- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-23
- Bylos Nr.
- A-143-397-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Antanas Ablingis, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- D. J.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai
- Kategorijos
- 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas D. J. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 2 – 3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – atsakovas, Konkurencijos taryba) nuo 2002 m. spalio 21 d. iki 2003 m. rugsėjo 28 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 2 820,00 Lt. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo delspinigius už neišmokėtą darbo užmokestį (už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną) ir priimti atskirąjį nutartį bei atnaujinti terminą, jei jis praleistas (b. l. 28 – 29).
Pareiškėjas nurodė, kad, remiantis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, negali būti tokios teisinės situacijos, kai valstybės tarnautojui, atlikusiam pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso. Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija, įsigaliojusi nuo 2002 m. liepos 1 d.) 23 straipsnio 1 dalimi, valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos, remiantis šio įstatymo 24 straipsniu, pareiginės algos, kuri yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms, dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą, kurį nustato įstatymo priedėlis. Pažymėjo, jog pakaitinis valstybės tarnautojas priimamas į laikinai negalinčio eiti pareigų karjeros valstybės tarnautojo pareigas, todėl pakaitinio valstybės tarnautojo pareiginės algos dydis negali būti mažesnis negu paminėto karjeros valstybės tarnautojo. Teisės aktai valstybės institucijai nesuteikia teisės apskaičiuojant pakaitinio valstybės tarnautojo pareiginės algos dydį taikyti kitos pareigybės kategorijos pareiginės algos koeficientą. Teigė, jog, Konkurencijos taryboje nuo 2002 m. spalio 21 d. iki 2003 m. rugsėjo 28 d. eidamas Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto (pakaitinio valstybės tarnautojo) pareigas, keitė karjeros valstybės tarnautoją, kurio pareigybės kategorija buvo 12, todėl Konkurencijos taryba, apskaičiuodama jam pareiginę algą, privalėjo taikyti Valstybės tarnybos įstatymo priedėlyje įtvirtintą 12 pareigybės kategorijos pareiginės algos koeficientą – 5,7, tačiau taikė 10 pareigybės kategorijos pareiginės algos koeficientą – 4,8, ir neišmokėjo jam dalies darbo užmokesčio, priklausančio pagal įstatymą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 8 – 10) prašė taikyti senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad Administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ABTĮ) ir Valstybės tarnybos įstatyme nenumatytas terminas, per kurį turėtų būti reiškiamas reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu bei atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-486/2007, 2007 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-744/2007), valstybės tarnautojų pareikštiems reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso (toliau – DK) 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas kelia reikalavimus dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies nuo 2002 m. spalio 21 d. iki 2003 m. rugsėjo 28 d. priteisimo, taip pat į tai, kad su skundu į teismą jis kreipėsi 2009 m. sausio 12 d., atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą. Be to, pažymėjo, jog pareiškėjas turėjo visas galimybes prašyti teismo apginti jo pažeistas teises dėl nagrinėjamoje administracinėje byloje keliamų reikalavimų, kadangi ir anksčiau – 2006 m. sausio 23 d., 2006 m. lapkričio 28 d. su skundais, nors ir dėl kitų reikalavimų, buvo kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 20 d. sprendimu (b. l. 34 – 39) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, taip pat nepatenkino jo prašymo priimti atskirąją nutartį.
Teismas nurodė, kad tarp pareiškėjo ir atsakovo ginčo, jog pareiškėjas nuo 2002 m. spalio 21 d. iki 2003 m. rugsėjo 28 d. Konkurencijos taryboje ėjo pakaitinio valstybės tarnautojo – Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, mokant jam šiuo laikotarpiu tarnybinį atlyginimą pagal 10 pareigybės kategoriją, nėra. Taip pat ginčo nėra ir dėl to, kad pareiškėjui tuo laikotarpiu – nuo 2002 m. spalio 21 d. iki 2003 m. rugsėjo 28 d. – pagal Konkurencijos tarybos pirmininko 2002 m. liepos 1 d. įsakymą Nr. 35K turėjo būti nustatyta 12, o ne 10 pareigybės kategorija, o todėl turėjo būti nustatytas pareiginės algos koeficientas 5,7, o ne 4,8. Teismas konstatavo, kad nuo 2002 m. spalio 21 d. iki 2003 m. rugsėjo 28 d. atsakovas, pareiškėją priėmęs į pakaitinio valstybės tarnautojo – Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, tačiau nustatęs jam 10, o ne 12 pareigybės kategoriją, kai tuo tarpu pagal Konkurencijos tarybos pirmininko 2002 m. liepos 1 d. įsakymą Nr. 35K pareiškėjui turėjo būti nustatyta 12, o ne 10 pareigybės kategorija, veikė nepagrįstai ir neteisėtai. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas, 2002 m. spalio 21 d. pasirašydamas Konkurencijos tarybos pirmininko 2002 m. spalio 17 d. įsakymą Nr. 51K, žinojo, kad jis priimtas į Konkurencijos tarybos Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas ir kad jam nustatyta 10 pareigybės kategorija. Konkurencijos tarybos pirmininko 2003 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 1V-65 nuo 2003 m. rugsėjo 29 d. pareiškėjas laikinai perkeltas į Teisės skyriaus vyresniojo specialisto pareigas, mokant jam tarnybinį atlyginimą pagal 11 pareigybės kategoriją. Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2004 m. balandžio 1 d. pasirašytinai susipažino su Konkurencijos tarybos Teisės skyriaus vyresniojo specialisto pareigybės aprašymu, kuriame, be kita ko, įtvirtinta, kad šios pareigybės kategorija – 11. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis tik iš Konkurencijos tarybos 2008 m. gruodžio 12 d. rašto Nr. (6.22-13)6V-1496 sužinojo, kad jo teisės yra pažeistos, yra nepagrįsti. Būtent dar 2004 m. balandžio 1 d. pareiškėjas, kaip valstybės tarnautojas (teisininkas, turintis aukštąjį universitetinį išsilavinimą) ir apdairus asmuo, turėjo ir galėjo suvokti, todėl žinojo, kad tuomet, kai jis ėjo Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas ir kai jam buvo nustatyta 10 pareigybės kategorija, buvo padarytas pažeidimas, nes priėmus jį į tą patį Teisės skyrių, tačiau į žemesnes, t. y. vyresniojo specialisto, pareigas, jam buvo suteikta aukštesnė – 11 – pareigybės kategorija, negu kad buvo suteikta jam einant aukštesnes pareigas. Teismas nurodė, kad ABTĮ ir Valstybės tarnybos įstatyme nėra įtvirtintas terminas, per kurį turėtų būti reiškiamas reikalavimas dėl valstybės tarnautojo negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl, atsižvelgiant į Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį, valstybės tarnautojų pareikštiems reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tokios pozicijos dėl ieškinio senaties termino taikymo valstybės tarnautojų pareikštiems reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-486/2007, 2007 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-744/2007). Teismas pažymėjo, jog konstatavus, kad pareiškėjas dar 2004 m. balandžio 1 d. žinojo, jog buvo pažeistos jo teisės, taip pat nustačius, kad teisme pareiškėjo skundas gautas tik 2009 m. sausio 12 d., konstatuotina, jog pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą, numatytą DK 27 straipsnio 2 dalyje, taip pat nesant objektyvių pateisinamų priežasčių, kodėl pareiškėjas praleido šį terminą, nėra nei prielaidų, nei sąlygų ieškinio senaties terminą atnaujinti, nes būtų paneigtas susiklosčiusių santykių stabilumas. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo skunde suformuluotas prašymas priteisti jam iš Konkurencijos tarybos neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 2 820,00 Lt – netenkintinas ir atmestinas kaip nepagrįstas. Atmetus šį prašymą, atmestinas ir kaip išvestinis iš pagrindinio reikalavimo pareiškėjo reikalavimas dėl delspinigių už neišmokėtą darbo užmokestį (už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną) priteisimo pagal Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo nuostatas. Nepatenkinus skundo, nėra nei prielaidų, nei sąlygų priimti atskirąją nutartį, vadovaujantis ABTĮ 108 straipsnio nuostatomis.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 45 – 48) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismo išvada, kad jis 2004 m. balandžio 1 d. žinojo, jog yra priimtas į vyresniojo specialisto (11 pareigybės kategorija) pareigas, todėl būtent 2004 m. balandžio 1 d. žinojo, kad tuomet, kai jis ėjo vyriausiojo specialisto pareigas (10 pareigybės kategorija), buvo padarytas pažeidimas, nes, priėmus į žemesnes vyresniojo specialisto pareigas, jam buvo suteikta aukštesnė pareigybės kategorija, reiškia, kad pats teismas, pažeisdamas rungimosi ir nešališkumo principus (Teismų įstatymo 34 str. 1 d.), ėmėsi argumentuoti atsakovo pusėje, t. y. iš esmės pats teismas veikė kaip atsakovo atstovas. Dėl šios teismo sprendimą nulėmusios išvados apskritai nebuvo ginčijamasi, nebuvo įrodinėjamas jos pagrįstumas ar nepagrįstumas. Tai yra procesinė staigmena (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N575-109/2006). Pažeistas ir audiatur et altera pars principas.
2. Nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. IX-992 patvirtinto Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo nuostatų, vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo) pareigybės kategorija Konkurencijos taryboje galėjo būti taip pat ir 10. Atsakovas nesupažindino su faktine vyriausiojo specialisto pareigybės kategorija (pastarąją aplinkybę sužinojo tik iš atsakovo 2008 m. gruodžio 12 d. rašto). Nuo 2003 m. rugsėjo 28 d., kuomet baigė eiti vyriausiojo specialisto (pakaitinio valstybės tarnautojo) pareigas, iki 2004 m. balandžio 1 d. (data, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas) yra daugiau nei 6 mėnesiai, t. y. pakankamai žymus laiko tarpas, per kurį gali įvykti įvairių pasikeitimų (įskaitant pasikeitimus pareigybių kategorijų atžvilgiu). Teismo išvada, kad 2004 m. balandžio 1 d. anksčiau eitų vyriausiojo specialisto pareigų 10 pareigybės kategoriją turėjo įvertinti būtent kaip atsakovo padarytą pažeidimą, yra niekuo nepagrįsta. Konkurencijos taryba nepateikė jokių įrodymų, kad apie faktinę vyriausiojo specialisto pareigybės kategoriją jis sužinojo anksčiau, nei iš atsakovo 2008 m. gruodžio 12 d. rašto. Teismas ypatingą dėmesį skyrė neteisėtai veikusio darbdavio, bet ne darbuotojo (silpnesnės darbo santykių šalies) interesų gynimui.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismas konstatavo, kad atsakovas, mokėdamas jam darbo užmokestį ne pagal 12, o pagal 10 pareigybės kategoriją, veikė nepagrįstai ir neteisėtai, t. y. iš esmės pripažino ABTĮ 108 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų atskirajai nutarčiai priimti egzistavimą, tačiau toliau prieštaraudamas pats sau konstatavo nesant pagrindo tokią nutartį priimti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 51 – 53) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Teismo sprendime aiškiai nurodyta, kokios faktinės aplinkybės nustatytos, taip pat įvardinta, kad teismas jas nustatė ir išvadą padarė, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, rašytinius bylos įrodymus, be kita ko, ir teismo posėdyje proceso šalių pateiktus paaiškinimus. Tai, kad teismas skundą atmetė remdamasis motyvais, kurių Konkurencijos taryba atsiliepime į skundą nenurodė, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas veikė pažeisdamas rungimosi ir nešališkumo principus. Tokią išvadą suponuoja tai, kad nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006, 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1086/2007, 2008 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1664/2008), o tai reiškia, kad teismo sprendimo išvada buvo sąlygota vidinio teismo įsitikinimo, įvertinus visų byloje esančių įrodymų sąsają, tikrumą, leistinumą bei patikimumą. Nepagrįsti ir argumentai dėl audi alteram parti bei procesinių staigmenų negalimumo principų pažeidimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N12-344/2004).
2. Egzistuoja aiški atskirtis tarp Teisės skyriaus vyresniojo ir vyriausiojo specialisto pareiginės kategorijos (atitinkamai 10-11 bei 12-13). Preziumuojama, jog darbuotojai, ėję pareigas Konkurencijos taryboje, o tuo pačiu ir pareiškėjas, kaip apdairus asmuo, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą, žinojo apie Konkurencijos tarybos pirmininko 2002 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 35K, kuriuo buvo patvirtintas ir Teisės skyriaus vyresniojo specialisto pareigybės aprašymas, su kuriuo pareiškėjas buvo supažindintas 2004 m. balandžio 1 d., turinį, bent jau savo skyriaus mastu.
3. Nors teismas konstatavo Konkurencijos tarybos veikos nepagrįstumą bei neteisėtumą, tačiau taip pat konstatavo, jog yra praleistas bendrasis trejų metų senaties terminas, todėl pagrįstai nepatenkino pareiškėjo prašymo priimti atskirąją nutartį pagal ABTĮ 108 straipsnio 1 dalį, nes iš tiesų tam nebuvo nei sąlygų, nei prielaidų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-639/2006).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad pagrindinis šio skundo reikalavimas (skundo dalykas) yra reikalavimas priteisti iš atsakovo neišmokėto darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2002 m. spalio 21 d. iki 2003 m. rugsėjo 28 d. (už laikotarpį, kai pareiškėjas, turėdamas pakaitinio valstybės tarnautojo statusą, ėjo atsakovo Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas vietoje šiose pareigose dirbusios ir į nėštumo bei gimdymo atostogas išleistos V. V.). Kitas pareiškėjo (pirmosios instancijos teismo 2009-03-10 posėdžio metu) pareikštas reikalavimas dėl delspinigių priteisimo yra išvestinis iš pirmojo, todėl jis teismo (tuo pačiu ir apeliacinės instancijos teismo) spręstinas iš esmės tik patenkinus pirmąjį reikalavimą. Pažymėtina, kad apeliacinio proceso metu (pareiškėjo 2010-03-15 gautame rašte) iškeltas ir DK 141 straipsniu grindžiamas reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo visiškai atsiskaityti laiką priteisimo ABTĮ 130 straipsnio 5 dalies taikymo požiūriu laikytinas nauju, t. y. apeliacinio proceso tvarka nenagrinėtinu reikalavimu. Todėl kolegija dėl pastarojo reikalavimo pagrįstumo toliau nepasisako.
Pasisakydama dėl pirmojo iš nurodytų pareiškėjo reikalavimo teisės taikymo aspektu, kolegija pažymi, kad teisiniai santykiai dėl tokio pobūdžio reikalavimų reglamentuojami Valstybės tarnybos įstatymo (14, 23 ir 24 str.), o ta apimtimi, kuria sprendžiamas klausimas dėl tokio reikalavimo tenkinimo laike ir galimai priteistinos darbo užmokesčio sumos dydžio, – atitinkamų DK nuostatų (27, 298 str.). Pažymėtina, kad DK nuostatų taikymą aptariamo pobūdžio administracinėse bylose lemia Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio taikymas. Pirmosios instancijos teismas pateikė teisingus ir pagrįstus šios materialinės teisės normos taikymo argumentus, su kuriais kolegija sutinka ir todėl jų neatkartoja.
Pasisakydama dėl DK 27 straipsnio (ieškinio senaties) taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad, ją taikant, taip pat yra būtina vadovautis atitinkamomis Civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis ieškinio senaties taikymą (1.126 str.), ieškinio senaties termino pradžios, sustabdymo, nutraukimo ir pabaigos apibūdinimą bei teisinių pasekmių nustatymą (1.127, 1.129-1.131 str.).
Iš bylos matyti, kad atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovas pateikė reikalavimą taikyti ieškinio senatį, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo aiškinti bylos aplinkybes, sietinas su ieškinio senaties taikymu, ir, nustatęs atitinkamas aplinkybes, taikyti ieškinio senatį. Tokią teismo pareigą materialiuoju aspektu nulemia CK 1.126 straipsnio 2 dalis (pagal ją, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja), procesiniu aspektu – ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies nuostatos, įpareigojančios teismą, be kita ko, išaiškinti visas bylai reikšmingas aplinkybes.
Kolegija pažymi, kad esmine ieškinio senaties taikymo aplinkybe yra senaties termino (šiuo atveju DK 27 str. 2 d. trejų metų senaties termino) pradžios nustatymas, nes, tik nustačius senaties termino eigos pradžią, galima spręsti kitus su ieškinio senaties taikymu sietinus klausimus. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį (nesant joje numatytų ir dėl to šiai bylai neaktualių išimčių), ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pasisakydama dėl pastarosios CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškinimo, kolegija pažymi, kad dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nustatymas iš esmės suponuojamas dvejopo pobūdžio aspektų aiškinimo bei vertinimo: 1) atitinkamų įrodymų, leidžiančių spręsti apie konkretaus asmens (pareiškėjo) subjektyvaus suvokimo apie tariamą jo teisės pažeidimo laiką, įvertinimu, 2) materialinės teisės normos, kuri tariamai yra pažeista, aiškumu ta prasme, kiek ji yra aiški ir suprantama konkrečiam asmeniui (pareiškėjui), kuris kreipėsi į teismą dėl savo teisės gynimo.
Pareiškėjas 2009 m. sausio 12 d. kreipėsi į teismą, siekdamas apginti savo (atsakovo tariamai pažeistą`) teisę gauti paminėtu laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kurią (pareiškėjo teigimu) jis turėjo gauti pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies ir 24 straipsnio 2 dalies nustatytus valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dydį reglamentuojančius reikalavimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudėtinės dalys, tarp jų ir pareiginė alga. O Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje (bylai aktuali 2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) yra pateiktos pareiginės algos dydžio nustatymo (apskaičiavimo) taisyklės, kuriose, be kita ko, nustatyta, kad pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (priedėlis). Vertindama nurodytas materialinės teisės normas jų aiškumo aspektu, kolegija pažymi, kad jų (bylai aktualios) nuostatos yra suformuluotos pakankamai aiškiai ir suprantamai tam, kad turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą ir atliekantis pakankamai aukštosios (12) kategorijos teisininko pareigas pareiškėjas galėtų suvokti, kad jam yra (buvo) mokamas mažesnis, negu pagal nurodytas teisės normas (priedėlį) šiai pareigybės kategorijai priklausantis darbo užmokestis, t. y. kad jam buvo neteisingai taikytas mažesnis (4,8), negu pagal šias teisės normas priklausantis (5,7) pareiginės algos koeficientas. Pasisakydama dėl antrojo iš aukščiau nurodytų aspekto taikymo, kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje esančių įrodymų įvertinimu bei teismo išsakytais šio įvertinimo argumentais, taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas jau nuo 2004 m. balandžio 1 d. (CK 1.127 str. 1 d. taikymo prasme) turėjo sužinoti apie savo teisės gauti įstatymo nustatyto dydžio darbo užmokestį pažeidimą. Tuo pačiu kolegija konstatuoja, kad ieškinio senatis pirmosios instancijos teismo taikyta ir pareiškėjo reikalavimas dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo atmestas pagrįstai. Atsižvelgiant į tai, kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai kolegijos pripažintini apeliacinei bylai nereikšmingais ir todėl atmestini.
Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.