Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Teisėja Virginija Jokubauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-492-135/2013

Pranešėjas Bronius Zalaga Teisminio proceso Nr. 1-51-1-00328-2011-5

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 12 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. ir A. L. išteisinti dėl kaltinimo padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 180 str. 2 d., neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. L. ir A. L. 2011 m. spalio 4 d. apie 23 val. (duomenys neskelbtini), veikdami kartu, pro neužrakintas duris įsibrovę į patalpą - gyvenamąjį vagonėlį ir panaudodami fizinį smurtą – bendrais veiksmais lovoje gulinčiam A. L. į įvairias kūno vietas kumščiais sudavė ne mažiau trijų smūgių, padarydami A. L. veido sumušimą, odos nubrozdinimus veide, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, taip atimdami galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis, reikalavo iš A. L. pinigų, tačiau nukentėjusiajam pinigų neturėjus, pagrobė nuo staliuko svetimą turtą - A. L. priklausančius du mobiliojo ryšio telefonus: „Samsung Galaxy Mini Grai“ 474 litų vertės, su jame buvusia „Omnitel“ SIM kortele be vertės, ir „Nokią 3030“ 270 litų vertės, su jame buvusia „Tele 2 Pildyk“ SIM kortele 20 litų vertės, viso pagrobė svetimo turto už 764 litų, padarydami nukentėjusiam A. L. 764 litų turtinę žalą.

A. L. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalyje, ir skirti jam 3 (trijų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2011-10-05 iki 2011-12-05.

Nuosprendžiui įsiteisėjus A. L. paskirtas kardomąsias priemones - namų areštą ir dokumentų paėmimą panaikinti.

A. L. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalyje, ir skirti jam trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2011-10-05 iki 2011-11-04.

Nuosprendžiui įsiteisėjus A. L. paskirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

A. L. pareikštą civilinį ieškinį tenkinti ir jam priteisti solidariai iš A. L. ir A. L. 764,00 litus turtinės žalos ir 1000,00 litų neturtinės žalos atlyginimą.

Prokurorės teigimu, iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų galima daryti kategorišką išvadą, kad jei liudytojai S. J. ir V. Ž. nebūtų buvę nusikaltimo padarymo vietoje, jie nebūtų davė tokių analogiškų parodymų, juo labiau iki jų apklausų jie nebuvo susitikę ir tarpusavyje nesikalbėjo apie nusikaltimo padarymo aplinkybes, ką patvirtino ir teisme, todėl kyla klausimas, kodėl liudytojai pakeitė parodymus teisminio nagrinėjimo metu. Nurodo, kad bylos nagrinėjimo teisme metu teismui buvo pateikta medžiaga, iš kurios matyti, kad V. Ž. 2012-07-05 kreipėsi į policiją nurodydamas, kad A. L. su dviem vyriškiais grasino jam susidorojimu, be to, teisme S. J. visgi pripažino, kad po įvykio jis turėjo išvykti iš kaimo ir tyrėjai L. sakė, kad turi išvažiuoti, nes išdavė A. L. ir A. L. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, prokurorės teigimu, teismas, objektyviai įvertinęs visus pateiktus duomenis, turėjo padaryti objektyvią išvadą, kad liudytojai S. J. ir V. Ž. pakeitė teisme parodymus bijodami realaus pavojaus, kurio gali susilaukti iš A. L.. Prokurorė taip pat mano, kad šiuo atveju būtina atsižvelgti ir į tai, kad liudytojams jau buvo žinoma apie tai, kad minėtas kaltinamasis įtariamas dėl žmogaus nužudymo Ispanijoje, kas jiems dar labiau turėjo sustiprinti savisaugos instinktą. Pažymi, kad teismas, nustatęs šias aplinkybes, privalėjo liudytojų S. J. ir V. Ž. duotus teisme parodymus praėjus daugiau kaip metams po įvykio, vertinti kritiškai, bei vadovautis logiškais ir nuosekliais ikiteisminio tyrimo metu duotais bei teisminio nagrinėjimo metu pagarsintais parodymais, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių padarė akivaizdžiai neteisingas išvadas, kuriomis vadovaudamasis priėmė neteisėtą nuosprendį.

Teismo posėdžio metu prokurorė prašė prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti, išteisintųjų A. L. ir A. L. gynėja prašė prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą bei prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl A. L. ir A. L. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis (Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 2 punktas).

BPK 301 str. 1 d. norma reikalauja, kad nuosprendis būtų pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normos esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus.

Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, nepagrįstai rėmėsi liudytojų S. J. ir V. Ž. tik teisiamojo posėdžio metu pakeistais parodymais, neįvertinęs ikiteisminio tyrimo metu nustatytų aplinkybių, neatsižvelgė į S. J. ir V. Ž. teisme duotuose parodymuose esančius prieštaravimus ir kai kurių paaiškinimų nelogiškumą. Tokiu būdu, pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, o tai esmingai įtakojo teismo išvadą dėl A. L. ir A. L. kaltės.

Įvertinus ikiteisminio tyrimo metu surinktus, apylinkės teismo teisminio nagrinėjimo bei apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje pakanka duomenų, kurie patvirtina, jog A. L. ir A. L. įvykdė BK 180 str. 2 d. numatytą nusikaltimą.

Nukentėjusysis A. L. nurodė, kad 2011-10-04 apie 23.00 val. į jo gyvenamą vagonėlį įsiveržė vaikinai, kaip jam pasirodė, su kaukėm ant galvų, ir pradėjo jį mušti kumščiais į įvairias kūno vietas, reikalavo pinigų, jis pasakė, kad neturi, tada vaikinai pagrobė nuo stalo du jam priklausančius mobilaus ryšio telefonus, jis nespėjo nieko įžiūrėti, nes rankomis dengėsi galvą, tą vakarą į policiją nesikreipė, nes buvo pagrobti telefonai, kreipėsi pas ekspertus, buvo nustatytas galvos sumušimas (1 t., 15-16, 18-19, 26-27 b. l., 3 t., 27 b. l.).

Kaltinamieji A. L. ir A. L. neprisipažino dėl jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos, nurodydami savo versiją. Jie teigė, kad prieš įvykį gėrė alų pas S. J., po to apie 24.00 val. ėjo į kaimą trise - jie ir S. J. – parsinešti alaus, visi trys grįžo pas S. J. į namus ir vėl gėrė, alų gėrė tik A. L. ir A. L., o apie 2.00 val. A. L. ir A. L. išėjo namo. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu 2011-10-05 liudytoju apklausiamas S. J. parodė, kad 2011-10-04 A. L. ir A. L. būnant pas jį namuose, jie apie 23.00 val. pasiūlė eiti pasivaikščioti po kaimą, A. L. pasiūlė eiti į vagonėlį pasikalbėti su jame gyvenančiais darbininkais, jie visi nuėjo iki vagonėlio, A. L. ir A. L. įpuolė į vagonėlį nesibeldę, jis (S. J.) pasiliko lauke, ko jie ten bėgo jis nežino, nes jie nieko nesakė, tačiau suprato, kad kažkas vyksta, nes girdėjo triukšmą, girdėjo kažką šaukiant, pagalvojo, kad A. L. ir A. L. kažką muša arba vagia, į lauką A. L. ir A. L. išbėgo labai greit ir linksmi, kalbėjo, kad planas pasisekė, apie jų planą jis nieko nežinojo, nes būnant jo namuose kaltinamieji dažnai išeidavo į lauką pasikalbėti, po to jie visi trys nuėjo nusipirkti alaus, alų pirko A. L., į S. J. namus jie grįžo apie 24.00 val., gėrė alų ir prabuvo dar iki 2.00 val., kitų telefonų, išskyrus kaltinamųjų turėtus anksčiau, jis pas A. L. ir A. L. nematė, 2011-10-05 apie 9.00 val. jis atėjo pas A. L., o apie 9.30 val. atvažiavo apylinkės inspektorius, kuris pasakė, kad A. L. prisidirbo, apylinkės inspektorius išėjo, o po keletos minučių atvažiavo su kriminalistais, kriminalistai išsivežė jį (S. J.) į namus, o apžiūrėję S. J. namus grįžo pas A. L. ir kriminalistai A. L. išsivežė (1 t., 43-44, 45-46 b. l.).

Liudytojas V. Ž., apklausimas ikiteisminio tyrimo metu , t.y. 2011-10-07, parodė, kad įvykio dieną žmonės kaime pasakė, kad grįžęs A. L. ir jo (V. Ž.) kaime ieškojo, o ieškojo, V. Ž. teigimu, kad sumuštų, nes jis buvo susipykęs su A. L. motina, todėl jis (V. Ž.), 2010-10-05 apie 21.30 val. pamatęs prie S. J. namų A. L., A. L. ir S. J., nusprendė juos pasekti, jiems suėjus į S. J. namą, matė, kad kambaryje jie kažką gėrė, po to jis nuėjo pas Z. L., bet ji jo neįsileido ir jis grįžo atgal, išgirdo telefonu kalbantį A. L. ir iš pokalbio nuotrupų suprato, kad reikia ,,dozės“, tačiau jis pinigų tai ,,dozei“ neturėjo, po to jis parėjo iki mamos namo, vaikščiojo sode, o vagonėlis, kuriame gyveno darbininkai, stovi priešais mamos sodą gal 300 metrų atstumu, sode vaikščiojo apie 23.00 val., švietė mėnulis, todėl viskas aplink gerai matėsi, išgirdo šunų lojimą ir suprato, kad link vagonėlio kažkas eina, pamatė link vagonėlio einančius tris asmenis, jam pasidarė įdomu, apibėgo aplink ir pasislėpė už krūmų, nuo kurių iki vagonėlio buvo apie 100 metrų, ėję asmenys pradėjo kalbėtis ir iš balso pažino, kad tai A. L., A. L. ir S. J., veidų neįžiūrėjo, bet aiškiai juos pažino. Matė, kaip į vagonėlį įėjo du asmenys, o S. J. pasiliko lauke ir pradėjo artėti prie jo (V. Ž.), tada jis (V. Ž.) pradėjo bėgti nuo vagonėlio, nubėgdamas girdėjo triukšmą, šaukimą, šunų lojimą, 2011-10-05 ryte išvažiavo į polikliniką, iš pareigūno K. sužinojo, kad buvo apiplėštas asmuo iš vagonėlio, tada pareigūnui ir pasakė, kad matė įvykį, kad matė, jog ten nuėjo A. L., A. L. ir S. J. (1 t., 87-89 b. l.).

S. J. ir V. Ž. savo parodymus patvirtino ikiteisminio tyrimo metu atliktų akistatų metu – S. J. akistatos metu su A. L., o V. Ž. – su A. L. (1 t., 150-152 b. l., 2 t., 31-33 b. l.).

Teisminio nagrinėjimo metu liudytojai V. Ž. ir S. J. pakeitė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. V. Ž. teismui parodė, kad tos dienos vakare apie 22-23 val. kaime jis ėjo pas mamą, matė, kad eina trys žmonės, bet jų nepažino, tik gal suprato iš ūgio ir balso, kad vienas iš jų buvo S. J., kitų nepažino, nes buvo tamsu, jis buvo nuo vagonėlio apie 30-50 metrų, matė, kad vagonėlyje dega blausi švieselė, matė tik žmonių šešėlius, lojo šunys, jis negirdėjo, kas dedasi vagonėlyje, nesuprato, kad daromas nusikaltimas, pagalbos šauksmo negirdėjo, jis nerimavo ir po kaimą vaikščiojo, nes girdėjo žmones kalbant, kad turi pasisaugoti A. L., matė A. L., A. L. būnant pas S. J. namuose. Teisme V. Ž. nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu pasakė, kad jie trys (S. J., A. L. ir A. L.) buvo prie vagonėlio, nors jis dabar (teisme) to patvirtinti negali, rytojaus dieną jis išgirdo, kad buvo užpultas žmogus vagonėlyje, jam atrodė, kad tai galėjo būti Liaučius, Lengvinas ir Jonauskas, todėl taip ir pasakė tyrėjui. V. Ž. teismui tvirtino, kad rytojaus dieną S. J. sutikęs nebuvo, jam nieko apie įvykį nesakė, jam negrasino, ikiteisminio tyrimo metu jis davė parodymus nebūdamas tikras dėl įvykio, darė prielaidas, kad nusikaltimą padarė būtent Liaučius, Lengvinas ir Jonauskas (3 t., 64-65 b. l.). S. J., apklausiamas teisme, parodė, kad kaltinamuosius pažįsta ir yra draugai, ikiteisminio tyrimo metu davė melagingus parodymus, nes V. Ž. jam grasino ir liepė visą kaltę suversti A. L. ir A. L., apie nusikaltimą sužinojo tik iš policijos pareigūno, nežino, iš kur V. Ž. sužinojo apie nusikaltimą ir kad jis (S. J.) turės liudyti, V. Ž. sutiko kitą dieną po nusikaltimo, ką sakyti per apklausą tyrėjui pats sugalvojo, niekas jam nenurodė, ikiteisminio tyrimo apklausos metu nurodytas aplinkybes išsigalvojo, su A. L. ir A. L. nebuvo išėjęs pasivaikščioti, kas įvykdė nusikaltimą nežino, kodėl jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai sutapo su V. Ž. duotais ikiteisminio tyrimo metu parodymais paaiškinti negalėjo, jo teigimu, iš kaimo išvyko, nes neturėjo ką veikti, tačiau patvirtino, kad tyrėjai L. sakė, jog iš kaimo turi išvažiuoti, nes išdavė A. L. ir A. L. (3 t., 46-47, 64 b. l.).

Išdėstytų duomenų visumos pagrindu ir vertinant parodymus neatsietai, bet gretinant su visa bylos medžiaga, kolegija A. L. ir A. L. parodymus, kuriuose jie neigė kaltę, t. y. neigė įsiveržę į nukentėjusiojo A. L. gyvenamąjį vagonėlį ir jį ten sumušę bei apiplėšę, atmeta ir vertina kaip jų teisę duoti vienokius ar kitokius parodymus. Liudytojų S. J. ir V. Ž. parodymus, duotus teisminio nagrinėjimo metu, kolegija vertina kaip jų siekį padėti išvengti kaltinamiesiems baudžiamosios atsakomybės, kadangi jie neatitinka tikrųjų įvykio aplinkybių. Abu liudytojai teismui negalėjo nurodyti logiškų motyvų, kodėl ikiteisminio tyrimo metu nurodė aplinkybes, kurios sutapo tarpusavyje, nors iš jų parodymų galima daryti išvadą, kad iš kart po įvykio, dar iki jų pirmųjų apklausų pas tyrėją, S. J. su V. Ž. nebuvo susitikę. Taip pat V. Ž. teismui neigė grasinęs S. J. ir nurodęs apkalbėti A. L., o S. J. teismui negalėjo paaiškinti, kodėl jo parodymai detaliai sutapo su V. Ž. parodymais, nors tvirtino, jog ką sakyti konkrečiai ikiteisminio tyrimo metu jam niekas nenurodė ir jis viską pats išgalvojo. Kolegija, atsižvelgdama į tai, daro išvadą, jog minėti asmenys buvo įvykio vietoje ir ikiteisminio tyrimo metu nurodė tikrąsias įvykio aplinkybes, priešingu atveju nėra kito logiško paaiškinimo, kaip du asmenys, nesusitikę ir nesusitarę iki jų apklausų pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, apklausų metu galėjo nurodyti detaliai sutampančias įvykio aplinkybes (dėl įvykio laiko, dėl kiekvieno iš įvykyje dalyvavusių asmenų veiksmų, dėl šių asmenų veiksmų iki įvykio). Būtina atsižvelgti ir į tai, kad V. Ž. ir S. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, iš dalies sutapo ir su nukentėjusiojo A. L. parodymais.

Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog nėra surinkta patikimų įrodymų dėl A. L. ir A. L. kaltės padarius BK 180 str. 2 d. numatytą nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė atsižvelgdamas į V. Ž. ir S. J. parodymus, kuriais jie pirmojo teisiamojo posėdžio metu iš karto paneigė ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą. Teisme S. J. savo parodymų pakeitimą motyvavo tuo, jog V. Ž. jam liepė apkalbėti A. L. ir A. L. ir jam grasino, o V. Ž. savo parodymų pakeitimą teisme motyvavo tuo, jog ikiteisminio tyrimo metu parodymus apie tai, kad nusikalstamą veiką galėjo įvykdyti A. L. ir A. L. davė ne dėl to, kad tiksliai viską matė, o dėl to, kad vadovavosi prielaidomis. Tokius liudytojų teiginius pirmosios instancijos teisme apygardos teismas laiko nelogiškais, negalinčiais paneigti jų ikiteisminio tyrimo metu apklausų ir akistatų metu duotų parodymų, kurie bylos teisminio nagrinėjimo metu buvo pagarsinti (3 t., 46, 65 b. l.). Kolegija, įvertinusi S. J. ir V. Ž. ankstesnius santykius su A. L. ir A. L. (V. Ž. tvirtinimu, jis A. L. bijojo, o S. J. ikiteisminio tyrimo pareigūnui buvo sakęs, jog turėjo išvykti iš kaimo, nes įdavė A. L. ir A. L.), daro išvadą, kad S. J. ir V. Ž., siekdami padėti išvengti A. L. ir A. L. baudžiamosios atsakomybės, teisminio nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme pakeitė savo parodymus, kurie, įvertinus visų byloje esančių įrodymų visetą, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir yra nelogiški, todėl yra atmetami.

BK 180 str. 2 d. nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apiplėšė įsibrovęs į patalpą.

Faktą, kad nukentėjusysis buvo apiplėštas įsibrovus į jo gyvenamąją patalpą ir jį sužalojant patvirtina ne tik nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai, bet ir specialisto išvada Nr. G 240/11(13), kurioje užfiksuota, kad A. L. nustatytas veido sumušimas, odos nubrozdinimai veide, kurie galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis bei laiku, sužalojimai vertintini kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., 24 b. l.) bei įvykio vietos apžiūros medžiaga (1 t., 7-14 b. l.).

Visos šios aukščiau išvardintos aplinkybės savo seka leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiajam A. L. priklausančius mobilaus ryšio telefonus, pastarojo nurodytomis aplinkybėmis, įsiveržus į jo gyvenamąją patalpą ir panaudodami fizinį smurtą, pagrobė A. L. ir A. L.. Aptartų įrodymų visetas sudaro pagrindą daryti išvadą, jog yra pakankamai įrodymų, kad A. L. ir A. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 2 d., ir ją padarė tiesiogine tyčia. Pripažintina, kad nusikalstama veika buvo padaryta bendrininkų grupėje, atsižvelgiant į A. L. ir A. L. veiksmų bendrumą ir suderinamumą, kas rodo abiejų asmenų bendrą sumanymą, pritarimą vienas kito veiksmams, tyčios kryptingumą pavartojant smurtą ir įsibraunant į patalpą užvaldyti nukentėjusiojo turtą. Kolegijos nuomone, byloje nustatyta, kad L. A. L. ir A. L. veikė bendrai suvokdami apie abipusį prisidėjimą prie bendros nusikalstamos veikos, abu dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, abu veikė bendrai realizuodami nusikalstamą sumanymą, todėl jų abiejų veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 180 str. 2 d., sudėtis ir ši nusikalstama veika padaryta bendrais jų veiksmais.

Sutinkamai su BK 54 str., teisėjų kolegija, skirdama bausmę atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, stadiją, į veikos motyvus ir tikslus, į pažeisto teisinio gėrio svarbą, į kaltininkų asmenybes, į lengvinančias ir į atsakomybę sunkinančias aplinkybes. A. L. ir A. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama tai, jog jie nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje, padarė tyčinį baigtą sunkų nusikaltimą iš savanaudiškų paskatų, nukentėjusiajam buvo sutrukdyta sveikata ir padaryta turtinė žala, A. L. anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, seniūnijos charakterizuojamas teigiamai, A. L. anksčiau teistas, nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį teistumą, administracine tvarka baustas, seniūnijos charakterizuojamas teigiamai.

Kolegija įvertina ir tai, kad išteisintieji bendrininkų grupėje padarė sunkų nusikaltimą, dėl padaryto nusikaltimo nesigailėjo, padarytos žalos neatlygino. Siekiant nubaudimo, teisingumo principo įgyvendinimo, A. L. skirtina reali laisvės atėmimo bausmė. Kolegija sprendžia, kad A. L. bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo, dėl ko jam skirtina laisvės atėmimo bausmė (atitinkamai parenkant dydį), bet bausmės vykdymas jo atžvilgiu atidėtinas paskiriant įpareigojimus.

Byloje pareikštas nukentėjusiojo A. L. civilinis ieškinys turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiojo A. L. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos tenkinamas. BPK 115 straipsnyje numatyta, jog priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl turtinės žalos 764 Lt pagrįstas įrodymais (1 t., 20-22, 28 b. l), todėl visiškai patenkintinas. Nukentėjusysis taip pat prašo dėl sveikatos sužalojimo priteisti neturtinės žalos 1000 Lt atlyginimą. CK 6.250 straipsnyje nustatyti neturtinės žalos atlyginimo kriterijai. Nukentėjusiojo A. L. prašymas atitinka šiuos kriterijus. Nukentėjusysis dėl padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo patyrė fizinį skausmą, nusikalstami veiksmai prieš jį sukėlė jam stresą ir dvasinius išgyvenimus, nes, jo teigimu, jis pirmą kartą gyvenime buvo taip sumuštas, todėl nukentėjusysis pagrįstai reikalauja neturtinės žalos atlyginimo. Reikalaujamos atlyginti žalos dydis atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, nėra nutolęs nuo teismų praktikos nežymaus sveikatos sutrikdymo bylose, todėl priteistinas.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2011-11-21 buvo priimtas sprendimas Nr.SP-4185 (7.3112) dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nukentėjusiajam A. L., jį bylos nagrinėjimo metu atstovavo paskirta advokatė V. L., o Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba dėl to patyrė 1219 Lt išlaidų (1 t., 105, 144, 162, 3 t., 38, 52 b. l.). Vadovaujantis išdėstytu, šios išlaidos priteistinos iš kaltinamųjų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 328 str. 1 p., 329 str. 2 p.,

nusprendžia:

Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. nuosprendį dėl A. L. ir A. L. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

A. L. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d., ir skirti laisvės atėmimo bausmę 3 (trejiems) metams, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 str., į atliktos bausmės laiką įskaityti laikinojo sulaikymo laiką nuo 2011-10-05 iki 2011-12-05.

Bausmės pradžią laikyti sulaikymo dieną vykdant nuosprendį.

Kardomąją priemonę iki sulaikymo vykdant nuosprendį palikti tą pačią – namų areštą ir dokumentų paėmimą, sulaikius nuteistąjį – panaikinti.

A. L. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d., ir skirti laisvės atėmimo bausmę 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 75 str. 1, 2 dalimis, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms (BK 75 str. 2 d. 7 p.).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 str., į atliktos bausmės laiką įskaityti laikinojo sulaikymo laiką nuo 2011-10-05 iki 2011-11-04.

Kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Priteisti solidariai iš A. L. ir A. L. 764 (septynis šimtus šešiasdešimt keturis litus) Lt turtinės žalos ir 1000 (vieną tūkstantį litų) Lt neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam A. L..

Priteisti solidariai iš A. L. ir A. L. 1219 Lt (vieną tūkstantį du šimtus devynioliką litų) advokato išlaidų už antrinės teisinės pagalbos teikimą nukentėjusiajam A. L. į valstybės pajamas, sumokant jas į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr.(duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5630.