Vilniaus apygardos teismo nutartis

2020-02-13 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-161-891/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-02-13
Bylos Nr.
1A-161-891/2020
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-17570-2019-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Daiva Kazlauskienė, Ugnius Trumpulis, Arūnas Budrys
Nuteistasis
G. D.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-161-891/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-17570-2019-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.2.25.4.2.6; 2.4.6.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Daivos Kazlauskienės, Ugniaus Trumpulio,

sekretoriaujant Živilei Osipovai,dalyvaujant prokurorui Romualdui Betingiui,nuteistajam G. D., jo gynėjui advokatui Sauliui Lauraičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, kuriuo G. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį areštu 45 paroms.

G. D. skirtos baudžiamojo poveikio priemonės: vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 68 straipsniu, uždrausta 3 metus naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 2, 3 dalimis, konfiskuota uždraustos veikos priemonė – G. D. priklausantis automobilis MAZDA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. G. D. nuteistas už tai, kad jis 2019 m. balandžio 28 d., apie 12.59 val., Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį MAZDA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai policijos pareigūnai patikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore etilo alkoholio koncentracija yra 2,72 promilės.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis G. D. prašo peržiūrėti jo bylą. Nurodo nesutinkantis su apylinkės teismo sprendimu, nes nėra jokių įrodymų, kad jis vairavo automobilį. Pasak apelianto, byloje yra tik vaizdo medžiaga, kaip jis kasoje pirko alkoholį, o byloje apklausti liudytojai melavo, nes net neskyrė automobilio spalvos, tai yra šviesiai mėlynos nuo juodos.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdžio metu G. D. ir jo gynėjas nurodė, kad G. D. savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos visgi pripažįsta ir dėl savo veiksmų gailisi, taip pat gailisi, kad neprisipažino pirmosios instancijos teisme, prašė nuteistajam skirtą arešto bausmę pakeisti bauda, kadangi jis turi 55 % neįgalumą, praktiškai nevaldo rankos. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, nurodė, kad iš nuteistojo neišgirdo aiškios pozicijos, jog jis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, o jam skirta bausmė, siekiant nubaudimo ir prevencijos tikslų, yra tinkama.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo G. D. apeliacinis skundas atmestinas.

4. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir neigia padaręs BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu tiek apeliantas, tiek jo gynėjas nurodė, kad G. D. veikos kvalifikavimo ir kaltės neginčija, nesutinka tik su jam paskirta bausme. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija vertino nuteistojo ir jo gynėjo teismo posėdyje išdėstytus argumentus, bendrai pasisakydama ir dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

5. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, pateiktą baudžiamąją bylą bei įvertinusi apeliacinio skundo ir nuteistojo bei jo gynėjo apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. lapkričio 28 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes bei vadovaujantis įstatymu.

6. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo fakto, todėl teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl G. D. kaltės padarius minėtą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, betarpiškai ir nuodugniai ištyrė byloje surinktus įrodymus (G. D., liudytojų parodymus, vaizdo įrašų apžiūros protokole, alkotesterio kortelėse užfiksuotus duomenis ir kitą bylos medžiagą) įvertino juos tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir sujungdamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendyje, kaip to ir reikalauja BPK 305 straipsnio nuostatos, pateikė pakankamai detalius argumentus dėl nustatytų faktinių aplinkybių, su kuriais apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka. Pagrindo abejoti liudytojų M. R. ir M. L. parodymais teisėjų kolegija neįžvelgia. Šie liudytojai betarpiškai matė įvykį, jų parodymai yra nuoseklūs ir išsamūs, duomenų, kad jie siektų apkalbėti nuteistąjį byloje nėra, be to, jų parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

7. Skirdamas nuteistajam G. D. bausmę, pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

8. G. D. nuteistas už vieno tyčinio nusikaltimo transporto eismo saugumui, kuris priskiriamas nesunkaus nusikaltimo kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), padarymą. Tuo pačiu pažymėtina, jog šis nusikaltimas yra vertintinas kaip pavojingas, keliantis didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių bei paties kaltininko sveikatai ar net gyvybei. Juo labiau, kad G. D. alkotesteriu nustatytas sunkus girtumas, kuris žymiai viršija įstatyme numatytą minimalią neblaivumo ribą, kurią nustačius vairuotojui kyla baudžiamoji atsakomybė. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė nei nuteistojo atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu G. D. savo kaltę pripažino, apklaustas papildomai – savo parodymus pakeitė ir kaltę neigė, kaltu dėl inkriminuoto nusikaltimo taip pat neprisipažino ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, todėl, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

9. Nuteistojo G. D. gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu teigė, kad jo ginamasis gailisi, jog savo kaltės nepripažino pirmosios instancijos teisme, pats nuteistasis nurodė, kad gailisi dėl savo padaryto nusikaltimo ir norėtų, kad jam būtų paskirta švelnesnė bausmė. Taigi iš apelianto ir jo gynėjo paaiškinimų apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu galima suprasti, kad nuteistasis prašo jo atžvilgiu taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Toks nuteistojo prašymas yra nepagrįstas.

10. Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Remiantis teismų praktikoje suformuota taisykle, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-334-699/2017, 2K-140-511/2018, 2K-345-511/2018 ir kt.).

11. Nagrinėjamu atveju G. D. savo noru tik pirminės apklausos metu pripažino jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, faktines aplinkybes, tai yra, kad neblaivus vairavo automobilį, tačiau jau papildomos apklausos metu savo poziciją pakeitė teigdamas, jog automobilį vairavo jo sesuo, bylos teisminio nagrinėjimo metu savo kaltės taip pat nepripažino teigdamas, kad automobilį vairavo blaivus, o alkoholį vartojo po vairavimo. Apeliaciniame skunde G. D. savo kaltę taip pat ginčijo ir tik apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog dėl padaryto nusikaltimo gailisi. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms kolegija daro išvadą, kad savo kaltę G. D. pripažino ne savanoriškai, o dėl surinktų įrodymų baudžiamoje byloje ir jau po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, siekdamas sumenkinti savo veiksmus, kad jam būtų paskirta švelnesnė bausmė, o jo gailėjimasis nėra nuoširdus. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti esant G. D. baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

12. Kolegijos įsitikinimu, skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino apelianto asmenybę bei nagrinėjamu atveju pagrįstai pripažino, kad BK 41 straipsnyje numatyti tikslai bus pasiekti paskyrus nuteistajam arešto bausmę. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio ir bylos medžiagos, G. D. praeityje teistas vieną kartą už nusikaltimą nuosavybei, bausmę atlikęs, teistumas išnykęs, ne vieną kartą baustas administracine tvarka už įvairių rūšių administracinių nusižengimų (pažeidimų) padarymą, taip pat ir už vairavimą esant neblaiviam, dauguma pažeidimų padaryti jam būnant neblaiviam, šiuo metu dirba pagal patentą. Nors nusikaltimą, už kurį yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, G. D. padarė išnykus teistumui, tačiau aukščiau nurodytos nuteistąjį charakterizuojančios aplinkybės rodo, kad G. D. dėl anksčiau padarytos nusikalstamos veikos bei padarytų administracinių nusižengimų (pažeidimų) išvadų nedaro, savo gyvenimo būdo nekeičia, nėra linkęs laikytis įstatymų, negerbia visuomenėje nusistovėjusių bendro elgesio taisyklių, yra pavojingas visuomenei, anksčiau paskirta švelnesnė – laisvės apribojimo, bausmė bei administracinės nuobaudos – baudos, nesulaikė nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo, nepaveikė, kad nenusikalstų. Apygardos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, nevertino G. D. apeliacinės instancijos teisme nurodytos aplinkybės ir pateiktų dokumentų dėl jo neįgalumo, kadangi nuteistasis šios aplinkybės pirmosios instancijos teisme nebuvo nurodęs. Kita vertus, pažymėtina, kad kairės rankos plaštakos trauma, dėl kurios, kaip teigia apeliantas, jis praktiškai nevaldo rankos, ir yra neįgalus bei tik iš dalies darbingas, atsirado dar iki nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo, tačiau jo sveikatos būklė (turima rankos trauma) nesutrukdė G. D. vairuoti automobilio ir nesulaikė jo nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo, nors jis anksčiau yra teistas bei baustas, kaip jau minėta ir už vairavimą esant neblaiviam, todėl neabejotinai žinojo apie gresiančią atsakomybę. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad BK 49 straipsnyje, reglamentuojančiame arešto bausmės skyrimą, nėra numatyta, kad arešto bausmė negali būti skiriama darbingumo netekusiems asmenims. Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad arešto bausmę atliekantiems nuteistiesiems yra užtikrinamos tokio paties lygio ir kokybės asmens sveikatos priežiūros paslaugos kaip ir kitiems asmenims (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 174 straipsnis). Dėl aukščiau nurodytų priežasčių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai G. D. už nesunkų nusikaltimą skyrė sankcijoje numatytą vieną iš bausmės rūšių, tai yra arešto bausmę, o nuteistojo sveikatos būklė, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nesudaro pagrindo švelninti jam skirtą bausmę.

13. Pažymėtina, kad už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą gali būti skiriama bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 1 metų. Arešto bausmės trukmė nustatyta BK 49 straipsnio 3 dalyje, kur numatyta, kad už nusikaltimą nustatoma nuo 15 iki 90 parų arešto. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, G. D. už padarytą nesunkų nusikaltimą paskyrė sankcijoje numatytą vieną iš švelnesnių bausmės rūšių, tai yra arešto bausmę, kurios trukmę nustatė mažesnę nei bausmės, skiriamos už nusikaltimus, vidurkis – 45 paras arešto. Pažymėtina, kad šiuo atveju nebuvo nustatyta nei G. D. atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, tačiau apylinkės teismas vis tiek paskyrė mažesnę nei vidurkis, kuris yra 52,5 paros, bausmę. Taigi, kolegijos nuomone, paskirta bausmė yra itin švelni ir ne per griežta. Nagrinėjamu atveju, įvertinus nuteistojo asmenybę bei anksčiau jam skirtos laisvės apribojimo bausmės ir skirtų nuobaudų (baudų) neefektyvumą, dar labiau mažinti skirtos bausmės dydį ar skirti švelnesnę, BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą, bausmės rūšį – baudą, nėra jokio pagrindo.

14. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas duomenis įrodymais pripažino ir juos vertino laikydamasis BPK 20 straipsnio nuostatų, todėl pagrįstai konstatavo G. D. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo bei už tai jam paskyrė teisingą ir savo esme ne per griežtą bausmę, kurią švelninti apelianto nurodomais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. D. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Arūnas BudrysDaiva KazlauskienėUgnius Trumpulis