Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Albino Bielskio ir Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 135 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu šešeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš G. K. mažamečio D. B. naudai priteista 15 000 litų neturtinei žalai atlyginti, tačiau šioje dalyje nuosprendis apeliacinė tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2010 m. kovo 25 d., laikotarpiu nuo 13.00 val. iki 15.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), dėl pykčio mažamečiui D. B., gim. (duomenys neskelbtini), suduodamas jam rankomis nenustatytą smūgių skaičių į pilvą, nugarą, krūtinę, šonus, koją, dėl ko įvykus poliorganiniam vidaus organų pakenkimui su plaučių sumušimu, skysčio susikaupimu abiejuose krūtinplėvės ertmėse, dešinio VI ir kairiųjų VI,VII ir IX šonkaulių lūžimu, kepenų plyšimu bei aplinkine kraujo išlaja, susiformavus potrauminei kepenų cistai, spaudžiančiai vidaus organus, išsivysčius sunkiai gyvybei grėsmingai vidaus organų mažakraujystei, kvėpavimo bei kepenų funkcijos nepakankamumui, tyčia sunkiai sutrikdė mažamečio D. B. sveikatą.

Nuteistasis G. K. taip pat teigia, kad nusikaltimo padarymo metu nesuvokė ką daro, todėl jam reikalingas psichologinis gydymas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis G. K. ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti, nukentėjusiojo atstovė ir civilinė ieškovė I. K. prašė išspręsti skundą teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. K. apeliacinis skundas atmetamas (LR BPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 303 str. 2 d. nuostatomis, priėmė pagrįstą nuosprendį. G. K. kaltė dėl sunkaus mažamečio D. B. sveikatos sutrikdymo įrodyta įstatymo nustatyta tvarka surinktais, įvertintais ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis neginčija savo kaltės, padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir nukentėjusiojo D. B. naudai priteistos neturtinės žalos dydžio, apeliantas ginčija tik paskirtą bausmę, todėl apeliacinės instancijos teismas nuosprendį patikrina neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

Įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas G. K. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nustatytų LR BK 54 str. ir pagrįstai už padarytą nusikaltimą paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu nėra aiškiai per griežta. Pirmosios instancijos teismas už nusikaltimą, numatytą LR BK 135 str. 2 d. 1 p., G. K. paskyrė mažesnę nei bausmės vidurkis – šešerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į tai, jog G. K., veikdamas netiesiogine tyčia (LR BK 15 str. 3 d.), padarė labai sunkų baigtą nusikaltimą (LR BK 11 str. 6 d.), nusikaltimas padarytas prieš mažametį, negalintį apsiginti asmenį, nusikaltimo pasekmės sunkios – dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo D. B. stebimas tolesnės gydymo taktikos parinkimui. Be to, teismas visapusiškai įvertino kaltininko asmenybę ir atsižvelgė į tai, kad jis ankščiau neteistas, nedirbantis, registruotas darbo biržoje, charakterizuojamas patenkinamai, administracine tvarka nebaustas. Byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Taigi, teismas įvertino visas aplinkybes, numatytas BK 54 str. 2 d., taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, G. K. paskyrė teisingą bausmę, kuri užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, LR BK 41 str. nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų bei atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgoje“ išdėstytas nuostatas.

Apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apeliantas nurodė, jog nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir prašo į šią aplinkybę atsižvelgti švelninant bausmę. Šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Norint konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui nepakanka nustatyti, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad darant išvadą apie kaltininko nuoširdų gailėjimąsi, būtina įvertinti jo elgesį po įvykio ir vėliau. Tačiau ikiteisminio tyrimo ir teisminio tyrimo metu G. K. davė nevienodus parodymus dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. Atlikęs teismo medicininį tyrimą specialistas nustatė, kad mažamečiui D. B. sužalojimai padaryti ne mažiau 11 trauminių poveikių įtakoje. Sužalojimai yra nevienodo senumo ir padaryti kietų bukų daiktų poveikiais. Kaip matyti iš specialisto išvados, sužalojimai visumoje kvalifikuoti sunkiu sveikatos sutrikdymu dėl vidaus organų pakenkimo, kas pasireiškė šonkaulių lūžimu ir kepenų plyšimu ( t. I, b.l. 29-36 ). Apklaustas įtariamuoju 2010 m. gegužės 13 d., po to papildomai – birželio 2, liepos 13, rugsėjo 21 dienomis, dėl mažamečiam nukentėjusiajam padarytų sužalojimų suduodant smūgius ranka į įvairias kūno vietas, davė pakankamai prieštaringus ir nenuoseklius parodymus. 2010 m. gegužės 13 d. G. K. parodė, kad 2010 m. kovo 25 d. tik pastūmė mažametį, dėl ko jis pargriuvo, o kai atsistojo – sudavė jam vieną smūgį ranka į kairįjį šoną ir vieną kartą į krūtinę ( t. I, b.l. 133-134 ). 2010 m. birželio 2 d. papildomos apklausos metu G. K. pakeitė parodymus ir pripažino, kad įvykio dieną sudavė D. B. 3 smūgius į sėdmenis, jam atsistojus - vieną kartą spyrė į kairės kojos čiurną, po to delnu du kartus sudavė į kairės kojos šlaunį, tada D. B. atsisėdo ant lovos ir G. K. jam dar kartą sudavė kumščiu į krūtine, po to delnu į kairįjį šoną (t. 1, b. l. 142).Tokius savo parodymus jis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 146). 2010 m. leipos 13 d. apklausos metu parodė, jog delnu sudavė D. B. kelis kartus į sėdmens, po to į dešinę pilvo pusę ir dešinę nugaros pusę, viso įvykio dieną sudavė jam 6-7 kartus. Be to, parodė, kad su čiurna du kartus spyrė į šlaunį, delnu sudavė ir į krūtinę (t. 1, b. l. 157-160). Tačiau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apeliantas pakeitė savo parodymus ir paaiškino, kad sudavė D. B. tik delnu keturis kartus į sėdmenis ir vieną kartą į šoną, o į kitas kūno vietas daugiau jokių smūgių nesudavė. Vertindama G. K. parodymų nenuoseklumą, kolegija daro išvadą, kad apeliantas bando švelninti savo teisinę padėtį, siekdamas išvengti atsakomybės už padarytą sunkų nusikaltimą. Taip pat kolegija atsižvelgia ir į tai, kad G. K. nesiėmė jokių priemonių suteikti mažamečiam D. B. pagalbą, slėpė nuo artimųjų nukentėjusiojo D. B. sunegalavimo priežastį. G. K. tik verčiamas aplinkybių iš dalies pripažino sužalojęs nukentėjusįjį, kai D. B. apie tai prasitarė gydytojams, o pastarieji nustatė galimą susirgimo priežastį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes nelaikytina, kad G. K. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, todėl nėra pagrindo pripažinti LR BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat teigia, kad nusikaltimo padarymo metu nesuvokė ką daro, jam reikalinga psichologinė pagalba, jo žmona šiuo metu laukiasi naujagimio, buvo susiradęs darbą ir tai padėtų greičiau atlyginti civilinį ieškinį. Iš bylos medžiagos matyti, kad G. K. psichikos ir priklausomybių ligų įskaitoje neregistruotas. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo sutuoktinė, nukentėjusiojo atstovė ir civilinė ieškovė I. K. patvirtino, kad apeliantas praeityje nėra kreipęsis į medikus dėl psichikos sutrikimų. Be to, ikiteisminio tyrimo metu atlikęs G. K. psichinės būklės tyrimą, teismo psichiatras ekspertas davė išvadą Nr. 99U-39, kurioje nurodyta, kad G. K. yra sveikas, teismo psichiatrijos ekspertizės skirti nereikia. Kolegijos nuomone, dabartinę nuteistojo emocinę būklę galėjo įtakoti nebent baimė dėl padarytos nusikalstamos veikos ir paskirtos bausmės. Tačiau šios apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nelaikytinos pakankamu pagrindu pirmosios instancijos teismo paskirtai bausmei sušvelninti. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas pagrįstai bei motyvuotai G. K. paskyrė šešerių metų laisvės atėmimo bausmę. Laikyti tokią bausmę neteisinga ar aiškiai per griežta nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo G. K. apeliacinį skundą atmesti.