- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-29
- Bylos Nr.
- I-5554-561/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00208-2016-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- E. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 3.20Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. B. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde paaiškino, kad buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinamas teisės aktuose nustatytas minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimas, trūko vietos pasivaikščioti. Taip pat pažymėjo, kad sanitarinio mazgo Lukiškių TI-K kamerose įrengimas neužtikrina pakankamo privatumo nuo kitų kalinių ir pareigūnų, nėra atskiros kabinos. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose tvyrojo drėgmė ir šaltis, trūko oro. Skunde nurodoma, kad sąlygos buvo antisanitarinės, kameros netvarkingos, tvyrojo smarvė, nuo lubų byrėjo tinkas ir dažai, jautėsi inventoriaus (kėdžių) trūkumas. Tokias sąlygas pareiškėjas vertino kaip kankinimą, sukėlusį jam dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, pasireiškusius įvairiais sutrikimais. Vadovaudamasis Visuotine žmogaus teisių deklaracija, Konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK), Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – HN 76:2010), Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių straipsniais, prašė teismo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė skundą atmesti.
Paaiškino, kad į Lukiškių TI-K asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose. Todėl Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų į Lukiškių TI-K, skaičiui. Skirstant asmenis į kameras, turi būti laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kuriose kamerose vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytas ribas. Susidarius tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Be to, suimtiesiems ir nuteistiesiems suteikiama teisė naudotis sporto kiemeliu, koplyčia, biblioteka, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Pabrėžė, kad iš kalinamų asmenų reikalaujama kamerose palaikyti švarą ir tvarką, išduodamas tam reikalingas inventorius. Lukiškių TI-K administracija buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ bei su UAB „Dezinfa“. Minėtos įmonės atlikdavo kenkėjų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kadangi nuteistieji bei suimtieji dažnai tyčia niokoja valstybės turtą, suremontuotose kamerose dažnai tenka daryti pakartotinį remontą.
Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos įrengtos, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, ne visada įmanoma įrengti papildomų baldų. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne nei 1,5 metro aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.
Pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, 24 punkte įtvirtinta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.
Nurodė, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatas, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje.
Anot atsakovės atstovo, pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais bei samprotavimais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Nėra įrodyta, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai darė jam tiesioginę įtaką. Be to, tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Atsiliepimas
Pareiškėjas, pateikdamas atsiliepimą į atsakovo atsiliepimą, papildomai nurodė, kad kamerose buvo ne vienas, o su dar dvejais asmenimis, taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K patalpos yra ne gyvenamosios, o pagalbinės, dėl to buvo pažeista teisė gyventi gyvenamose patalpose.
Byloje kilo ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė kalinamas Lukiškių TI-K, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Motyvuojamoji dalis
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti, žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009). Aplinkybė, kad kalinamas nepriimtinomis sąlygomis asmuo, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir EŽTT praktikoje (2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).
Pažymėtina, kad LVAT yra suformulavęs taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Laisvės atėmimo įstaigai negalint paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygomis, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013-11-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, jog buvo laikomas kamerose, kurių plotas neatitiko teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimų. Minimalus kameros plotas vienam asmeniui nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124. Šio įsakymo 1.3.1. punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².
Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovės atstovas pateikė duomenis apie pareiškėjo judėjimą jo buvimo Lukiškių TI-K metu ir su juo kartu kamerose laikytų asmenų kiekį. Įvertinus šiuos duomenis nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K su pertraukomis buvo laikomas nuo 2015-12-31 iki 2016-01-08.
Pateikti duomenys patvirtina, kad iš nurodyto laikotarpio (2015-12-31 – 2016-01-08) pareiškėjas 3 dienas (2016-01-01 – 2016-01-03) buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3,6 m², t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus ploto (b. l. 7).
Nagrinėjamu atveju, apibendrinus teisinį reglamentavimą bei byloje esančius duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, darytina išvada, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015-12-31 iki 2016-01-08 (išskyrus tas dienas, kuriomis nebuvo pažeistos teisės normos) kalint Lukiškių TI-K, buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 m² kameros ploto, t. y. byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Kaip nepagrįsti vertinami pareiškėjo argumentai, dėl to, kad atsakovas pateikė klaidingą informaciją dėl to, kiek žmonių buvo laikomi vienoje kameroje laikotarpiu nuo 2015-12-31 iki 2016-01-08. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovo pateiktais oficialiais duomenimis apie laikomų asmenų skaičių, o pareiškėjo teiginiai laikytini jo nuomone, nepagrįsta jokia kita informacija. Atmestina ir ta pareiškėjo argumentų dalis, kuria teigiama, jog Lukiškių TI-K patalpos yra ne gyvenamosios, o pagalbinės, kadangi pareiškėjas nepateikia jokių tą patvirtinančių duomenų. Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K yra periodiškai tikrinamas Vilniaus visuomenės sveikatos centro, ir pareiškėjo minėta aplinkybė niekada nebuvo patvirtinta (b. l. 17–22).
Neturtinę žalą pareiškėjas taip pat kildino iš aplinkybės, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai neužtikrino pakankamo privatumo nuo pareigūnų bei kitų kameroje laikomų asmenų. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176, 14.5 papunkčiu, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai atitinka šį reikalavimą – yra atskirti nuo likusios kameros patalpos 1,5 metro aukščio pertvara. Vadovaujantis naujausia LVAT praktika, toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (LVAT 2016-01-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A257-442/2016, 2016-05-10 sprendimas administracinėje byloje Nr. A986-756/2016). Todėl į šią aplinkybę bus atsižvelgiama vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinama teisės aktuose įtvirtintas normas atitinkanti temperatūra, tvyrojo drėgmė ir šaltis. Taip pat nurodė, kad kamerose nuolat trūko oro. HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Analogiška nuostata įtvirtinta ir nuo 2015-11-01 įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015), 17 punkte. HN 76:2010 26 punkte pateiktoje lentelėje įtvirtintos temperatūros (nuo 18 iki 28 laipsnių) bei drėgmės (nuo 35 iki 65 proc.) normos atitinka HN 134:2015 16 punkte įtvirtintas temperatūros bei drėgmės normas.
Iš atsakovės atstovo pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad drėgmės normos atitiko teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, o įrengti langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu (b. l. 17–22), kaip ir nustatyta Higienos normoje. Nagrinėjamu atveju, byloje nėra duomenų ar pareiškėjo paaiškinimų apie jo teiktus prašymus išmatuoti kameroje tvyrančią drėgmę bei temperatūrą. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad kamerų patalpose buvo drėgna bei vėsu, tačiau neapibūdino su šiais veiksniais susijusių aplinkybių, jų nedetalizavo. Vadovaujantis minėta LVAT suformuluota įrodymų naštos paskirstymo taisykle bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjas privalo pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas pateikė tik savo nuomonę, nenurodydamas jokių papildomų aplinkybių. Todėl vien pareiškėjo nuomone grindžiamas argumentas negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.
Pareiškėjas skunde teismui taip pat nurodė, kad sąlygos Lukiškių TI-K buvo antisanitarinės, kameros netvarkingos, tvyrojo smarvė, nuo lubų byrėjo tinkas ir dažai. Nors pritartina pareiškėjo išvardintoms aplinkybėms, tačiau remontas Kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 62 punkto nuostatą, jog laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį, atsižvelgiant į valstybinį finansavimą.
Skunde, be kita ko, nurodoma, kad kamerose trūksta inventoriaus (nėra kur sėdėti prie stalo valgant). Lietuvos Respublikos ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose nustatyta, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti metalinė lova (vienam asmeniui); spintelė prie lovos (vienam asmeniui); taburetė (vienam asmeniui); stalas (1 vnt.); sieninis laikrodis (1 vnt., būrio gyvenamųjų patalpų koridoriuje); kambarinis termometras (1 vnt.); užuolaidos (po 1 komplektą kiekvienam langui (moterų pataisos namuose)); užuolaidėlės (po 1 komplektą kiekvienam langui); šiukšlių dėžė (1 vnt.); valymo inventorius (1 komplektas). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 14.6 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Pažymėtina, kad atsakovas teismui nurodė, jog visose kamerose privalomas inventorius yra, tačiau pažymėjo, jog kamerų plotas nedidelis, dėl to ne visada gali įrengti daugiau papildomų taburečių. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodyti argumentai laikyti nepagrįstais.
Pažymėtina, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę (LVAT 2015-10-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A2350-520/2015). Be to, tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (LVAT 2015-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A2590-492/2015).
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, byloje neginčijamai nustatyta, kad ne visą laiko, praleisto Lukiškių TI-K, dalį, pareiškėjui buvo užtikrinta jo teisė būti kalinamam kamerose, atitinkančiose teisės aktuose nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus. Taip pat nustatyta, kad nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis tualetu. Todėl pripažintina, kad jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, jog dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati priteistina suma yra 27 Eur (dvidešimt septyni eurai).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendė:
Pareiškėjo E. B. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti E. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 27 Eur (dvidešimt septyni eurai) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą pareiškėjo E. B. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.