- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-14
- Bylos Nr.
- 2S-408-372/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Simonaitienė
- Ieškovas
- V. M.
- Atsakovas
- A. M.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. M. atskirąjį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-77-632/2014, iškeltoje pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovui A. M., išvadą teikiančiai institucijai, Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, panaikinimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė V. M. kreipėsi į Radviliškio rajono apylinkės teismą, be kita ko, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir laikinai, iki tol, kol įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, nustatyti nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą su ja. Nurodė, kad jos ir atsakovo santuoka buvo nutraukta teismo sprendimu. Ginčas tarp šalių kilo dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos. Teigė, kad vaikas augo ir nuolat gyveno su ja. Nuo 2009-05-08 nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta buvo deklaruota kartu su ieškove. Tvirtina, kad šalims gyvenant (duomenys neskelbtini), atsakovas smurtavo prieš ieškovę vaiko akivaizdoje, dėl to jam toje šalyje yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, skirti apribojimai nesiartinti prie ieškovės. Atsakovas išvyko į Lietuvą. Atsakovui prašant ir ieškovei sutikus, nepilnametis 2013-08-21 buvo perduotas tėvui pas jį pasisvečiuoti, susitikti su giminaičiais iš tėvo pusės. Šalys buvo susitarę, kad vaikas su tėvu bus iki 2013-08-30 ir grįš pas ieškovę. Tačiau sutartu laiku atsakovas vaiko ieškovei negrąžino ir iki šiol negrąžina.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Radviliškio rajono apylinkės teismas 2014 m. vasario 3 d. nutartimi ieškovės V. M. prašymą atmetė. Nurodė, kad vaikas šiuo metu gyvena su atsakovu ir, Vaiko teisių apsaugos skyriaus duomenimis, vaikas šiuo metu yra saugus, jam nekeliamas stresas, jis nėra susijaudinęs, jog šalia nėra mamos. Teismas, įvertinęs aplinkybes, kad nebuvo nustatyta vaiko teisių pažeidimų, siekdamas užtikrinti vaiko interesus, įpareigojo atsakovą sudaryti visas įmanomas sąlygas ieškovei bendrauti su savo sūnumi.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Skųsdama Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartį, apeliantė (ieškovė) V. M. prašo teismo nutartį panaikinti ir ieškovės prašymą tenkinti. Atskirajame skunde teigia, kad sutinka su teismo motyvais, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, teismas nenagrinėja bylos iš esmės, tačiau mano, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Apeliantės manymu, atsakovas pažeidžia vaiko interesus ir nesugeba užtikrinti vaikui saugios aplinkos. Tvirtina, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Vaiko teisių apsaugos skyriaus nuomone.
Atsiliepimas
Atsiliepdamas į atskirąjį skundą, atsakovas A. M. prašo skundą atmesti ir Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad sudaro vaikui tinkamas gyvenimo sąlygas, gyvena pas tėvus, dirba. Pažymi, kad ieškovė neskiria lėšų vaikui išlaikyti.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Apeliantės (ieškovės) V. M. atskirasis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamu atveju analizuojamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria nutarta netenkinti ieškovės prašymo nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą laikinai iki tol, kol įsiteisės teismo sprendimas, nustatyti su motina, yra pagrįsta ir teisėta.
Lietuvos Respublikos CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas reiškia, kad valstybė privalo nustatyti veiksmingą vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo sistemą.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašant gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktą teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų.
Teismas pažymi, kad sistemiškai aiškinant prieš tai minėtas teisės normas darytina išvada, jog šių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus bylos nagrinėjimo metu.
Teismo pareiga ex officio kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti vaiko interesus. Vaiko interesus nulemia vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, vystymasis, jam turi būti suteikta galimybė turėti savo aplinką (tiek fizine, tiek socialine prasme), kurioje jis galėtų būti, užsiimti vaiko vystymuisi reikalingais dalykais, todėl kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl vaiko interesų turi būti įvertinama reikšmingų faktų visuma.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, be kita ko, rėmėsi Vaiko teisių apsaugos skyriaus nuomone, ir sprendė, kad atsakovo gyvenamojoje vietoje yra tinkamos sąlygos vaikui ir nenustatė, jog vaiko teisės yra pažeidžiamos. Nors skunde apeliantė nesutinka su teismo motyvais, ji nepaneigė teismo išvadų pagrįstumo ir nepateikė duomenų, apie atsakovo netinkamą elgesį su sūnumi po skundžiamos teismo nutarties priėmimo.
Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog vaiko gyvenamosios aplinkos pakeitimas, nors ir laikinas, yra pateisinamas ir būtinas, jeigu esanti aplinka vaikui tapo nesaugi, ir saugi aplinka vaikui yra užtikrinama pakeitus vaiko gyvenamąją vietą, nustatant ją su kitu iš jo tėvų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006). Konstatavęs, kad teismui būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).
Esant šioms aplinkybėms, teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovė neįrodė būtinumo taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, taip pat nepagrindė aplinkybių, jog atsakovas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo negali užtikrinti vaikui saugių, ramių sąlygų gyventi.
Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Radviliškio rajono apylinkės teismas 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu, be kita ko, atmetė ieškovės ieškinį ir vaiko gyvenamąją vietą nustatė su atsakovu. Nors šis teismo sprendimas neįsiteisėjo (CPK 307 str. 1 d.), akivaizdu, kad teismas preliminariai įvertinęs ieškovės ieškinio pagrįstumą, pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo taikyti ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių.
Esant šioms aplinkybėms, skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Kiti skundo teiginiai šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.
Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartį palikti nepakeistą.