- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-04-20
- Bylos Nr.
- 1A-244/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Šiukšta, Svajūnas Knizleris (pran.), Kęstutis Jucys
- Nuteistasis
- I. K.
- Advokatai
- Zigmantas Benetis
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 27 d. nuosprendžio, kuriuo I. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 str. 1 d. laisvės atėmimu šešeriems metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. K. 2005 m. birželio antroje pusėje, nenustatytą dieną, apie 12-17 val. prie G. K. vasarnamio, esančio (duomenys neskelbtini), Šalčininkų raj., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su V. G. metu, sudavė pastarajam rankomis ir kojomis, nemažiau 4 smūgius į galvą ir liemenį, padarydamas nukentėjusiajam trauminį kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš abiejų pusrutulių, krūtinės ląstos sumušimą, pasireiškusį dešiniųjų I. IV, V, VI, VII-to šonkaulių lūžiais, kas komplikavosi pūlinių plaučių uždegimu, dėl ko 2005 m. rugpjūčio 2 d. V. G. mirė, ir taip jį nužudė.
Šalies argumentai
Nuteistasis I. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, taip pat teisme nurodo, kad jam paskirta bausmė yra per griežta,.
Apeliantas nurodo, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios jis visiškai prisipažino dėl konflikto tarp jo ir nukentėjusiojo, tačiau neigė padaręs jam inkriminuojamą nusikaltimą – nužudymą. Konflikto metu nukentėjusiajam jis sudavė kelis smūgius kumščiu į galvą ir du kartus spyrė į kairį šoną. Po konflikto V. G. buvo gyvas. Šonkaulių lūžius ekspertas įvertino kaip sunkų sveikatos sutrikdymą, o galvos sužalojimą – kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tačiau apeliantas nurodo, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, jog šiuos sužalojimus padarė būtent jis, nes, kaip parodė liudytojai G. B. ir M. K. nukentėjusįjį taip pat mušė Č. K. Tą apeliantui prisipažino ir pats Č.K. Ši versija apygardos teismo paneigta nebuvo.
Apeliantas taip pat nurodo, kad, suduodamas V. G. smūgius, į jo gyvybę nesikėsino ir jo mirties nesiekė. V. G. mirė ne nuo sužalojimų, bet nuo pūlinio plaučių uždegimo. Specialistas Robert Bojarun paaiškino, jog komplikacijos galėjo kilti dėl to, kad nukentėjusysis nesigydė ir nesikreipė į medicinos įstaigą. Be to, liudytojai G. B. ir M. K. teisiamajame posėdyje tvirtino, kad nukentėjusysis V. G. jau iki konflikto skundėsi skausmu krūtinės srityje, kosėjo, atsikosėjo krauju, tačiau teismas netenkino prašymo skirti ekspertizę tikslu nustatyti priežastinį ryšį tarp kūno sužalojimo ir pūlinio plaučių uždegimo, ir ar V. G. nesirgo plaučių uždegimu ar kitokia liga iki sumušimo. Todėl apeliantas mano, kad šioje situacijoje nebuvo galima jo veiką kvalifikuoti kaip nužudymą.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis I. K. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistojo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo I. K. apeliacinis skundas atmetamas.
Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei teisingai kvalifikavo jo nusikalstamą veiką, pagal BK 129 str. 1 d., kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo apeliaciniame skunde. I. K. kaltė įrodyta liudytojų parodymais, parodymų patikrinimo vietoje protokolais, iš dalies paties nuteistojo parodymais, teismo medicinos specialisto išvadomis – įrodymais, išsamiai aptartais apygardos teismo nuosprendyje.
Liudytoja G. K. parodė, kad 2005 m. birželio mėnesio 22 d., po pietų, galimai 13-14 val., jai būnant savo vasarnamyje, užėjo L. K. , tarp kurios ir I. K. buvo kilęs konfliktas. Praėjus 5-10 minučių atėjo V. G. , tarp kurio ir I. K. prasidėjo konfliktas. I. K. , priklaupęs prie gulinčio ant žemės V. G. , tris kartus, galimai ir daugiau, sudavė šiam į veidą, po to atsistojęs spardė kojomis. Po ko, jos sūnus Č. K. bei V. B. pakėlė V. G. ir nuvedė į namus (t.1, b.l.32-35, 46). Liudytojai G. K. bei Č. K. davė parodymus, analogiškus liudytojos G. K. parodymams. Liudytojas A. K. ikiteisminio tyrimo metu taip pat paaiškino, kad konflikto metu I. K. sudavė nukentėjusiajam, ir, pastarajam nukritus, spyrė du kartus į dešinį šoną (t.1,b.l.67-68).
Pats nuteistasis apeliaciniame skunde neneigia tarp jo ir nukentėjusiojo buvus konfliktui, kurio metu, jis sudavė kelis smūgius kumščiu nukentėjusiajam į galvą ir du kartus spyrė į kairį šoną. Tačiau nuteistojo apeliaciniame skunde iškelta versija, jog sužalojimai, dėl kurių nukentėjusysis V.G. mirė, buvo padaryti kito asmens, o būtent Č. K. , buvo patikrinta ikiteisminio tyrimo metu ir teisme bei pagrįstai atmesta.
Taip, byloje esančioje Specialisto išvadoje Nr. M 1683/05 (01) konstatuota, kad nukentėjusiojo V. G. mirties priežastimi buvo krūtinės ląstos sumušimas, pasireiškęs dešiniųjų I, IV, V, VI, VII-to šonkaulių lūžiais ir komplikavęsis pūliniu plaučių uždegimu. Nukentėjusiojo lavone jokių kairiojo šono sumušimų, kas atitiktų nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, jog jis du kartus spyrė nukentėjusiajam į kairį šoną, nustatyta nebuvo (t.1,b.l.8-12).
Iš nukentėjusiojo sugyventinės L. K. , liudytojų G. K. bei Č. K. parodymu, seka, kad nukentėjusysis nei iki šio įvykio, nei po jo su niekuo jokių konfliktų neturėjo, sveikata nesiskundė, buvo visiškai sveikas, o po to, kai jį sumušė I. K. , nevaikščiojo, gulėjo lovoje, tarp Č. K. ir V. G. santykiai buvo geri, (t.1,b.l.31,32-35; t.2,b.l.30-31). Be to, remiantis minėta Specialisto išvada, visi mirties priežastimi buvę sužalojimai padaryti galimai vienu metu. Taigi nuteistojo brolio - liudytojo M. K. , ir jo motinos - liudytojos G. B. parodymai, kad porą dienų iki konflikto tarp I. K. ir nukentėjusiojo, pastarąjį buvo sumušęs Č. K. , prieštarauja išdėstytiems liudytojų parodymams bei specialisto išvadai. Todėl apygardos teismas pagrįstai jų parodymus vertino kritiškai, atsižvelgęs į tai, jog šie liudytojai yra nuteistojo I. K. šeimos nariai. O tuo pačiu atmetė nuteistojo I. K. iškeltą versiją, jog nukentėjusįjį iki jų tarpusavio konflikto buvo sumušęs Č. K. , kaip prieštaraujančią byloje surinktiems faktiniams duomenims ir siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytus veiksmus.
Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, jog nukentėjusysis galėjo sirgti ir kita liga iki sumušimo, taip pat neturi pagrindo. Nors liudytojai G. B. ir M. K. teisme tvirtino, kad nukentėjusysis V. G. iki konflikto pastoviai skundėsi skausmu krūtinės srityje, kosėjo krauju, kas, kaip nurodo nuteistasis apeliaciniame skunde, galėjo būti kitos ligos požymis, šie jų parodymai taip pat atmestini, kadangi teismo medicinos ekspertas Robert Bojarun teisiamajame posėdyje išsamiai paaiškino, jog atsikosėjimas krauju galėjo būti tuberkuliozės arba vėžio požymiu, tačiau atlikti tyrimai parodė, kad nukentėjusysis šiomis ligomis, o taip pat ir plaučių uždegimu iki įvykio nesirgo (t.2,b.l.32). Skirti papildomą ekspertizę plaučių uždegimui iki sumušimo, ar kitas ligoms, kuriomis galėjo sirgti nukentėjusysis, nustatyti, taip pat priežastiniam ryšiui tarp kūno sumušimo ir mirties nustatyti, pagrindo nebuvo.
Veikos kvalifikavimui šiuo atveju neturi reikšmės, ar būtų išvengta komplikacijų ir nukentėjusiojo V. G. mirties, jeigu jis būtų kreipęsis į medikus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4 punkte išaiškinta, kad atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti. Taigi apygardos teismas, konstatavęs, kad tarp I. K. veiksmų - smūgių sudavimo į galvą ir spardymo į šoną, ir atsiradusių padarinių - nukentėjusiojo V. G. mirties, yra priežastinis ryšys, teisingai kvalifikavo nuteistojo veiksmus pagal BK 129 str. 1 d. Suduodamas kumščiu V. G. į veidą ir jam parkritus ant žemės, spardydamas pastarąjį į dešinėję krūtinės pusę, I. K. veikė netiesiogine tyčia, t.y. suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę ir, nors to nenorėjo, sąmoningai leido padariniams (mirčiai) atsirasti (BK 15 str. 3 d.).
Kolegijos manymu, apygardos teismas, atsižvelgęs į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, o taip pat į tai, kad nukentėjusysis V. G. nesikreipė medicininės pagalbos po jo atžvilgiu pavartoto smurto, I. K. paskyrė tinkamą bausmę. Nuteistasis padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 6 d.). Anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, pas psichiatrą ir priklausomybės ligų kabinete įskaitoje neįrašytas. Jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra ta, kad jis nusikaltimą padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Taigi paskirtoji mažesnė, nei BK straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, šešerių metų laisvės atėmimo bausmė nėra per griežta. Skirdamas šią bausmę, apygardos teismas BK 54 str. ir 61 str. reikalavimų nepažeidė.
Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo I. K. apeliacinį skundą atmesti.