Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-11-26 · Administracinė byla Nr. I-10882-463/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-11-26
Bylos Nr.
I-10882-463/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolanta Malijauskienė
Pareiškėjas
V. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS(S)SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. M. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 10 000 Eur (dešimt tūkstančių eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2011 iki 2013 m. buvo kalinamas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimams prilygstančiomis sąlygomis. Teigė, kad buvo pažeisti minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimai. Taip pat nurodė, kad kamerose nebuvo įrengtos ventiliacijos, iš tualeto sklido nemalonus kvapas, kamerose buvo drėgna, nebuvo galimybės išsidžiovinti rūbų. Be to, nebuvo sudaryta galimybė jam išsiskalbti rūbų. Kamerose buvo tik dvi kėdės, todėl pareiškėjui tekdavo valgyti stovint. Sienos veisėsi pelėsis. Nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas. Naktinis apšvietimas neatitiko reikalavimų. Kamerose buvo laibai šalta. Laikino sulaikymo patalpose būdavo laikomas daugiai nei 2 val. Atvykdamas į Lukiškių TI-K ir išvydamas negaudavo maisto. Nurodė, kad Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K patyrė neturtinę žalą, kurią prašo priteisti.

Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7–17).

Šalies argumentai

Nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų už laikotarpį, kurį praleido Lukiškių TI-K, t. y. nuo 2011 iki 2013 m., skundą teismui pateikė 2015-09-07, t. y. praleidęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Atsakovė prašo pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Atsiliepimas

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose tam tikrais laikotarpiais atitiko vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimus. Nevertintini laikotarpiai, kai pareiškėjas iš Lukiškių TI-K buvo laikinai išvykęs.

Atsiliepime atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pažymėjo, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnį Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas ir negali daryti įtakos atvykstančių asmenų skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataiso įstaigose reikalavimų. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Pabrėžė, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama laikytis švaros ir tvarkos. Laikomiems kamerose asmenims išduodama kalcinuota soda kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Kamerose remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus atitinkamą finansavimą. Be to, Lukiškių TI-K buvo sudariusi su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią ji atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K dėl minėtų paslaugų suteikimo sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“.

Lukiškių TI-K dėl kamerų remonto paaiškino, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Nurodė, kad kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Teigė, kad tualetas įrengtas laikantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkto reikalavimų. Kameros vėdinamos natūraliai per langą, toks įrengimas atitinka minėtos higienos normos 24 punkto reikalavimus. Pagal Lietuvos Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus asmenims sudaroma galimybė skalbti ir džiovinti drabužius vieną kartą nemokamai. Be to, jie gali naudotis ir mokamomis paslaugomis. Laikino laikymo kameros įrengtos laikantis nustatytų reikalavimų, skundų dėl jų nebuvo gauta. Laikantis dienotvarkės Lukiškių TI-K organizuoja maitinimas. Priėmimo ir paskirstymo skyriuje laikomiems asmenims pristatomas karštas maistas specialiuose termosuose.

Šalies argumentai

Pareiškėjo prašymą priteisti neturtinę žalą laiko nepagrįstu bei vertina kaip siekį pasipelnyti iš valstybės. Atsakovė teigė, kad pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nei žalos, nei jos dydžio nepagrindė.

Atsakovo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, pagrįstumo.

Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad nagrinėjant administracinių teismų kompetencijai priskirtas bylas dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio) atlyginimo, taikomos Civilinio kodekso normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad šiose bylose taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (administracinės bylos Nr. A6-317/2007, Nr. A525-850/2010, Nr. A556-150/2011).

Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K prašo taikyti ieškinio senatį.

Pareiškėjas prašo priteisti jam žalą laikotarpiu nuo 2011–2013 m., o skundą teismui išsiuntė 2015-09-02 (b. l. 3). Lukiškių TI-K prašo taikyti Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Teismo vertinimu, jei pareiškėjas patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, dėl kurių, jo vertinimu, kilo žala, juo labiau, kad ginčo laikotarpiu buvo daug kartų vežtas į Lukiškių TI-K, galėjo suvokti, kad jo teisės yra pažeidžiamos tuo metu, kai pažeidimai realiai pasireiškė ir jis galėjo realizuoti savo teisę į teisminę pažeistų teisių gynybą. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimų metu jis nežinojo ar negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus bei nepagrindė, kodėl tuo metu jis galimai pažeistų teisių negynė teismine tvarka. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas dėl dalies skundo reikalavimo yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, neprašo jo atnaujinti, teismas ex officio nenustatė pagrindo jį atnaujinti, o atsakovas prašo taikyti senatį, todėl reikalavimui priteisti žalą laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2012-09-01 taikytina ieškinio senatis. Byloje vertinamas laikotarpis nuo 2012-09-02 iki 2013-01-11 (kai jis išvyko į Pravieniškių pataisos namus.

Pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko nustatyto minimalaus, turinčio tekti vienam asmeniui kameros ploto, reikalavimo.

Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad V. M. (b. l. 7–12) ginčui aktualiu laikotarpiu 2012-09-06 atvyko į Lukiškių TI–K ir iki 2013-01-11 tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas vienas arba nuo dviejų iki keturių asmenų kamerose, kurių plotas nuo 7,38 kv. m iki 42,33 kv. m. Tokie duomenys nurodyti ir kalinamojo (nuteistojo) apskaitos kortelėje (b. l. 18–21).

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2015-11-01) 19 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik tam skirtose patalpose. Minėtos higienos normos 5 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Higienos normoje nėra nurodytas minimalus kameros plotas, turintis atitekti vienam asmeniui kameroje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Nustatytos minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos nesilaikymas visų pirma lemia Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes, esant mažesniam plotui, neišvengiamai blogėja visos gyvenimo sąlygos, jos laikytinos žeminančiomis, ypač kai asmuo tokiomis sąlygomis laikomas ilgesnį laiką. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą, 44558/98).

Įvertinus Lukiškių TI-K pateiktus duomenis, darytina išvada, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012-09-06 iki 2013-01-10 buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų 3,6 kv. m kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, t. y. 20 parų. Pažymėtina, kad pareiškėjas 18 parų buvo laikomas kamerose, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, siekė 3,47, 3,48, 3,52 kv. m. Teismo vertinimu, toks ploto pažeidimas yra labai minimalus ir teismas konstatuoja, kad pareiškėjas 18 parų buvo laikomas nepažeidus minimalaus kameros ploto reikalavimo. Be to, 57 paras jis buvo laikomas kamerose, kurios atitiko ir viršijo nustatytą vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimą. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas 20 parų buvo laikomas kamerose pažeidus minimalaus kameros ploto reikalavimą, o 75 paras nepažeidus šio reikalavimo. Kiti pareiškėjo nurodyti nepatogumai kameroje (lovos, stalas, galimybės judėti ribojimas, valgymas stovint) neišvengiamai susijęs su per mažu kamerų plotu. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas ilgesnį laiko tarpą tinkamomis sąlygomis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punktą, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 16.5 punktas nustato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Akivaizdu, kad įrengti atskirą ventiliaciją reikėtų atlikti kapitalinio remonto darbus. Pareiškėjas neginčijo, kad jam yra sudaryta galimybė vėdinti kameras per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus, kad kameros turi būti vėdinamos per langus. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl neįrengtos ventiliacijos atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigė, kad kamerose buvo drėgna, šalta, veisėsi pelėsis, netinkamas dieninis ir naktinis apšvietimas.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Minėtos higienos norma 23 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx.

Lukiškių TI-K teismui pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (b. l. 24–82), iš kurių ginčui aktualus 2012-09-06 patikrinimo aktas (b. l. 26–30), kuriame užfiksuoti kameroje Nr. 107, kai pareiškėjas joje buvo laikomas, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 bei 23 punktų pažeidimai. Be to, ir 2012-11-15 patikrinimo akte (b. l. 55) kameroje Nr. 258, kurioje tuo metu buvo laikomas pareiškėjas, užfiksuoti identiški apšvietos pažeidimai. Kiti Lukiškių TI-K pateikti patikrinimo aktai ginčui yra neaktualūs, kadangi patikrinimai buvo atlikti arba ne tose kamerose, kur buvo laikomas pareiškėjas, arba tuo metu kai jo nebuvo Lukiškių TI-K. Teismo vertinimu, pateikti duomenys nepaneigia pareiškėjo teiginių dėl netinkamos kamerų apšvietos pažeidimo. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas 95 paras buvo laikomas neužtikrinant Lietuvos higienos normos HN76:2010 22 ir 23 punktuose nustatyto gyvenamosiose patalpose natūralaus ir dirbtinio naktinio apšvietimo reikalavimo.

Pareiškėjo kiti nurodyti pažeidimai dėl drėgmės, rūbų išsiskalbimo, pelėsio, krentančio tinko yra abstraktūs. Pažymėtina, kad tik pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo įvardinti argumentai yra pernelyg abstraktūs. Taigi kyla abejonių dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir nelaikytina, kad Lukiškių TI-K pažeidė nustatytus reikalavimus dėl pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų. Be to, pareiškėjas skunde jokių argumentų, kad tokie pažeidimai jam sukėlė neturtinę žalą, neindividualizavo. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 62 punktą laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad pagal finansines galimybes Lukiškių TI-K atlieka remontą. Be to, ir patys laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punktas). Pateiktuose patikrinimo aktuose nebuvo užfiksuotų pažeidimų dėl drėgmės ir šalčio. Pareiškėjas jokių duomenų, kurie paneigtų tyrimo metu nustatytus duomenis, teismui nepateikė. Be to, teismo vertinimu pareiškėjo teiginiai dėl ribojamos galimybės išsiskalbti drabužius yra neindividualizuoti ir abstraktūs, todėl teismas konstatuoja, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius.

Pareiškėjas teigė, kad jam atvykstant ir išvykstant iš Lukiškių TI-K nebuvo išduodamas maisto davinys. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2007-05-23 įsakymo Nr. V-141 „Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymo Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 34 punktu, kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę. Asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo maitinamas laikantis Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų areštu dienotvarkėje nustatytu metu (b. l. 23). Jei pareiškėjas atvyko pavėlavęs pietų, galėjo kreiptis į pareigūnus raštu dėl maitinimo (sauso davinio išdavimo). Pareiškėjas skunde nenurodė, kad kreipėsi raštu dėl sauso maisto davinio išdavimo. Be to, nepateikė jokių skundų ar prašymų dėl netinkamo maitinimo. Teismas šiuos pareiškėjo teiginius vertina kritiškai ir daro išvadą, kad Lukiškių TI-K tinkamai užtikrino ir organizavo jo maitinimą.

Pareiškėjo teigimu jis buvo laikomas ilgiau nei dvi valandas laikino sulaikymo patalpose, kurios yra netvarkingos. Pagal Tardymo izoliatorių tvarkos taisyklių 11 punktą, laikino sulaikymo kamerose suimtieji asmenys laikomi neilgiau nei dvi valandas. Pareiškėjas šių teiginių nepagrindė jokiais duomenimis, nenurodė, kad dėl šių sąlygų kreipėsi į administraciją. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2012-07-02 (b. l. 24–25) atlikęs operatyviąją kontrolę nenustatė Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimų. Teismas šiuos pareiškėjo teiginius vertina kaip nepagrįstus.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme).

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarime išaiškinta, kad materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) atlyginimo principu, nes jos paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai jokie pinigai ir joks materialus turtas negali atstoti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. 756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010).

Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, iš jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009 ir kt.) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendime byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013-02-19 sprendime byloje Z. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 16262/05) konstatuota, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje.

Atsižvelgus į anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas 20 parų buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimą, ir 95 (įkaitant paras su ploto pažeidimu), pažeidus Higienos normos HN76:2010 22 ir 23 punktuose nustatytos apšvietos reikalavimus, darytina išvada, jog tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės.

Įvertinus visumą nustatytų aplinkybių, darytina išvada, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi netinkamos kalinimo sąlygos (per mažas plotas ir dirbtinė dieninė apšvieta) pareiškėjui kėlė diskomfortą ir psichologinę kančią bei sumenkino jo žmogiškąjį orumą. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Lukiškių TI-K siekia, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Lukiškių TI-K pateikti patikrinimo aktai ir dieninės apšvietos matavimų protokolai ginčui neaktualūs, nes arba jie neapima ginčo laikotarpio, arba atlikti patikrinimai ne tose kamerose, kuriose tuo metu buvo laikomas pareiškėjas. Pareiškėjas skunde jokių išskirtinių nusiskundimų sveikata nenurodė ir šioms aplinkybėms pagrįsti duomenų nepateikė.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-10-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1774-575-2015), valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 10 000 Eur suma yra aiškiai per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Nustatyto pažeidimo atveju, pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės, atsižvelgiant į jo buvimo įkalinimo įstaigoje laiką (20 parų iš 95 laikymo parų pažeidžiant ploto reikalavimą bei 95 paras pažeidus apšvietos reikalavimus) ir su tuo susijusius nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus, pareiškėjui nepateikus įrodymų, jog tai neigiamai įtakojo jo sveikatą, taip pat atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, teismas daro išvadą, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma būtų 160 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 127, 129 straipsniais,

nusprendė:

V. M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 160 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolanta Malijauskienė