Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir S. Ž. (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Domus firma“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Domus firma“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl įsakymo ir privalomojo nurodymo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Hidroprojektas“).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Kauno reg. AAD, atsakovas) 2009 m. gruodžio 18 d. priėmė privalomąjį nurodymą Nr. 66, kuriuo įpareigojo UAB „Domus firma“ (toliau – ir pareiškėjas) iki 2010 m. kovo 5 d. pašalinti iš Neries upės pakrantės apsaugos juostos Brastos g. Nr. 28 ir Nr. 32, Kaune, suklotą geotekstilės plėvelę ir gelžbetonines plokštes.

2009 m. gruodžio 24 d. pareiškėjas kreipėsi į Kauno reg. AAD vadovą dėl privalomojo nurodymo Nr. 66 panaikinimo. Kauno reg. AAD vadovas 2010 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. V-2 „Dėl 2009 m. gruodžio 18 d. privalomojo nurodymo apskundimo“ skundą atmetė ir privalomąjį nurodymą Nr. 66 paliko nepakeistą.

II.

Vadovaudamasis nurodytomis aplinkybėmis bei Aplinkos apsaugos įstatymo 14 straipsnio 3, 4 ir 7 punktų bei Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 125, 126.1 ir 126.4 punktų sistemine analize, teismas darė išvadą, kad Kauno reg. AAD turėjo pagrindą šioje byloje priimti skundžiamą privalomąjį nurodymą. Be to, teismo nuomone, privalomasis nurodymas atitinka Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 20 straipsnio 1 dalies reikalavimus, keliamus tokio dokumento turiniui.

Teismas akcentavo, jog byloje surinkta medžiaga leidžia spręsti, jog Kauno reg. AAD surašė privalomąjį nurodymą bei minėtu įsakymu privalomąjį nurodymą paliko nepakeistu, kadangi pareiškėjas pažeidė Aplinkos apsaugos įstatymo 14 straipsnio 3, 4 ir 7 punktus, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1, 126.4 punktų reikalavimus, tačiau ne dėl to, jog pareiškėjas jam priklausančiuose sklypuose, esančiuose Brastos g. Nr. 32, 28, Kaune, Neries pakrantės apsaugos juostoje, nesant paruoštos ir suderintos dokumentacijos ir išduoto leidimo statybai, vykdė statybos darbus. Teismo nuomone, privalomojo nurodymo surašymą lėmė ta aplinkybė, kad Neries pakrantės apsaugos juostoje buvo ardoma velėna, kasama tranšėja, dengiama geoplėvelė bei gelžbetoninės plokštės, t. y. buvo atsiradusių žalingų padarinių aplinkai, o pareiškėjas nesutiko neatidėliotinai jų pašalinti ir informuoti atitinkamus aplinkos apsaugos pareigūnus bei nevykdė teisėtų įgaliotų aplinkos apsaugos institucijų bei jų pareigūnų reikalavimų.

Nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl to, jog minėti darbai nebuvo statybos darbai, yra paneigti 2011 m. spalio 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje išdėstytais argumentais, todėl teismas dėl jų nepasisakė. Objektyvių įrodymų, jog, pareiškėjui vykdant privalomąjį nurodymą, būtų padaryta didelė žala, teismui nepateikta, todėl šiuos argumentus teismas vertino kaip suinteresuoto bylos baigtimi asmens paaiškinimus. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens įgaliotas atstovas patvirtino, jog ruošdami pareiškėjui technines rekomendacijas, nevertino aplinkosauginių bei kitų aspektų, o byloje esančios techninės rekomendacijos nelaikytinos techniniu projektu. Tokios rekomendacijos neturi privalomosios galios.

Teismui nekilo abejonių, kad atsakovo privalomasis nurodymas, adresuotas pareiškėjui, iš esmės atitiko Viešojo administravimo įstatymo keliamus reikalavimus.

III.

Teismas netinkamai įvertino faktą, kad Kauno reg. AAD 2009 m. gruodžio 18 d. privalomame nurodyme Nr. 66 konstatuota, jog pareiškėjas vykdė statybos darbus. Pareiškėjo vertinimu, Kauno reg. AAD viršijo savo kompetenciją konstatuodamas Statybos įstatymo pažeidimus bei neteisėtos statybos faktą, todėl ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu skundžiami aktai turi būti panaikinti. Teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, jog jis veikė pagal galiojantį Kauno miesto bendrąjį planą bei pareiškėjui 2009 m. kovo 14 d. išduotą projektavimo sąlygų sąvadą, kuriame pažymėta, kad Kauno reg. AAD specialiųjų išduotų sąlygų projektui nereikia. Taip pat pareiškėjas vadovavosi žemės sklypų, esančių Brastos g. Nr. 28, Brastos g. Nr. 32, Kaune, detaliaisiais planais, suderintais su Kauno reg. AAD, kuriuose, be kita ko, buvo nustatyta, kad, norint statyti statinius, būtina pakelti grunto lygį iki nurodytojo detaliajame plane. Pareiškėjas savo veiksmais taikė prevencines priemones, skirtas mažinti ar naikinti neigiamą poveikį aplinkai, taip nepažeisdamas Aplinkos apsaugos įstatymo 14 straipsnio 3 ir 4 punktų bei vykdydamas minėto įstatymo 32¹ straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą. Teismas, skundžiamame sprendime visiškai nemotyvuotai atmesdamas pareiškėjo argumentus, vadovavosi tik UAB „Hidroprojektas“ techninių rekomendacijų neprivalomumu.Būtent gelžbetonio plokštės sulaikė kranto išplovimą ir žvyro patekimą į upę, taip apsaugant aplinką nuo žalingų padarinių.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Administracinis ginčas byloje kilo dėl aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno privalomojo nurodymo ūkio subjektui teisėtumo ir pagrįstumo.

Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punktas (Žin., 2006, Nr. 72-2667) numato, jog aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai turi teisę šio įstatymo nustatytais atvejais ir nustatyta tvarka duoti privalomuosius nurodymus fiziniams ir juridiniams asmenims. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 6 dalį privalomasis nurodymas – aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančio pareigūno įpareigojimas fiziniam ar juridiniam asmeniui per tam tikrą terminą įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus arba imtis priemonių, kad aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai būtų išvengta ar ji sumažinta, arba likviduoti pasekmes, sukeltas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu, arba įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones.

Privalomojo nurodymo davimo atvejai įvardyti Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 punktą privalomasis nurodymas duodamas, kai yra grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai, siekiant tokių pažeidimų ir (arba) žalos aplinkai išvengti ar ją sumažinti. To paties straipsnio 2 punktas nustato, jog privalomieji nurodymai duodami, kai aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimas yra trunkamasis ir, išaiškinus jį bei nubaudus kaltus asmenis, nustatomas terminas jį nutraukti.

Reikalavimai privalomojo nurodymo turiniui įtvirtinti Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 20 straipsnyje, kurio 1 dalyje inter alia nustatyta, jog privalomame nurodyme turi būti įvardinta, kokius pažeidimus ar jų pasekmes arba veiksnius, sudarančius sąlygas aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams ar žalai aplinkai atsirasti, turi pašalinti asmuo, kuriam duodamas privalomasis nurodymas, arba kokias aplinkos atkūrimo priemones turi įgyvendinti asmuo, kuriam duodamas privalomasis nurodymas, ir per kokius terminus jis tai turi padaryti. Pažymėtina, jog nagrinėjamam ginčui kaip teisės aktas, nustatantis bendruosius reikalavimus individualiam administraciniam aktui, taikytinas ir Viešojo administravimo įstatymas (Viešojo administravimo įstatymo 3, 8 str.). Taigi, privalomasis nurodymas, kaip individualus administracinis aktas, turi būti pagrįstas ir teisėtas, t. y. turi atitikti aukščiau paminėtų įstatymų nuostatų reikalavimus, jame turi būti aiškiai ir išsamiai nurodytos aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų normos, kurių nurodoma laikytis, ar šių teisės aktų pažeidimai, tai pagrindžiančios nustatytos aplinkybės, o nagrinėjamu atveju – ir trunkamąjį pažeidimą pagrindžiantys faktai.

Kaip matyti iš privalomojo nurodymo Nr. 66 (t. I, b. l. 141), jis priimtas vadovaujantis minėtu Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 punktu. Vadovaujantis bylos medžiaga nustatyta, kad 2009 m. lapkričio 6 d. privalomuoju nurodymu Nr. 52 (t. I, b. l. 135) pareiškėjas buvo pirmą kartą įpareigotas nedelsiant nutraukti Neries upės dešiniajame krante Neries upės pakrantės apsaugos juostoje vykdomus statybos darbus, kol bus paruošta ir atitinkamai suderinta projektinė dokumentacija. Minėto privalomojo nurodymo pagrindas – Aplinkos apsaugos įstatymo 12, 16 ir 17 straipsniai (Žin., 1992, Nr. 5-75). Privalomojo nurodymo Nr. 52 pareiškėjas neįvykdė, dėl to jam 2009 m. gruodžio 22 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje buvo skirta 600 Lt administracinė nuobauda pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 51¹⁴ straipsnio 1 dalį.

Neįvykdžius privalomojo nurodymo Nr. 52, pareiškėjui buvo duotas pakartotinis šioje byloje ginčijamas privalomasis nurodymas Nr. 66, kuriuo pareiškėjas įpareigotas pašalinti iš Neries upės pakrantės apsaugos juostos Brastos g. Nr. 28 ir Nr. 32, Kaune, suklotą geotekstilės plėvelę ir gelžbetonines plokštes. Privalomajame nurodyme Nr. 66 pažymėta, jog pareiškėjas pažeidė Aplinkos apsaugos įstatymo 14 straipsnio 3, 4 ir 7 punktus (Žin., 1992, Nr. 5-75) bei Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 54 straipsnio 2 dalies (Žin., 2002, Nr. 72-3017) reikalavimą.

Aplinkos apsaugos įstatymo 14 straipsnio 3, 4 ir 7 punktuose įtvirtintos gamtos išteklių naudotojų pareigos – įgyvendinti priemones, naikinančias arba mažinančias neigiamą poveikį aplinkai (3 p.); paaiškėjus, kad aplinkai gresia pavojus, imtis priemonių, kad būtų jo išvengta, o atsiradus žalingiems padariniams, neatidėliotinai juos pašalinti ir informuoti atitinkamus aplinkos apsaugos pareigūnus bei institucijas (4 p.); vykdyti teisėtus įgaliotų aplinkos apsaugos institucijų bei jų pareigūnų reikalavimus (7 p.). Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 54 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad fiziniai ir juridiniai asmenys privalo sudaryti visas sąlygas, būtinas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams aplinkos apsaugos valstybinei kontrolei vykdyti, ir paklusti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų teisėtiems reikalavimams.

Vertindama ginčijamo privalomojo nurodymo Nr. 66 turinį, teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtas administracinis aktas aptartų Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 ir 20 straipsnių bei Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų neatitinka.

Pirmiausia pažymėtina, jog privalomame nurodyme Nr. 66 tinkamai nesuformuluotas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimas, neaišku, kaip privalomame nurodyme išvardinti pareiškėjo veiksmai pažeidžia nurodyme minimų teisės normų reikalavimus.

Ginčijamame nurodyme pažymima, kad, nesant paruoštos ir suderintos dokumentacijos bei išduoto leidimo statybai, pareiškėjas vykdė statybos darbus: buvo kasama tranšėja, klojama geotekstilės plėvelė ir klojamos – montuojamos plokštės, įgilinant jų apatinę dalį į žemę užliejamoje Neries upės dalyje. Tačiau iš atsakovo ginčijamame nurodyme Nr. 66 minimų teisės aktų, kurių pažeidimu kaltinamas pareiškėjas, neįmanoma nustatyti, kokį konkretų pažeidimą įvykdė pareiškėjas – kokių priemonių, naikinančių arba mažinančių neigiamą poveikį aplinkai, neįgyvendino (Aplinkos apsaugos įstatymo 14 str. 3 p.); ar, paaiškėjus, kad aplinkai gresia pavojus, nesiėmė priemonių, kad būtų jo išvengta, ar neatidėliotinai nepašalino žalingų padarinių aplinkai (Aplinkos apsaugos įstatymo 14 str. 4 p.), kokių teisėtų pareigūnų reikalavimų nevykdė (Aplinkos apsaugos įstatymo 14 str. 4 p., Aplinkos apsaugos įstatymo 54 str. 2 d.).

Pažymėtina, jog, vadovaujantis Aplinkos apsaugos įstatymo 2 straipsnio 6 dalies bei 18 straipsnio nuostatomis, privalomieji nurodymai duodami, kai yra grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai, siekiant tokių pažeidimų ir (arba) žalos aplinkai išvengti ar ją sumažinti. Atsižvelgus į tai, kas paminėta, darytina išvada, jog viena iš privalomų duodamų nurodymų sąlygų – atsiradusi arba galima žala aplinkai, kai privalomasis nurodymas duodamas, siekiant jos išvengti arba sumažinti. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra aišku, ar pareiškėjas privalomuoju nurodymu Nr. 66 įpareigotas imtis priemonių, kad būtų išvengta žalos atsiradimo ar pašalinti pažeidimo pasekmes.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, privalomąjį nurodymą vertinant 2009 m. lapkričio 6 d. privalomojo nurodymo Nr. 52 kontekste, anksčiau aptartos aplinkybės taip pat negali būti nustatytos. Kaip jau buvo minėta, privalomajame nurodyme Nr. 52 konstatuoti Aplinkos apsaugos įstatymo 12, 16 ir 17 straipsnių pažeidimai. Aplinkos apsaugos įstatymo 12 straipsnis reglamentuoja Saugumų teritorijų klasifikaciją bei apibrėžia gamtinį karkasą. Minėto įstatymo 16 straipsnis įtvirtina ūkinės veiklos, galinčios turėti poveikio aplinkai, projektavimą, o 17 straipsnis – atsakomybę už ūkinės veiklos objektų statybą, rekonstravimą ir plėtimą, neturint būtinos projektinės dokumentacijos. Paminėtos teisės normos nesudaro pagrindo spręsti, kokio aplinkos apsaugos reikalavimo pažeidimu yra kaltinamas pareiškėjas, t. y. ar tam tikros statybų veiklos vykdymu neturint reikiamos dokumentacijos, kuri, be kita ko, per se ne kiekvienu atveju galėtų sukelti žalą aplinkai, kas yra būtinoji sąlyga priimti privalomąjį nurodymą, ar žalos aplinkai (grėsmės žalai kilti) sukėlimu kitokiais neteisėtais veiksmais pakrantės apsaugos juostoje.

Atkreiptinas dėmesys, kad atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme atsakovas nurodė, jog pareiškėjas, vykdydamas minėtus statybos darbus, pažeidė aplinkosauginius reikalavimus bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ 125, 126.1 ir 126.4 punktų reikalavimus, kuriuose įtvirtinti ūkinės veiklos apribojimai pakrantės apsaugos juostoje (b. l. 89-90). Atsiliepime nurodyti atsakovo argumentai suponuoja išvadą, kad pareiškėjas kaltinamas pažeidęs minėtus apribojimus Pakrantės apsaugos juostoje. Atsižvelgusi į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija pažymi, kad, atsakovui tinkamai – aiškiai ir išsamiai – privalomajame nurodyme nenurodžius teisės aktų nuostatų, kurių pažeidimu kaltinamas privalomojo nurodymo adresatas, bei su minėtų teisės aktų pažeidimais susijusių faktinių aplinkybių, ginčijant tokio pobūdžio administracinį aktą, nėra aiškios administracinio ginčo ribos. Pabrėžtina, kad tokia situacija pažeidžia subjekto, kuriam duotas privalomasis nurodymas, teises bei apsunkina darbą institucijoms, nagrinėjančioms ginčą ir neturinčioms kompetencijos savarankiškai suformuluoti teisės aktų pažeidimų, kurie neįvardyti privalomajame nurodyme.

Akcentuotina ir tai, jog, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegijai kyla pagrįstų abejonių dėl privalomuoju nurodymu Nr. 66 siekiamo tikslo, būtent – siekimo sumažinti pareiškėjo padarytą žalą aplinkai arba jos išvengti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas jam priklausančiuose sklypuose, esančiuose šalia Neries upės, sandėliuojamą gruntą padengė geotekstile ir ją užslogino ažūrinėmis gelžbetoninėmis plokštėmis (t. I, b. l. 29-36; 89-90). Pareiškėjo tvirtinimu, šie darbai buvo atlikti siekiant išvengti grunto paplovimo į upę (b. l. 3-9). Teisėjų kolegija pažymi, kad iš atsakovo privalomajame nurodyme Nr. 52 ir jo pagrindu priimtame bei nagrinėjamoje byloje ginčijamame privalomajame nurodyme Nr. 66 nustatytų faktinių aplinkybių nėra aišku, ar, pareiškėjui įvykdžius privalomojo nurodymo Nr. 66 reikalavimus, t. y. pašalinus iš Neries upės pakrantės apsaugos juostos suklotą geotekstilės plėvelę ir gelžbetonines plokštes, žala aplinkai ar grėsmė jai kilti bus panaikinta. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys nepatvirtina, jog geotekstilės plėvelės ir gelžbetoninių plokščių, kuriais pridengiamas gruntas, pašalinimas iš Neries upės pakrantės nesukels didesnės žalos aplinkai nei aplinkybės (pareikėjo veikimas ar neveikimas), kurių pagrindu buvo priimti privalomieji nurodymai Nr. 52 ir Nr. 66.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje surinkta medžiaga nepatvirtina, kad yra reali (objektyvi) grėsmė, jog bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai. Dėl to spręstina, jog ginčijamas privalomasis nurodymas nėra tinkamai motyvuotas. Kitaip tariant, viešojo administravimo procedūra nebuvo atlikta taip, kaip to reikalauja Viešojo administravimo įstatymo ir Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo nuostatos. Todėl pažymėtina, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, neužtikrino pagrįsto ir objektyvaus privalomojo nurodymo priėmimo, t. y. nenustatė, ar grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai, realiai (objektyviai) egzistuoja, bei įvardijamų pareiškėjo pažeidimų aiškiai ir išsamiai nepagrindė aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų normomis. Minėti individualaus administracinio akto trūkumai pripažintini esminiais ir sudarančiais pagrindą jį panaikinti (ABTĮ str. 1 d. 1 p.).

Byloje taip pat ginčijamas Kauno reg. AAD direktoriaus 2010 m. sausio 5 d. įsakymas Nr. V-2 „Dėl 2009 m. gruodžio 18 d. privalomojo nurodymo Nr. 66 apskundimo“. Kadangi reikalavimas panaikinti minėtą įsakymą yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti privalomąjį nurodymą Nr. 66, teisėjų kolegija plačiau dėl įsakymo teisėtumo nepasisakys, pažymėdama, jog, pripažinus privalomąjį nurodymą Nr. 66 neteisėtu ir todėl naikintinu, kartu naikintinas ir pareiškėjo skundžiamas 2010 m. sausio 5 d. įsakymas Nr. V-2 „Dėl 2009 m. gruodžio 18 d. privalomojo nurodymo Nr. 66 apskundimo“.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Kauno apygardos administracinis teismas netinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamu atveju aktualias Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo bei Viešojo administravimo įstatymo normas, išsamiai neištyrė ir neįvertino faktinių bylos aplinkybių, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Domus firma“ apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2010 m sausio 5 d. įsakymą Nr. V-2 „Dėl 2009 m. gruodžio 18 d. privalomojo nurodymo Nr. 66 apskundimo“ ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento 2009 m. gruodžio 18 d. privalomąjį nurodymą Nr. 66.

Sprendimas neskundžiamas.