Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Mariaus Bajoro ir Rūtos Miliuvienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. P. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 15–16), prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus (toliau – Vilniaus AVPK Migracijos valdyba) 2016-07-11 sprendimą Nr. 10-SP9-68 ,,Dėl Ukrainos piliečio A. P. grąžinimo į Ukrainą“.

Pagrįsdamas savo reikalavimą pareiškėjas nurodė, kad priimant ginčijamą sprendimą, nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo socialinius, ekonominius bei kitus ryšius su Lietuvos Respublika, nevertinta, kad jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje. Be to, Vilniaus AVPK specialistai galėjo pasiūlyti pareiškėjui kitas alternatyvias priemones, t. y. pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvoje, o šio prašymo nagrinėjimo laikotarpiu išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą (D). Pareiškėjas negali būti išsiųstas į Ukrainą, kadangi ten šiuo metu vyksta kariniai veiksmai, todėl pareiškėjo gyvybei ir laisvei gresia pavojus. Vadinasi, pareiškėjo atžvilgiu taikytinos Įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ĮUTP) 130 str. 1 d. nuostatos.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 24–26) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo nuo 2016-04-07 iki 2016-10-06 galiojančią Šengeno vizą, suteikiančią jam teisę Lietuvoje būti 90 dienų. Kreipimosi į Vilniaus AVPK Migracijos valdybą metu, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, kadangi išbuvo 121 dieną per 180 dienų laikotarpį. Atsakovas nenustatė, kad su Lietuvos Respublika pareiškėją sietų glaudūs ekonominiai ar socialiniai santykiai, laikinas apgyvendinimas nelaikytinas nuolatinės gyvenamosios vietos turėjimu. Pareiškėjas neturėjo teisės paduoti prašymą išduoti laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, kadangi Lietuvos Respublikoje nuo 2016-06-09 buvo neteisėtai. Pareiškėjas Ukrainoje gyvena Vinicos mieste, kur nevyksta ginkluotas konfliktas ar kariniai veiksmai, be to, pats pareiškėjas nurodė, kad pageidauja grįžti į kilmės valstybę, todėl pagrindo taikyti ĮUTP 130 str. 1 d. nuostatas nėra.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas keliamas dėl Vilniaus AVPK Migracijos valdybos 2016-07-11 sprendimo Nr. 10-SP9-68, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui buvo išduota Šengeno viza Nr. 002251727, galiojanti nuo 2016-01-25 iki 2016-03-09 ir leidžianti Šengeno erdvėje būti 30 dienų, vėliau buvo išduota Šengeno viza Nr. 002265514, galiojanti nuo 2016-04-07 iki 2016-10-06, leidžianti Šengeno erdvėje būti 90 dienų.

Pirmą kartą į Šengeno erdvę pareiškėjas atvyko 2016-01-26, o vėliau 2016-04-09 ir išvykęs niekur nebuvo, todėl 2016-06-08 baigėsi 90 dienų terminas per 180 dienų laikotarpį.

Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, Vilniaus AVPK Migracijos valdyba 2016-07-11 sprendime Nr. 10-SP9-68 konstatavo, kad pareiškėjas nuo 2016-06-09 Lietuvoje gyvena neteisėtai – pasibaigus vizos galiojimo laikui, todėl priėmė sprendimą įpareigojantį pareiškėją savanoriškai išvykti į Ukrainą per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo, t. y. iki 2016-07-18 (b. l. 27).

Pažymėtina, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių pareiškėjas neginčija, tačiau mano, kad Vilniaus AVPK Migracijos valdyba pažeidė jo teises, nes neįvertino jo turimų socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuva, nepasiūlė pareiškėjui pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, o šio prašymo nagrinėjimo metu išduoti nacionalinę vizą. Be to, pareiškėjas negali grįžti į Ukrainą, kadangi dėl ten vykstančių karinių veiksmų kyla grėsmė jo sveikatai ir gyvybei.

Pagal ĮUTP 23 str. 1 p. užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio įstatymo 11 straipsnio 2–5, 7 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo joje laiką.

ĮUTP 125 str. 1 d. 6 p. nustato, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–5, 7 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką.

Bylos duomenys patvirtina ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjas nuo 2016-06-09 Lietuvoje buvo neteisėtai, kadangi per 180 dienų laikotarpį Šengeno erdvėje buvo daugiau nei 90 dienų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ginčijamo 2016-07-11 sprendimo priėmimo metu pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, todėl atsakovas, vadovaudamasis ĮUTP 23 str. 1 p. ir 125 str. 1 d. 6 p., turėjo teisinį pagrindą priimti sprendimą, įpareigojantį jį išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Teismas kaip nepagrįstus atmeta skundo argumentus, kad Vilniaus AVPK Migracijos valdyba turėjo pasiūlyti pareiškėjui pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvoje, o šio prašymo nagrinėjimo metu išduoti jam nacionalinę vizą.

ĮUTP 28 str. 2 d. nustatyta, kad užsienietis, kuris pirmą kartą kreipiasi dėl leidimo gyventi išdavimo, prašymą išduoti leidimą gyventi turi pateikti Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei arba konsulinei įstaigai užsienyje. Šio straipsnio 3 d. nustatyta, kad užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi, įskaitant ir pateikiamą pirmą kartą, gali pateikti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas.

Vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 6 p. nustatyta, kad užsienietis, kuris pirmą kartą kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nustatytos formos prašymą išduoti leidimą lietuvių ar anglų arba lietuvių ar rusų kalbomis pateikia Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai užsienyje, o užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, – teritorinės policijos įstaigos migracijos padaliniui, kurio aptarnaujamoje teritorijoje jis ketina deklaruoti gyvenamąją vietą. Pagal Tvarkos aprašo 7 p., užsienietis, kuris kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi keitimo, nustatytos formos prašymą pakeisti leidimą lietuvių ar anglų arba lietuvių ar rusų kalbomis pateikia migracijos tarnybai, kurios aptarnaujamoje teritorijoje jis yra deklaravęs gyvenamąją vietą. Prašymas pakeisti leidimą pateikiamas likus ne mažiau kaip 2 mėnesiams iki leidimo laikinai gyventi galiojimo laiko pabaigos, bet ne anksčiau kaip prieš 4 mėnesius.

Sisteminis nurodytų nuostatų aiškinimas patvirtina, kad prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvoje teritorinės policijos įstaigos migracijos padaliniui užsienietis gali pateikti tik tada, kai Lietuvos Respublikos teritorijoje yra teisėtai. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2016-06-09 Lietuvoje buvo neteisėtai, todėl jo prašymas išduoti leidimą gyventi negalėjo būti priimtas ir nagrinėjamas.

Remiantis ĮUTP 40 str. 1 d. 8 p., leidimas gyventi Lietuvoje išduodamas, kai nelydimas nepilnametis užsienietis negrąžinamas į užsienio valstybę, užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl humanitarinių priežasčių, užsieniečio negalima grąžinti į užsienio valstybę ar išsiųsti iš Lietuvos Respublikos šio įstatymo 130 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais arba užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdytas dėl šio įstatymo 132 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių

Pagal ĮUTP 130 str. nuostatas, užsieniečiui gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vienus metus galiojantis leidimas laikinai gyventi, jeigu: 1) draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (130 str. 1 d.); 2) užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (130 str. 2 d.); 3) užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į užsienio valstybę, jeigu jam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka yra suteiktas apsisprendimo laikotarpis, per kurį jis, kaip esanti ar buvusi su prekyba žmonėmis susijusių nusikaltimų auka, turi priimti sprendimą, ar bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo įstaiga ar su teismu (130 str. 4 d.).

Nei Vilniaus AVPK Migracijos valdyba nei teismas nenustatė, kad egzistuotų ĮUTP 130 str. nurodytos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas negalėtų išvykti į Ukrainą. Atsakovas nurodė ir šių aplinkybių pareiškėjas nepaneigė, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta Ukrainoje yra Vinicos mieste ir šiame regione ginkluoto konflikto veiksmai nevyksta. Teismas pažymi, kad nurodytas regionas yra pakankamai nutolęs nuo Ukrainos dalies, kurioje vyksta neramumai. Be to, apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad pageidauja grįžti į Ukrainą (b. l. 31).

Pagal ĮUTP 128 str. 1 d. 3 p., priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas).

Pareiškėjas teigia, kad atsakovas nevertino, kokie ekonominiai ir socialiniai ryšiai pareiškėją sieja su Lietuva. Kita vertus, šių savo argumentų pareiškėjas niekaip nepagrindė. Vien ta aplinkybė, kad būdamas Lietuvos Respublikoje pareiškėjas turi gyvenamąją vietą, nepatvirtina fakto, kad su Lietuvos Respublika jį sieja kokie nors ekonominiai ar socialiniai ryšiai. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad Lietuvos Respublikoje jis turi nekilnojamojo turto, finansinių įsipareigojimų, verčiasi teisėta veikla, turi darbą ir pan. Be to, ginčijamas sprendimas neapriboja pareiškėjo teisės kreiptis dėl leidimo gyventi Lietuvoje ar Šengeno vizos išdavimo ir palaikyti socialinius bei ekonominius ryšius.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus AVPK Migracijos valdyba turėjo teisėtą ir pagrįstą pagrindą taikyti ĮUTP 23 str. 1 p. ir 125 str. 1 d. 6 p. nuostatas ir įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į Ukrainą. Pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, vadovaujantis jame išdėstytais argumentais, nėra, todėl jis atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 str., 88 str. 1 p., 132 ir 133 str. ir Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 str. 4 d. teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.