Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Algirdo Gapučio, Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. D. advokato Vytauto Viniko apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo I. D. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 187 straipsnio 1 dalį 4 MGL 150, 64 Eur dydžio bauda. Nukentėjusiajam A. B. iš nuteistosios priteista 463, 39 Eur turtinei žalai, 50 Eur neturtinei žalai, 650 Eur išlaidų už advokato pagalbą, 61, 30 Eur kelionės išlaidoms atlyginti.

A. B. išteisintas kaip nepadaręs veikų, turinčių BK 187 str. 1 d., 187 str. 3 d. numatytų nusikalstamų veikų požymių. I. D. ir A. D. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. I. D. nuteista už tai, kad tyčia sunaikino svetimą turtą: 2014 m. rugsėjo 11 d., tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) r., ganykloje, sudegino A. B. priklausantį medžiotojo bokštelį, padarydama nukentėjusiajam 463,39 Eur turtinę žalą.

1.2. A. B. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 187 str. 3 d. Jis I. D. buvo kaltinamas tuo, kad I. D. ir A. D. nuosavybės teise priklausančiame sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) r., 2014 m. gegužės mėnesio viduryje pastatė stacionarinį medžioklės įrenginį – bokštelį, šalia šio bokštelio jaukino laukinius žvėris, vykdė medžioklę, dėl ko sklype esančiai ganyklai medžiojamieji gyvūnai padarė 134,78 Eur turtinę žalą.

1.3. A. B. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 187 str. 1 d. Jis A. D. buvo kaltinamas tuo, kad I. D. ir A. D. nuosavybės teise priklausančiame sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) r., 2014 m. gegužės mėnesio viduryje pastatė stacionarinį medžioklės įrenginį – bokštelį, šalia šio bokštelio jaukino laukinius žvėris, vykdė medžioklę, dėl ko sklype esančiai ganyklai medžiojamieji gyvūnai padarė 1437 Eur turtinę žalą.

Nors teismas priimdamas nuosprendį, Apeliantų pažeistas teises pasiūlė apginti civilinio proceso tvarka, t. y. patirtą žalą išieškoti iš medžiotojų būrelio, kadangi medžiojamųjų laukinių gyvūnų padaryta žala yra Apeliantų žemės sklypuose, kurie randasi medžiotojų būrelio medžioklės plotuose (tokia atsakomybė numatyta įstatymų nustatytais pagrindais), LR CK 6.253 str. reglamentuoja netaikymo bei atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindus. Šio straipsnio 1 d. numatyta, kad civilinė atsakomybė netaikoma arba nuo jos atleidžiama (iš dalies arba visiškai), esant padarytai žalai, dėl: nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusiojo asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties arba savigynos. Trečiojo asmens veikla, kaip civilinės atsakomybės atleidimo arba netaikymo pagrindas, šiuo straipsnio aspektu, reiškia žalą sukėlusio asmens veiksmus (veikimas arba neveikimas), už kuriuos nei kreditorius, nei skolininkas neatsako. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytų aplinkybių visumą, Apeliantams būtų neįmanoma tinkamai apginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka, t. y. atlyginti padarytą žalą iš medžiotojų būrelio, nes ši žala buvo padaryta dėl trečiojo asmens veiksmų, t.y. A. B..

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo argumentai

3. Pagal BK 187 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą. Šios veikos objektyvieji požymiai yra pavojinga veika, priežastinis ryšis ir padariniai, o subjektyvieji – kaltė. Baudžiamajai atsakomybei kilti būtina šių požymių visuma, t. y. nesant bent vieno iš šių požymių baudžiamoji atsakomybė negalima. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad svetimo turto tyčinio sunaikinimo ar sugadinimo padariniai nustatomi pagal tokio turto vertę, buvusią nusikalstamos veikos darymo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-91/2005, 2K-167/2009 ir kt.). Be to, būtent turto vertės dydis yra vienas iš kriterijų, pagal kurį aptariama nusikalstama veika atribojama nuo nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo, baudžiamojo nusižengimo ar administracinio teisės pažeidimo.

3.1. Pirmos instancijos teismas teisiamajame posėdyje ištyręs ir įvertinęs bylos įrodymus, teisingai nustatė faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes ir apeliantę I. D. pagrįstai pripažino kalta pagal BK 187 str. 1 d. Nustatydamas sunaikinto, tačiau apelianto ginčijamą, turto vertę teismas rėmėsi UAB (duomenys neskelbtini) išduotu kasos pajamų orderiu ir PVM sąskaita – faktūra, kurie, kaip konstatavo pirmos instancijos teismas, patvirtina, kad sunaikinto bokštelio vertė buvo 463, 39 Eur. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) 2014-04-15 PVM sąskaitoje – faktūroje Nr. SDLT Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog pirkėjas A. B. už medžiotojų bokštelio gamybą apmokėjo grynaisiais 1600 Lt, tačiau nurodyta ir kaina eurais - 463, 39 (t. 1, b.l. 5). UAB (duomenys neskelbtini) kasos pajamų orderio kvite Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad už medžiotojų bokštelio gamybą iš A. B. priimta 1600 Eur (t. 1, b.l. 4). Apeliantas ginčydamas nustatytą sunaikinto turto vertę, kaip vieną iš argumentų nurodo, kad pateiktuose dokumentuose prekės kaina nurodytos eurais, kitą iš argumentų, kad UAB (duomenys neskelbtini) 2013 m. buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro. Tačiau bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apklaustas UAB (duomenys neskelbtini) direktorius D. J. parodė, kad A. B. pagamintą medžiotojų bokštelį, kuris buvo su langais, durimis ir terasa, pristatė į jam patogią vietą (duomenys neskelbtini). Kadangi daugumą savo pagamintos produkcijos eksportuodavo, išrašytoje jų tipinėje PVM sąskaitoje – faktūroje, kurioje nėra išskirtas PVM, kaina nurodyta litais ir eurais. Jų įmonė jau nuo 2005 metų kainas nurodydavo eurais. Kasos pajamų orderių numeracijos neturėjo, kadangi su įmone atsiskaitydavo daugiausia pavedimais, todėl vadovaujantis logika, orderio kvito numeris atitiko orderio išdavimo datą, nes taip paprasčiau atsekti dokumentų eiliškumą. Sąskaitos – faktūros data turi atitikti paslaugos suteikimo datą, tačiau pati sąskaita gali būti išrašoma ir vėliau ir tai nėra traktuojama kaip pažeidimas. Liudytojas D. J. taip pat parodė, kad foto lentelėje (t. 1, b.l. 6) esantis medžiotojų bokštelis yra labai panašaus tipažo, kaip ir jų gamintas, tik jų gamintas bokštelis buvo iš impregnuotos žalios medžiagos, turėjo metalines kojas bei įstrižaines apačioje. Bokštelio už 100 Eur medžiagų ir darbo sąnaudos yra visai kitos, be to, yra bokštelių, kurių kaina siekia ir 500 Eur ir tai patvirtinantys duomenys buvo pateikti teismui (t. 2, b.l. 84 – 85).

Vertindama šiuos duomenis teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti jų patikimumu. Liudytojas D. J. pateikė ne tik aptariamų dokumentų originalus, tačiau ir išrašus iš kasos knygos (t. 2, b.l. 91 – 94), be to, dėl galimo šių dokumentų suklastojimo buvo atliktas atskiras ikiteisminis tyrimas, tačiau Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras ikiteisminį tyrimą nutraukė nesant nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 str. 1 d. ir 300 str. sudėties (t. 2, b.l. 98 – 99). Nutarime konstatuojama, kad nėra abejonių, kad medžiotojo bokštelis iš tiesų stovėjo (duomenys neskelbtini) šeimai priklausančiame žemės sklype, o ikiteisminio tyrimo duomenys neleidžia teigti, jog tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir A. B. nebuvo pirkimo – pardavimo sandėrio, o dokumentai (PVM sąskaita faktūra ir kasos pajamų orderis) išrašyti atbuline data. Tai, kad 2014-04-15 buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra, o ne sąskaita faktūra galėtų būti vertinama kaip administracinis teisės pažeidimas. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ir nuteistoji I. D. pateikė jos pačios mobiliuoju telefonu nufotografuotas bei darytas aptariamo sunaikinto bokštelio foto nuotraukas (t. 2, b.l. 95, 96), iš kurių iš ties matyti, kad, kaip teigė liudytojas D. J., bokštelis turėjo metalines kojas, įstrižaines, terasą, langus, duris, t.y., buvo panašaus tipažo (t. 1, b.l. 6), kaip ir jų gamintas. Aplinkybė, kad pateiktuose bokštelio įsigijimo dokumentuose kainos nurodytos dar ir eurais savaime nepaneigia bokštelio vertės ir nekelia abejonių dėl vertės nustatymo teisingumo. Taigi vertinant šių duomenų visumą teisėjų kolegija daro išvadą, kad sunaikinto turto – bokštelio įsigijimo sandoryje nurodyta vertė nustatyta tinkamai ir atitinka jo sukūrimo (gabenimo, pastatymo) kaštus bei rinkos vertę veikos padarymo metu.

3.2. BK 37 straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į objektyvias, tiek į subjektyvias padarytos veikos aplinkybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad I. D. veika nukentėjusiajam padaryta 463, 39 Eur turtinė žala, todėl sunaikintas turtas negali būti laikomas mažai vertingu. Veikos padarymo būdas – padegant, taip pat nesuponuoja išvados, kad jos pavojingumas nėra didelis. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo I. D. veikos pripažinti mažareikšme.

3.3. Teisėjų kolegija nesutinka su Apeliantės teiginiais, jog I. D. atliko anksčiau nurodytus veiksmus (sudegino medžioklinį bokštelį) išskirtinai dėl A. B. provokuojančių ar rizikingų veiksmų. Aplinkybė, kad I. D. pamačiusi savo nuosavame žemės sklype pastatytą medžioklės bokštelį prikabino prie jo įspėjamąjį raštą, su kurio turiniu A. B. buvo susipažinęs, tačiau į jį niekaip nesureagavo, nelaikytina rizikingu nukentėjusiojo asmens elgesiu. Apeliantė teigia, kad matydama piktybišką A. B. neteisėtų veiksmų tęsimą, kreipėsi į įvairias valstybines institucijas, o nesulaukusi jų pagalbos, ėmėsi kraštutinių priemonių - savavališkai pastatyto bokštelio panaikinimo. Šis Apeliantės veiksmų turinys rodo, kad jie nebuvo spontaniški. Pradžioje Apeliantė paliko laišką A. B., kuriame reiškė nepasitenkinimą dėl prie bokštelio pilamų pašarų (bylos Nr. (duomenys neskelbtini) b.l. 2), vėliau su pretenzija kreipėsi į (duomenys neskelbtini) r. savivaldybę, tačiau gavo atsakymą, kuriame jai buvo siūloma kreiptis į Gyvosios gamtos inspekciją (bylos Nr. (duomenys neskelbtini), b.l. 30 – 32). Padariusi išvadą, kad valstybinės institucijos jai nepadeda, nesikreipusi į Gyvosios gamtos inspekciją, sudegino bokštelį. Šie Apeliantės nuoseklūs veiksmai rodo, kad jos apsisprendimui sudeginti bokštelį įtakos turėjo ne tik nukentėjusiojo abejingumas (nereagavimas) į jos paliktą laišką, bet ir klaidingas suvokimas, kad valstybinės institucijos jai nepadeda ir nepadės. Byloje nėra duomenų, kad A. B. būtų kaip nors tyčia ar neatsargiai provokavęs nukentėjusiąją elgtis nusikalstamai. Jo teiginius, kad jis su žemės savininkais buvo susitaręs dėl leidimo pasistatyti jų žemėje bokštelį, iš dalies patvirtina I. D. ikiteisminio tyrimo metu pateiktas paaiškinimas, kuriame ji teigė, kad dėl bokštelio pastatymo preliminariai buvo kalbėta su A. B., tačiau tikslaus susitarimo nebuvo (bylos Nr. (duomenys neskelbtini), b.l. 19). Tai reiškia, kad nukentėjęs asmuo galėjo nesuvokti, kad I. D. jo veiksmus dėl bokštelio pastatymo laiko neteisėtais, juo labiau, minėtame laiške I. D. priekaištavo dėl pilamų pašarų, o ne dėl bokštelio pastatymo apskritai, be to, neišreiškė jokio reikalavimo dėl bokštelio pašalinimo. Tokiu būdu, atsižvelgiant į I. D. nusikalstamų veiksmų planavimą ir jų nuoseklumą, nesant jokių jos atliktų veiksmų spontaniškumo, o nukentėjusiojo asmens provokuojančių ar rizikingų veiksmų požymių, darytina išvada, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai nepripažino I. D. veiksmuose esant atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

3.4. Priešpriešiniu skundu A. B. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 187 str. 1, 3 d., tačiau buvo išteisintas. Pirmos instancijos teismas nuosprendyje išsamiai ir plačiai motyvavo sprendimą išteisinti A. B.. Esminis šio sprendimo argumentas yra tas, kad LR CK 6.267 str. 2 d. nustatyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala turi būti atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Tokia tvarka numatyta Medžioklės įstatyme ir jį lydinčiame poįstatyminiame teisės akte – Aplinkos ministro ir Žemės ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 486/359 patvirtintoje Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams ir miškui apskaičiavimo metodikoje. Pagal Medžioklės įstatymo 18 str. 1 d. laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žemės, miško ir vandens telkinių sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytais atvejais atlygina medžioklės plotų naudotojai arba valstybės vardu šio straipsnio 4 dalyje nurodytos institucijos, jeigu neįrodoma, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens tyčios ir kitų Civilinio kodekso 6.253 straipsnyje nurodytų veiksmų. Medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala yra I. D. ir A. D. žemės sklypuose, kurie yra (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio medžioklės plotuose, todėl I. D. ir A. D. turi teisę savo pažeistas teises apginti civilinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija visiškai pritaria šiems Teismo argumentams. Akivaizdu, kad aptariama žala atsirado ne dėl A. B. veikos, kuri pasireiškė bokštelio pastatymu bei pašarų siekiant privilioti žvėris pylimu, t.y., jo veikla buvo nukreipta medžioklei, o ne svetimo turto naikinimui. Be to, nenustatytas ir A. B. tyčios naikinti svetimą turtą motyvas. Nukentėjusysis ir nuteistoji nebuvo anksčiau pažįstami, todėl daryti logines išvadas, kad A. B. būtų turėjęs kokį nors suinteresuotumą viliojant žvėris naikinti svetimą turtą nėra nei teisinio, nei loginio pagrindo. Kita vertus, turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp A. B. veikos ir atsiradusių pasekmių. Šiuo atveju galima tik prielaida, kad laukinius gyvūnus pašarais priviliojo A. B., tačiau nėra jokio pagrindo teigti, kad jis galėjo kaip nors numatyti, kad gyvūnai būtent dėl jo veiksmų pilant pašarus padarys dar ir žalos. Atvirkščiai, medžiokle siekiama reguliuoti laukinių gyvūnų skaičių, o tuo pačiu mažinti jų daromą žalą pasėliams ir pievoms. Taigi, Teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog A. B. tyčia sugadino svetimą turtą, yra visiškai pagrįsta. Teismas teisingai įvertino, kad šiuo konkrečiu atveju aptariama situacija nepatenka į baudžiamojo įstatymo reguliavimo sritį, kad I. D. ir A. D. teisės gali būti apgintos civilinio proceso tvarka.

3.5. Apeliaciniame skunde Teismo šališkumas siejamas su sprendimais atmesti kitos proceso šalies prašymus, t.y., išreikalauti medžioklės lapų registracijos žurnalą bei iš jo pasidaryti kopijas, be to, tam tikrų klausimų ir atsakymų nefiksavimų teismo posėdžio protokole. Tačiau šiuo nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai bei siejamas su įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu ar kitokiu jų įvertinimu, ar kitokiais teismo sprendimo surašymo bei teismo posėdžio protokolo trūkumais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas atlikus tiesioginį, žodinį įrodymų tyrimą teisme, įvertinus visus iš įvairių šaltinių surinktus įrodymus kaip visumą; padarytos išvados logiškai susijusios su tiriant ir vertinant įrodymus gautais duomenimis. Apeliantės teismo šališkumo įžvelgimas vien dėl jai nepalankių šio teismo išvadų, padarytų atmetant pateiktus prašymus, nėra pakankamas tam, kad būtų konstatuotas teismo šališkumas. Papildomai pažymėtina, kad 2016-03-16 teismo posėdžio metu dėl pateikto prašymo išreikalauti medžioklės lapus teismas pateikė klausimus nukentėjusiajam A. B., liudytojui V. A. ir dėl prašymo priėmė protokolinę nutartį (t. 2, b.l. 13). Šis Teismo sprendimas neprieštarauja BPK 253 str. nuostatai, kurioje teigiama, kad nagrinėjimo teisme metu kilusius klausimus teismas išsprendžia nutartimis, prieš tai išklausęs dalyvaujančių nagrinėjant bylą teisme asmenų nuomones. Tam, kad būtų eliminuotas teismo šališkumas, BPK nuostatos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę reikšti nušalinimus. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagoje teisė pareikšti nušalinimus nebuvo varžoma. Taigi laikyti, kad Teismas buvo šališkas nėra jokio pagrindo. Kitas Apeliantės teiginys dėl Teismo šališkumo taip pat nepagrįstas. Per tris dienas po teisiamojo posėdžio protokolo pasirašymo nagrinėjimo teisme dalyviai gali susipažinti su visu teisiamojo posėdžio protokolu ir pateikti savo pastabas, taip pat nurodyti protokolo neteisingumą ar neišsamumą (BPK 261 str. 7 d.). Iš bylos medžiagos matyti, kad šia teise nuteistoji nesinaudojo, pastabų dėl protokolo teisingumo, kaip to reikalauja BPK nuostatos, laiku nepateikė, todėl konstatuotina, kad jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nenustatyta, o teismo įrodymų rinkimo klausimų vertinimas, neatitinkantis nuteistosios norų, negali būti laikomas šališkumu.

3.6. Apibendrinus daroma išvada, kad nuteistosios veikoje yra visi objektyvieji ir subjektyvieji BK 187 str. 1 d., numatytos veikos požymiai, dėl aukščiau išdėstytų motyvų ši nuteistosios veika negali būti laikoma mažareikšme, o, A. B. veikoje nesant BK 187 str. 3 d. sudėties, tenkinti apeliacinį skundą, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti I. D. gynėjo advokato Vytauto Viniko apeliacinį skundą.