- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-03
- Bylos Nr.
- 2A-1846-450/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-00017-2009-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Zita Smirnovienė, Henrichas Jaglinskis
- Ieškovas
- K. R.
- Atsakovas
- V. E. M.
- Kategorijos
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Zitos Smirnovienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. R. ieškinį atsakovui V. E. M. dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto dalių nustatymo ir nuostolių atlyginimo bei atsakovo V. E. M. priešieškinį ieškovui K. R. dėl naudojimosi tvarkos nustatymo,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas K. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas atidalinti bendrojoje dalinėje nuosavybėje ¾ ieškovui ir ¼ atsakovui priklausančias buto su rūsiu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu (duomenys neskelbtini), dalis tokia tvarka: ieškovui pripažinti nuosavybės teisę į gyvenamąsias patalpas - 12,45 kv. m. ploto kambarį (25-5) ir 14,09 kv. m. ploto kambarį (25-9); pagalbines patalpas - 2,42 kv. m. ploto sandėliuką (25-8) ir 10,895 kv. m. bendrai naudojamo pagalbinio ploto, o atsakovui pripažinti nuosavybės teisę į gyvenamąsias patalpas - 12,90 kv. m. ploto kambarį (25-7) ir 10,895 kv. m. bendrai naudojamo pagalbinio ploto; išieškoti iš atsakovo 30.960,33 Lt kompensaciją, 705,00 Lt nuostolių atlyginimą, 5 % dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal 2007-08-29 Paveldėjimo teisės liudijimą jis po motinos mirties paveldėjo ¾ buto su rusiu, esančio adresu (duomenys neskelbtini), o atsakovas, kaip mirusiosios sutuoktinis, paveldėjo ¼ minėto ginčo buto. Ieškovas nurodė, jog, siekiant įgyvendinti savo, kaip savininko teises, jam yra būtinas dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymas, t.y. realios dalies, kuri turi atitikti idealiąją dalį, nustatymas daikte (LR CK 4.80 str. 1 d.). Kadangi bendras buto plotas sudaro 63,65 kv. m., o gyvenamasis plotas - 39,44 kv. m. ir pagal 2011-05-02 Turto vertės nustatymo pažymą ginčo buto rinkos vertė yra 250.000 Lt, todėl 1 kv. m. rinkos vertė sudaro 3.927,73 Lt sumą. Kadangi ginčo bute iš viso yra 39,44 kv. m. gyvenamojo ploto, tai ieškovo idealioji dalis sudaro 29,58 kv. m., o atsakovo - 9,86 kv. m., tokiu būdu ieškovui atitenka 14,09 kv. m. ploto kambarys (25-9) bei 12,45 kv. m. ploto kambarys (25-5), o atsakovui - 12,90 kv. m. ploto kambarys (25-7). Nesant galimybės ginčo buto padalinti kitokiu būdu, nes visi gyvenamieji kambariai pagal plotą yra didesni už atsakovui priklausančią idealiąją dalį, tai iš atsakovo ieškovo naudai išieškotina 11.940,30 Lt dydžio kompensacija už ploto skirtumą. Nurodė, kad pagalbinis naudingas plotas sudaro 24,21 kv. m. ir ieškovo idealioji dalis sudarytų 18,1575 kv. m., o atsakovo - 6,0525 kv. m., be to, vienintelė pagalbinio naudingo ploto patalpa, galinti būti atskirta nuo bendro turto, yra 2,42 kv. m. ploto sandėliukas (25-8), kuris yra priskirtinas ieškovui, o visa kita likusi pagalbinio naudingojo ploto dalis paliekama naudotis šalims po lygiai (t.y. po 10,895 kv. m.). Atitinkamai pripažintina, jog pagalbinis plotas ir jo išlaikymas šalims priklauso po lygiai bei iš atsakovo ieškovo naudai išieškotina piniginė kompensacija už jam tenkantį didesnį plotą, nei jo idealioji dalis (4,8425 kv. m. x 3.927,73 Lt = 19.020,03 Lt.).
Atsiliepimas
Atsakovas V. E. M. pateikė teismui atsiliepimą ir priešieškinį, nurodydamas, kad su ieškovo reikalavimais nesutinka, todėl prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, o priešieškinį tenkinti, t.y. nustatyti tokią ginčo butu naudojimosi tvarką: atsakovui priskirti naudotis kambarį (25-7); ieškovui priskirti naudotis kitais kambariais, kitu plotu bei rūsio patalpa (25-9, 25-5, 25-8); bendram naudojimui priskirti bendro naudojimo patalpas (25-1, 25-2, 25-3, 25- 4, 25-6), išieškoti visas bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuojamoje teisminėje praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog atidalyti nekilnojamojo turto dalį prašantis bendraturtis turi aiškiai įvardyti, kokį atskirą nekilnojamąjį daiktą yra prašoma suformuoti ir priklausomai nuo tokio pasirinkimo reikia pagrįsti jo suformavimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2009.). Šiuo atveju ieškovas nepateikė ginčo buto padalinimo natūra projekto bei atidalinimo darbų sąmatos, be to, ginčo buto padalinimo variantas nėra suderintas su atitinkamomis institucijomis bei yra techniškai nepagrįstas, be to, negalima nustatyti ginčo buto vertės bei jo atidalinimo natūra kaštų, todėl darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju turto atidalinimo būdas natūra tarp šalių iš esmės yra neįmanomas, kadangi pagal ieškovo pasiūlytą variantą ir toliau lieka bendram naudojimuisi patalpos, t.y. koridoriai, virtuvė bei sanitariniai mazgai. Ieškovas taip pat nepateikė jokio pasiūlymo, kaip bus sprendžiamas rūsio patalpos naudojimosi klausimas. Ginčo buto atidalinimas natūra iš esmės nėra galimas, kadangi atidalinimo klausimas būtų išspręstas tik dėl dalies atskirai naudojamų patalpų, tačiau ne dėl viso buto, kaip objekto. Pažymėjo, kad atsakovas neturi jokios finansinės galimybės sumokėti ieškovui jo reikalaujamos kompensacijos, nes jis yra pensininkas, jo pajamos yra labai mažos, o ginčo buto dalis yra vienintelis atsakovo turtas bei vienintelė jo gyvenamoji vieta. Atsakovo teigimu, ieškovo reikalaujama piniginė kompensacija akivaizdžiai yra kelis kartus aukštesnė nei rinkos kaina, nes ginčo buto kaina yra pateikta 2009 m., o ne šio ginčo nagrinėjimo iš esmės teisme metu. Šiandieninė ginčo buto rinkos kaina sudaro apie 132.000 Lt sumą. Tuo tarpu atsakovo siūloma ginčo buto naudojimosi tvarka labiausiai atitinka šalių turimas nuosavybės teises į ginčo buto dalis bei geriausiai atitinka šalių poreikius ir sąžiningumo bei teisingumo principus.
Šalies argumentai
Ieškovas K. R. su atsakovo priešieškiniu nesutiko ir nurodė, kad nėra tikslinga nustatyti ginčo buto naudojimosi tvarką, kadangi tarp ieškovo ir atsakovo nuolatos kyla ginčai dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisių įgyvendinimo, todėl naudojimosi tvarkos nustatymas būtų tik dalinis ginčo išsprendimas. Pažymėjo, kad atsakovas prašo nustatyti tokią naudojimosi ginčo butu tvarką, kur atsakovas naudotųsi patalpa (25-7), kurios plotas sudaro 12,90 kv. m., o tuo tarpu atsakovui priklauso tik ¼ viso ginčo buto nuosavybės arba tik 9,86 kv. m. gyvenamojo ploto. Todėl pagal atsakovo pasiūlytą variantą jis galėtų naudotis 3,04 kv. m. didesniu gyvenamuoju plotu, nei jam tai suteikia nuosavybės teisės. Analogiškai priešieškinyje siūloma suteikti atsakovui naudotis lygia dalimi bendrai su ieškovu bendro naudojimo ginčo buto patalpomis, tačiau toksai atsakovo reikalavimas negali būti tenkinamas, nes nepagrįstai suvaržytų neginčijamą ieškovo nuosavybės teisę į ¾ ginčo buto dalį.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškovo K. R. ieškinį atmetė, o atsakovo V. E. M. priešieškinį tenkino visiškai: nustatė tokią buto su rūsiu, esančio adresu (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką: atsakovui V. E. M. priskirta naudotis 12,90 kv.m. ploto kambariu (25-7); ieškovui K. R. priskirta naudotis 14,09 kv.m. ploto kambariu (25-9), 12,45 kv.m. ploto kambariu (25-5), 2,42 kv.m. ploto sandėliuku (25-8) bei rūsio patalpomis; bendram naudojimui priskirta bendro naudojimo patalpos: koridorius-virtuvė (25-1), sanitarinis mazgas (25-2), sanitarinis mazgas (25-3), koridorius (25-4) bei koridorius (25-6); nurodė išieškoti iš ieškovo K. R. atsakovo V. E. M. naudai 202,00 Lt žyminį mokestį bei 28,95 Lt pašto išlaidų valstybės naudai. Teismas nustatė, kad trijų kambarių butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ieškovui (t.y. ¾ dalys) ir atsakovui (t.y. ¼ dalis). Pagal 2009-11-03 Preliminarios turto vertės nustatymo pažymą Nr. 09-11-B-006 nurodyto buto rinkos vertė 2009-11-03 sudarė 127.000 Lt sumą. Pagal 2011-05-02 Turto vertės nustatymo pažymą Nr. LT-11-05-02-3491 to paties buto rinkos vertė 2009-02-06 sudarė 250.000 Lt sumą. Atsižvelgdamas į bylos duomenis, teismas sprendė, kad tarp šalių esant tokio pobūdžio ginčui, šioje konkrečioje civilinėje byloje yra būtina nustatyti abiejų šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, lygybės principą, t.y. siekti tokių tikslų, jog abiejų šalių teisės bei teisėti lūkesčiai būtų kuo mažiau pažeisti, lyginant su priešinga šios civilinės bylos šalimi. Teismas sutiko su atsakovo argumentais šioje dalyje, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuojamoje teisminėje praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog atidalyti nekilnojamojo turto dalį prašantis bendraturtis turi aiškiai įvardyti, t.y. kokį atskirą nekilnojamąjį daiktą yra prašoma suformuoti ir priklausomai nuo tokio pasirinkimo reikia pagrįsti jo suformavimo būdą, be to, nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, tai atidalijamajam daiktui ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista piniginė kompensacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008, 2009-06-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2009.). Teismas darė išvadą, jog, sprendžiant šį tarp šalių kilusį ginčą, yra būtina vadovautis aukščiau nurodytais ir konstatuotais kriterijais tokio pobūdžio bylose. Šiuo atveju ieškovas neįrodė ginčo buto atidalinimo pagrįstumo ir būtinumo poreikio, be to, į šią civilinę bylą ieškovas nepateikė jokių tinkamai patvirtintų ir suderintų su atitinkamomis institucijomis ginčo buto padalinimo natūra projektų (brėžinių ir kt.), atidalinimo darbų lokalinių sąmatų (t.y. kaštų), be to, šioje civilinėje byloje nėra įrodymų apie tai, kad ginčo buto padalinimas natūra yra įmanomas be neproporcingos žalos jo paskirčiai. Teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju turto atidalinimo būdas natūra tarp šalių iš esmės yra neįmanomas, kadangi pagal ieškovo pasiūlytą variantą ir toliau lieka bendram naudojimuisi kai kurios bendros patalpos (t.y. koridoriai, virtuvė bei sanitariniai mazgai), kas iš esmės neatitinka atidalinimo natūra principams (LR CK 4.80 str.). Be to šioje civilinėje byloje nėra įrodymų apie tai, jog atsakovas yra finansiškai pajėgus sumokėti ieškovui piniginę kompensaciją. Priešingai, atsakovas nurodė, jog neturi jokios finansinės galimybės sumokėti ieškovui jo reikalaujamos kompensacijos, kadangi jis yra pensininkas, jo pajamos yra labai mažos, minimalios, o ginčo buto dalis yra vienintelis atsakovo turtas bei vienintelė jo gyvenamoji vieta. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad šiuo atveju teisingiausias tarp šalių kilusio ginčo išsprendimo būdas yra atsakovo priešieškinio tenkinimas, t.y. nustatant ginčo butu naudojimosi tvarką (LR CK 4.75 str.). Teismas nurodė, kad pilnai sutinka su atsakovo argumentais ir šioje dalyje, kad atsakovo pasiūlyta ginčo buto naudojimosi tvarka šiuo metu labiausiai atitinka šalių poreikius ir realiai tarp šalių nusistovėjusią naudojimosi ginčo butu tvarką, t.y. atsakovas ir šiuo metu naudojasi kambariu (25-7), o ieškovas taip pat šiuo metu naudojasi kitais kambariais, kitu plotu bei rūsio patalpa (25-9, 25-5, 25-8) ir šalys šių aplinkybių neginčijo. Iš 2011-04-07 Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos duomenų matyti, kad ginčo buto bendras plotas sudaro 63,65 kv.m., o gyvenamasis plotas – 39,44 kv.m., todėl pagal nuosavybėn atitenkančias ginčo buto dalis sudarytų: ieškovui – 29,58 kv.m. gyvenamojo ploto, o atsakovui – 9,86 kv.m. gyvenamojo ploto, tačiau kadangi tokio dydžio kambario ginčo bute iš viso nėra, todėl atsakovui yra priskirtinas naudotis arčiausiai realiai tinkantis pagal plotą kambarys (t.y. 12,90 kv.m.; 25-7). Atsižvelgiant į išdėstyta, nustatyta tokia ginčo butu naudojimosi tvarka: atsakovui priskirtinas naudotis kambarys (25-7); ieškovui priskirtini naudotis kiti kambariai, kitas plotas bei rūsio patalpa (25-9, 25-5, 25-8); bendram naudojimui priskirtinos bendro naudojimo patalpos (25-1, 25-2, 25-3, 25- 4, 25-6) (LR CK 4.75 str.). Teismas pažymėjo, kad toksai tarp šalių kilusio ginčo išsprendimo būdas neužkerta kelio ieškovui ateityje išsiieškoti iš atsakovo nuompinigius už atsakovui tenkančio viršpločio nuomą (t.y. 3,04 kv.m.). Vadovaudamasis LR CPK 92 str. ir 93 str. nuostatomis, teismas nurodė, kad iš ieškovo atsakovo naudai išieškotinas 202,00 Lt žyminis mokestis ir 28,95 Lt pašto išlaidų valstybės naudai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas K. R. prašė apeliacinės instancijos teismo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį ir tenkindamas priešieškinį, priėmė tik tarpinį tarp šalių susiklosčiusio ginčo sprendimą, o tai pažeidžia proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus. Vienas pagrindinių ieškovo reikalavimo motyvų buvo tai, kad būtina aiškiai atskirti buto išlaikymo išlaidų pasidalinimo tvarką. Šiuo metu, kai ieškovas ir atsakovas yra buto bendrasavininkiai, bet kuris komunalinių paslaugų teikėjas pateikia vieną sąskaitą už bute sunaudotas paslaugas ar energiją. Kadangi atsakovas šių sąskaitų neapmoka, komunalinių paslaugų teikėjai kreipiasi į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo.
2. Teismo sprendimas atmesti ieškovo reikalavimą buvo grindžiamas tuo, kad ieškovo pateiktas turto atidalijimo reikalavimas negalimas, nes ir toliau lieka bendro naudojimo patalpų ir turto atidalijimas prašomas tik dėl dalies atskirų patalpų, tačiau ne dėl viso buto. Tai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, kurioje nurodoma, kad nors teismų praktika, kai siekiama visiškai atidalyti bendraturtį iš bendrosios dalinės nuosavybės, yra teisinga, nes visiškas daikto atidalijimas geriausiai užtikrina maksimalų įstatymų nustatytą bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimą, tačiau bendraturčiams priklausančių dalių iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimas nereiškia, jog tokiu atveju nebelieka jokių bendrojo naudojimo patalpų [Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-08 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-466/2008]. Ieškovas savo reikalavimu siekė atidalinti tas patalpas, kurios gali būti fiziškai atskirtos, o bendro naudojimo patalpas (koridorius, vonia ir kt.) paliekant bendram šalių naudojimui.
Žemesnės instancijos teismas
3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatė atsakovui daugiau naudojamo ploto, nei jam priklauso. Atsakovo nuosavybėje yra 1/4 buto dalis arba 25 % buto ploto. Kadangi bute iš viso yra 39,44 kv. m. gyvenamojo ploto, vadinasi, ieškovo idealioji dalis sudaro 29,58 kv. m., o atsakovo idealioji dalis sudaro 9,86 kv. m. gyvenamojo ploto. Tuo tarpu teismas skundžiamu sprendimu atsakovui naudotis priteisė 12,90 kv. m. ploto kambarį (pažymėtas plane 25-7). Tokiu sprendimu teismas atsakovui naudotis priteisė 3,04 kv. m. didesnį gyvenamąjį plotą, nei jam priklauso ir neišsprendė klausimo dėl kompensacijos, nors ieškovas tokį klausimą kėlė. Vadinasi, teismo sprendime atsakovui naudotis paskirta 32,70 % viso buto gyvenamojo ploto vietoj jam priklausančių 25 %. Nėra aišku, kuo remiantis buvo nuspręsta nukrypti nuo šalių dalių bendrojoje nuosavybėje. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad dėl atsakovo teisės naudoti didesnį plotą nei jam priklauso ieškovas ateityje gali išieškoti iš atsakovo nuompinigius, tačiau ieškovas niekada nesirengė sudaryti jokios nuomos sutarties su atsakovu bei jam nuomoti savo nuosavybės. Prievartinis nuomos santykių nustatymas pažeidžia sutarties laisvės principą.
4. Kaip vieną motyvų atmesti ieškovo reikalavimą priteisti kompensaciją teismas nurodė, kad nėra įrodymų, jog atsakovas yra finansiškai pajėgus sumokėti piniginę kompensaciją. Šiuo atveju teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Įrodyti apie atsakovo nepajėgumą sumokėti piniginę kompensaciją turi atsakovas, o ne ieškovas. Kadangi ieškovui priklauso ¾ buto, o nuosavybė yra neliečiama (LR Konstitucijos 23 str.), vadinasi atsakovas, faktiškai naudodamasis ieškovo nuosavybe, privalo nutraukti naudojimąsi arba teisingai ieškovui už tai atlyginti. Kadangi nėra galimybės atsakovui priskirti jo nuosavybę atitinkančią gyvenamojo ploto dalį, nes visi kambariai yra didesni, dėl šios priežasties, ginant Konstitucijos saugomą nuosavybės teisę, ieškovui turi būti kompensuojama.
5. Teismas, tenkindamas atsakovo priešieškinį, rėmėsi išimtinai ieškovo pateiktais kadastriniais duomenimis. Už šios kadastrinės bylos parengimą ir duomenų tikslinimą ieškovas iš viso yra sumokėjęs 400,00 Lt. Kadastrinė byla buvo suformuota visam butui, t.y., ieškovo ir atsakovo bendrai nuosavybei. Jei ne šie duomenys, teismas negalėtų priimti jokio sprendimo. Tuo tarpu kadastrinės bylos rengimas yra apmokėtas vien tik ieškovo ir teismas atmetė reikalavimą priteisti iš atsakovo 1/4 visos kainos, t.y., 100,00 Lt. Atsižvelgiant į tai bei remiantis CPK 93 str. 4 d., teismas turėjo priteisti iš atsakovo ieškovo naudai dalį šių išlaidų.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas V. E. M. prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą teismo sprendimą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad šiuo atveju daikto padalinti nėra galimybių, todėl priėmė pagrįstą sprendimą ieškovo ieškinį atmesti. Teismo teisingai nustatyta, kad atsakovas nėra finansiškai pajėgus sumokėti ieškovo prašomą kompensaciją, todėl teismo sprendimas, kuriuo būtų priteista kompensacija, sukeltų grėsmę atsakovui netekti priklausančio vienintėlio turto. Tokia situacija yra negalima pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką. Priešingai nei teigiama skunde, pats ieškovas neapmoka sąskaitų už komunalines paslaugas. Be to, kadangi ieškovas ir atsakovas yra buto bendrasavininkiai, todėl yra galimybė sudaryti kiekvienam iš bendraturčių atskiras sutartis su paslaugų teikėjais, proporcingai savo naudojamai buto dalei.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
LR CK 4.75 str. 1 d. numatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Vienas bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų yra LR CK 4.80 str. nustatytas atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės. LR CK 4.81 str. nustatytas ir kitas nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas - atitinkamų daiktų naudojimosi tvarkos nustatymas. Naudojimosi bendru nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymas ir atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra savarankiški bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai, todėl skiriasi savo turiniu ir teisiniais padariniais. Atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atveju pasikeičia bendro daikto teisinis statusas – suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai, kurie valdomi ir naudojami bei jais disponuojama savarankiškai, bendroji dalinė nuosavybės teisė pasibaigia. Naudojimo bendru nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo atveju nustatoma tik tvarka, pagal kurią bus naudojamasi nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, tam tikros nekilnojamojo daikto dalys gali būti bendraturčių naudojamos bendrai, nesuformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai ir nenutraukiama bendroji dalinė nuosavybės teisė.
Bendrosios nuosavybės teisių įgyvendinimo aspektu šalys prašė skirtingai spręsti bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo į ginčo objektą – butą su rūsiu - klausimą. Ieškovas LR CK 4.80 str. pagrindu prašė atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atsakovas savo reikalavimą grindė LR CK 4.81 str. nuostatomis ir esamoje situacijoje tinkamiausia nuosavybės teisių įgyvendinimo išraiška laikė naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymą.
Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės
LR CK 4.80 str., reglamentuojančo atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Kokios sąlygos lemia atidalijimo galimybę natūra nustatoma LR CK 4.80 str. 2 d. Taigi šioje normoje įtvirtinta, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai. Kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad, kilus ginčui ir sprendžiant bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo klausimus, kai vienas bendraturtis ar keli iš jų reikalauja atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, o kitas – nustatyti daikto, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, naudojimosi tvarką, prioritetas teikiamas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės (CK 4.80 str. 1 d.), ir tik negalint daikto padalyti natūra nustatoma naudojimosi tuo daiktu tvarka (CK 4.81 str. 1 d.). [Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-21/2009]. Vienok, esant skirtingiems bendraturčių reikalavimams bendrosios nuosavybės teisės objekto atžvilgiu, bendraturčio, prašančio atidalinti jam priklausančią dalį iš bendrosios nuosavybės, reikalavimas nėra absoliutus, t.y. bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti, ar toks reikalavimas yra motyvuotas ir pagrįstas [LR CPK 178 str. -179 str.], ar atitinka LR CK 4.80 str. 2 d. reikalavimus. Minėta, kad, atidalijus iš bendrosios dalinės nuosavybės, pasikeičia buvusio bendro daikto teisinis rėžimas, t.y. suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai. Tačiau tam, kad galėtų tokiais būti, šie objektai turi atitikti jiems įstatymų keliamus reikalavimus. Atsižvelgiant į byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas, prašantis nekilnojamojo daikto dalies atidalinimo, nepagrindė, kokiu būdu bus atskirai suformuoti nekilnojamojo turto vienetai. Byloje nėra atitinkamų institucijų suderintų bei patvirtintų projektų dėl ginčo buto atidalinimo natūra. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju netgi nėra galimybės išskirti [atidalinti] šalims priklausančias dalis natūra. Ginčo objektu esantis butas yra 3 kambarių, ieškovui priklausanti turto dalis sudaro ¾, atsakovui - ¼, todėl, padalijus butą pagal kiekvienai šaliai tenkančią dalį, nebūtų galima padalyti bendro naudojimo patalpų (virtuvės, koridorių, sanitarinių mazgų). Apeliaciniame skunde ieškovas nesutinka, kad jo pateiktas turto atidalijimo reikalavimas negalimas dėl paliekamų bendro naudojimo patalpų, tai motyvuodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-08 nutartyje [civilinės bylos Nr.3K-7-466/2008] pateiktu išaiškinimu, kad bendraturčiams priklausančių dalių iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimas nereiškia, jog tokiu atveju nebelieka jokių bendrojo naudojimo patalpų. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas, remdamasis minėta kasacinio teismo nutartimi, pasirinktinai cituoja neišsamią ištrauką, kuri išimta iš konteksto. Taigi nurodytoje kasacinio teismo nutartyje detalizuojama, kad „bendraturčiams priklausančių dalių iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimas nereiškia, jog tokiu atveju nebelieka jokių bendrojo naudojimo patalpų (lieka bendrosios konstrukcijos, bendroji inžinerinė įranga, kitos bendrojo naudojimo patalpos)“. Pabrėžtina, kad, vadovaudamasis kasacinio teismo išaiškinimais, apeliantas neįvertino, kad nagrinėjama ir jo nurodyta kasacinio teismo civilinė byla Nr.3K-7-466/2008 ratio decidenti nesutampa, nes skirtingai nei šioje byloje kasacinio teismo byloje buvo sprendžiama dėl šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių daugiabučių gyvenamųjų namų atidalinimo, kiekvienam bendraturčių turint po ½ dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Taigi besąlygiškai vadovautis nagrinėjama kasacinio teismo byla nėra pagrindo. Aukščiau nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas neįrodė ginčo buto atidalinimo pagrįstumo, todėl teismo sprendimas atmesti ieškovo reikalavimą dėl buto su rūsiu atidalinimo yra pagrįstas. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, teismo sprendimas atmesti ieškovo reikalavimą dėl buto atidalinimo buvo pagrįstas ir atsakovo finansinių galimybių įvertinimu, tačiau tokio pobūdžio bylose atsakovo turtinė padėtis nėra savarankiškas pagrindas atmesti ieškovo reikalavimą šioje dalyje. Tiesa, kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant bendrosios dalinės nuosavybės atidalinimo klausimus, nurodoma, kad vienos iš šalių turtinė gali apspręsti, kokiu būdu bus dalinama šalių bendra nuosavybė, tačiau bendraturčio, kuriam priskirta turto dalis yra mažesnė už jam tenkančią turto dalį, teisė į netektos turto dalies atlyginimą [kompensavimą] negali būti kvestionuojama.
Atsižvelgiant į išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados atmesti ieškovo reikalavimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalinimo buvo tinkamai pagrįstos byloje esančių rašytinių įrodymų įvertinimu, todėl šioje dalyje teismo sprendimas paliktinas nepakeistu. Tuo pačiu pažymėtina, kad bendraturčiai, įgyvendindami savo teises, visų pirma privalo išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto ir aktyviai ieškoti priimtino sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme. Optimaliam atidalijimo variantui pasiekti būtinas bendraturčių kooperavimasis [Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje A Nr. 3K-3-638/2005].
Dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo
Nagrinėjamu atveju ieškovui priklausanti idealioji dalis bendrosios nuosavybės teisėje sudaro ¾ , o atsakovo - ¼. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad naudojimosi tvarka turi būti adekvati turimoms dalims bendrojoje dalinėje nuosavybėje, paskiriant naudotis daikto dalis, atitinkančias dalis bendrosios nuosavybės teisėje, jei tokia galimybė realiai egzistuoja. Iš byloje esančio Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos duomenų matyti, kad ginčo buto bendras plotas sudaro 63,65 kv.m., o gyvenamasis plotas – 39,44 kv.m. Gyvenamąjį plotą sudaro trys kambariai, kurie yra tokių matmenų: 14.09 kv.m., 12.90 kv.m. ir 12.45 kv.m. Pagal ieškovui priklausančią ¾ nekilnojamojo turto dalį, jam tenkantis gyvenamasis plotas sudarytų 29,58 kv.m., o atsakovui tenkanti ¼ gyvenamojo ploto dalis sudarytų 9,86 kv.m. Šiuo atveju akivaizdu, kad visi bute esantys kambariai yra didesni nei atsakovui priklausanti gyvenamojo ploto dalis [9,86 kv.m.], todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į faktiškai šalių nusistovėjusią naudojimosi ginčo butu tvarką bei tai, kad vienas iš buto kambarių [25-7] savo plotu artimiausiais atsakovo tenkančiai turto daliai, buto naudojimo klausimą išsprendė sekančiai: atsakovui V. E. M. priskyrė naudotis 12,90 kv.m. ploto kambariu (25-7); ieškovui K. R. priskirta naudotis 14,09 kv.m. ploto kambariu (25-9), 12,45 kv.m. ploto kambariu (25-5), 2,42 kv.m. ploto sandėliuku (25-8) bei rūsio patalpomis; bendram naudojimui priskirta bendro naudojimo patalpos: koridorius-virtuvė (25-1), sanitarinis mazgas (25-2), sanitarinis mazgas (25-3), koridorius (25-4) bei koridorius (25-6). Susiklosčiusiai situacijai, kai šalims paskirta naudotis kitokia buto dalimi nei tenkanti idealioji šio daikto dalis, spręstinas kompensacijos ieškovui už jam tenkančią mažesnę turto dalį priteisimo klausimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nurodymas šalims kompensacijos klausimą spręsti kažkokiu būdu ieškovui išsiieškant iš atsakovo nuompinigius už atsakovui tenkančio viršpločio nuomą, yra ydingas.
Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu teismo sprendimu atsakovui priskirta naudoti 3,04 kv.m. [12,90 kv.m. – 9,86 kv.m.] didesnį gyvenamąjį plotą, nei jam priklausanti idealioji turto dalis [¼], todėl atitinkamai ieškovo 3,04 kv.m. dydžiu sumažėjusi naudotino gyvenamojo ploto dalis turi būti kompensuojama. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju ieškovui paskirta naudotis mažesnė gyvenamojo ploto dalis gali būti kompensuojama mišria forma, t.y. tiek turtu, tiek pinigais. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas buto naudojimą tvarką, be gyvenamojo ploto [2 kambarių], išimtinai ieškovui paskyrė naudotis 2,42 kv.m. ploto sandėliuku (25-8) bei rūsio patalpomis. Duomenų apie rūsio patalpas, jų dydį bei vertę byloje nepateikta. Imant duomėn faktines aplinkybes, t.y. kad be gyvenamojo ploto dviejų kambarių tik ieškovo naudojimui buvo paskirtos rūsio patalpos bei sandėliukas, sandėliuko plotas [2,42 kv.m.] yra artimas ieškovo sumažėjusiai gyvenamojo ploto daliai [3,04 kv.m.], tuo pačiu manytina, kad sandėliuko, esančio gyvenamojo buto viduje tarp dviejų kambarių, kvadratinio metro vertė artima atitinkamo dydžio gyvenamojo kambario vertei, todėl 3,04 kv.m. gyvenamojo ploto dalį kompensuojant 2,42 kv.m. sandėliuko verte, likusi nepadengta 0,62 kv.m. [3,04 kv.m. – 2,42 kv.m. = 0,62 kv.m.] ploto suma kompensuotina pinigais. Ieškovas, skaičiuodamas ginčo buto kvadratinio metro kainą, buto vertę 25000 Lt sumai dalina iš viso buto bendro ploto [63,65 kv.m.]. Su tokiu skaičiavimu sutiktina iš dalies, t.y. ieškovas, skaičiuodamas 1 kv.m. kainą, nepagrįstai remiasi duomenimis apie turto [buto] vertę 2009 m. vasario 6 d. Taigi nors ginčo buto vertė 250000 Lt sumai buvo 2009 m. pradžioje, tačiau šie duomenys daugiau nei 3 metų senumo. Patikrinus viešai prieinamus duomenis Nekilnojamojo turto registre, nustatyta, kad aktualiu laikotarpiu, o būtent 2012 m. sausio 1 d ginčo buto vidutinė rinkos vertė lygi 154000 Lt. Vadovaujantis šiais duomenimis, tokiu būdu ginčo buto 1 kv.m. vertė lygi 2419,48 Lt [154000 Lt/63,65 kv.m.= 2419,48 Lt], o kompensuojamas 0,62 kv.m. plotas sudarys 1500,08 Lt [2419,48 Lt *0,62 kv.m.= 1500,08 Lt]. Pastaroji suma priteistina ieškovui iš atsakovo. Atitinkamai šia dalimi keistinas skundžiamas teismo sprendimas.
Patikslintame ieškinyje ieškovas kaip savarankišką reikalavimą nurodė prašymą priteisti iš atsakovo 705 Lt dydžio nuostolių. Nors dėl šio reikalavimo teismas sprendime išvis nepasisakė, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad tai nėra pagrindas LR CPK 329 str. 2 d. 7 p. tvarka naikinti skundžiamą teismo sprendimą ar tenkinti ieškovo apeliacinį skundą šioje dalyje. Kaip patvirtina bylos medžiaga, ieškovo išlaidos 705 Lt sumai sudarė buto kadastrinės bylos parengimas ir atitinkamų duomenų tikslinimas [registravimas] Nekilnojamojo turto registre. Buto kadastriniai matavimai, tuo pačių jų registravimas, buvo atliekamas šios bylos nagrinėjimo metu, kiti buto duomenys Nekilnojamojo turto registre buvo registruojamai ir prieš pat ieškinio pateikimą pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgiant į tokais aplinkybes, spręstina, kad ieškovo patirtos 705 Lt dydžio išlaidos laikytinos bylinėjimosi išlaidomis LR CPK 88 str. prasme, todėl, visa apimtimi atmetus ieškovo ieškinį, ieškovas neturi teisės į jų atlyginimą [LR CPK 93 str. 1 d.]. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovo požiūris bei konkretus reikalavimo įvardijamas [šiuo atveju nuostoliais] nesaisto teismo, nes kiekvienu atveju bylą nagrinėjantis teismas atlieka reikalavimų įvertinimą. Netgi tuo atveju, jei tokios išlaidos būtų laikomos ieškovo nuostoliais, jų priteisimo klausimas spręstinas LR CK VI knygos III dalies XXII skyriaus „Civilinė atsakomybė“ tvarka, tačiau ieškovas nepagrindė civilinės atsakomybės taikymo atsakovui sąlygų [LR CPK 178 str. – 179 str.].
Apeliaciniame skunde ieškovas kėlė klausimą dėl žyminio mokesčio įskaitymo, t.y. prašė įskaityti 218 Lt žyminio mokesčio permoką apeliaciniam skundui apmokėti. Nurodė, kad už apeliacinį skundą mokėtinas žyminis mokestis sudaro 1092 Lt. Pareiškus pradinį ieškinį buvo sumokėta 1310 Lt žyminio mokesčio, tačiau, patikslinus ieškinį bei sumažinus ieškinio sumą, mokėtinas žyminis mokestis sumažėjo iki 1092 Lt, todėl susidarė 218,00 Lt permoka, kuri teismo nebuvo grąžinta. Atsižvelgiant į ieškovo nurodytas aplinkybes bei jas patikrinus pagal bylos medžiagą, pripažintina, kad susidariusi žyminio mokesčio permoka, kuri nebuvo grąžinta ieškovui, lygi 218 Lt. Kaip teisingai nurodo ieškovas, už apeliacinį skundą mokėtinas žyminis mokestis sudarytų 1092 Lt, šiuo atveju buvo sumokėta 874 Lt, t.y. be 218 Lt nepriemokos. Nuo 2011-10-01 įsigaliojusi nauja LR CPK 87 str. 6 d. nuostata numato, kad, esant žyminio mokesčio grąžinimo pagrindams, teismas gali suinteresuoto asmens prašymu faktiškai negrąžintą žyminio mokesčio sumą įskaityti kaip žyminio mokesčio įmoką už naują procesinį dokumentą. Aukščiau nustatytos faktinės aplinkybės suponuoja ieškovo prašymą dėl žyminio mokesčio [218 Lt] permokos įskaitymo apeliaciniam skundui apmokėti laikyti pagrįstu. Apeliacinio skundo priėmimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas [LR CPK 315 str. 1 d.]. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovo apeliacinio skundo priėmimo klausimą, atskiru procesiniu veiksmu [nutartimi ar rezoliucija] nepasisakė dėl žyminio mokesčio permokos įskaitymo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas buvo priimtas, pripažintina, kad apeliacinis skundas reikiama žyminio mokesčio suma laikytas apmokėtu, todėl pakartotinai žyminio mokesčio klausimas nenagrinėtinas.
LR CPK 93 str. 5 d. numatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Nors šiuo atveju pripažintina, kad skundžiama teismo sprendimo dalis nespręsti ieškovui priteistinos kompensacijos klausimą už ieškovui priskirtą naudotis mažesnę bendrosios nuosavybės dalį, nei jam priklausanti bendrosios nuosavybės turto dalis, yra nepagrįsta, tačiau pažymėtina, kad teisėjų kolegija skundžiamą teismo sprendimą ta dalimi, kuria ieškovo ieškinys atmestas, palieka nepakeistą bei netenkina apeliaciniu skundu ieškovo keltų reikalavimų skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti. Esant pastarosioms aplinkybėms, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos. Kadangi iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nebuvo pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, todėl tokios išlaidos neatlyginamos [LR CPK 98 str. 1 d.].
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimą iš dalies pakeisti: priteisti ieškovui K. R. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo V. E. M. (duomenys neskelbtini) 1500,08 Lt kompensacijos.
Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.