- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-22
- Bylos Nr.
- 1A-191-255/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-06788-2020-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Savinijus Katauskas, Regina Bertašienė, Kristina Kakurinė
- Nuteistasis
- A. Z.
- Advokatai
- Virginija Pargaliauskienė
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Reginos Bertašienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Kristinos Kakurinės ir Savinijaus Katausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Z. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų 2020 m. birželio 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį 75 MGL (3750,00 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta sumažinta 50 MGL (2500,00 Eur) dydžio bauda. Į paskirtą bausmę įskaitytas kaltinamojo laikinas sulaikymas nuo 2020-02-15 iki 2020-02-16 (2 paros), jas prilyginant 4 MGL dydžio baudai, ir paskirta galutinė 46 MGL (2300,00 Eur) (dviejų tūkstančių trijų šimtų eurų) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš A. Z. valstybei išieškota konfiskuotino autobuso (duomenys neskelbtini) vertę atitinkanti pinigų suma – 2964,00 Eur (du tūkstančiai devyni šimtai šešiasdešimt keturi eurai). Vadovaujantis BK 68 straipsnio 1 dalimi, A. Z. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones – 2 (dvejus) metus ir 6 (šešis) mėnesius, terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. A. Z. nuteistas už tai, kad vairavo motorinę transporto priemonę būdamas neblaivus ir vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, t. y. jis 2020 m. vasario 15 d. 20.18 val. kelyje (duomenys neskelbtini), vairavo UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį autobusą (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, ir vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai: iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, neadekvati elgsena, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai.
II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Z. prašo Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų 2020 m. birželio 25 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį panaikinti ir jį, A. Z., nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojos A. M., gim. (duomenys neskelbtini), atsakomybei be užstato, nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą. Taip pat apeliaciniu skundu prašoma pakeisti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones ir sutrumpinti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminą – iki 1 (vienerių) metų. Taip pat apeliaciniu skundu nuteistasis prašo pakeisti ir skundžiamo nuosprendžio dalį dėl jam skirtos baudžiamojo poveikio priemonės – valstybei išieškotinos konfiskuotino autobuso (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančios pinigų sumos priteisimo, šią sumą sumažinant ir įvykdymo (sumokėjimo) terminą nustatyti 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui.
2.1. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti jį, A. Z., nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog jo, A. Z., padarytas nusikaltimas yra nesunkus, todėl atitinka BK 40 straipsnio 1 dalyje numatytą sąlygą. Taip pat apeliantas mano, jog jo sugyventinė A. M., kuri pateikė prašymą teismui būti jo, A. Z., laiduotoja, gali jam daryti teigiamą įtaką ir jis jos klauso, be to, ji pati nėra nei teista, nei bausta administracine tvarka už šiurkščius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, darbdavės charakterizuojama ir vertinama teigiamai, šiuo metu laikinai nedirba, tačiau yra registruota užimtumo tarnyboje, gyvenamosios vietos seniūnijos charakterizuojama teigiamai. Apelianto nuomone, teismas neįvertino visų šių aplinkybių ir akcentavo tik tai, kad A. M. jam nėra autoritetas, kadangi ji nesulaikė jo nuo nusikaltimo padarymo. Apeliantas pažymi, jog jo padarytas nusikaltimas – atsitiktinis, o jo sugyventinės asmenybė ir jos neigiamas požiūris į jo padarytą nusikaltimą rodo, jog ji yra verta teismo pasitikėjimo ir tinkama būti laiduotoja. Taip pat apeliantas nurodo, jog nėra anksčiau teistas, nors ir baustas administracine tvarka, tačiau mano, jog teismui yra pagrindo tikėti, jog jis ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuosprendyje paminėjo jo 2020 m. birželio 6 d. padarytą administracinį nusižengimą – vairavimą esant neblaiviam, kai jam nustatytas 1,49 promilių neblaivumas, bei tą pačią dieną padarytą BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – smurtavimą prieš sugyventinę, kadangi šie teisės nusižengimai buvo padaryti jau po BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Nuteistojo tvirtinimu, anksčiau jokių konfliktinių situacijų tarp jo ir sugyventinės nebuvo, jis pats nėra linkęs vartoti alkoholio, tačiau išgyvendamas nerimą ir stresą dėl minimo BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, 2020 m. birželio 6 d. pavartojo alkoholio ir padarė administracinį nusižengimą bei naują nusikaltimą. Mano, jog teismas nepagrįstai įvertino šiuos duomenis kaip jį neigiamai charakterizuojančius. Pažymi, jog visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, žalos savo veiksmais niekam nepadarė, todėl yra visos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos.
2.2. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas jam baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui, neįvertino visų reikšmingų byloje nustatytų aplinkybių, jo asmenybės ir paskyrė jam akivaizdžiai per griežtą priemonę. Apelianto manymu, teisės vairuoti transporto priemones draudimo laikotarpis yra per ilgas ir paskirtas neįvertinus to, kad jis anksčiau neteistas, praeityje jo padarytas administracinis nusižengimas yra nebegaliojantis, nes baudą jis jau sumokėjo, savo kaltę dėl šio nusikaltimo padarymo jis pripažino, savo poelgį vertina neigiamai, jo neteisėti veiksmai nesukėlė jokių neigiamų padarinių, transporto priemonę būdamas neblaivus jis vairavo vakaro metu, nesant intensyviam transporto eismui, be to, byloje nėra duomenų, jog jis linkęs piktnaudžiauti alkoholiu. Apelianto manymu, atsižvelgus į visas jo paminėtas aplinkybes, yra pagrindas sutrumpinti jam paskirtą baudžiamosios poveikio priemonės – draudimo naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones – terminą iki 1 (vienerių) metų.
2.3. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 72 straipsnio 5 dalį ir konfiskuodamas iš jo, A. Z., visą konfiskuotino turto vertę, pažeidė proporcingumo principą. Apeliantas nurodo, jog visos turto vertės konfiskavimas neužtikrina sąžiningos pusiausvyros tarp teisės į nuosavybę, kaip vienos pagrindinių žmogaus teisių ir viešo intereso, perkeliant neproporcingą naštą jam, A. Z.. Pažymi, jog jo turtinė padėtis sunki, nes šiuo metu jis nedirba, ieškosi darbo ir yra registruotas užimtumo tarnyboje, santaupų neturi. Nuteistojo manymu, transporto priemonės vertės konfiskavimas niekaip nepadėtų įgyvendinti baudžiamojo poveikio paskirties – sulaikyti kaltinamąjį nuo naujų nusikaltimų darymo, o taptų dar viena didele bauda, kurios dydis, atsižvelgiant į automobilio vertę – 2964 Eur, viršija jam paskirtos baudos už nusikaltimą dydį. Mano, jog atsižvelgus į jo asmenybę charakterizuojančią medžiagą ir turtinę padėtį, iš jo priteista visa konfiskuotino automobilio vertė neatitinka teisingos pusiausvyros tarp viešojo intereso poreikio ir jo asmeninių teisių bei protingumo kriterijaus. Nuteistojo manymu, būtų teisinga priteisti iš jo tik dalį konfiskuotino automobilio vertės, o sumažinus konfiskuotinos sumos dydį būtų teisingai įgyvendinta BK 72 straipsnio 5 dalyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė ir užtikrinti prevenciniai tikslai. Be to, nuteistojo manymu, atsižvelgus į anksčiau paminėtas aplinkybes, būtina nustatyti ir ilgesnį jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės įvykdymo terminą, nes sumokėti iškart tokios didelės sumos jis neturės galimybės.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.
6. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).
7. Apeliaciniu skundu nuteistasis neginčija savo kaltės, padarius nusikalstamą veiką, ir nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu netaikyti jam atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, taip pat nesutinka su jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo naudotos specialiąja teise – teise vairuoti transporto priemones – terminu bei kitos jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – konfiskuotino turto vertės priteisimo – dydžiu ir įvykdymo terminu, būtent šiais klausimais apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.
Dėl laidavimo instituto taikymo
8. Nuteistasis A. Z. apeliaciniame skunde nesutinka su tuo, kad pripažinus jį kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį jam nebuvo taikytas laidavimo institutas ir jis nuo baudžiamosios atsakomybės nebuvo atleistas. Nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog jo sugyventinė A. M. nėra verta teismo pasitikėjimo ir negali būti tinkama jo laiduotoja. Taip pat nuteistasis mano, jog teismas nepagrįstai nusprendė, jog jis, A. Z., tik formaliai atitinka visas BK 40 straipsnio sąlygas bei atsižvelgė į jo elgesį po nusikaltimo padarymo, t. y. nepagrįstai nurodė, jog 2020 m. birželio 6 d. padarytas administracinis nusižengimas ir nusikaltimas prieš sugyventinę charakterizuoja jį neigiamai kaip asmenį, kuris nesilaiko visuomenėje priimtų elgesio normų ir pažeidinėja įstatymus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais nuteistojo apeliacinio skundo argumentais ir mano, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai netaikė nuteistajam A. Z. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto ir pagrįstai nurodė, jog nuteistasis tik formaliai atitinka visas BK 40 straipsnyje numatytas sąlygas.
9. Pažymėtina, jog pagal BK 40 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Pagal BK 40 straipsnio 2 dalį asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog A. Z. sugyventinė A. M. nėra autoritetas nuteistajam ir negali daryti teigiamos įtakos jo elgesiui, todėl nėra verta teismo pasitikėjimo kaip laiduotoja. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais, jiems pritaria ir pažymi, jog akivaizdu, kad A. M. nedaro arba jei daro, tai per mažą teigiamą poveikį savo sugyventinio A. Z. elgesiui, nes jis vartoja alkoholį ir po to daro labai šiurkščius ir pavojingus tiek administracinės, tiek baudžiamosios teisės pažeidimus – vairuoja, būdamas neblaivus, smurtauja prieš pačią sugyventinę, niokoja jiems priklausantį turtą ir pan. Laidavimo instituto taikymui neužtenka tik teigiamos laiduotojo asmenybės charakteristikos, svarbu įvertinti, ar laiduotojas galės padaryti teigiamą įtaką asmeniui, sulaikys jį nuo naujų nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų darymo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, jog A. Z. 2020 m. birželio 6 d. būdamas ir vėl neblaivus smurtavo prieš savo sugyventinę A. M., dėl to yra pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, įrodo, jog A. M. negali būti A. Z. laiduotoja, o A. Z. negali būti taikomas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutas.
10. Apeliantas skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuosprendyje paminėjo jo 2020 m. birželio 6 d. padarytą administracinį nusižengimą – vairavimą esant neblaiviam, kai jam nustatytas 1,49 promilių neblaivumas, bei tą pačią dieną padarytą BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – smurtavimą prieš sugyventinę, kadangi šie teisės nusižengimai buvo padaryti jau po BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, ir šiuos duomenis įvertino kaip jį neigiamai charakterizuojančius. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai minėtus duomenis įvertino ir nusprendė, jog jie iš esmės charakterizuoja A. Z. kaip asmenį, kuris yra linkęs nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio normų ir pažeidinėti įstatymus. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog nėra linkęs vartoti alkoholio, tačiau byloje esantys duomenys paneigia šį jo teiginį, kadangi akivaizdu, jog A. Z. yra linkęs vartoti alkoholį ir tai turi esminės reikšmės jo neteisėtam elgesiui, kadangi būdamas neblaivus jis yra linkęs nusikalsti – vairuoti transporto priemones, smurtauti prieš sugyventinę ir pan. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tai, kad A. Z. nepripažįsta, jog turi problemų su alkoholio vartojimu ir iš to kylančių labai rimtų padarinių bei vertina, jog jo padarytas nusikaltimas iš esmės nesukėlė jokios žalos, rodo, jog nuteistais šiuo metu iki galo nesuvokia savo neteisėto elgesio pasekmių, todėl jam negali būti taikomas laidavimo institutas ir jis nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiamas.
Dėl baudžiamojo poveikio priemonių
11. Pagal BK 67 straipsnį baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Kokias baudžiamojo poveikio priemones tikslinga parinkti, sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę, be to, įstatymas nenumato maksimalaus skaičiaus baudžiamojo poveikio priemonių, kurias, vadovaudamasis BK 67 straipsnio nuostatomis, gali skirti teismas, tačiau teismas privalo atsižvelgti į jų tarpusavio suderinamumą, proporcingumo principą. Taikomos baudžiamojo poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.
12. Apeliacinio teismo vertinimu, automobilio vairavimas esant neblaiviam neabejotinai kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Pagal teismų praktiką dėl anksčiau galiojusioje BK 281 straipsnio 7 dalyje, o nuo 2019-04-01 įsigaliojusioje (2019-01-11 įstatymu Nr. XIII-1929) BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, prevencijai užtikrinti paprastai kartu skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės, susijusios tiek su apribojimu naudotis specialiąja teise, tiek turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės.
13. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. Z. vairavo motorinę transporto priemonę būdamas neblaivus ir vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, t. y. jis 2020 m. vasario 15 d. 20.18 val. kelyje (duomenys neskelbtini), vairavo UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį autobusą (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus ir vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai: iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, neadekvati elgsena, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai. Pažymėtina, jog A. Z. padarė šią nusikalstamą veiką darbo metu, t. y. vairavo darbdaviui priklausantį 48 vietų autobusą, kuriame išvykstant iš (duomenys neskelbtini) buvo 42 keleiviai. Todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas, įvertindamas, jog A. Z. savo veiksmais sukėlė didelį pavojų eismo saugumui ir ne tik savo, bet ir visų kitų eismo dalyvių sveikatai ir gyvybei, visiškai pagrįstai paskyrė jam baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis specialiąja teise, uždraudžiant vairuoti kelių transporto motorines priemones 2 (dvejus) metus ir 6 (šešis) mėnesius. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, jog tokį baudžiamojo poveikio priemonės terminą jis nustatė atsižvelgdamas į duomenis dėl bausmės skyrimo, ir dar kartą atkreipė dėmesį į tai, kad A. Z. padarytas nusikaltimas yra tyčinis, padarytas darbo metu A. Z. pavojingai vairuojant autobusą su keleiviais. Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones – nustatytas pakankamai ilgas terminas atitinka padaryto nusikaltimo pavojingumą, todėl nepažeidžia nei proporcingumo, nei teisėtumo principų.
14. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 72 straipsnio 5 dalį ir konfiskuodamas iš jo, A. Z., visą konfiskuotino turto vertę, taip pat pažeidė proporcingumo principą. Apeliantas nurodo, jog visos turto vertės konfiskavimas neužtikrina sąžiningos pusiausvyros tarp teisės į nuosavybę, kaip vienos pagrindinių žmogaus teisių ir viešo intereso, perkeliant neproporcingą naštą jam, A. Z.. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, A. Z. paskirta kita baudžiamojo poveikio priemonė – kaltininkui nepriklausančio automobilio rinkos vertės turto konfiskavimas – taip pat yra proporcinga padaryto nusikaltimo pavojingumui, neprieštarauja tikslams ir principams, siekiant užtikrinti BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytų veikų prevenciją, be to, ši baudžiamojo poveikio priemonė tarpusavyje suderinta su kita A. Z. paskirta baudžiamojo poveikio priemone ir jam paskirta bauda.
15. Apeliantas skunde nurodo, jog šiuo metu jo turtinė padėtis yra sunki, jis neturi darbo, santaupų, yra registruotas užimtumo tarnyboje, todėl būtų teisinga priteisti iš jo tik dalį konfiskuotino automobilio vertės ir nustatyti ilgesnį jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės įvykdymo terminą, nes sumokėti iškart tokios didelės sumos jis neturės galimybės. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie apeliacinio skundo argumentai nėra pagrįsti, kadangi A. Z. yra darbingo amžiaus, neturi jokių nusiskundimų sveikata, o bausmė, taip pat ir ją papildančios baudžiamojo poveikio priemonės yra valstybės prievartos priemonės, skiriamos teismo nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, todėl vien tik nusikaltusio asmens norus ar poreikius tenkinanti bausmė ar baudžiamojo poveikio priemonė neleistų pasiekti baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės ir baudžiamojo poveikio tikslų. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nuteistajam A. Z. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės yra pagrįstos, jų laikyti perteklinėmis ar pažeidžiančiomis baudžiamojo poveikio priemonių taikymo proporcingumo principą nėra jokio pagrindo.
16. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistojo A. Z. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų 2020 m. birželio 25 d. nuosprendį, kuris yra teisėtas ir pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. Z. apeliacinį skundą atmesti.