystės pašalpos suma. VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. kovo 16 d. sprendimu atsisakė pareiškėjai išmokėti susidariusį motinystės pašalpos skirtumą (nepriemoką) - 13 017,81 EUR.

Pareiškėja teigia, kad pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalį pritaikytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai gauti pažeidė jos konstitucinę motinystės apsaugos garantiją ir nulėmė nelygią padėtį kitų pašalpų gavėjų atžvilgiu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2016 m. kovo 15 d. priėmė nutarimą, kuriuo konstatuota, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Nors oficialus Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimas atidėtas iki 2017-01-02, tačiau pareiškėja mano, kad į jame pateiktus išaiškinimus privalo būti atsižvelgta.

Vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Konstitucinio Teismo išaiškinimais, teigia, kad šioje byloje susiklostė ypatinga situacija, kai Konstitucinio Teismo sprendimas yra suformuotas, jo argumentai žinomi, ir jo atšaukti ar pakeisti teisinės galimybės jau nėra, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies taikymas asmenims, kurie teisę į motinystės pašalpą įgijo ar įgis nuo nutarimo priėmimo iki jo paskelbimo, pažeidžia teisingumo ir lygybės prieš įstatymą principus.

Pareiškėja teigia, kad pagal atsakovo pateiktus duomenis, motinystės pašalpos nepriemoka už visą laikotarpį sudaro 13 017,81 EUR.

Atsakovas atsiliepimu su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad

pareiškėjai motinystės pašalpa paskirta VSDFV Vilniaus 2016-03-16 sprendimu Nr. 6-24-4147. Nėštumo ir gimdymo atostogos pareiškėjai suteiktos nuo 2016-02-15, todėl kompensuojamasis uždarbis apskaičiuotas pagal draudžiamąsias pajamas, turėtas laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2015-12-31.

Pareiškėjai motinystės pašalpa apskaičiuota vadovaujantis galiojančiomis Ligos ir motinystės įstatymo 6 straipsnio 5 dalies, Nuostatų 7 ir 10 punktų nuostatomis, kurios, iki oficialiai Teisės aktų registre bus paskelbtas Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimas Nr. KT8-N5/2016, ir toliau taikytinos, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimus ir naikinti skundžiamus sprendimus bei priteisti pareiškėjai motinystės pašalpos nepriemoką.

Valdyba atsiliepimu su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, iš esmės pritardamas VSDFV Vilniaus skyriaus pozicijai.

Valdyba mano, kad Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimo nuostata „oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos minėtos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nuostatos tiek, kiek nurodyta, negalės būti taikomos, t. y. visoms dirbančioms motinoms už nėštumo ir gimdymo atostogų laiką turės būti mokamos per nustatytą laikotarpį iki šių atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančios motinystės pašalpos“, reiškia, jog iki šio nutarimo oficialaus paskelbimo dienos minėtos įstatymo nuostatos gali būti taikomos.

Valdybos nuomone, Konstitucinis Teismas nutarime pagrįstai atidėjo šio nutarimo įsigaliojimą kitiems biudžetiniams metams (2017-01-02) atsižvelgiant į tai, kad šio Konstitucinio Teismo nutarimo įgyvendinimas yra susijęs su viešųjų finansų planavimu, taip pat į tai, kad būtina tinkamai pasirengti motinystės pašalpų, kurių dydis tiek, kiek nurodyta, nebūtų ribojamas, skyrimui ir mokėjimui.

Tuo atveju, jeigu būtų patenkinti pareiškėjos reikalavimai ir skundžiami sprendimai būtų panaikinti vien dėl to, kad būtų laikomi dar neįvykdytais (nes buvo apskųsti), būtų pažeisti ne tik viešojo administravimo principai (įstatymo viršenybės ir kt.), bet ir protingumo bei sąžiningumo principai. Tai, kad viešojo administravimo subjektas sprendimo priėmimo momentu žino, kad jo taikomos teisės aktų nuostatos yra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai ir nuo 2017-01-02 nebegalios (nes bus pakeistos), nereiškia, kad jis turi teisę netaikyti galiojančių Įstatymo nuostatų, o taikyti dar negaliojantį Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimą.

Pareiškėjos atstovė teismo posėdžio metu skundą palaikė, prašė jį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Papildomai pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas neįvykdytas, nepriemoka neišmokėta.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje kilęs ginčas dėl atsakovo atsisakymo išmokėti pareiškėjai motinystės pašalpą, mokėtą už laikotarpiu nuo 2016-02-15 iki 2016-06-19 suteiktas nėštumo ir gimdymo atostogas, skirtumą, netaikant maksimalaus kompensuojamojo uždarbio ribojimo.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėja 2016-03-13 pateikė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą skirti motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo laikotarpį nuo 2016-02-15 iki 2016-06-19. VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 6-24-4147 paskyrė 5899,47 EUR motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016-02-15 iki 2016-06-19. Atsakovas atsiliepime paaiškino, kad skaičiuojant motinystės pašalpą pareiškėjos vidutinis vienos darbo dienos atlyginimas apskaičiuotas pagal draudžiamąsias pajamas, turėtas laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2015-12-31, buvo 217,44 EUR (54 794,47 EUR : 252 d. d.). Kadangi jis buvo didesnis už teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, atsakovas apskaičiuodamas motinystės pašalpą, taikė 67,81 EUR dydžio maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, todėl apskaičiavo ir pareiškėjai išmokėjo 5 899,47 EUR (67,81 EUR x 87 d. d.) dydžio motinystės pašalpą.

Pareiškėja, nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus 2016-03-16 sprendimu, 2016-04-12 skundu kreipėsi į Valdybą, prašydama apskaičiuoti ir išmokėti motinystės pašalpą netaikant maksimalaus kompensuojamojo uždarbio ribojimo. Prašymą grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimu. Valdyba 2016-05-10 sprendimu Nr. (11.1) I-2805 pareiškėjos skundo netenkino.

Byloje kilo ginčas dėl atsakovo atsisakymo išmokėti motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogas skirtumą, netaikant maksimalaus kompensuojamojo uždarbio ribojimo. Pareiškėja prašo panaikinti skundžiamus sprendimus ir priteisti jai iš atsakovo motinystės pašalpos nepriemoką už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 15 d. iki 2016 m. birželio 19 d., kurią sudaro 13 017,18 EUR. Pareiškėjos nuomone, Konstituciniam Teismui 2016-03-15 nutarimu antikonstituciniu pripažinus aktualų teisinį reguliavimą, susijusį su nėštumo ir gimdymo atostogų metu skiriamų ir mokamų motinystės pašalpų dydžio ribojimu, motinytės pašalpa turi būti perskaičiuojama netaikant maksimalaus dienos kompensuojamojo uždarbio dydžio ribojimo. Ginčo byloje dėl pareiškėjos nurodytos nepriemokos dydžio nėra.

Motinystės pašalpų skyrimo, apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis apibrėžia kompensuojamąjį uždarbį kaip apdraustojo asmens draudžiamųjų pajamų sumą, pagal kurią apskaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpos. Kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų dydis, yra apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per paeiliui einančius 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nėštumo ir gimdymo, tėvystės arba vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį (Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis). Pagal Įstatymo 6 straipsnio 5 dalį, maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 7 punkte.

Konstitucinis Teismas 2016-03-15 nutarime Nr. KT8-N5/2016 Įstatymo 6 straipsnio 5 dalį tiek, kiek jame nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, pripažino prieštaraujančiais Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Šis nutarimas Teisės aktų registre oficialiai paskelbtas 2017-01-02.

Konstitucinis Teismas oficialų nutarimo paskelbimą atidėjo, atsižvelgdamas į tai, kad jo įgyvendinimas yra susijęs su viešųjų finansų planavimu, taip pat į tai, kad būtina tinkamai pasirengti motinystės pašalpų, kurių dydis tiek, kiek nurodyta, nebūtų ribojamas, skyrimui ir mokėjimui. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2016-03-15 nutarimo konstatuojamosios dalies V skyriaus 1 punkto antroje pastraipoje nurodė: „Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos minėtos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nuostatos tiek, kiek nurodyta, negalės būti taikomos, t. y. visoms dirbančioms motinoms už nėštumo ir gimdymo atostogų laiką turės būti mokamos per nustatytą laikotarpį iki šių atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančios motinystės pašalpos.“

Lietuvos Respublikos Seimas 2016-06-28 priėmė Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymą (toliau – Pakeitimo įstatymas), kuris, išskyrus jo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytas išimtis, įsigaliojo 2017-01-01. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje (2016-12-20 įstatymo Nr. XIII-138 redakcija, galiojanti nuo 2016-12-30) nustatyta, kad: asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo, išskyrus asmenis, kurie nuo 2016-03-15 iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką; asmenims, nuo 2016-03-15 iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017-03-31 perskaičiuojamos taikant šio įstatymo 1 straipsnyje Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas ir iki 2017-06-30 išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas; šis skirtumas mokamas tuo pačiu būdu, kuriuo buvo mokama neperskaičiuota motinystės pašalpa (motinystės išmoka), jeigu asmuo, kuriam jis turi būti išmokėtas iki jo išmokėjimo nepateikia prašymo dėl kito išmokėjimo būdo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo (t. y. 2017 m. sausio 1 d.) įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą, motinystės pašalpos, apskaičiuotos pagal kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. turi būti perskaičiuotos taikant kompensuojamąjį uždarbį, apskaičiuotą tokių ribojimų netaikant, ir iki 2017 m. birželio 30 d. tokiems asmenims turi būti išmokėtas susidaręs motinystės pašalpos skirtumas. Kitiems asmenims paskirtų motinystės pašalpų perskaičiavimas nėra numatytas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, kad ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, spręsdamas analogiško pobūdžio bylą konstatavo, kad nustačius teisės gauti iki motinystės atostogų gauto atlyginimo vidurkį pažeidimą, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino, teismas pažeistą teisę privalo ginti veiksmingai (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-473-502/2017).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjai motinystės pašalpa buvo apskaičiuota taikant Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje nustatytą maksimalaus kompensuojamojo uždarbio ribojimą, kuris Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 39 straipsniui, reikalavimas ginti pažeistą teisę pareikštas nepraleidus nustatyto termino. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, atsižvelgdama į nurodytus argumentus ir teismų praktiką, sprendžia, kad pareiškėjai turi būti perskaičiuota motinystės pašalpa pagal asmens kompensuojamąjį uždarbį netaikant ribojimo. Atsižvelgiant į tai, 2016-03-16 VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo dalis, kuria apskaičiuojant pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016-02-15 iki 2016-06-19 pritaikytas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) nurodytas kompensuojamo uždarbio dydis, ir Valdybos 2016 m. gegužės 10 d. sprendimas, naikintini. Atsakovas įpareigotinas perskaičiuoti pareiškėjai priklausančią (už laikotarpį nuo 2016-02-15 iki 2016-06-19) motinystės pašalpą pagal VSDFV Vilniaus skyriaus 2016-03-16 sprendime apskaičiuotą dienos kompensuojamąjį uždarbį (217,44 EUR) netaikant ribojimo ir išmokėti susidariusį motinystės pašalpos skirtumą.

Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti sumokėtą žyminį mokestį. Nustatyta, kad pareiškėja sumokėjo 21 EUR žyminio mokesčio, turėjo 100 EUR atstovavimo išlaidų, kurias pagrindžiantys duomenys pateikti į bylą. Įvertinus tai, kad skundo reikalavimai iš esmės patenkinti apginant pareiškėjos pažeistą teisę kitu būdu, pareiškėjai iš atsakovo priteistina visa patirtų bylinėjimosi išlaidų sumą, t. y. 121 EUR.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2, 4 punktais, 132 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjos B. F. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2016 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 6-24-4147 „Dėl B. F. teisės į motinystės pašalpą“ dalį, kuria apskaičiuojant pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016-02-15 iki 2016-06-19 pritaikytas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) nurodytas kompensuojamo uždarbio dydis.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. (11.1) I-2805 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2016-03-16 sprendimo Nr. 6-24-4147“.

Įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių perskaičiuoti pareiškėjai B. F. priklausančią motinystės pašalpą pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2016 m. kovo 16 d. sprendime pareiškėjai B. F. apskaičiuotą dienos kompensuojamą uždarbį netaikant ribojimo ir išmokėti susidariusį motinystės pašalpos skirtumą.

Kitą pareiškėjos skundo dalį atmesti.

Priteisti pareiškėjai B. F. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 121 EUR (šimtą dvidešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

E. S.