Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-2386-480/2012

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-12-05
Bylos Nr.: 2A-2386-480/2012
Teisminio proceso Nr.: 2-05-3-05769-2011-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Galina Blaževič (pirm.), Albina Rimdeikaitė (pran.), Egidijus Tamašauskas
Atsakovas: N. C.
Ieškovas: uždaros akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“

Kategorijos

25.1pavadinimo nepavyko patikrinti
42.6pavadinimo nepavyko patikrinti
44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-2386-480/2012Teisminio proceso Nr. 2-05-3-05769-2011-1Procesinio sprendimo kategorijos: 25.1;42.6;44.5.1;121.18;121.21; (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gruodžio 5 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (kolegijos pirmininkė), Albinos Rimdeikaitės (pranešėja), Egidijaus Tamašausko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės N. C. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1389-713/2012 pagal ieškovės uždaros akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovei N. C. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 40312,53 Lt nuostolių iš turto pardavimo, 12829,07 Lt papildomas išlaidas, 8663,30 Lt palūkanų įmokų po sutarties nutraukimo – viso 61804,90 Lt, 5 % dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007-03-07 šalys sudarė lizingo sutartį Nr. LT047791, pagal kurią ieškovė įsipareigojo iš atsakovės nurodyto pardavėjo nupirkti naudotą automobilį Mersedes –Benz C 320, ir perduoti jį naudoti ir valdyti atsakovei su sąlyga, kad sutartyje nustatytais terminais bus mokamos sutartinės įmokos. Automobilio kaina pardavimo dieną buvo 90000,00 Lt, ieškovė automobilį nupirko. Atsakovė įmokas mokėjo, tačiau nuo 2007-11-19 nustojo jas mokėti. Ieškovė 2008-01-17 išsiuntė atsakovei pretenziją dėl susidariusio įsiskolinimo ir įspėjo, kad atsakovei nepadengus įsiskolinimo ieškovė vienašališkai sutartį nutrauks (t. 2, b. l. 37). Atsakovei nesumokėjus įsiskolinimo, ieškovė 2008-02-07 sutartį nutraukė ir įgijo teisę reikalauti nuostolių atlyginimo tame tarpe ir palūkanų. Palūkanos laikotarpyje nuo 2008-02-15 iki 2012-03-15 sudaro 8663,30 Lt (1 t., 69, 2 t. 38). Ieškovė turtą iš atsakovės atsiėmė ir jį pardavė. Pardavus atsiimtą turtą, ieškovė patyrė 40312,53 Lt nuostolio. 2007-08-04 ginčo automobilis buvo patekęs į autoįvykį, buvo apgadintas ir atsakovės sutikimu nuvežtas į remonto dirbtuves; ieškovės vadybininkai priėmė sprendimą automobilį remontuoti, o atsakovė sutiko. Po remonto, ieškovė atsiėmė automobilį iš remonto dirbtuvių ir jį pardavė. Automobilis buvo draustas KASKO draudimu; draudimo kompanija „IF draudimas“ ieškovei 2008-03-08 pervedė 46025,49 Lt, 2008-04-23 - 346,70 Lt, viso 46372,19 Lt draudimo išmokos (38 b. l., 2 t.). Automobilio remonto išlaidos sudarė 55770,22 Lt; ieškovė atsiskaitymui už automobilio remontą panaudojo draudimo išmoką. Atlikus remontą, 2009-12-01 ieškovė automobilį pardavė UAB „Patikimi automobiliai“ už 21060,00 Lt (41 b. l., 2 t.). Atsakovė Lizingo sutarties 11.3 punktu įsipareigojo atlyginti visus bendrovės patirtus nuostolius, todėl ieškovė prašo nuostolius priteisti iš atsakovės.

Atsakovė priešieškiniu prašė atleisti ją nuo likusios prievolės - 61804,90 Lt, įvykdymo CK 6.259 straipsnio pagrindu. Nurodė, kad ji, įvykus autoįvykiui, apie tai iš karto pranešė draudimo kompanijai „IF draudimas“ ir ieškovei. Draudimo bendrovės atstovas primygtinai rekomendavo automobilį remontuoti, ir pats nuvežė transporto priemonę į autoservisą UAB „Arsaulitus“; jokių dokumentų, kad automobilis priduotas į autoservisą, atsakovė negavo; draudimo ekspertas kartu su serviso meistrais tikino, kad atsakovė automobilio atstatymo procese nedalyvaus, o automobilis bus atstatytas pilnai ir kokybiškai per vieną mėnesį. Atsakovė mokėjo visas įmokas, tačiau atsakovei nebuvo leista atsiimti automobilio iš autoserviso ir juo naudotis, todėl atsakovė informavo telefonu apie tai ieškovę, sustabdė savo prievolių vykdymą pagal lizingo sutartį. Atsakovė tik iš ieškinio sužinojo, kad transporto priemonė buvo pardavinėjama jai nežinant, o sutartis nutraukta jos neinformavus, todėl atsakovės nuomone, dėl prievolių nevykdymo yra kalta ieškovė. Atsakovei mokant lizingo įmokas, transporto priemonę iš vieno autoserviso UAB „Arsaultus“ pervedė į kitą autoservisą UAB „Silberauto“; ieškovė neinformavo atsakovės apie savo veiksmus; neteikė informacijos apie remonto eigą ir tuo apribojo atsakovės teisę pagal sutartį disponuoti transporto priemone, kontroliuoti jos būklę; neinformavo apie sutarties nutraukimą. Ieškovė nenustatė automobilio rinkos vertės ir ją realizavo už 21060,00 Lt. Draudimo išmoką, kuri beveik visa yra atsakovės skola ieškovei, ieškovė gavo 2008-03-06, t. y. jau vienašališkai nutraukus lizingo sutartį su atsakove, ir išmoką pervedė trečiajam asmeniui UAB „Arsaulitus“. Atsakovės nuomone, ieškovė, elgdamasi rizikingai ir nesąžiningai, padidino nuostolių mąstą parduodama transporto priemonę pigiau, nei rinkos kaina, netinkamai realizavo savo teises, numatytas draudimo ir lizingo sutartyse, todėl ieškovė, kaip kreditorius, nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. liepos 16 d. sprendimu ieškinį patenkino, priešieškinį atmetė. Teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 61804,90 Lt nuostoliams atlyginti ir 5 % dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme 2011-04-14 iki teismo sprendimo įvykdymo, taip pat priteisė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas sprendime nurodė, kad nagrinėjamos bylos atveju abi sutarties šalys sulygo dėl pagrindinių sutarties sąlygų ir nagrinėjimo metu nei viena iš sutarties sąlygų nepakeista ir nepanaikinta. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad naudojosi automobiliu ir mokėjo pagal galimybes nustatytas įmokas. Šalys Lizingo sutarties 10.2. punktu susitarė, kad nuosavybės teisės į turtą klientui perduodamos tuomet, kai yra sumokėtos sutartinės įmokos ir tinkamai įvykdomos kitos sutartyje numatytos sąlygos. Byloje pateiktas 2009-07-21 ieškovės Pasiūlymas Nr. 443 atsakovei išsipirkti automobilį už likutinę vertę 61427,44 Lt per 1 savaitę ir priminimas, kad lizingo sutartį nutraukus, atsakovė nebus atleista nuo įsiskolinimo sumokėjimo, atsakovei nepasinaudojus siūlymu įsigyti turtą už jo likutinę vertę, turtą ieškovė realizuos tretiesiems asmenims, o neatsiradus pirkėjo, kainą mažins 20 % ribose (67 b.l., 1 t.). Teismo nuomone, minėtas Pasiūlymas patvirtina, jog ieškovė buvo sąžininga atsakovės atžvilgiu ir laikėsi sutarties sąlygų prieš vienašališkai nutraukdama lizingo sutartį. Teismas nurodė, kad atsakovė byloje nepaneigė, jog jai buvo siūloma įsigyti automobilį už likutinę vertę. Atsakovė posėdžio metu pripažino ir neginčijo, kad nuo 2007-11-19 nemokėjo įmokų (44 b.l., 2 t.). Ieškovė yra pateikusi atsakovei 2008-01-17 pretenziją dėl įsiskolinimo ir 2008-02-07 pranešimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo, kuriuos siuntė atsakovės nurodytu gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), (15, 16 b.l., 1 t.), reikalavo padengti įsiskolinimą ir įspėjo, kad nepadengus įsiskolinimo, sutartį ieškovas vienašališkai nutrauks. Sutarties 5.2.2 punktu šalys susitarė, kad klientas, pasikeitus adresui turi informuoti kreditorių apie gyvenamosios vietos pasikeitimą. Atsakovė pripažino, jog apie gyvenamosios vietos pasikeitimą ieškovės neinformavo. Todėl teismas sprendė, jog atsakovė pažeidė minėtą sutarties sąlygą, ir dėl šios priežasties laikė, kad ieškovo siųsta pretenzija ir pranešimas apie vienašališką sutarties nutraukimą atsakovei buvo įteikti (sutarties 16.1 p., 16.2 p., 11 b.l., 1 t.). Todėl atmetė atsakovės argumentus, kad ji nieko nežinojo apie automobilio pardavinėjimą, pretenzijas, skolos augimą.

Teismas nurodė, kad atsakovė neginčijo vienašališko sutarties nutraukimo ir lizingo sutarties sąlygų, todėl laikė, kad ji sutinka su sutarties nutraukimu ir lizingo sutarties sąlygomis. Iš priešieškinio pagrindo matyti, kad atsakovė iš esmės sutinka su ieškiniu, tačiau nesutinka su jo dydžiu. Teismas, vadovaudamasis CK 6.54 straipsnio 1 dalimi, pripažino, kad ieškovė nepažeidė lizingo sutarties sąlygų, draudimo išmoką panaudodama automobilio remonto išlaidoms atlyginti. Teismas nurodė, kad atlikus remontą, ieškovė kreipėsi į UAB „BRC“, prašydama surasti automobilio pirkėją, pirkėjas buvo surastas ir 2009-12-01 ieškovė automobilį pardavė UAB „Patikimi automobiliai“ už 21060,00 Lt (18, 66 b. l., 1 t.). Iš byloje esančio Kauno nepriklausomų auto ekspertų biuro 2007-02-06 išvados prieš perkant automobilį seka, kad automobilio rinkos vertė buvo 94000,00 Lt (116-126 b.l., 1 t.). Byloje buvo atlikta teismo ekspertizė automobilio rinkos vertei nustatyti. UAB „Turto vertė“ nekilnojamo turto ekspertizės 2011 m. akto 1 punkte nurodyta, kad transporto priemonė Mercedes Benz (USA) C320 4Matic, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), pagaminimo metai – 2004 rinkos vertė nustatyta lyginamosios vertės (pardavimo kainų analogų) metodu, neapžiūrėjus automobilio, 2008-02-07 datai buvo 53 000,00 Lt, o 2009-12-01 (pardavimo dieną) – 32 000,00 Lt (priede ekspertizės akto 19, 20 lapai). Iš ekspertizės akto seka, kad 2009-11-24 UAB „Baltijos realizacijos centrui“ nustačius automobilio rinkos kainą 26.000,00 Lt, jis buvo parduotas už 21600,00 Lt, t. y. 17% mažesne kaina už nustatytą rinkos vertę (priedas, 21 lapas). Atsakovė neįrodė, kad automobilį buvo galima parduoti už didesnę nei 21060,00 Lt kainą, byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė būtų aktyviai bendradarbiavusi su ieškove, siekdama kiek galima greičiau ir už didesnę kainą parduoti automobilį, ji pati taip pat neišreiškė noro automobilį įsigyti. Todėl teismas sprendė, kad byloje atsakovė neįrodė ieškovės kaltės dėl per mažos automobilio pardavimo kainos. Kadangi atsakovė vienašališko Lizingo sutarties nutraukimo neginčijo, todėl teismas padarė išvadą, kad Lizingo sutartis pagrįstai nutraukta esant atsakovės kaltei, ir lizingo davėjas turi teisę reikalauti gražinti jam iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį (CK 6.574 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nurodo šiuos argumentus:

1. Ieškovė už automobilį sumokėjo 72000 Lt ir prašė priteisti iš apeliantės 61804,90 Lt. Tačiau pagal lizingo sutartį Nr. LT047791 ieškovė gavo tokią pinigų sumą: 10627,47 Lt turto išpirkimo mokesčių; 46369,19 Lt draudimo išmoka; 21060,00 Lt gauta pardavus automobilį. Viso ieškovė gavo 78056,66 Lt , t. y. 6056,66 Lt daugiau nei sumokėjo už automobilį (78056,66 Lt -72000 Lt). Taip pat apeliantė sumokėjo 3402,51 Lt palūkanų ir sutarties mokestį 585 Lt. Taigi, viso ieškovė gavo 82044,17 Lt. Tuo tarpu pagal įmokų grafiką ieškovė iki 2012-03-15 galėjo gauti 83577,37 Lt (101577,37 Lt -18000 Lt). Apeliantės nuomone, skaičiuojant palūkanas turėtų būti įvertinta ta aplinkybė, kad draudimo išmoką ieškovė gavo ne 2012 m. kovo, o 2008 m. kovo mėnesį ir tai sumai palūkanos neturėtų būti skaičiuojamos (Lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 4.6 p.). Pagal skundžiamą teismo sprendimą ieškovė iš viso gautų 143849,07 Lt (82044,17 Lt + 61804,90 Lt).

2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė, vadovaudamasi CK 6.54 straipsnio l dalimi, nepažeidė lizingo sutarties sąlygų, draudimo išmoką panaudodama automobilio remonto išlaidoms atlyginti. CK 6.54 straipsnio l dalis nustato, kad įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausia skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu. Apeliantė nurodo, kad jokio reikalavimo įvykdyti prievolę ji negavo, o ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantei buvo įteiktas pareiškimas, ar kad ieškovė patyrė išlaidas dėl tokio pareiškimo. Priešingai, ieškovė išlaidas patyrė dėl savo vienasmeniškų nepagalvotų sprendimų. Be to, ieškovė nepateikė įrodymų, kokiu pagrindu, pažeisdama CK 6.571 straipsnio 2 dalies normą, bei lizingo sutarties sąlygas, nederindama su apeliante, atliko automobilio remontą. Apeliantės nuomone, ieškovė nepasinaudojo CK 6.571 straipsnio 5 dalyje nustatytomis teisėmis, vienasmeniškai, savo rizika ėmėsi remontuoti automobilį, todėl patirti nuostoliai yra ieškovės netinkamos veiklos rezultatas.

3. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, taikė netinkamą materialinės teisės normą ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Nors ieškovė nurodė, kad pateikė 2008-01-17 pretenziją dėl įsiskolinimo ir 2008-02-07 pranešimą dėl sutarties nutraukimo, tačiau nepateikė įrodymų apie šių dokumentų išsiuntimą ir įteikimą apeliantei. Neaišku, kuo remiantis teismas nustatė, kad apeliantė pažeidė lizingo sutarties sąlygas ir neinformavo ieškovės apie gyvenamosios vietos pakeitimą. Apeliantė nurodo, kad jos gyvenamoji vieta nėra pasikeitusi nuo sutarties pasirašymo iki šios dienos, todėl ji neturėjo jokio pagrindo informuoti apie tai ieškovę. Be to, teismas nepagrindė, kuo remiantis konstatavo, jog automobilį apeliantė pirko „verslo tikslais", kai lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 6 pukte įvardinta, kad klientas, t. y. apeliantė - vartotojas, o 19 punkte nustatyta, kad „sutartis<>, kurią klientas sudaro su Lizingo bendrove su kliento kaip vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. kliento asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti." Dėl nurodytų aplinkybių, apeliantės nuomone, teismas turėjo taikyti Civiliniame kodekse nustatytas vartojimo sutartims taikytinas nuostatos.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:

Šalies argumentai

1. Ieškovė suteikė atsakovei 90000,00 Lt finansavimą ir išdėstė Sutartyje nurodytam laikotarpiui turto išpirkimo įmokas ir palūkanas. Kadangi turtas buvo parduotas trečiajam asmeniui UAB „Patikimi automobiliai" 2009 m. gruodžio 1 d., ieškovas patyrė 40312,53 Lt nuostolį iš turto pardavimo. Pažymėtina, kad prieš parduodant turtą trečiajam asmeniui, ieškovė išsiuntė atsakovei pasiūlymą įsigyti turtą, ir tik pastarajam visiškai iliminavus save iš turto pardavimo proceso, turtas buvo parduotas jį panorusiam įsigyti asmeniui. Nuostolio iš turto pardavimo suma apskaičiuojama iš lizingo sutarčių pagrindu valdyto ir naudoto turto neišpirktos (likutinės) vertės atimant sumą, už kurią turtas buvo parduotas tretiesiems asmenims. Taigi, turto nusidėvėjimas, ekonominė situacija rinkoje, savybės ir pan., įtakojo turto kainos pasikeitimus rinkoje, kurių lizingo bendrovė negalėjo įtakoti, todėl ir turto tretieji asmenys nepanoro pirkti už neišpirktą (likutinę) turto vertę. Kadangi atsakovė nepateikė objektyvių įrodymų apie realią galimybę parduoti turtą už didesnę kainą, nei pardavė ieškovė, negalima teigti, kad ieškovės veiksmai, nustatant turto kainą ir realizuojant jį, neatitiko ekonomiškumo kriterijaus. Atsakovė, skaičiuodama sumokėtas ir gautas sumas, klaidina teismą, pateikdama neteisingus duomenis. Jeigu atsakovė būtų tinkamai vykdžiusi Sutartį, pagal įmokų grafiką, lizingo bendrovė būtų gavusi 102650,81 Lt, t. y. 90000,00 Lt turto išpirkimo įmokų, 12065,81 Lt palūkanų įmokų, 585,00 Lt sutarties mokesčio. Iš byloje pateiktos pažymos matyti, kad atsakovė sumokėjo lizingo bendrovei 28627,47 Lt turto išpirkimo įmokų, 3402,51 Lt palūkanų, 585,00 Lt sutarties mokesčio, 189,09 Lt delspinigių. Taigi, ieškovė iš kliento negavo 61372,53 Lt turto išpirkimo įmokų, 8663,30 Lt palūkanų įmokų. Be to, nepagrįstai atsakovė teigia, kad palūkanų ieškovė neturėjo skaičiuoti nuo 2008 m. Sutarties 11 str. reglamentuoja sutarties nutraukimą prieš terminą ir nutraukimo teisines pasekmes. Sutarties 11.2.3 p. nurodoma, kad klientui iš esmės pažeidus lizingo sutartį, lizingo bendrovė turi teisę nutraukti Sutartį, pareikalauti nedelsiant grąžinti Lizingo bendrovei turtą, bei tokio dydžio nuostolius, kad jie Lizingo bendrovę grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu klientas būtų tinkamai įvykdęs Sutartį. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir CK 6.574 straipsnyje.

2. Pati apeliantė 2007 m. rugsėjo 11 d. paslaugų teikimo paraiška-sutartimi Nr. 2683 užsakė turto remonto paslaugas, tuo patvirtindama, kad sutiko su remonto paslaugų Turtui atlikimu, todėl pastarosios argumentai, kad ieškovė, nederindama su ja atliko Turto remontą, ar vienasmeniškai savo rizika ėmėsi remontuoti turtą, yra niekuo nepagrįsti.

3. Tiek 2008-01-17 pretenzija dėl įsiskolinimo ir 2008-02-07 pranešimas dėl sutarties nutraukimo atsakovei buvo išsiųsti jos gyvenamosios vietos adresu (Archyvų g. 50-10, Kaunas), ir būtent tokiu būdu, jog galima fiksuoti išsiuntimo faktą. Ieškovės paštu išsiųsti pranešimai ar kiti dokumentai skirti atsakovei laikomi gautais po 2 kalendorinių dienų nuo jų išsiuntimo (Sutarties 16.3 p.), todėl iš ieškovės pateiktų objektyvių įrodymų matyti, kad atsakovė apie pretenziją bei pranešimą buvo informuota tinkamai.

Byloje kilus ginčui dėl lizingo sutarties kvalifikavimo, nustatyta, kad buvo sudaryta būtent lizingo sutartis. Sutarties 1.1 str. 19 p. tikslo įvardijimas negali būti vertinamas vien tik gramatiškai. Kilus ginčui dėl Sutarties sąlygų aiškinimo, reikia įvertinti tikruosius šalių ketinimus. Ieškovė neneigia fakto, kad Sutartis buvo sudaryta su fiziniu asmeniu, tačiau negalima teigti, kad Sutartis buvo sudaryta tik išimtinai vartojimui, taip pat ne visada fizinio asmens sudarytos sutarties, įsigyto daikto ar paslaugos panaudojimo tikslas yra vienareikšmis, nes galimos situacijos, kai daiktas (paslauga) įsigyjamas tiek asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams, tiek verslo poreikiams tenkinti. Šio ginčo atveju su atsakove sudarytos Sutarties pagrindu atsakovė įsigijo automobilį. Akivaizdu, kad automobilis, neturintis specialios paskirties, gali būti naudojamas tiek verslo, tiek asmeniniams poreikiams tenkinti. Be to, pačios sutarties pavadinime yra nurodoma, kokia sutartis yra sudaroma. Šiuo atveju Sutarties tekstas yra aiškus - šalys susitarė ir sudarė lizingo sutartį. Iš pateiktos lizingo sutarties sampratos akivaizdžiai matyti, kokie yra pagrindiniai kiekvienos iš lizingo sutarties šalių tarpusavio įsipareigojimai (prievolės), leidžiantys atskleisti šios sutarties teisinę prigimtį, jos paskirtį. Svarbu ir tai, jog lizingo gavėjo pasirinktą lizingo dalyką lizingo davėjas specialiai įsigyja iš trečiojo asmens. Analizuojamu atveju akivaizdu, kad lizingo bendrovė veikė kaip tarpininkas, finansavęs atsakovės pasirinktą investicinį sprendimą. Būtent dėl to, kad atsakovė neturėjo pakankamai finansinių lėšų ir jai reikėjo individualių investicijų, buvo sudarytas lizingo sandoris.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė UAB „Swedbank lizingas“ ir atsakovė N. C. 2007-03-07 sudarė lizingo sutartį Nr. LT047791, pagal kurią ieškovė įsipareigojo iš atsakovės nurodyto pardavėjo nupirkti naudotą automobilį Mersedes –Benz C 320, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), pagaminimo metai – 2004, ir perduoti jį naudoti bei valdyti atsakovei su sąlyga, kad sutartyje nustatytais terminais bus mokamos sutartinės įmokos. Ieškovė automobilį nupirko už 90 000,00 Lt. Nuo 2007-11-19 atsakovė nustojo mokėti įmokas. Ieškovė 2008-01-17 išsiuntė atsakovei pretenziją dėl susidariusio įsiskolinimo ir įspėjo, kad atsakovei nepadengus įsiskolinimo ieškovė vienašališkai sutartį nutrauks. Atsakovei nesumokėjus įsiskolinimo, ieškovė 2008-02-07 sutartį nutraukė. Be to, 2007-08-04 ginčo automobilis buvo patekęs į autoįvykį, buvo apgadintas ir atsakovės sutikimu nuvežtas į remonto dirbtuves; ieškovės vadybininkai priėmė sprendimą automobilį remontuoti, o atsakovė sutiko. Po remonto, ieškovė atsiėmė automobilį iš remonto dirbtuvių ir jį pardavė.

Nustatyta, kad ieškovė UAB „Swedbank lizingas“ (ankstesnis pavadinimas „Hansa lizingas“) 2007-03-07 su UAB „Feratus“ sudarė automobilio pirkimo-pardavimo sutartį Nr. LT047791/PPS (t. 1, b. l. 12-13), pagal kurią UAB „Feratus“ pardavė ieškovei naudotą automobilį Mersedes- Benz c 320, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), pagaminimo metai -2004, rida 56074 km (toliau –Turtas). Ieškovė už automobilį sumokėjo 90 000,00 Lt (Pirkimo- pardavimo sutarties 2.1 p., 4.1.1 ir 4.1.2 p.). Pirkimo-pardavimo sutarties 1.2 punktu šalys patvirtino, kad turtas pagal lizingo sutartį Nr. LT047791 bus perduotas valdyti ir naudotis N. C.. Vykdant sutartį klientė (t.y. atsakovė) atlieka visas pirkėjo funkcijas, išskyrus apmokėjimą ir sutarties sąlygų keitimą. Klientas turi teisę tiesiogiai pareikšti pretenzijas pardavėjui dėl turto kompleksiškumo ir atitikimo sutarčiai. Tą pačią dieną (t. y. 2007-03-07) tarp ieškovės UAB „Swedbank lizingas“ (ankstesnis pavadinimas „Hansa lizingas“) ir atsakovės N. C. buvo sudaryta Lizingo sutartis Nr. LT0447791 (t. 1, b. l. 6-11), kuria atsakovė įsigijo pasirinktą automobilį 26 065,80 UER (kas atitinka 90 000,00 Lt). Lizingo sutarties specialiosios sąlygos bei įmokų grafikas patvirtina, kad atsakovė iki 2012-03-15 ieškovei turėjo sumokėti 90 000,00 Lt turto išpirkimo įmokos, 12 065,81 Lt palūkanų, 585 Lt sutarties mokestį, iš viso - 102 650,81 Lt. Todėl apeliantės teiginys, kad ji turėjo sumokėti ieškovei 72 000 Lt išperkamojo mokesčio, prieštarauja jos pačios pasirašytos Lizingo sutarties sąlygoms. Kaip nustatyta bylos medžiaga, 2007-08-04 ginčo automobilis buvo patekęs į eismo įvykį ir apgadintas. Pati apeliantė 2007-09-11 paslaugų teikimo paraiška –sutartimi Nr. 2683 UAB „Arsaulitus“ užsakė automobilio remonto paslaugas (t. 2, b. l. 12), tuo patvirtindama, kad sutiko su remonto paslaugų automobiliui atlikimu, todėl jos apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovė, nederindama su apeliante, vienasmeniškai, savo rizika ėmėsi remontuoti automobilį, todėl patirti nuostoliai yra ieškovės netinkamos veiklos rezultatas, laikytini nepagrįstais. UAB „Arsaulitus“ 2008-02-13 ieškovei pateikė apmokėjimui PVM sąskaitą-faktūrą serija ARS Nr. 2683 55 770,22 Lt sumai, kurią ieškovė apmokėjo 2008-03-20 mokėjimo nurodymu Nr. 526395 ( t. 2, b.l. 72, 76). Be to, ieškovė dėl automobilio remonto turėjo papildomų išlaidų apmokėdama už suteiktas paslaugas UAB „Silberauto“ 1452,21 Lt bei 636,90 Lt, ir UAB „Lietuva statoil“ - 64,80 Lt (t. 1, b. l. 70, 71, 74, 75). Šių išlaidų būtinumą, pagrįstumą bei teisėtumą paneigiančių įrodymų atsakovė nepateikė (CPK 178 str.). Draudikas „If draudimas“, kurioje atsakovė buvo apdraudusi automobilį, ieškovei pervedė 46 369,19 Lt draudimo išmokos (t. 1, b. l. 78). Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.54 straipsnio 1 dalimi, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pagrįstai sprendė, kad ieškovė nepažeidė lizingo sutarties sąlygų, draudimo išmoką panaudodama automobilio remonto išlaidoms atlyginti (Lizingo sutarties 5.1.3 p., 5.1.6.1 p., 5.1.8 p., 6.1.3 p., 8.4.1 p, 8.4.3.1 p.). Atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovei sutartines įmokas pagal Įmokų grafiką (Lizingo sutarties Bendrųjų sąlygų 2.4 p.), tačiau kaip matyti iš ieškovės 2008-01-17 pretenzijos Nr. 01-20-12059 atsakovei (t. 1, b. l. 15), ji nuolat vėlavo mokėti įmokas, todėl susidarė 33 dienų 2 837,44 Lt įsiskolinimas. Be to, ieškovė pretenzija informavo atsakovę, kad jeigu pastaroji per 14 dienų nepadengs nurodyto įsiskolinimo, ieškovė vienašališkai nutrauks sutartį. Kadangi atsakovė nepadengė įsiskolinimo iki pretenzijoje nurodyto termino, ieškovė 2008 -02-07 pranešimu Nr. 01-30-2637 nutraukė sutartį, esant 2 899,43 Lt debitoriniam įsiskolinimui, bei įpareigojo atsakovę iki 2008-02-14 grąžinti ieškovei automobilį. Be to, pranešime nurodė, kad sutarties nutraukimas neatleidžia atsakovės nuo pareigos sumokėti nurodytą skolą ir netesybas bei atlyginti visus „Hansa lizingas“ (vėliau pakeistas pavadinimas į UAB „Swedbank lizingas“) nuostolius, patirtus dėl sutarties nutraukimo (t. 1, b. l. 16). Atsakovė byloje neginčijo nei vienašalio sutarties nutraukimo, nei pačių sutarties nuostatų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė sutinka su sutarties nutraukimu ir lizingo sutarties sąlygomis. Lizingo sutarties 11.2.3 punktas nustato, kad klientui iš esmės pažeidus lizingo sutartį, lizingo bendrovė turi teisę nutraukti sutartį, pareikalauti nedelsiant grąžinti lizingo bendrovei Turtą, bei tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo bendrovę grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu klientas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Analogiškos nuostatos yra įtvirtinta ir CK 6.574 straipsnyje, reglamentuojančiame lizingo sutarties nutraukimo teisinius padarinius. 2009-07-21 ieškovė pateikė Pasiūlymą Nr. 443 atsakovei išsipirkti automobilį už likutinę vertę 61 427,44 Lt per 1 savaitę ir priminė, kad nutraukus lizingo sutartį, atsakovė nebus atleista nuo įsiskolinimo sumokėjimo, ieškovei nepasinaudojus siūlymu įsigyti turtą už jo likutinę vertę, turtą ieškovė realizuos tretiesiems asmenims, o neatsiradus pirkėjo, kainą mažins 20 proc. ribose (t. 1, b. l. 67). Atsakovei neatsiliepus į pasiūlymą, ieškovė kreipėsi į UAB „BRC“, prašydama surasti pirkėją, pirkėjas buvo surastas ir 2009-12-01 ieškovė automobilį pardavė UAB „Patikimi automobiliai“ už 21 060,00 Lt (t. 1, b. l. 18-19). Apeliantės argumentus, kad jai niekas nesiūlė paimti automobilį tolesniam naudojimui, ji negavo jokio pranešimo apie sutarties nutraukimą, kolegija laiko nepagrįstais, nes kaip matyti iš bylos medžiagos, Pretenziją, Pranešimą bei Pasiūlymą ieškovė atsakovei siuntė jos Lizingo sutartyje nurodyto adresu (duomenys neskelbtini), ir sutinkamai su Lizingo sutarties 16.1 bei 16.3 punktais laikytina, kad atsakovė apie Pretenziją, Pranešimą buvo informuota tinkamai (t. 1, b. l. 15, 16, 67, 96-98, t. 2, b. l. 11). Be to, ir pati atsakovė teismo posėdyje duodama paaiškinimus nurodė, kad įmokas bankui ji mokėjo dar keletą mėnesių po įvykio, nuvykus į banką jai paaiškino, kad Lizingo sutartis nutraukta, ji skolinga beveik 3000 Lt, 2009 m. liepos mėnesį gavo pasiūlymą įsigyti automobilį (t. 2, b. l. 43 a. p., b. l. 44 a. p.). Nepagrįsti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, kad atsakovė pažeidė sutarties sąlygą pranešti kreditoriui apie gyvenamosios vietos adreso pasikeitimą, nenulėmė neteisėto procesinio sprendimo priėmimo.

Apeliantė objektyvių įrodymų apie realią galimybę parduoti automobilį už didesnę kainą nei pardavė ieškovė, į bylą nepateikė (CPK 178 str.). Kaip pagrįstai nurodo ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, ieškovė yra lizingo veikla užsiimanti bendrovė ji nesiverčia turto remontu bei pradavimu, todėl nagrinėjamu atveju ji kreipėsi į šia veikla užsiimančias įmones ir už suteiktas paslaugas sumokėjo atlyginimą (CK 6.716 str.). Gautos draudimo išmokos nepakako visoms papildomos išlaidoms padengti ir ieškovė už automobilio remontą bei UAB „BRC“ automobilio pardavimo paslaugas turėjo 12 829,07 Lt papildomų išlaidų (t. 1, b. l. 21, 25-26, 70-75). Atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės argumentas, kad ieškovė palūkanų neturėjo skaičiuoti nuo 2008 m., nes vadovaujantis tiek CK 6.574 straipsnio, tiek Lizingo sutarties Bendrųjų sąlygų 11.2.3 punktu ieškovė, nutraukusi su atsakove lizingo sutartį, turį teisę reikalauti sutartimi nustatytų nesumokėtų periodinių įmokų, t. y. išieškoti tokio dydžio nuostolius, kurie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų lizingo gavėjui tinkamai įvykdžius sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Be to, bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovė pagal Lizingo sutartį ieškovei yra sumokėjusi 28 627,47 Lt turto išpirkimo įmokų, 3 402,51 Lt palūkanų, 585,00 Lt sutarties mokesčio, 189,09 Lt delspinigių (t. 1, b. l. 99, t. 2. b. l. 59, 63-65). Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo sprendimo neteisėtumo skaičiuojant sumokėtas ir gautas sumas yra nepagrįsti.

Lizingo sutarties esmė yra ta, kad lizingo davėjas savo lėšomis nuosavybės teise įgyja daiktą, kurį dažniausiai iš anksto iš pardavėjo (ar gamintojo) pasirenka lizingo gavėjas, ir perduoda jį lizingo gavėjui valdyti ir naudotis verslo tikslais (CK 6.567 str. 1 d.). Lizingo gavėjas už perduotą daiktą įsipareigoja mokėti lizingo davėjui tam tikrą sutartyje nustatytą užmokestį, ir dažniausiai (jeigu šalys nesusitaria kitaip), sumokėjęs visą sutartyje nustatytą kainą, įgyja į daiktą nuosavybės teisę. Pagal CK 6.567 straipsnio 3 dalį lizingo davėjas pagal sutartį gali būti bankas arba kitas pelno siekiantis juridinis asmuo. Pateikta lizingo samprata sudaro pagrindą išvadai, kad lizingo sutarties šalimis gali būti tik verslininkai plačiąja prasme, t. y. pelno siekiantis juridinis asmuo (lizingo davėjas) ir kitas juridinis ar fizinis asmuo, prekę (paslaugą) įsigyjantis būtent verslo (profesiniams) poreikiams tenkinti.

Nustatant, kokio tikslo siekia fizinis asmuo, sudarydamas prekės (paslaugos) įsigijimo sutartį, būtina analizuoti sutarties sudarymo aplinkybes, sutarties turinį, pobūdį ir kitus reikšmingus faktus. Ginčo atveju su ieškove sudarytos sutarties pagrindu apeliantė įsigijo automobilį. Akivaizdu, kad automobilis, neturintis specialios paskirties, gali būti naudojamas tiek verslo, tiek asmeniniams poreikiams tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011). Apeliantė savo teiginius, kad lizingo sutartyje ji įvardinta kaip klientas –fizinis asmuo (6 p.), o sutartis sudaryta su kliento kaip vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. kliento asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (19 p.), grindžia Lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 6 ir 19 punktais, tačiau Lizingo sutarties Bendrųjų sąlygų 6 straipsnio 6. 1 punktas reglamentuoja lizingo bendrovės teises, o Lizingo sutarties bendrosios sąlygos baigiasi 17.4 punktu ir 19 punkto sutartyje iš viso nėra. Specialiosios sutarties sąlygos patvirtina, kad klientė yra N. C., t. y. fizinis asmuo. Tačiau, kaip nustatyta bylos medžiaga, lizingo sutartimi ji įsigijo prabangios markės automobilį. Ieškovės atsiliepime į atsakovės priešieškinį nurodytos aplinkybės, kad nuomotas turtas (t. y. automobilis) buvo valdomas ir naudojamas ekonominei veiklai vykdyti (versle) (t. 2, b. l. 8), atsakovė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neginčijo. Ji aiškino, kad automobilį jai rekomendavo pažįstami, nes reikėjo patikimesnio, kadangi kasdien važiuodavo į Ariogalą; automobilį pirko sau važinėti į darbą, asmeniniais tikslais, valdiško automobilio neturėjo. Tuo metu jos pajamos leido ir ji kreipėsi dėl paskolos, bankas atliko automobilio vertinimą (t. 2, b. l. 71). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad šalių sudarytos sutarties turinys atitinka jos formą ir pavadinimą, t. y. ji kvalifikuotina kaip lizingo sutartis, o vartojimą reglamentuojančios teisės normos, atitinkamai specialūs vartotojo teisių apsaugos mechanizmai, tarp jų teismo pareiga ex officio vertinti sutarties sąlygų atitiktį sąžiningumo reikalavimams, šiuo atveju netaikytini.

Įstatyminės įrodinėjimo proceso normos yra nustatytos CPK XIII skyriuje. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas - teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-601/2005 ir kt.). Kaip matyti iš sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą vertino visų įrodymų visumą, išdėstė įrodymų, kuriais vadovavosi, turinį, nurodė motyvus, kodėl tam tikrais įrodymais nesivadovauja. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo, priimtas sprendimas atitinka CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertinti nepagrįstais.

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, todėl apeliacinis skundas netenkintinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kadangi apeliacinis skundas atmestas, iš apeliantės valstybei priteistinas 1454,00 Lt žyminis mokestis, kurio mokėjimas Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartimi buvo atidėtas (t. 2, b. l. 87) (CPK 93 str. 1 d.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės N. C. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) valstybei 1454,00 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt keturis litus) žyminio mokesčio, šią sumą sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, Swedbank, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Teisėjai Galina BlaževičAlbina RimdeikaitėEgidijus Tamašauskas